Роль ігрових двигунів

У розгалуженій сфері розробки відеоігор ігрові движки часто виступають неоспіваними героями. Ці потужні програмні інфраструктури необхідні для створення віртуальних світів, які геймери люблять досліджувати. Але що саме робить ігрові двигуни такими вирішальними?

1. Що таке ігровий движок?
Ігровий движок — це програмна основа, призначена для полегшення розробки та створення відеоігор. Він надає розробникам ігор набір інструментів для створення як візуальних елементів, так і логіки, які керують ігровим досвідом. Від фізики, яка визначає, як рухаються об’єкти, до візуалізації, яка дозволяє гравцям бачити ці дії в реальному часі, ігрові движки вирішують безліч складних завдань.

2. Оптимізований розвиток:
До появи ігрових движків розробникам доводилося створювати ігри з нуля. Цей процес був не тільки виснажливим, але й ресурсомістким. Сучасні ігрові движки дозволяють розробникам обійти більшість повторюваного кодування, необхідного для створення гри, значно спрощуючи процес.

3. Гнучкість між платформами:
Однією з видатних особливостей ігрових движків є їх здатність розробляти ігри для багатьох платформ. Незалежно від того, чи це для ПК, консолей чи мобільних пристроїв, ігрові движки часто дозволяють «записати один раз, запустити будь-де». Ця крос-платформна гнучкість розширює потенційну аудиторію гри.

4. Реалістична фізика та графіка:
Завдяки розвитку технологій геймери тепер очікують гіперреалістичного ігрового досвіду. Ігрові механізми надають розробникам передові фізичні та графічні інструменти, що дозволяє їм створювати реалістичні анімації, динамічне освітлення та навіть реалістичні рухи води та тканини.

5. Інтегровані інструменти та проміжне програмне забезпечення:
Сучасні ігрові движки постачаються з інтегрованими інструментами. Від штучного інтелекту до виробництва аудіо, ці інструменти пропонують цілісне середовище розробки ігор. Рішення проміжного програмного забезпечення також можна легко включити, розширюючи можливості механізму.

6. Економічність:
Розробка гри з нуля – дорога праця. Ігрові двигуни, особливо деякі варіанти з відкритим вихідним кодом, пропонують більш економічно ефективне рішення. Забезпечуючи основу, вони зменшують потребу в широкому кодуванні, що, у свою чергу, скорочує витрати на розробку.

7. Співпраця та підтримка спільноти:
Багато ігрових движків мають великі активні спільноти. Ці спільноти часто діляться ресурсами, навчальними посібниками та рішеннями типових проблем, що полегшує розробникам, особливо новачкам, орієнтуватися в тонкощах створення ігор.

На закінчення:
Значення ігрових движків в ігровій індустрії неможливо недооцінити. Вони демократизували розробку ігор, дозволивши незалежним розробникам і великим студіям ефективно втілювати свої творчі бачення. Оскільки технології продовжують розвиватися, ми можемо лише передбачити, що ігрові движки розвиватимуться в тандемі, розсуваючи межі того, що можливо у віртуальній сфері
slot gacor maxwin terpercaya

slot deposit dana gacor

Gegužės 1-osios demonstracijos Ukrainoje

Komunizmui vieta šiukšlinėje

Arsenijus Avakovas praneša, kad visoje Ukrainoje įvyko daugybė „pergalingų“ ir „masinių“ Gegužės 1-osios demonstracijų, kurias teko saugoti gausioms policijos pajėgoms. Įvairūs kairieji, komunistai bei jiems prijaučiantys išėjo į gatves – parodyti, kaip jie prisimena SSRS ir gerus tarybinius laikus.

Stebėtinai „gausūs“ mitingai ir demonstracijos įvyko, apverkiant po Leninopado tuščiomis likusias visokių aikščių vietas.

Dnepropetrovske renginį organizavo Komunistų sąjunga. Į renginį susirinko net 25 žmonės, kuriuos saugojo 193 policininkai.

Čerkasuose renginį organizavo jau uždrausta Ukrainos komunistų partija – susirinko net 30 žmonių, kuriuos saugojo 50 policininkų.

Kijeve susirinko ne mažiau – 30 dalyvių, kuriuos saugojo 60 policininkų.

Chersone susirinko sunkiai suvokiama minia – net 48 žmones. Miestui pritrūko teisėsaugos, todėl policininkų buvo vos 40.

O Charkove kažkodėl išvis niekas nesusirinko. Policininkai neturėjo ką saugoti.

Rusija repetuoja mitingų vaikymą kulkosvaidžiais

Rusijoje buvo repetuojamas mitingo išvaikymas naudojant kulkosvaidžius, By24.org, vertė Dobilas Jankauskas.

„Rusijos Tiumenes srityje apie du tūkstančiai gyventojų išėjo piketuoti, norėdami Rusijos federalizacijos bei to, kad Sibiras būtų prijungtas prie Jungtinių Amerikos Valstijų. Sekdami Kijevietiško Euromaidano pavyzdžiu, centrinėje miesto aikštėje jie pastatė barikadas ir palapinių miestelį. Visus jų įtvirtinimus nušlavė šarvuočiai, o mitingo dalyviai buvo iššaudyti stambaus kalibro kulkosvaidžiais.“

Tai tiesiog Rusijos Federacijos Vidaus Reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės pajėgų apmokymų scenarijus. Jie įvyko Tiumenėje, gegužės 30-tą (pavadinti „Zaslon 2015“, liet. „Užkarda 2015“ – red. pastaba).

Rusijos teisėsauga mokosi protestuotojus vaikyti kulkosvaidžiais.

Šį vaizdo įrašą, kuriuose dalyvavo OMON (OMOH) bei Rusijos Vidaus kariuomenės pajėgos, padarė tų pačių apmokymų dalyviai. Jis pakliuvo į YouTube, ten jį jau pamatė keletas tūkstančių vartotojų. Įraše matosi, kaip „mitinguotojus“, kuriuos vaidina kiti kariškiai ir policininkai, išvaiko jėgos struktūrų darbuotojai. Naudojami kariški šarvuočiai, stambaus kalibro kulkosvaidžiai, garsinio poveikio įranga ir net karinis sraigtasparnis.

Rusijos jėgos struktūrų atidirbinėjamas scenarijus leidžia spėti, kad jie yra ruošiami itin rimtai priešpriešai su šalies civiliais. Jų ruošiamasi ne tik kad nepaisyti, juos naikins. Akivaizdu, kad Rusijos vadovybė žino, kokia ekonominė krizė laukia šalį, bei suvokia neišvengiamas pasekmes, tame tarpe ir žmonių sukilimus.

Priminkim, tai toli gražu ne pirmoji Vidaus kariuomenės ir OMON (OMOH) treniruotė, kurios tikslas būtų mitingų išvaikymas. Pastaroji iš jų, kurios vaizdo įrašas pakliuvo į internetą, vyko balandžio mėnesį, Saratove. Tik tiek, kad tada pajėgos politiškai aktyvius piliečius buvo mokomos vaikyti labiau humaniškesniais būdais, nenaudojant masinių sušaudymų kulkosvaidžiais.

Galimai Rusijos tvarkdariams yra duotos žymiai griežtesnės nuorodos, kaip tvarkytis su savo šalies piliečiais.

Apie propagandą

Autorius – Vladimiras Jakovlevas, iš rusų kalbos vertė Laima Žilaitytė-Mayer

Įdomu, ar aš dabar atskleidžiu valstybinę paslaptį? Aš juk gerai atsimenu tą vadovėlį su mėlynu išterliotu specdalies antspaudu ir konspektų sąsiuvinius sunumeruotais puslapiais, dėl tikrumo persiūtus storu vaškiniu siūlu.

Visiškai slaptai.

Aš mokiausi MVU (Maskvos Valstybinio Universiteto) žurnalistikos fakultete, mes turėjome karinę katedrą. Slaptumo sąlygomis mus mokė karinės specialiosios propagandos – meno skleisti nesantaiką priešininko gretose dezinformacijos ir sąmonės manipuliavimo pagalba.

Baisus reikalas – užtikrinu jus. Nejuokauju.

Karinė, arba „juodoji“ propaganda, kad būtų įvykdytos propagandinės užduotys, leidžia bet kokį realių faktų iškraipymą. Tai efektyvus ginklas, naudojamas vieninteliu tikslu – pramušti priešininko smegeninę.

Propagandai visiškai nesvarbu, kur tiesa. Svarbu tik paveikti žmonių mąstymą taip, kaip reikia propagandos skleidėjams.

„Supuvusios silkės“ metodas. „Apverstos piramidės“ metodas. „Didelio melo“ metodas. „40 : 60“ principas. „Visiško akivaizdumo“ metodas.

Visus tuos metodus ir technikas žinote ir jūs. Paprasčiausiai to nesuvokiate. Kaip jums ir dera.
Mus mokė naudoti karinės specialiosios propagandos technikas prieš priešininko armijos karius. Šiandien jos naudojamos prieš taikius mūsų pačių šalies gyventojus. Jau dveji metai, kai, skaitydamas Rusijos laikraščius ir žiūrėdamas televizijos šou, aš su įdomumu pastebiu, kad žmonės, Rusijoje koordinuojantys naujienų pateikimą ir interpretavimą, akivaizdžiai mokėsi iš tų pačių vadovėlių, to paties žvitraus pulkininko ir jo kolegų.

Continue reading →

Jei jūs abejingi, tai jūs – bendrininkai

Šį straipsnį parašė Slava Rabinovich. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Kuris nors iš jūsų turi tokias pat pažiūras, kaip ir aš. Arba panašias į manąsias. Jūsų gyvenimo vertybės gali būti tokios pačios. Jūs visiškai teisingai laikote save geru bei padoriu žmogumi.

Ir staiga jus areštuoja. Neteisėtai areštuoja, neteisingame teisme nuteisia. Jūsų laikas, jūsų gyvenimas, jūsų pažeminimas dabar priklauso „jiems“. Vertuchajams. Skundikų ir budelių palikuonims. Scum of the earth.

Esama nusikaltėlių. Esama žmonių, kurie stipriai apsivogė, prievartavo, žudė. Jie turi sėdėti kalėjime. Jų prižiūrėtojai… tai tiesiog toks darbas.

Bet yra ir neteisėtai areštuotieji ir neteisingai nuteistieji. Jų prižiūrėtojai — tai vertuchajai, padugnės, niekšai, stalininių skundikų ir budelių palikuonys. Pats bjauriausias purvas, žmogiškosios atliekos.

Ir jie iš tavęs tyčiojasi. Tave kankina. Žemina. Užmuša.

Rusijos kalėjimuose sėdi tūkstančiai neteisingai nuteistų, tarp jų buvę verslininkai, savo sukurtų, užaugintų, pastatytų verslų savininkai. Jų verslus pasisavino, atėmė tie patys kalėjimo prižiūrėtojai.

Tie žmonės turi žmonas, iš bejėgiškumo, iš skausmo ir nevilties grąžančias rankas. Tie žmonės turi vaikus, augančius be tėvų. Geriausi tų žmonių metai prabėga kasdieniniame pažeminime, atliekant vergišką beprasmį buką mechanišką darbą, patiriant patyčias. Šeimos sielvartauja ir vargsta.

Тaip buvo areštuotas mano draugas ir kolega Sergejus Magnitskis. Iš jo taip tyčiojosi, mušė, kankino. Jis jautė būtent tai. Būtent tai jautė jo žmona ir motina. Būtent tai dabar jaučia ir žino jo vaikai.

Jį nužudė šitie stalininių budelių ir skundikų palikuonys. Šitie niekšai ir nusikaltėliai.

O dabar jie dreba iš beviltiško pykčio dėl savo aktyvų užsienyje, dėl amerikietiškojo įstatymo, pavadinto Sergejaus vardu: „Magnitskio akto“. Daugelis kitų šalių de jure arba de facto prisijungė prie šio įstatymo. Visas žmonių, paliestų šio įstatymo, sąrašas privalo būti kuo viešesnis, aptariamas žiniasklaidoje, detaliai apsvarstant kiekvieną šio sąrašo pavardę.

Sergejus mirė, jis žuvo pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis: jį visą laiką, o ypač prieš mirtį, žemino tie vertuchajai, tie skundikų ir budelių palikuonys. Kas gali už tai būti blogiau tiek gyvenime, tiek mirtyje? Mirtis Kursko povandeniniame laive?

Ne. „Kursko“ jūreivius „tik“ išdavė jų vadas, kuris po to šaipėsi*. Tai buvo jo vergai, tiek čia tos bėdos! Štai kai laisvieji piliečiai aname Boeinge pasitiko savo mirtį, vypsnys iš jo veido dingo! O kai vėl buvo paliesti JO vergai ir skaičiaus 41 klausimas, tai grįžo ne tik vypsnys, bet ir šlykštūs niekšingi patyčių žodžiai.

„Kursko“ jūreivius išdavė jų vyriausiasis vadas, ir jie kankinamai užduso. Tačiau mirė laisvi. Be vertuchajų ir budelių. Amžiams susieti savo jūreiviškos eilinių ir karininkų, tiesioginių Rusijos karinio laivyno šlovės paveldėtojų, brolystės. Nužudyti Rusijos nešlovės.

O Sergejus mirė neišlaisvintas. Jis mirė tiesiogine prasme prikaustytas antrankiais prie šalto geležinio kalėjimo gulto. Buvo užfiksuotos baisių sumušimų, padarytų vertuchajų, budelių ir skundikų, žymės.

Ir savo baisia mirtimi nelaisvėje jis mums prisakė: nebūkite abejingi! Jūsų abejingumas prilygsta šiems nusikaltimams. Jei jūs abejingi, tai jūs – bendrininkai.

——–

* Turimas omeny garsus video interviu su Vladimiru Putinu, kur žurnalistas šio paklausė, kas atsitiko su povandeniniu laivu „Kursk“. Putinas atvirai nusišypso, pasako „jis nuskendo“ ir vėl nusišypso.

Tūkstančiui žodžių – tūkstantis mirčių. Kaip propaganda veikė Ruandoje

Boris Kozlovskij

Harvardo ekonomikos docentas prisiminė mokyklinę fiziką ir sugalvojo paprastą būdą, kaip suskaičiuoti propagandos aukas, nužudytas per tutsių skerdynes.

David Yanagizawa-Drott, 45 puslapius užimančio straipsnio, atspausdinto rugpjūčio mėnesio „Quaterly Journal of Economics“ numeryje autorius, seniai domisi valdžios ir žiniasklaidos santykių vingrybėmis. O keletą paskutiniųjų metų jis išsamiai nagrinėja 1994 m. genocido Ruandoje siužetą ir vienos vienintelės radijo stoties RTML („Tūkstančio kalvų radijas“) vaidmenį jo metu.

RTML vedėjus tarptautinis tribunolas nuteisė ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis. Kaltės problema lyg ir yra išspręsta. Taip, skatino neapykantą. Taip, ragino „sutraiškyti tarakonus“. Ir tikrai, per tris mėnesius, nuo balandžio iki liepos, hutu aktyvistai mačetėmis ir plikomis rankomis nužudė 500 tūkstančius tutsių (arba milijoną – dėl skaičių ginčijamasi.) Tačiau lieka neatsakytas kitas klausimas: ar tikrai radijas taip stipriai paveikė įvykių eigą? (Apie TV ir laikraščius nėra kalbos: šalyje, kur dauguma nemoka skaityti ir neturi pinigų televizoriui, radijas – be konkurencijos.)

Ir štai, kaip dažnai pasitaiko mūsų rubrikoje, į pagalbą ateina fizika. O tiksliau – radijo bangų sklaidos dėsniai.

RTLM – vienos iš dviejų radijo stočių, kurias Rusijoje vadintų federalinėmis, žinioje buvo viso labo du siųstuvai: vienas, 100 vatų galios, sostinėje Kigalyje, kitas, 1000 vatų, aukštoje Muė kalno viršūnėje. Radijo stotis pavadinta „Tūkstantis kalvų“ todėl, kad Ruanda iš tiesų yra kalnuota. Kalnai užkerta kelią radijo signalams, todėl kai kurių kaimų jie nepasiekia, o kai kuriuose girdimumas tik dalinis. David Yanagizawa-Drott surado palydovinį reljefo žemėlapį ir lengvai suskaičiavo signalo kiekviename apgyvendintame taške lygį.

Mokslininkas turėjo dar vieną duomenų rinkinį: kiek žmonių kokiame kaime nuteista už dalyvavimą genocide. Ir užtikrinto RTLM girdimumo zonoje tokių paaiškėjo esant 62–69 procentais daugiau negu ten, kur signalo išvis nebuvo.

Jau vien šis pastebėjimas laužo patogią teoriją, kad raginimai eteryje – ne plačiųjų masių nusiteikimo priežastis, o pasekmė. Jei dauguma trokšta kraujo, atsiras žiniasklaidos priemonės, kurios įgarsins ir tą požiūrį. Logiška? Turint rankose statistikos duomenis – jau ne labai: kur ryte propaganda, ten vakare kraujas, o ne atvirkščiai.

Prievarta būna įvairių formų. Vieni žudikai – pavieniai mėgėjai (443 tūkstančiai nuteistųjų): jiems radijas užsiminė, kad už nužudytų kaimynų tutsių nuosavybės pasidalijimą nieko nebus. Kiti – taip vadinamoji „milicija“ (77 tūkstančiai nuteistųjų) – išvertus į rusų kalbą, tai ne žmonės su antpečiais ir uniforminėmis kepurėmis, o greičiau kažkas panašaus į kazokų būrius, organizuotus savanorius. Kumuliacinis efektas, atskleistas Yanagizawa-Drott’o, įtakojo kaip tik tokių būrių verbavimą. Geriausiai verbuoti sekėsi kaimuose, kurie ne tik patys, bet ir gretimos gyvenvietės patekdavo į užtikrinto RTML girdimumo zoną. Taigi, į galvažudžių būrius jungėsi ne tik visiški maniakai, bet ir paprasti žmonės, kuriems būtų pakakę tolimų kaimynų nepritarimo, kad apsigalvotų.

Asmeninei prievartai toks dėsningumas nebuvo nustatytas: jei tu eini žudyti vienas, tai, tikriausiai, ir taip supranti, kad tai tiesiog žmogžudystė, o ne šventasis karas. Tačiau kai visi aplink įsitikinę tikslų teisingumu, prisijungti prie organizuotų pajėgų kaip niekad lengva.

Straipsnio pabaigoje mažai moralizuojančių išvadų, užtat daug lentelių ir grafikų. Vienu, pavyzdžiui, gerai paaiškinama, kodėl valdžioms reikia ginti informacinę erdvę (na, pavyzdžiui, Rusijoje spausti socialinius tinklus ir tinklaraščius), nors valdžia ir taip dominuoja eteryje. Kai radijo klausytojų dalis kaime viršijo kritinę 60–80 procentų ribą, „milicijos prievartos“ lygis šuoliu kilo aukštyn. Paskutiniai abejojantieji – rimta kliūtis propagandos kelyje, todėl tą mažumą reikia rimtai vertinti.

Genocidas Ruandoje – visai netolima praeitis – 1994 metai. Tuo metu Rusijoje transliuojama MMM reklama su Lionia Golubkovu, Jelcinas diriguoja orkestrui ir planuojamas pirmasis Čečėnijos karas. Šis to laikotarpio atributų sąrašas paaiškina, kodėl naujienos apie skerdynes kažkur Afrikoje tapo svarbiausiu metų siužetu amerikiečių ir Europos žiniasklaidoje, bet ne pas mus. Apie Ruandos įvykius pradėjome prisiminti kaip tik prieš karo Ukrainoje pradžią: ėmėme lyginti „Tūkstančio kalvų radiją“ su įvairiomis valdžiai palankiomis žiniasklaidos priemonėmis Rusijoje, nuo Pirmojo kanalo iki „Russia Today“.

Valstybinė žiniasklaida padeda karui? Valstybinė žiniasklaida skleidžia neapykantą? David Yanagizawa-Drott perkelia šiuos inteligentiškus samprotavimus į skaičių lygmenį. Pabaigoje jis pateikia mirčių skaičiaus, kurios visiškai visos gula ant „Tūkstančio kalvų radijo“ sąžinės, įvertinimą. Suskaičiuota, kad 51 tūkstantis žmonių dar būtų gyvi, jei dviejuose šalies taškuose būtų sugedę pora siųstuvų – vienas 100, kitas 1000 vatų galios.

Juokinga, kad „Russia Today“ turi savo ypatingą požiūrį į šią afrikietišką istoriją: esą tie 500 tūkstančių aukų buvo ne tokios jau ir nekaltos, kaip mums jas vaizduoja Vakarų taip vadinamosios žiniasklaidos priemonės. „Tutsių elitas tikėjo, kad jie yra dievo išrinktieji, Afrikos žydai, užgimę būti milijonų hutų valstiečių valdovais“. Žodžiu, kaip mums praneša valstybinė žiniasklaida, pasauliui transliuojanti oficialiąją Rusijos valdžios institucijų poziciją, pusę milijono (ar milijoną) žmonių išskerdė ne veltui. Buvo už ką.

Šaltinis ir teksto iliustracija: http://www.snob.ru

Antraštės iliustracija: „Nyamata Memorial Site 13“ by Fanny Schertzer.

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

Kremlius pradėjo naują informacinę ataką

Jau ilgiau nei keturis mėnesius Ukrainos rytuose tęsiasi ginkluotas konfliktas. Išleidžiamos didžiulės lėšos, žūsta žmonės. Politinė konflikto įtampa kiekvieną dieną auga. Stiprėja kariniai veiksmai.

Prasidėjus naujam Rusijos karinės agresijos proveržiui, informacinis Kremliaus karas įgavo naujas formas. Tai nulėmė karinės ir politinės būklės vystymosi paskutinę savaitę ypatumai.

Iš esmės dabartinės informacinės Ukrainos situacijos formavimas prasidėjo po malaizietiškojo Boing’o tragedijos. Tuo metu Ukrainos žiniasklaida sugebėjo sukurti gana tvirtą informacinę užkardą nuo Rusijos propagandinių nuomonių. Kremlius bandė sukurti informacinį triukšmą, pateikdamas daugybę orlaivio sudužimo versijų, atitraukiančių auditorijos dėmesį nuo tikrųjų tragedijos priežasčių ir ieškančių labiausiai Rusijai tinkančių į tiesą panašių variantų. Šioje informacinėje dvikovoje Ukraina nepralaimėjo.

Beje, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Ukrainos informacinė politika buvo preventyvi. Ir net dar daugiau. Ukrainos informaciniame lauke dirbo vakarietiška žiniasklaida, diplomatija ir politinis elitas. Tačiau to taip pat negalima pavadinti laimėjimu, nes numušto Boing’o tema Ukrainoje išsilaikė maždaug pusantros savaitės. Deja, „informacinis Boing’as“ liovėsi būti aktualus. Chaotiška Ukrainos informacinė politika ir šį kartą nesibaigė pergale. Ukrainos informaciniai resursai (masinė žiniasklaida, Ukrainos politikumas, diplomatinis korpusas, nevyriausybinės visuomeninės organizacijos) sutelkė savo dėmesį į kitas aktualias temas, beveik visai užmiršdamos apie tarptautinę tragediją.

Paskutines tris-keturias savaites Ukrainos kovinių veiksmų rytuose tematika užliejo Ukrainos žiniasklaidą. Buvo pasiekimų – pirmiausiai ATO pajėgų išvaduotos gyvenvietės. Šiai temai buvo skirta daugiau nei pusė informacinių pranešimų. Tačiau buvo ir pralaimėjimų (provokacijos dėl trečiojo mobilizacijos etapo, karo aukos, mūsų karių paėmimas į nelaisvę, silpna karinė logistika), kurie buvo tik paminimi, paliekant po savęs spėliojimų pėdsaką. Negatyvioji Ukrainos informacijos dalis buvo tiek televizijos ir radijo žiniose, tiek ir socialiniuose tinkluose. Kiekvienas žiniasklaidos nutylėjimas apaugdavo daugybe versijų. Iš to rasdavosi informacinių pranešimų faktų nesutapimai, o tai griovė pasitikėjimą Ukrainos žiniasklaida. Valstybinio informacinio branduolio nebuvimas leido išplisti informaciniam negatyvui.

Rugpjūčio pradžioje susiklostė situacija, kuomet žiniasklaidoje buvo daugiau kritikos, nei Ukrainos patriotizmo ir valstybingumo propagandos. Pavieniai Ukrainos politikų, politologų, kariškių ir diplomatų pareiškimai likdavo be žurnalistinio komentaro ir tiesiog nugrimzdavo naujo negatyvo liūne. Tai irgi liudija apie nesistemišką mūsų žiniasklaidos darbą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos pusė tuo pat metu ieškojo naujų informacinių pretekstų, sijodama tą patį ukrainietiškąjį negatyvą.

Po Rusijos kariuomenės įvedimo į Ukrainos teritoriją prasidėjo galingiausia informacinė Kremliaus ataka. Didžiulis Rusijos agresijos palaikymas buvo vykdomas visuose politiniuose lygmenyse (RF prezidentas, URM, politinės RF jėgos, Rusijos atstovai ES ir JTO) ir Rusijos masinės dezinformacijos priemonėse. Naujoji informacinė Rusijos operacija prasidėjo be įsibėgėjimo (išankstinio pasiruošimo) ir susitelkė šiomis kryptimis:

nuomonės apie dabartinės politinės Ukrainos vadovybės negebėjimą vadovauti šaliai ir priimti racionalius sprendimus piršimas;

įspūdžio, kad Ukrainos elitui šiuo metu labiau rūpi ateinantys rinkimai į Aukščiausiąją Radą, o ne įvykiai Ukrainos rytuose, kūrimas;

negatyvių samprotavimų apie Ukrainos karinę-politinę valdžią skleidimas, esą chaotiški kariniai veiksmai lemia nepateisinamas ATO pajėgų žūtis;

nuomonių apie tai, kad Ukrainos kariuomenė Ukrainos rytuose demoralizuota ir negali dalyvauti karo veiksmuose, o kariai nepasitiki vadais, platinimas;

idėjos, kad Ukraina be Rusijos dujų neperžiemos, ir kad šalys turi grįžti prie dujų sutarties peržiūrėjimo, diegimas;malaizietiškojo Boingo temos palaikymas, kaltinant Ukrainos pusę nutylint tai, kad lėktuvo kritimo teritoriją apšaudė ATO. Be to, buvo formuojami spėjimai, kad dėl Ukrainos kaltės nebus įmanoma nustatyti tikrųjų kaltininkų.

Reikia pabrėžti, kad tiksline informacinio Kremliaus auditorija dabar tapo:

Rusijos gyventojai ir rusakalbės diasporos užsienyje;

Ukrainos gyventojai, taip pat ir okupuotųjų Donbaso rajonų auditorija;

vakarų šalių auditorija;

Rusijai pagal politines pažiūras artimų valstybių auditorija (Muitų sąjungos ir BRICS šalys)

Šioje grandinėje būtina atkreipti dėmesį į Rusijos informacinėje operacijoje pasirodžiusį „dujų“ pretekstą. Ankstesniuose informacinio spaudimo Ukrainai etapuose rusiškų dujų tiekimo klausimas Rusijos buvo laikomas „tūzu rankovėje“ ir ištrauktas būtent dabar, pačiu aštriausiu momentu.

Paskutinėmis rugsėjo (greičiausiai turima minty rugpjūčio – vert. past.) dienomis RF energetikos ministras A. Novakas pareiškė apie šią žiemą Ukrainai gresiančias „dujų problemas“. Rusijos ministro pareiškimas buvo skirtas įtikinti auditoriją, kad Ukrainos vadovybė privalo priimti Kremliaus keliamas dujų tiekimo sąlygas. Siekdamas labiau įtikinti, Novakas savo pareiškimą parėmė skaičiavimais ir apibendrino, kad Rusija yra pasiruošusi grįžti prie derybų dėl dujų tiekimo Ukrainai.

Pastebėtina, kad „dujų pretekstas“ buvo atnaujintas kaip tik prieš eilinį Minsko konsultacijų dėl Donbaso krizės sprendimo raundą. Akivaizdu, kad būtent tuo būdu Rusijos pusė bandė pademonstruoti dominuojantį vaidmenį svarbiausių Ukrainai klausimų sprendime.

Taigi, Rusija pradėjo naują informacinę operaciją eskalacijai Ukrainos rytuose palaikyti.

Pagrindiniai naujos informacinės Kremliaus operacijos uždaviniai naujausių įvykių kontekste yra:

informacinė parama Rusijos karinei agresijai;

nuomonės apie „taikias stipraus Kremliaus galimybes“ formavimas;

spaudimas Ukrainos vadovybei, siekiant priversti jį priimti maskvietišką konflikto sureguliavimą.

Todėl Ukrainos informacinė erdvė turi būti pasiruošusi Rusijos pusės iššūkiams ir adekvatiems atsakymams.

Kadangi sprendžiant Donbaso krizę svarbiausios yra derybos ir diplomatinės konsultacijos, pagrindinę informacinių priemonių dalį, besąlygiškai palaikant žiniasklaidai, turi prisiimti Ukrainos vadovybė ir diplomatinis korpusas.

Viačeslavas Gusarovas, ekspertas, „IP“ grupė

Šaltinis: http://sprotyv.info

Rugsėjo 3 įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, rugsėjo 3-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos kariuomenei iškyla užduotis, prie kurios per ATO laiką ji nebuvo pratusi – pozicinė gynyba.

Visą tą laiką mes kariavome tokį pusiau partizaninį karą, kai viskas buvo paremta manevrais ir reidais. Kol mūsų pajėgoms daugiausiai priešinosi vietiniai kovotojai ir rusų samdiniai, tai veikė. Bet dabar, kai Donbasas per akies mirksnį buvo kimšte prikimštas reguliarios Rusijos kariuomenės, pagrindine mūsų vadovybės užduotimi tapo savo dalinių gelbėjimas iš susidariusių katilų, persigrupavimas ir perėjimas gynybon. Tam, kad vėliau jau ruoštis puolimui.

Blogai tai, kad šią operatyvinę pauzę jungtinės rusų ir teroristų pajėgos taip pat išnaudos pozicijų stiprinimui – juolab, kad rezervų rusai už sienos turi daugiau nei reikia. Galima, žinoma, tikėtis „taikių susitarimų“ – ko, panašu, labai viliasi Ukrainos vadovybė. Tačiau labai abejotina, kad teroristų keliamos sąlygos bus priimtinos.

Tokiomis sąlygomis dabartinio mobilizuotųjų ir savanorių kiekio aiškiai nepakanka tolimesniems veiksmams. O rikiuoti su ginklais naujus tūkstančius mobilizuotųjų – ne pats geriausias priešrinkiminis žingsnis. Lieka tik spėlioti kaip šiomis aplinkybėmis veiks Ukrainos vadovybė.

2, Atsiveria keistas paveikslas. Putinas laikas nuo laiko išmeta stebėtinus pareiškimus, o jam iš paskos bėgioja Peskovas ir aiškina, kad Putinas ne taip buvo suprastas. Taip buvo su „Kijevo paėmimu per dvi savaites“, taip šiandien buvo su pareiškimais apie „susitarimus dėl pastovaus ugnies nutraukimo Donbase“.

Aš suprantu, kad iš džiaugsmo dėl okupuoto Krymo Putino psichika patyrė negrįžtamus pokyčius – toks afazijos porūšis. Jo smegenų kalbinės veiklos reguliavimas akivaizdžiai sutrikęs – jis aiškiai ir suprantamai sako vieną, bet tuo pat metu galvoja kažką visiškai priešingo.

Kremliaus vaikinai, skubiai raskite išmanantį neurolingvistą savo bosui. Kažkaip gaila dėdulės. Ir lieka visiška mįslė, kaip Peskovas supranta, ką norėjo pasakyti Putinas. Matyt išsimiklino, gyvačiukas, skaityti šeimininko mintis.

Vėliau Putinas papasakojo apie savo „taikos planą“: atitraukti Ukrainos kariuomenę, nutraukti ugnį, jokiais būdais netrukdyti teroristams, dengiamiems Rusijos kariuomenės, įsikurti užgrobtose teritorijose. Trumpiau, Putino planas – aiškiai išreikštas Donbaso atėmimo iš Ukrainos ir pavertimo nauja Padniestre planas. Apie ką mes kalbėjome ne kartą.

3. Paskutines tris paras mes, „IP“ grupė, bandėme rasti bent užuominą informacinių-psichologinių veiksmų (akcijų, operacijų – nesvarbu), kuriomis mūsų profilinės struktūros informuotų Rusijos kareivius Ukrainoje ir Rusijos visuomenę apie jų kaip okupanto statusą. Deja, veltui. Akivaizdu, kad jei tokie veiksmai ir atliekami (o mūsų Gynybos ministerijoje nuo kovo pradžios dirba gana didelė struktūra, skirta informacijai skleisti), tai jau labai slaptai. Aš pasakyčiau, pernelyg slaptai.

Tuo tarpu nereikėtų neįvertinti veiksmų, skirtų priešo ir šalies priešininkės visuomenės demoralizavimui. Tai būtina visų šiuolaikinių karinių operacijų dalis.

Reikalas tas, kad Rusijos kariai, įsibrovę į Ukrainą, yra nusikaltėliai ne tik tarptautinės teisės, bet ir nuosavos rusiškos teisės požiūriu. Juk, kaip žinoma, po Krymo aneksijos buvo atšauktas RF Federacijos Tarybos sprendimas įvesti kariuomenę į Ukrainą. Tai reiškia, nėra jokio teisėto pagrindo dabartiniam RF karių buvimui Donbase. Aš esu įsitikinęs, kad ir raštiškų įsakymų apie karių įvedimą niekas niekada nesuras – jau tuo Rusijos kėgėbistinė vadovybė tikrai pasirūpino.

Praktiškai tai reiškia, kad jokio karinių veiksmų dalyvio statuso Rusijos kareivos nesulauks, jokių socialinių bonusų taip pat, o jei Rusijos okupantas bus sužeistas ar žus, jo giminaičiai gali ir nesvajoti apie kokias nors valstybės išmokas.

Ponai Rusijos agresoriai, jūsų Vyriausiasis vadas jus tiesiog pakišo, už Donbasą jums neužkabins medaliukų, kaip už Krymą. Priešingai: jei pasikeistų Putino nuotaika ar Rusijos valdžia, jūs taptumėte karo nusikaltėliais savo pačių šalyje.

Šią paprastą ir šviesią mintį būtina paskleisti tarp Rusijos gyventojų.

Gerosios naujienos:

1. Ministrų kabinetas šiandien pranešė: Ukraina pradeda nacionalinio projekto „Siena“, skirto sienos su Rusija sustiprinimui, vykdymą. Dviejų metrų aukščio siena su spygliuota viela iškils palei visą RF pasienį, kai kuriais ruožais bus paleista elektros srovė. Teritorija prie sienos bus užminuota ir aprūpinta gynybiniais grioviais.

Geras sprendimas. Tik reikia inicijuoti šio nacionalinio projekto virsmą į tarptautinį, kuriame dalyvautų visi Rusijos kaimynai. Būtų teisinga apjuosti Putino imperiją spygliuota viela. Žvėrys turi lindėt narve.

2. Vyriausybė pradeda naujosios karinės doktrinos kūrimo darbus. Kaip nurodė premjeras A. Jaceniukas, „aiškiai apibrėžiant, kas yra agresorius ir kas kelia grėsmę. Šioje naujoje gynybinėje doktrinoje Rusija turi būti pripažinta valstybe-agresoriumi ir pagrindine bei vienintele valstybe, kuri grasina mūsų teritoriniam vientisumui bei nacionaliniam saugumui“.

Sveikinu – seniai laikas. Tik leiskite kukliai pastebėti iš galinių eilių: vis tik reiktų pradžioje sukurti naują Nacionalinio saugumo ir gynybos strategiją, nes priimtoji 2012 metais, prie Janukovyčiaus, yra visiškai pornografinė. O jau po to griebtis Karinės doktrinos, kuri turi remtis konceptualiais pagrindais, išdėstytais Strategijoje. Aš, žinoma, neužsispiriu, bet taip turėtų būti pagal panašių dokumentų rengimo logiką. Reikia pamažu atsisveikint su įpročiu vežimą statyti prieš arklį.

3. Parlamentinis komitetas, užtikrinantis įstatyminį teisėsaugos veiklos pagrindą, rekomendavo Aukščiausiajai Radai priimti įstatymo projektą Nr. 4262-ja, numatantį laikiną Ukrainos pilietybės netekimą. Tai skirta tiems, kurių atžvilgiu priimtas teismo sprendimas dėl nusikaltimų valstybės saugumui (Konstitucija draudžia atimti pilietybę, o štai laikinai ją sustabdyti – problemos nėra).

Čia tai ėjimas žirgu, man rodos. Asmuo be pilietybės negalės nei užimti posto, nei disponuoti turtu, neteks net teisės rinkti. Taigi įkalt visiems regionalams ir komunistams, besiilgintiems Rusijos, po 90 metų be pilietybės, ir nebeliks ką spręsti. Sakote, jie tiek nepragyvens? Na, ponai, tai ne mūsų problemos. Tegul pasistengia.

Rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Mūsų kariai pasitraukė iš kai kurių gyvenviečių. Mes traukiamės. Tačiau aš nemanau, kad reikia koncentruotis ties šiuo faktu vertinant tai kaip pralaimėjimą. Dabartinėje situacijoje daug svarbesnis kitas dalykas. Jeigu mūsų vadai iš tiesų atitraukia karius tik dėl to, kad neleistų jiems patekti į „katilus“ ir tam, kad persigrupuotų (tokia yra oficiali versija) – tai visai ne tragedija, o kaip tik būtinas sprendimas, be kurio neįmanoma organizuoti tolesnių veiksmų.

Tačiau ar tai tiesų taip, ar turi vadovybė situacijai adekvačius tolesnių veiksmų planus – sužinosime artimiausiomis dienomis. Mano asmenine nuomone, pagrindo optimizmui, deja, labai nedaug.

2. Tik vakar kalbėjau apie tai, kad Putinui nereikia Donbaso Ukrainos sudėtyje (nors derybose Minske teroristai naudojo kažkokios „DNR“ ir „LLR“ „autonomijos“ lozungą mūsų valstybės sudėtyje), ir tai, deja, pasitvirtino.

Donecko ir Luhansko marionetės Kremliuje sparčiai pamiršo savo vakarykštes tezes ir pilnu balsu rėkia apie tai, kad Ukrainos sudėtyje savęs nemato. Toks mergaitiškas teroristų nepastovumas lengvai paaiškinamas: matyt, gavo naujus nurodymus iš Maksvos, kuri nusprendė nebemaskuoti savo tikrųjų planų. Juk suprantama, kad Donbasas autonomijos statuse netinka būti placdarmu tolesniam pietinių ir rytinių Ukrainos sričių užėmimui. Tam Kremliui reikia naujos Padnestrės, jo paties pilnai kontroliuojamos. Tai dar vienas faktas, patvirtinantis, kad su teroristais ir rusais galima sėsti už derybų stalo tik susitaikius su Maskvos vykdomu Ukrainos padalinimu… Vienintelė tokių derybų nauda – susitarimai dėl apsikeitimo belaisviais.

Gerosios naujienos:

1. Mūsų kariai įsitikina: Rusijos daliniai kovoja žymiau geriau už teroristų grupuotes, tačiau ir prieš juos vis tik įmanoma (ir reikia) kautis. Jei mes, dėl ko ypatingai liūdna, atsitraukiame ir patiriame praradimus, tai tikrai nereiškia, kad priešo nenugalėt. Už kiekvieną žingsnį Ukrainos žemėje okupantai susimoka savo krauju.

Rusijos karo ligoninė Rostove jau nepriima sužeistųjų – ji kimšte prikimšta (ir tai turint galvoj, kad ten seniai negydoma „vata“, o tik kadriniai RF kariai). Savo sužeistuosius rusai veža į Piterį, tačiau ir ten „nėra vietų“. Kiekvienas nutrauktų agresoriaus kojyčių-rankyčių komplektas – dar vienas žingsnis link pusprotės Rusijos visuomenės praregėjimo.

Mes taip pat gauname duomenų apie tai, kad Rusijos kariuomenės vadovybė vietinei valdžiai kelia reikalavimus okupuotose Donbaso teritorijose paskirti sklypus sunaikintų Rusijos kareivų palaidojimui. Putinas bijo parvežti visus lavonus atgal į Rusiją, pernelyg jau jų daug – ir be to RF stiprėja rezonansas dėl „anksčiau laiko baigusių tarnybą“ Rusijos kareivėlių. Ką gi, garbinga okupanto lemtis – būt užkastam bevardžiame kape, kaip šuniui, o dar ir svetimoj šaly.

Pone Putinai, pasiimkit, prašome, savo mėsą atgal. Neterškite mūsų žemės.

2. Rusijos okupantai ir teroristai pabandė prasiveržti į Mariupolį iš Novoazovsko pusės, tačiau pasieniečiai kartu su „Azovo“ batalionu šį bandymą atmušė.

Už tai, kad ataka atremta – mūsų vaikinams garbė ir šlovė, tačiau nėra abejonių, kad tai buvo žvalgyba mūšiu ir pasirengimas rimtam puolimui (mes jau pranešėme, kad neatmestina ir vienalaikė jūrinė arba kombinuota oro bei jūros operacija). Tikiuosi, mes esame tikrai pasirengę tokiems priešo veiksmams.

3. Кremlius jau dvi dienas pagret baisiausiai klykia apie tai, kad Putino pareiškimas Europos komisijos vadovui apie „Kijevo paėmimą per dvi savaites“ buvęs neteisingai suprastas. Atseit gudrusis Barroso ištraukęs frazę iš konteksto. Grasina pateikti pokalbio garso įrašą, tačiau nepateikinėja (kaip filme: koks gudrus žmogus – siūlė kyšį, bet nedavė).

Aš pats neabejoju, kad nuo nebaudžiamumo ir visagalystės apsvaigęs Putinas galėjo taip ir leptelėti. Tai jo stilius. Tačiau tie isteriški Kremliaus bandymai teisintis liudija, kad vis tik yra likę kažkokie stabdžiai. Nors mes visi puikiai suprantame, kad geriausi stabdžiai Rusijai – įtikinamas smūgis per snukį.

Atsakymas Putinui į frazę „Jeigu panorėsiu, Kijevą paimsiu per dvi savaites“

Victor Chuikovsky

1904 m. Rusų – japonų karas:

– Mes šitas makakas mazgais surišim, visas jų sūrudijusias geldas paskandinsim, Tokijuje būsime per mėnesį!

86 tūkst. žuvusių, nuskandinti arba paimti į nelaisvę du laivynai, žuvo aibė admirolų, prarastas Port-Artūras ir pusė Sachalino.

1914 m. Pirmasis pasaulinis karas:

– Mes tuoj šituos austrijokus ir vokiečius ant durtuvų pamausim! Po savaitės būsime Vienoje, po dviejų – Berlyne!!!

1,7 mln. žuvusių ir mirusių nuo žaizdų, 5 mln. sužeistų, 2 mln. nelaisvėje, pralaimėjimas, Lenkijos praradimas, Imperijos žlugimas, caro šeimos sušaudymas.

1920 m. Sovietų – Lenkijos karas:

– Mes tuos ponus į ožio ragą suriesim, girdysime Vysloje raudonuosius žirgus, duokit mums Varšuvą, duokit Berlyną! Tuoj jie mums pašokinės!!! Per Baltosios Lenkijos lavoną veda kelias į pasaulinį gaisrą!

„Vyslos stebuklas“: Varšuvos mūšio metu žuvo 25 tūkst. Raudonosios armijos karių, 60 tūkstančių – nelaisvėje, 45 tūkstančius internavo vokiečiai. Kažkiek tūkstančių dingo be žinios. Prarasta daug artilerijos ir technikos. Lenkai tuo tarpu prarado 15 tūkst. žuvusių ir dingusių be žinios, 22 tūkst. sužeistų.
Pagal Rusijos šaltinius, apie 80 tūkst. raudonarmiečių iš 200 tūkstančių, pakliuvusių į lenkų nelaisvę, žuvo.
„Mes laukėme iš lenkų darbininkų ir valstiečių sukilimų ir revoliucijos, o gavome šovinizmą ir buką neapykantą „rusams““ – K. Vorošilovas. (vėliau – SSRS maršalas, vert. past.)

1939 m. Karas su Suomija:

– Mes šituos čiukčius į blynus sulyginsim, po savaitės būsime Helsinkyje, sutik mus, suome gražuole!

Mūsų 2500 lėktuvų prieš 270 suomių, 2300 tankų prieš suomių 26, 500 000 kariuomenės prieš 250 tūkst.
184 tūkst. žuvusių, mirusių nuo žaizdų ir sušalusių (7 kartus daugiau nei priešininko), numušė 640 lėktuvų (jų – 62), sunaikinta 650 tankų (jų – 0). Atplėšė gabalą dvigubai mažesnį nei Krymas.

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

1941 m. Vokietija užpuola SSRS:

– Mes per savaitę būsim Berlyne!!! Mažu krauju, svetimoje teritorijoje!

27 mln. žuvusių, pusė šalies – griuvėsiai, 4 metai.

1979, žygis į Afganistaną:

– Kur ten tiem abrakams su mumis kovoti, mes turime tankus, lėktuvus, sraigtasparnius, naktinį matymą – JĖGA!

15 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuotos technikos, kalnelis sraigtasparnių ir lėktuvų numuša, baisios lėšų sumos sukištos, pabėgom gėdingai, sojuzas subyrėjo nuo tų sunkumų.

1994 m. Pirmas Čečėnijos karas:

– Grozną paimsim vienu pulku!

10 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuočių sudeginta, dešimtys sraigtasparnių.
Čečėnai laimėjo, Rosija moka jiems duoklę, ginkluoti čečėnai varinėja po Maskvą ir žudo nebaudžiami. Čia – jau antro Čečėnijos karo rezultatai.

2014 m., prieš įsiveržiant į Ukrainą:

– Mes nueisime iki Kijevo ir Lvovo, visa jų armija – chlamas ir rūdys, sulyginsim, atbėgs patys pasiduoti, mus sutiks gėlėmis, samagonu ir išskėstomis merginų kojomis.

Vertė: Justinas Žilinskas

Šaltinis: http://evroua.com

Laisvoji Ukraina

Žinios iš Ukrainos