Julija Latynina, 2014 m. balandžio 23 d.

Ukrainos padalinimas praktiškai baigtas. Praktiškai nė karto neiššovęs Putinas sukūrė būsimąją „Naujarusiją“. Ir net dar daugiau – Putinas sugalvojo iš esmės naują karo rūšį, pritaikytą naujoms tarptautinėms sąlygoms. Šis karas turi kelias ypatybes.

1. Moterys ir vaikai

Tradiciniuose karuose moterimis ir vaikais nesinaudojama kaip tik todėl, kad jie silpni. Naujajame kare moterys ir vaikai, taip pat ir civiliai gyventojai, yra svarbiausia kovinė jėga. Pats Putinas spaudos konferencijoje pareiškė: „Ir tegul jie pabando šaudyti į savo žmones, už kurių nugarų, ne prieš juos, stovėsime mes“. Būtent taip, kaip pareikšta, ir įvyko. Pirmieji tokią taktiką panaudojo Palestinos teroristai, dabar ja naudojamasi vaduojant Ukrainą iš „fašistuojančių banderininkų“. Ši taktika grindžiama tuo, kad pagal naujas pasaulio taisykles neteisus tas, kuris šaudo į civilius gyventojus.

2. Žiniasklaidos vaidmuo

Žiniasklaidos vaidmuo naujajame kare yra didžiulis. Ryšių su visuomene atstovai yra ne mažiau svarbūs, nei „gyvasis skydas“. Jei įprastame kare kovinių veiksmų tikslas yra pergalė, tai vienų ar kitų naujojo karo operacijų tikslas yra viešumas.
Palestinoje HAMAS kai kurias operacijas vykdydavo tik todėl, kad būtų nufilmuotas tinkamas vaizdelis. Svarbus – o kartais net vadovaujantis- ryšių su visuomene specialistų vaidmuo krinta į akis ir Ukrainos rytų bei pietų aneksijos operacijoje. Pavyzdžiui, oro uostą Slovjanske užgrobę žmonės atsiskaitinėjo viešųjų ryšių specialistui iš Maskvos Aleksandrui Borodajui, kuris juos instruktavo, ką ir kaip sakyti „LifeNews“ korespondentui.
Žiniasklaidos vaidmuo toks reikšmingas yra todėl, kad šitame kare svarbiau būti auka, nei nugalėtoju. Aišku, kad norėdami pergalės, jūs laikotės vienos taktikos, o kai jūs, padedant viešųjų ryšių specialistams, sureikšminate savo aukas- jūsų taktika visai kita. Jums, kalbant tiesiai, nereikia žudyti svetimųjų. Jums užtenka žudyti savuosius ir užsitikrinti reikiamą viešumą.
Prisiminkime BBC žurnalistą Jihad Masharawi, kurio fotografija su mirusiu vienuolikos mėnesių sūnumi ant rankų 2012 metų pabaigoje apskriejo visas pasaulio agentūras. Jihad Masharawi balsu raudojo ir aiškino, kad jo sūnų nužudė kruvinųjų Izraelio kareivų raketa. O raketa buvo palestiniečių. Dabar prisiminkite „Novaja gazeta“ korespondento Pavelo Kanygino aprašytą įvykį Slovjanske, kai neatpažinti kovotojai nušovė atsitiktinį praeivį ir iš karto po to į morgą atvyko jo „nuotaka“. Prisidažiusi ir specialiai parengta mergina nežinojo „jaunikio“ pavardės, bet garsiai dejavo, kad jį nužudė „banderininkai“.

3. Kaltink kitus tuo, ką darai pats

Tokiame kare agresorius aukai prikiša tai, ką daro pats. Tokiu būdu propagandos paveiktų gyventojų akyse auka paverčiama agresoriumi, o agresorius- teisingu keršytoju. 1936 metais mulos kvietė palestiniečius skersti žydų, tvirtindami, kad tie žudą musulmonus. 2008 metais Osetijos propagandininkai per Rusijos televiziją pasakojo, kaip gruzinai „vykdo genocidą“ ir tankų vikšrais traiško osetinų vaikus, siekdami įsiutintų osetinų rankomis Gruzijos anklavuose įvykdyti etninius valymus. Dabar Maskva siunčia ginkluotus diversantus į Donecką ir organizuoja vietinius liumpenus, tuo pačiu metu dėl tų veiksmų kaltindama Vakarus.

4. Svarbiausias atakos objektas – vaduojamųjų smegenys

Tokiame kare svarbiausiu poveikio objektu yra ne priešininkas, bet savos – arba „vaduojamos“ šalies žmonės. Jie zombinami ir verčiami panikos apimta minia, vykdančia pogromus ir etninius valymus bei naudojama kaip gyvasis skydas nuo priešo karių. Visuotinei isterijai nepasidavę žmonės minios atstumiami arba tiesiog nužudomi.
Pavyzdžiui, 1936 metais Palestinoje vykstant žydų pogromams aukos buvo skaičiuojamos tūkstančiais, bet žydų ten buvo keletas šimtų. Likę buvo palestiniečiai, užjautę žydus ir nenorėję jų žudyti.
Lygiai taip pat Ukrainos pietuose ir rytuose, gelbstint Ukrainos piliečius nuo mistinių „banderininkų“, iš tikro grobiami žmonės, nesutinkantys su tuo „vadavimu“. Pagrobtas miesto tarybos deputatas Rybakas, žurnalistas Sergejus Lefteris, visuomenės aktyvisto Arturo Stulikovo sūnus ir kiti.
Jei Orwell‘o romane „1984“ propaganda ir veidmainystė buvo primetami iš viršaus, tai, vykstant tokiam karui, visuomenė jas perša kiekvienam savo nariui. Nepaliovę mąstyti žmonės neatlaiko agresyvių fanatikų spaudimo ir pasirenka pritapimą prie kolektyvo.
Nesunku pastebėti, kad ir HAMAS, ir Putinas savo taktiką nukreipia į labiausiai pažeidžiamas šiuolaikinės Vakarų ideologijos vietas. Visų pirma – į suverenios daugumos valios sampratą. Pagal šiuolaikinę Vakarų teoriją suverenas yra būtent liaudis (tauta), ne elitas, ne buržuazija, ne valdžia. Bet ką daryti, jei 90% tos liaudies, kaip Egipte po Rugsėjo 11-osios, pritaria bokštų dvynių susprogdinimui? Šiuolaikinė Vakarų biurokratija į klausimą neatsako.
Antra, šiuolaikiniai Vakarai smerkia bet kokį valstybinės jėgos panaudojimą, tačiau nekreipia dėmesio į smurtą, kai jo imasi „aktyvistai“, „visuomeninės organizacijos“ arba „liaudis“. Tokiu būdu piktai valiai suteikiama visiška laisvė.

Fotografijoje: Ukraina. Kramatorskas. 2014 m. balandžio 21 d. Federalizacijos šalininkų mitingas prie užblokuotų valstybinės valdžios pastatų.

ITAR-TASS / Valerijaus Matycino fotografija

šaltinis: http://ej.ru/?a=note&id=24994