Rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk:

Broliai ir seserys, rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1.Visiškai akivaizdu, kad Putinas neatsitrauks. Ir jeigu Ukrainos valdžia galvoja, kad kai kurių Europos lyderių raginimai „išspręsti konfliktą politinėmis priemonėmis“ turi prasmę, tai ji aiškiai klysta. Kalbėti apie „politinį“ krizės sprendimo būdą galima tik susitaikius jeigu ne su viso, tai bent su dalies (pradiniame etape) Donbaso praradimu.

Putinas – pats ar teroristų lūpomis – reikalaus pripažinti „DLR“ (Donecko liaudies respublika) ir „LLR“ (Luhansko liaudies respublika) egzistavimą ne Ukrainos sudėtyje savarankiškų „valstybių“ statusu. Jeigu Ukraina su tuo nesutiks, jis pasiryžęs priimti „DLR“ ir „LLR“ ir nepripažintų (tiksliau – pripažintų tik grupės marginalų, su Rusijos Federacija priešakyje) kvazivalstybinių darinių statusu – į „slaptojo“ Rusijos protektorato narių tarpą.

Todėl vykstant deryboms kokių nors autonomijų ir panašių federacinių darinių variantas (su kuo kompromiso vardan Kijevas galėtų ir sutikti) gali būti traktuojamas tik kaip „makaronų kabinimo“ tarptautinei bendruomenei variantas. Putinui nereikalingas Donbasas, kuris būtų kad ir minimaliai kontroliuojamas Kijevo, nereikia puoselėti iliuzijų.

Todėl pradėti derybas su tikslu „taikiai sureguliuoti konfliktą“ galima tik patiems aiškiai suvokiant, kad teks atsisveikinti su teritorijomis, dabar kontroliuojamomis teroristų.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad „LLR“ ir „DNR“ Putinui reikalingos tik kaip placdarmas toliau eskaluoti situaciją ir atplėšti nuo Ukrainos visas pietines ir rytines jos žemes. Kremliui nereikia Donbaso terikonų – jam reikia mokslinio ir pramoninio Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės potencialo, o taip pat strategiškai svarbių teritorijų pietuose – Odesos, Chersono, Nikolajevsko srityse – vykdant planą kaip užtikrinti Krymo gyvybingumą, susiejant tai ir su Padnestre, o taip pat ir siekiant kontroliuoti Ukrainos teritorijas prie Azovo ir Juodosios jūrų. Tai – minimali programa. Dar nežinia kur toliau patrauktų maskvietiškasis „karaliukas“ .

Sustabdyti šį scenarijų galima tik jėga ir tik dabar. Mes turime suprasti, kad net ir turint omenyje visus Rusijos „turtus“, kurie yra Europai būtinų žaliavų šaltinis, jos karinė galia nėra beribė, bent jau kai kalbame apie „įprastines ginkluotąsias pajėgas“.

Maršalo Žukovo variantas, kad „Rusijos bobos prigimdys dar“ šiuo atveju, akivaizdu, nepraeis – kuo daugiau Rusijos kareivėlių grįš namo karstuose, tuo stipriau klibės Putino sostas. Rusijos propagandinės televizijos puikiai veikia rusiškuosius zombius tik iki to momento, kai jiems reikia laidoti savo atžalas.

Jeigu aš klystu, ir konfliktą vis dėlto įmanoma išspręsti politinėmis priemonėmis nepakenkiant Ukrainos nacionaliniams interesams – būsiu labai laimingas. Šiandien, deja, aš nematau jokio pagrindo tikėtis tokio scenarijaus.

2.ATO aplinkoje įsisiautėjo „raganų medžioklės“ sezonas. Visuomenė ir įvairaus plauko ekspertai pradeda kaltinti dėl nesėkmių ATO, Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo vadovus. Karinė vadovybė tokių nesėkmių priežastimi mato Rusijos armijos įsiveržimą ir (kol kas neakivaizdžiai) kalba apie savanorių padalinių „nuodėmes“ (daugiausia kalbama apie jų „nesuvaldomumą“) ir nepakankamą kovinę dvasią mobilizuotųjų gretose. Aukščiausia šalies vadovybė žada priimti kadrų pokyčių sprendimus karinėje vadovybėje.

Klausimas: kas teisus?

Atsakymas: tai retas atvejis, kai teisūs visi.

Pradėsiu nuo nepopuliariausio momento – kritikos eiliniam kareiviui, būtų jis savanoris ar mobilizuotasis. Mes randame tūkstantį ir vieną priežastį elementarios disciplinos trūkumo savo karių gretose pateisinimui. Tokie argumentai skamba įtikinamai ir jiems prieštarauti neįmanoma. Tik viena smulkmena – be disciplinos jokia kariuomenė egzistuoti, o tuo labiau sėkmingai kovoti negali. Tai patikrinta tūkstantmete patirtimi, galima nebeeksperimentuoti.

Man atsako klausimu: tai kalti kariai?

Aš atsakysiu paprastai. Nors turiu karinės žurnalistikos išsilavinimą, karininko tarnybą aš vis dėlto pradėjau karinėse pajėgose. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: blogų kareivių nebūna.

Tik tam, kad nors ir didžiausias apšepėlis iš tiesų taptų puikiu kariu, jam vadovauti turi ne tiesiog karinio išsilavinimo diplomą turintieji, o karininkai – lyderiai.

O lyderiai atsiskleidžia konkrečiuose darbuose. Dabar retorinis klausimas: kiek gi seržantų ir puskarininkių, pasižymėjusių ATO metu, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį? Ar čia tokia problema padaryti pakeitimus „Apraše dėl atitinkamų kategorijų karių karinės tarnybos atlikimo“ tam, kad būtų galimybė suteikti karininko laipsnį ir „nepaskelbto“ karo metu? Kiek pasižymėjusių būrių vadų pakilo į kuopos ar bataliono lygmenį? Juk tokie „šuoliai“ – tai normali praktika karo metu, t.y. tokiomis sąlygomis, kai per ribotą laiko tarpą kiekvienas gali parodyti ir geriausias, ir blogiausias savo savybes.

Dabar apie generolus. Jeigu generolas nesusitvarko su savo pareiginėmis užduotimis – jį reikia „nuimti“ nuo pareigų, kaip ir bet kokį kitą pareigūną, kuris tik veltui trina kelnes. Čia aš visiškai sutinku su Jurijumi Butusovu, kuris tvirtina, kad argumentas „nėra kuo pakeisti“ – ne argumentas. Mažai generolu, nėra iš ko rinktis? Ne problema. Čia taip pat galima naudoti „natūralios atrankos“ principą, t.y. suteikti generolo laipsnius pasižymėjusiems vyresniesiems karininkams. Nereikia iš generolo antpečių daryti fetišo, kai kalba eina apie Tėvynės likimą.

3. Ir pabaigai, apie Rusijos įsiveržimą. Mums sako: rusai pasiuntė į Donbasą Rusijos Federacijos karinių pajėgų dalinius, todėl viskas tapo žymiai sudėtingiau. Taip tai problema, ir didelė problema. Bet kam gi pas mus bent teoriškai nuolat buvo rengiama kariuomenė, įskaitant ir tų pačių generolų parengimą atitinkamame Gynybos akademijos fakultete? Juk ne ATO vykdymui gi! O karui, ir pirmiausia su reguliaria priešo kariuomene, t.y. būtent tai situacijai, kurią kaip tik ir turime šiandien. Sutinku, kad tai menkas malonumas, tačiau nereikia kurti įspūdžio, kad mus užpuolė marsiečiai, pasipriešinimo kuriems galimybės apgaubtos paslapties šydu. Rusų kareiviai to paties kraujo, kaip ir rusų samdiniai, jie skiriasi tik užrašų ant jų antkapių kapinėse nebuvimu. Nemanau, kad parengti jų „siuntimo“ į kapus algoritmą yra neišsprendžiamas uždavinys.

Gerosios naujienos:

1.Viena iš svarbiausių užduočių Donecko srityje – apginti pietinę kryptį, neleidžiant Rusijos kariuomenei užimti Mariupolio. Nacionalinėje saugumo ir gynybos taryboje šiandien pranešė, kad Ukrainos jėgos struktūros rengiasi šio miesto gynybai. Žada, kad rusų okupantai šia kryptimi neturi jokių šansų. Kyla du klausimai. Pirmasis: ar daliniai, besirengiantys šiai gynybai (iš esmės daugiausiai Nacionalinė gvardija), užtektinai aprūpinti sunkiąja ginkluote? Antrasis: Pagal mūsų prognozes, Mariupolio šturmas gali vykti ne tik sausumoje, bet ir iš jūros. O čia mes turime tik pasieniečius su jų kateriais (karinių jūrų pajėgų laivai dėl suprantamų priežasčių negali būti permesti iš Juodosios į Azovo jūrą). Ar mūsų pajėgos pasirengė apginti pakrantes? Tikėkimės, kad karinė vadovybė numatė šiuos aspektus.

2.Sprendimas dėl naujų Vakarų sankcijų Rusijai įvedimo bus priimtas artimiausiomis dienomis.

Bendras Europos nusiteikimas įkvepia optimizmo. Vokietijos lyderė Angela Merkel pareiškė, kad sankcijos Rusijai yra būtinos, nepaisant jų neigiamo poveikio Vokietijos ekonomikai. (Ta pačia tema kalbant, sprendžiant iš užsienio žiniasklaidos, Angela Chorstovna vėl nustojo mylėti Putiną, ir tikrai būtų nuodėmė dėl to liūdėti). Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas pareiškė, kad Rusijos karių buvimas Ukrainos teritorijoje „nepagrįstas ir nepriimtinas“. Tradiciškai Kijevą palaikė ir Lenkijos vadovybė.

O Europos Komisijos vadovas Ch.M.Barroso iš viso prarado amą nuo Putino pareiškimo, kad jeigu jis užsinorės, tai „paims Kijevą per dvi savaites“.

Čia matome dvi silpnas grandis. Visų pirma, linksmieji bičiuliai iš ESBO, veblenantys apie tai, kad jiems sunku patvirtinti Rusijos karių įėjimą į Ukrainą (visiems aišku: jeigu jums smegenų užtenka tik tam, kad sėdėti poroje sienos perėjimo punktų, geriau patylėkite ir nekalbėkite apie visą Ukrainos – Rusijos pasienio užkardą).

Ir labai godūs, tačiau nelabai protingi Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai, kurie dėl nuostolių dreba labiau nei dėl viso kontinento saugumo. Ypač kai Čekija ir Slovakija patys iš Hitlerio patyrė tą, ką dabar Putinas daro su Ukraina. Ir dar klausimas: apie kokį Ukrainos pasitikėjimą šiomis kaimyninėmis šalimis gali eiti kalba istorinėje perspektyvoje? Atsakymas akivaizdus.

Keli žodžiai apie situaciją ATO zonoje. 2014-08-29, 10:00

Dmitry Tymchuk

Beveik nuo pat šios savaitės pradžios informaciniame fronte stebime du polius: socialiniai tinklai, kai kurie žurnalistai ir „ekspertai“ skleidžia atvirai panišką nuotaiką, o valstybės struktūros demonstruoja ne visai pagrįstą „santūrų optimizmą“. Tiesa, kaip ir visuomet, yra per vidurį.

1. Rusijos kariuomenė, veikdama kartu su teroristais, tęsia aktyvius veiksmus dviem pagrindinėmis kryptimis – Novoazovsko rajone ir Ambrosijevkos-Ilovaisko ruože.

Tačiau nėra dešimčių Rusijos kariuomenės taktinių pajėgų batalionų ir kuopų, įsiveržusių į Ukrainą – bent jau kol kas nėra. Šiuo metu mes patvirtiname 3 Rusijos bataliono dydžio taktinių grupių (BTG) ir 2 tankų batalionų (TB) (daugiausiai, mūsų vertinimu – 5 BTG ir 3 TB) buvimą. Plius nuo 8 iki 10 diversinių-žvalgybinių Rusijos spec. pajėgų grupių.

Ukrainos_kariai2. Rusija turi visas galimybes ir toliau įvedinėti savo kariuomenę į Ukrainą. Mūsų nuomone tą procesą sustabdyti gali tik griežtas atkirtis ir visų jau įvestų dalinių sunaikinimas.

Šitame kontekste optimizmo įkvepia faktas, kad ATO pajėgos artilerijos ir aviacijos smūgiais pakankamai efektyviai atakuoja priešo kariuomenės sankaupas, naikindamos Rusijos karius ir techniką.

3. Įsiveržusių pajėgų tikslai akivaizdūs.

Pietuose – „žvalgyba mūšiu“, siekiant ateityje užtikrinti „sausumos koridorių“ iš RF teritorijos į Krymą ir tuo pačiu atitraukti dalį ATO pajėgų. Rusijos bandymas imituoti puolimą iš Krymo – greičiau farsas ir dar vienas mūsų pajėgų dalies atitraukimas. Šis scenarijus įmanomas tik paėmus Mariupolį ir Rusijos kariuomenei toliau judant link KAR. Teoriškai Ukrainos vadai turi pakankamai jėgų šiai krypčiai kontroliuoti (kortas sumaišyti gali tik mūsų kariuomenės gynybinio nestabilumo problema).

Ambrosijevkos-Ilovaisko ruože Rusijos kariuomenė kartu su smogikais akivaizdžiai stengiasi ne tik garantuoti koridoriaus nuo „DLR“ iki RF praplatinimą, bet ir perimti šios teritorijos kontrolę, sujungiant ją su rajonais, kuriuos kontroliuoja „LLR“.

4. Apie informacijos nutekėjimą iš ATO ir UGP GŠ.

Mūsų pozicija aiški ir mes ją jau išdėstėme – būtina užkirsti kelią pasakojimams apie „parsidavusius generolus“ ir „globalią išdavystę“ net ne dėl karinės vadovybės, bet dėl pačios „vadovybės“ sąvokos diskreditavimo. Jei esama faktų – būtina aiškintis konkrečiai. Dabartinėje padėtyje isterikos apie „parsidavusius generolus“ demoralizuoja ir karius, ir Ukrainos visuomenę, be to, jos tarnauja kaip idealus dezertyrų pasiteisinimas (esą, kaip čia kariausi, kai mus išdavė).

Kai mes, „IP“ grupė, gauname mus gluminančią informaciją apie valdymo organų veiklą, nedelsdami perduodame ją kontržvalgybos atstovams. Taip siūlome elgtis visiems, turintiems tokios informacijos. Mūsų nuomone, tai kur kas konstruktyviau, nei panikos kurstymas, nesiimant jokių priemonių konkrečių kaltininkų paieškai. Tarp kita ko, UST kontržvalgybos vadovybę mes laikome visiškai adekvačia, profesionalia ir patriotiškai nusiteikusia.

5. “Parsidavusių generolų“ problema yra tampriai susijusi su mūsų karių gynybos stabilumu ir moraline – psichologine būkle.

Konkrečiai, rimta problema yra kai kurių ATO pajėgų dalinių karių kovinė dvasia – pirmiausia tų, kurias sudaro mobilizuoti rezervininkai. Mes neturime moralinės teisės kabinti etiketes pozicijas atiduodantiems kariams ir spręsti, kas jie – didvyriai ar bailiai.

Tačiau visiems tikrai reikia apsispręsti, ar priešininko „Gradų“ (minosvaidžių, tankų, vamzdinės artilerijos) ataka prieš mūsų karius yra pakankama priežastimi palikti pozicijas (nežiūrint nuostolių )? Jei taip, lieka neatsakytu klausimas, kaip Ukrainos karinė vadovybė tokiomis sąlygomis turi planuoti operacijas?

6. Taip pat reikia pažymėti, kad didelė mobilizuotųjų dalis į ATO zoną patenka jau demoralizuoti (atsiliepia paplitusi mada isterikuoti apie „parsidavusius generolus“ ir „ATO sužlugdymą“).

Mes ypatingai pabrėžiame šį faktą, nes, remiantis mūsų stebėjimu ir asmeninių bendravimu daliniuose, šis reiškinys vis labiau plinta, beje, nepriklausomai nuo regiono, ir kurio atvyksta mobilizuotieji karo prievolininkai.

“IP“ grupė

P.S. Draugai, papildomai noriu pasakyti kelis žodžius apie mūsų („IP“ grupės KPTC) ekspertus. Aš esu kategoriškai nusistatęs prieš bet kokius „pasiaiškinimus“ ir polemines peštynes tarp žmonių, kurie, atrodytų, yra vienoje fronto pusėje. Tačiau pastaruoju metu pastebiu, kad mūsų vaikinai susilaukia neaiškios kritikos iš visokių saviveiklinių strategų, labai menkai tesusijusių su karyba ir demonstruojančių nevaldomą poreikį dalinti patarimus ATO, kurie kiekvienam, bent kiek nutuokiančiam apie karą, kelia juoką.

Todėl noriu pasakyt štai ką. Nuo pat įvykių tiek Kryme, tiek ir ATO pradžios „IP“ grupės atstovai (turintys patirties iš kitų karštųjų taškų) tiesiogiai dalyvavo ir dalyvauja procese – ir ne kaip ATO zonos „turistai“, pasisemiantys žinių iš pokalbių neaišku su kuo, o ir kaip kombatantai. Mes tiriame situaciją visais aspektais, nors apie tai neskelbiame ir niekuomet neakcentuojame to fakto. Priežastis yra ta, kad „IP“ grupės narių asmeniniai įspūdžiai nėra lemiami. Mes analizuojame informaciją, gaunamą iš daugelio šaltinių, ir tik taip susidarome nuovoką apie bendrą padėtį.

Todėl noriu perspėti kritikos „ekspertus“. Aš negaliu ir neketinu ramiai žiūrėti, kaip mūsų vaikinai laistomi pamazgomis. Jei tai nesiliaus, mes atsakysime tuo pačiu ir imsimės asmeniškumų. Kaip asimetrišką atsakymą mes atliksime profesionalią kosminių (ir pagal dydį, ir pagal kvailumą) šių „ekspertų“ „patarimų“, adresuotų ATO, GM ir GŠ bei šalies vadovybei, analizę ir visi pasijuoksime. Aš perspėjau.

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Dar ir dar kartą

Zurab Alasania

Nebendrinkite ir nesidalinkite žiniomis (informacinėmis diversijomis), kurios skirtos jūsų rankomis kelti baimę. Jūs – galutinė loginė šios grandinės grandis.

Tai – patikrinta ir daugeliu faktų įrodyta technologija.

Jos veikimas – paprastas. Pranešimas susidaro iš dalies tiesos ir didelės dalies melo. Jauką jūs čiumpate akimirksniu, nes pora “faktų” iš žinutės jums jau pasitaikė ir jie buvo teisingi. Taigi, jūsų pasąmonė sprendžia, kad likusi informacijos dalis – irgi teisinga.

Kitas informacinės diversijos variantas: “mano pažįstamo pažįstamas, karys iš ATO zonos, asmeniškai…” (dešimtys tokių “karių” jau sulaikyti. Nei vienas iš jų nebuvo net arti ATO zonos. Pusė iš jų buvo RF piliečiai, kiti – tiesiog nupirkti, vienas pasirodė tiesiog idėjinis dnr/lnr romantikas.

Košmaras lenda jums į sielą ir protą. Jus kvailina perskaityto siaubas. Jūs tuoj pat, negalvoję nė sekundės, mėginate to atsikratyti. Mūsų atveju – šauksmu socialiniuose tinkluose, dalindamasis savo šauksmu su pasauliu. Jums truputį lengviau.

Pasauliui tikrai ne lengviau. Baimė lengvai užkrečiama. Ji plinta kaip gaisras vėtroje, ir veikia mases stipriau nei pavienius žmones.

Rezultatas? Nors, regis, tai – tik pavienė priešui pavykusi psichologinė ataka, sukelianti depresyvius jausmus kiekvienam individui – yra ir strateginiai tikslai. Kumuliatyvinės baimės kaupimasis visuomenėje stumia ją į kolektyvinius veiksmus. Visokius. 99 procentai jų – kenksmingi ir problemos niekaip nesprendžia.

Bet jeigu individo atveju palengvėjimas ateina išsiliejus socialiniuose tinkluose (išliejau sielą), tai sociume išsiliejimas būna kolektyvinis: suorganizuoti masinį protestą, ką nors sugriauti, ką nors padegti, ką nors pakarti (specialiai utriruoju, bet istorija čia negailestinga). O gal ir “paimti Bastiliją”. Kam ją reikėjo imti – iki šiol niekas nežino, bet išsiliejo, oho.

Priešas džiaugsmingai trina rankas. Pavyko.
<…>

Galvokite. Skaičiuokite iki 10. Netgi iki 100, jeigu rankos vis tiek nori klaviatūros. Tada – šaltas dušas. Čiupkite save už ausies. Nueikite nuo kompiuterio. Užsiimkite kitais reikalais. Tokiais, kad jūsų mintis pilnai užimtų.

Po dviejų – trijų – keturių valandų grįžkite. Ar vis dar taip pat “svarbu”, ką norėjote paskelbti? Ne. Situacija keičiasi, ir labai greitai. Ir į visas puses.

Niekada nei vienas sprendimas, diktuojamas baime, ir veiksmas, darytas panikuojant, nebuvo naudingas ir teisingas.

Tegul kiekvienas dirba savo darbą. Pagal savo kompetenciją. Ir kiekvienas stengiasi, kad jo darbas būtų tinkamai padarytas. Tada jums nereiks žaisti tankistų, o generolams – gaminti jūsų virtuvėje.

Nebijokite. Ir mes laimėsime!

Apie smegenų plovimą Rusijoje

Užstrigęs ir ryškus komentaras, vieno ukrainiečio parašytas Reddit tinkle. Tai tiesiog iliustracija to, kiek smarkiai Kremliaus propaganda praplauna smegenis Rusijoje gyvenantiems žmonėms. Vargu ar čia verta stebėtis, kad dažniau žiūrintys Rusijos TV, nukvankšta netgi gyvendami Lietuvoje, kur informaciją gauti žymiai paprasčiau?

Net jei bus visi įrodymai – dokumentai, ginklai, lavonai (švieži ar šaldyti), 90% Rusijos gyventojų bukai burbuliuos apie tai, kad viskas yra Ukrainos SBU falsifikacija.

Vakar bendravau su savo sese, kuri gyvena Maskvoje. Ji man papasakojo, kas išties dedasi Ukrainoje. Kai aš veblenau apie numuštą Boingą ir Rusijos kareivius – ji man paaiškino, kad lėktuvą numušė Ukrainos Nacionalinė Gvardija, o Rusijos kariai – tai gudrus SBU feikas.

Kai aš ai pasakiau, kad Ukrainoje gyvenu aš, o ne jinai ir todėl žinau geriau – ji man paaiškino, kad aš esu užzombintas ir nutraukė pokalbį.

Taigi, Rusijai reikia tarptautinio teismo.

Rusiškasis pilietinis karas

Oleg Kozyrev, Rusijos pilietinis aktyvistas

Prisipažinsiu, buvau neteisus, sakydamas, kad Ukrainoje pilietinis karas neįmanomas. Jis išties ten vyksta ir to nepastebėti neįmanoma. Mano klaida buvo tame, kad aš galvojau apie Ukrainą, o reikėjo žiūrėti į Rusiją.

Ukrainos rytuose vyksta Rusiškasis pilietinis karas. Paradoksas, tačiau būtent rusus šis karas supriešino ir virto brolžudišku. Ne ukrainiečius (atvirkščiai, pastaruosius šis karas mobilizavo ir suvienijo), o būtent rusus.

Būtent ten, Ukrainos rytuose, rusai, kurie nenori tapti vergais, kovoja su tais rusais, kurie nori grąžinti vagių, autokratų ir nevaldomų saugumiečių valdžią. Ir šios skerdynės, šis kruvinas ginčas atneša nesuvokiamas rusų tautos aukas.

Jau dabar konfliktas išplito per tūkstančius kilometrų, atnešdamas supriešinimą visų pirma tarp pačių rusų. Žmonės pradėjo užmušinėti vieni kitus tik dėl kitokios nuomonės, muštis, niekinti arba galų gale tiesiog nekęsti vieni kitų.

Kalba vyksta apie rusų pasaulio ateitį. Rusija gali būti didelė ir laisva, išsivysčiusi ir apsirūpinusi. Arba susitraukusi, agresyvi, smulkmeniška, skurdi, kerštinga ir visapusiškai atsilikusi. Tačiau dabar kalba patrankos. Informacijos priemonės taip pat kalba, tačiau beveik taip pat kaip patrankos. Dabar kalba kulkos. Kalba kastuvai, kasantys naujus kapus šio ginčo idealistams, o taip pat visiems atsitiktiniams ginčo stebėtojams. Žinoma, karas vyksta lyg ir toli tačiau ne taip toli, kad nepaliestų mums artimų žmonių.

Neįmanoma nuspėti, kada ir kas nuspręs šį karą užbaigti. Gal net sakyčiau, nenumanau, kas iš vis turėtų tiek galios nutraukti šį kruviną ginčą. Nebent pačios tautos valios jėga. Ir būtų gerai, jei šios jėgos užtektų ir vidinei neapykantai užgniaužti.

Dmitry Tymchuk, liepos 3 įvykiai

Dmitry Tymchuk, Liepos 3 įvykių apibendrinimas

Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmytro Tymčukas:

Broliai ir seserys, liepos 3–iosios įvykių apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Jėgos struktūrų atstovai neigia, kad Ukrainos aviacija galėjo apšaudyti gyvenvietę Stanica Luhanska. Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba (NSGT) turi įrodymų, kad tragiškąjį apšaudymą surengė teroristai naudodami raketinės salvinės artilerijos sistemas „Grad“ (kalbama apie šaudmenų, kuriais buvo šaudoma, identifikaciją). Beje, šį „Grad“ ATO (antiteroristinės operacijos) pajėgos jau atėmė iš teroristų.

Blogai tai, kad aibė žmonių – tarp jų ir iš paties Donbaso – tiki Kremliaus pasakomis. O todėl reikia aiškiai dėlioti taškus ant „i“. Atlikti patį nuodugniausią tyrimą, įtraukiant tarptautines organizacijas – konkrečiau, ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją). Pateikti visus turimus įrodymus Jungtinių Tautų Organizacijai.

Mes neturime pastoviai teisintis. Mums dera parodyti visam pasauliui teroristų, už kurių nugarų po tokių kruvinų provokacijų džiaugsmingai savąsias rankeles trina Vladimiras Putinas, veidą.

2. Karinės padėties įvedimas Donbase, panašu, kad nesišviečia. Atsižvelgiant į politines to priežastis, neįrašyčiau šio fakto į „blogąsias naujienas“. Tačiau nesuprantu, kaip be karinės padėties galima efektyviai kontroliuoti jau išlaisvintas teritorijas.

Vietos valdžia tikėti negalima – šiandien jie už mūsiškius, rytoj už priešą. Pasitikėti vietos teisėsaugininkais – negerbti savęs visiškai. Todėl būtų logiška, įvedus karinę padėtį išlaisvintuose rajonuose, apriboti vietos valdžios įgaliojimus, situacijos kontrolę perimant karinėms komendantūroms, ir taip terorizmo „recidyvo“ pavojus gerokai sumažėtų.

Jeigu bus pasiūlyta efektyvi alternatyva šiam mechanizmui, apsieinant be karinės padėties, – būsiu patenkintas. Tačiau kol kas kyla klausimų.

3. Gynybos ministerijoje sudaryta darbo grupė Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų kariškių, kuriuos suimtus laiko teroristai, išlaisvinimo organizavimui. Tai pozityvas.

Negatyvas tame, kad iki šiol nesukurta nei viena valstybinė institucija, kuri centralizuotai užsiimtų visais karo belaisviais ir įkaitais. Kiekviena žinyba rūpinasi savo vaikinais, o įkaitais iš civilių asmenų rūpinasi visi (tai reiškia – niekas).

Manau, sukurti vieningą instituciją (pavyzdžiui prie NSGT) reikėjo jau vakar. Kodėl rankos per trumpos – neaišku. Tuomet, kai belaisvių išgelbėjimas – tai labai didelė ir aktuali problema.

Gerosios naujienos:

1. Spaudos konferencijoje NSGT informaciniame centre įsižiebė diskusija. Žurnalistai sako: jeigu ATO pajėgos išlaisvins po 4 gyvenvietes per dieną, kaip tai vyko vakar, operacija užsitęs metus.

Informacinio centro pranešėjas A.Lysenko pateikia pagrįstą atsakymą: išlaisvinamos gyvenvietės, kuriose yra smogikų štabai arba jų grupuotės.

Ir iš tiesų, teroristai neturi nei jėgų, nei priemonių ginti teritoriją, kurią šiandien mes laikome jų kontroliuojama. Todėl dabar smogiama pagrindinėms grupuotėms ir, kas labai svarbu, atkertami teroristinių grupių aprūpinimo keliai. Šiuo požiūriu vieno teroristų prigrūsto kaimo išlaisvinimas žymiai svarbesnis nei dešimties gyvenviečių, kurios tik simboiškai kontroliuojamos smogikų, išvadavimas.

2. Praeitą naktį Rusijos pasieniečiai apšaudė 300 teroristų grupę, kuri bandė prasiveržti iš Donbaso į RF.

Putinas, kaip visada, žaidžia keliais ėjimais. Teroristams tokie susidorojimai – signalas, kad kelio atgal į Rusiją jiems nėra, ir samdiniams teks kautis Ukrainos žemėje iki galo. Tarptautinei bendruomenei tai pasidemonstravimas – atseit, štai kaip šauniai mes saugome sieną! Tiesa, nepatikslinama, kad „įėjimas“ į Ukrainą per šią sieną iš Rusijos pusės veikia labai sklandžiai.

Na, o Rusijos kvailiukams–samdinukams ir jų prorusiškiems broliukams Donbase tai ryški iliustracija: Vladimiras Putinas juos parduoda. Ir išeitys dvi – arba dvėsti neaišku dėl ko, arba sudėti ginklus ir gelbėti savo niekam naudingus kailius.

3. Aukščiausioji Rada įtraukė į dienotvarkę Konstitucijos pakeitimų projektą, pateiktą prezidento. Pats Porošenko pakeitimus pavadino „priešnuodžiu federalizacijai“.

Pakeitimų prasmė žinoma: valdžios decentralizacija, išsaugant unitarinę valstybę, galimybė suteikti ypatingąjį statusą rusų ir kitoms kalboms. Kompromisai, kurie iš esmės turėtų patenkinti visus.

Pažiūrėsime, kaip tai veiks praktikoje – jau svarstant pakeitimus. Bet kokiu atveju, tai – tikrojo taikaus dialogo pradžia. Ne su teroristais, o su Ukrainos Rytais.

P.S. Dėl naujojo gynybos ministro ir Generalinio štabo (GŠ) viršininko paskyrimo. Gerai tai ar blogai – anksti spręsti. Nors, be abejo, gali gluminti tai, kad ponas Geletėjus – ne iš kariškių aplinkos, kas taikiam laikmečiui normalu, bet de facto kariniu laiku gali turėti rimtą reikšmę.

Todėl naujajam Gynybos ministerijos vadovui, kaip neturinčiam veiklos karinio valdymo institucijose patirties, ypatingai svarbus GŠ viršininko kompetetingumo vaidmuo. Tuo metu, kai naujasis GŠ viršininkas – generolas V.Muženko – ATO štabe pasirodė visai garbingai (neskaitant keisto atvejo, kai jis asmeniškai vedė į ataką karius – nors žmonėms, esantiems toli nuo kariuomenės, tai atrodo visiškai pagirtina). Jeigu ministras ir GŠ viršininkas dirbdami kartu ras tarpusavio kalbą nuo pirmos dienos – tik geriau. Jeigu ne – tai bus labai negerai. Tikėkimės geresniojo.

Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

 

porošenko
Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

Dmitry Tymchuk, liepos 2 suvestinė

Broliai ir seserys, liepos 2-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos saugumo ir gynybos taryba šiandien pranešė: nuo antiteroristinės operacijos pradžios Ukrainoje 200 kariškių žuvo, 619 sužeista. Gynybos ministerijos duomenimis, 29 Ukrainos kariškius teroristai laiko paėmę įkaitais.

Žūsta ir taikūs gyventojai. Donecko apskrities administracija pranešė: per teroristų veiklos laiką vien tik Donecko srityje žuvo ne mažiau nei 160 taikių gyventojų.

Mūsų brolių kraujas tebesilieja ant mūsų žemės. Kruvinas skerdynes kurstančiai Rusijai, kuri, kaip įprasta, nesijaudina dėl savo piliečių žūties, tas skaičius gal ir nedaro įspūdžio. Tačiau Ukrainai kiekvieno kariškio ir taikaus piliečio gyvybė, kurią atėmė šis konfliktas – baisi tragedija.

2. Šiandien netoli nuo sienos perėjimo punkto „Izvarino“ nuo fugasinės bombos sprogo kariškių šarvuotis. Vėliau teroristai šį perėjimo punktą apšaudė iš artilerijos.

Tos situacijos kaip pavyzdžiai. Smogikai nesileis lengvai atkertami nuo sienos su Rusija. Jie puikiai supranta: nutraukus Rusijos samdinių ir ginklų tiekimo kanalus – ateis galas terorizmui Donbase.

Mūsų duomenimis, net kai pasieniečiai ir kariuomenė atnaujina sienos kontrolę teritorijose, kuriose aktyviai veikia smogikai, pastarieji tuoj imasi minuoti mūsų jėgos struktūrų pozicijas. Ir jas apšaudyti. Taigi mūšiai dėl sienos kontrolės dar tik prasideda.

3.Vakar „LLR“ teroristai paėmė į nelaisvę žurnalistę Anastasiją Stanko ir Hromadske TV operatorių Ilją Bezkorovainą.

Tai karo dėl protų epizodas. Prorusiškųjų smogikų (ir jų šeimininkų Kremliuje) nuomone, neteisėtai į Ukrainą patenkantys Rusijos žiniasklaidos propagandininkai gali koja kojon su teroristais lakstyti po Donbasą. O štai visuomeninės neangažuotos žiniasklaidos atstovai čia dirbti neturi teisės. Nei vieno tiesos žodžio iš Donbaso – svarbiausias Kremliaus ir jo pakalikų lozungas.

Šiandien USGT pranešė, kad Stanko ir Bezkorovainyj gyvi, vyksta derybos dėl jų paleidimo. Duok dieve, jie greitai bus išlaisvinti. Ir – žemai lenkiuosi jiems už sąžiningą, pavojingą bei labai svarbų darbą.

Gerosios naujienos:

1. Antiteroristinė operacija vykdoma aktyviai ir matomi jos rezultatai. Dabar jėgos struktūros demonstruoja tai, ko taip ilgai iš jų laukėme. Pagaliau. Vien per vakarykštę dieną buvo atakuota 120 teroristų objektų – išžvalgius ir įsitikinus, kad ten nėra taikių gyventojų.

Sunku komentuoti iš valdžios kabinetų sklindančius svarstymus, kad įmanomas paliaubų pakartojimas. Žinau, kad tarp jūsų, mano draugai, yra ir tokių, kurie tiki taikaus dialogo galimybe. Kaip ir tokių, kurie įsitikinę: teroristus reikia be jokių kompromisų nukenksminti ir naikinti, o taikus dialogas mums ne į naudą.

Pasakysiu tiesiai: širdimi aš už antrąjį variantą. Bet protas man sako, kad ir paliaubos gali būti naudingos. Tačiau ne kaip pirmąjį kartą, kai jėgos struktūros nevykdė aktyvių veiksmų, o teroristai tuo metu Donbasą pavertė kruvina skerdykla ir ruošėsi tolesnei konfrontacijai.

Paliaubos turi vykti tik tam, kad teroristai sudėtų ginklus. Kitą variantą sunku pateisinti.

2. Karą laimėti galima tik nugalint visuose frontuose. Tam tarpe ir informaciniame, kuriame Ukraina nuo pirmosios Rusijos agresijos dienos visiškai aiškiai pralaimėdavo.

Situacija vis dar problemiška, bet taisosi. USGT spykerio pakeitimas „tikru pulkininku“ Andrejumi Lysenko – vienas iš žingsnių ta linkme. Ima veikti efektyvi visuomenės informavimo schema. Mes nuolat sakome: kadangi Ukraina – agresijos auka, tai geriausia kontrpropaganda šiuo atveju – operatyvus objektyvios informacijos tiekimas. Tik taip įmanoma smogti per galingą Kremliaus propagandos mašiną.

Beje, aš A. Lysenko pasirodymą scenoje vertinu kaip itin sėkmingą ėjimą. Šitą karininką pažįstu labai seniai, jis ilgus metus puikiai tarnavo Gynybos ministerijos spaudos tarnyboje, ėjo tarnybą taikdarių daliniuose. Apibūdinti galima vienu žodžiu: profesionalas. Ir tai, kad šalies ginkluotųjų pajėgų veiksmus nušviečia bei komentuoja žmogus su antpečiais – taip pat teisinga.

Mes, „IP“ grupė, taip pat keičiame darbo formatą. Dabar deriname naują bendradarbiavimo su valstybės struktūromis algoritmą. Kaip nuolat tvirtiname, mes nekonkuruojame su valstybės mechanizmais, bet esame visuomeninė iniciatyva, siekianti sunkią akimirką padėti savo šaliai. Vėliau nedubliuosime valstybinių struktūrų, bet dirbsime tik ten, kur reikės pagalbos.

3. Informacinis analitinis USGT centras šiandien pranešė: antiukrainietiška retorika per Rusijos federalinius telekanalus ir valstybinėse informacinėse agentūrose po Ukrainos prezidento rinkimų žymiai sušvelnėjo.

Gal ir taip. Nors apie tai, kad RF nutraukia galingiausią informacinį karą prieš Ukrainą, nėra nė kalbos. Tačiau bet kuriuo atveju tai teigiamas dalykas.

Apie paliaubų pabaigą

Dmitry Tymchuk

Ukrainos Prezidentas turėjo du pasirinkimo variantus: pirmąjį – pratęsti ATO aktyviąją fazę, ir antrąjį – neteisingąjį. Ukrainos laimei, jis pasirinko pirmąjį.

PorosenkoPranesimasKiekviena paliaubų diena, kad ir kokią didelę politinę reikšmę jos turėjo, buvo išnaudojama teroristų karinėms pozicijoms stiprinti, ir tai buvo daroma – ne pačiu didžiausiu mastu, bet pakankamai pastebimai. Didindami savo kovinį potencialą pasinaudojant iš Rusijos siunčiamais samdiniais ir ginkluote (taip pat ir sunkiąja kovine technika), smogikai gavo unikalią galimybę ir praktiškai idealias sąlygas užsiimti savo grupių tarpusavio veiksmų suderinamumo gerinimu.

Rusijoje buvo vykdomas sunkiosios karinės technikos ekipažų ir artileristų grupių (įskaitant ir raketų paleidimo sistemą „GRAD“) formavimas. Tačiau netgi ir surinkus patyrusius samdinius, tose grupėse nebuvo vykdomi jokie veiksmai, galintys pagerinti jų veiksmų suderinamumą. Ir tai ženkliai mažino tokių grupių kovinio pasirengimo lygį.

„Paliaubų“ Donbase metu, kurių, beje, laikėsi tik ATO vykdančios jėgos struktūros, teroristai gavo puikią galimybę dirbti siekiant geresnio tarpusavio veiksmų suderinamumo – iš vienos pusės, karo sąlygomis, ir kitos pusės – esant minimaliai nuostolių rizikai.
Paliaubų tęsimas būtų leidęs teroristams ženkliai pakelti savo grupių karinio pasirengimo lygį, toliau vykdyti veiklą stiprinant pozicijas savo įsitvirtinimo taškuose, taip pat vykdyti visus kitus veiksmus, rengiantis tolesniam pasipriešinimui.

Tuo, kad jie net negalvojo apie jokį taikų dialogą, mes jau pilnai įsitikinome. Daugiau nei 100 teroristų išpuolių per 10 „paliaubų“ dienų, 27 žuvę mūsų vaikinai – štai „taika“ pagal Putino ir jo vasalų Donbase supratimą.

Šalia viso šito, Rusija sutelkė visas pastangas, kad užtikrinti idealias sąlygas rengiant jos kontroliuojamus teroristus tolesnei konflikto Donbase eskalacijai. Siekiant priversti Kijevą pratęsti paliaubas, Kremlius ėmė žadėti kažkokias priemones dėl Rusijos sienos su Ukraina apsaugos stiprinimo (Putinas paskelbė, kad įleis ESBO stebėtojus į pasienio punktus _iš Rusijos pusės_ – red. papild.)

Ir tai – po to, kai iš Rusijos į Ukrainą ilgą laiką nenutrūkstamu srautu keliavo samdiniai ir buvo tiekiami ginklai. Kas gi trukdė Putinui, jeigu jis iš tiesų būtų suinteresuotas taika, duoti tokius pažadus (ir, svarbiausia, pradėti veikti) ne birželio 30 – ąją, paliaubų pabaigos dieną, o prieš dešimt dienų, kuomet paliaubos tik buvo prasidėję? Tik tada galima būtų buvę kalbėti apie Rusijos siekimą užgesinti tą gaisrą, kurį ji taip sėkmingai kursto.

Todėl traukinys jau nuvažiavo. Rusija ir jos banditai Ukrainoje turėjo puikią galimybę sudėti ginklus ir eiti link taikaus dialogo su Kijevu. Jie tą galimybę kategoriškai atmetė.

Ukraina privalo gintis, tą ji ir daro. Tai jos šventa teisė. Niekas labiau neprovokuoja smurto, kaip nesugebėjimo jam pasipriešinti demonstravimas. Jeigu Ukraina nori išgyventi – ji turi veikti. Kitų variantų nėra.

Vertė: Milda Petrokaite

Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Bezlerio gaujos istorija.

Jurijus Butusovas, 2014 06 29. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Dniepropetrovske sutikau bičiulį – jis verslininkas iš Konstantinovkos, turi parduotuvių tinklą, tiekia atsargines automobilių dalis. Prieš dvi savaites pabėgo iš gimtojo miesto. Papasakojo apie priežastis. Žemiau – jo pasakojimas pirmuoju asmeniu.

Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Berzlerio reketo gaujos istorija.

Aš bėgau po to, kai po dešimties dienų nelaisvės buvau už 300.000 dolerių išpirktas iš Rusijos specialiųjų tarnybų, įsikūrusių Gorlovkoje, Ukrainos saugumo tarnybos pastate.

Igoris Bezleris, GRU veikėjas, pagarsėjo dar Donbaso įvykių pradžioje - kai iš kažkur atsiradęs, perėmė korumpuotos milicijos valdymą Gorlovkoje

Igoris Bezleris (nuotraukos viduryje, žalias), GRU pulkininkas, pagarsėjo dar Donbaso įvykių pradžioje – kai iš kažkur atsiradęs, perėmė korumpuotos milicijos valdymą Gorlovkoje

Balandžio mėnesį dauguma žmonių mūsų mieste Donecko liaudies respubliką (DLR) vertino teigiamai. Priežastis – daug Donecko srities gamyklų dirba tik pagal Rusijos užsakymus ir tik Rusijos rinkai. Aš verčiuosi žemės ūkiu ir mes taip pat daug parduodame Rusijai. Tačiau aš suprantu, kad Donbasas yra integruotas į Ukrainos ekonomiką ir infrastruktūrą, o Rusija tiesiog neturi pakankamai lėšų Krymui ir Donbasui išlaikyti – tai maždaug 9 milijonai žmonių krizės periodu, tas sritis vienu metu atskėlus nuo Ukrainos. Aiškinau tai žmonėms, bet jie negirdėjo. Jie norėjo į Rusiją, tikėdamiesi išsaugoti darbo vietą, gauti didesnę pensiją, naiviai vildamiesi, kad likusi įprasta gyvenimo sankloda nepasikeis. Niekas negalvojo, kad į Donbasą iš Rusijos ateis ne „mandagūs žmonės“, o tikri banditai („mandagūs žmonės“ – Rusijos propagandos klišė, kuria ten vadinti Rusijos specialūs padaliniai, užgrobę Krymą – red. pastaba).

Continue reading →