ATO pajėgos sunaikino smogikų artilerijos pabūklą

ATO atstovas spaudai Vladislavas Selezniovas informuoja, kad vakar vakare artilerijos pabūklas NONA galutinai sunaikintas. Gegužės 30-osios vakarą, smogikai eilinį kartą apšaudė Karačiuno kalną iš Čerevkovkos rajono.

Pabūklas, įkeltas į vilkiką, važinėjo po miestą ir šaudė iš įvairių rajonų. Informatorių pranešimais, sviediniai krisdavo į gyvenamuosius rajonus.

Tuo momentu, kai smogikų artilerijos pabūklas buvo perkeltas į miesto gamyklinę zoną – keramikos gamyklą, ATO pajėgos į šią zoną nukreipė artilerijos smūgį ir sunaikino pabūklą.

ATO informacinės grupės dar kartą pabrėžia: vienu iš svarbiausių operacijos tikslų yra vietos gyventojų saugumas. ATO pajėgos ginklus naudoja tik prieš smogikus ir tik teritorijose, kur nėra taikių gyventojų. Apie jokį šturmą, juolab, naudojant artileriją, tankiai apgyvendintuose miesto rajonuose kalbos negali būti.

Į Rusiją grįžta 1937-ieji – teroro ir absurdiškų kaltinimų metai

Į Rusiją grįžta 1937-ieji – teroro ir absurdiškų kaltinimų metai. Kol kas – pirmiausia okupuoto Krymo gyventojams

Ekaterina Sergatskova rašo:

„Tai štai, bičiuliai, Rusijoje jau 37-ieji*. FST publikavo oficialų pranešimą, kad “Kryme FST darbuotojai sulaikė dešiniosios ekstremistinės grupuotės “Dešinysis sektorius” narius. FST manymu, Olegas Sencovas, Saša Kolčenko, Gena Afanasjevas ir Aleksejus Čirnijus rengė teroristinius aktus Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje, norėjo susprogdinti amžinąją ugnį ir Lenino paminklą. Dar “Dešiniojo sektoriaus nariai” norėjo sunaikinti dalį viešųjų objektų, geležinkelių tiltus ir elektros linijas”. Taip pat vaikinams užkabino Rusų bendruomenės ir Vieningosios Rusijos ofisų padegimą. Tiems, kurie suabejojo – šie vaikinai niekada nebuvo “Dešinio sektoriaus” nariais ir jokių teroro aktų nerengė, tai visiškai taikūs žmonės, kurie pasisakė už Ukrainos vientisumą. Dabar iš jų išmušinėja parodymus, ir, neatmestina, kad kuris nors iš jų prisipažins, nes Lefortove (kalėjimas Maskvoje) sudėtinga neprisipažinti.

Tai – klaikus absurdas. Trūksta žodžių.

* – 1937-ieji Sovietų Sąjungoje – stalinistų teroro viršūnė. Viršūne vadinama dėl to, kad teroras pasiekė ne tik paprastus žmones, bet ir komunistų partijos funkcionierius.

Šaltinis: http://echo.msk.ru

Nuotraukoje: kazokai Sočyje spardo grupės „Pussy Riot“ merginas. (c) BBC

Kodėl „Donecko liaudies respublika“ nenunyks į nebūtį net po antiteroristinės operacijos

Sergej Kostež (žurnalistas, istorikas)

Istorija – tam tikra gyvenimo forma. Kiekviena jos apraiška, sukurta kokių nors tautų ar kultūrų, iš žmogaus organizmo jau neišnyksta, lieka jame kokiu nors pavidalu. Kartais – svarbaus organo, kartais – varginančo šlako, o būna – kaip slapta liga. Norime to ar ne, tačiau bet kuris istorijos gaminys, ypatingai geopolitinis – yra bent jau ilgaamžis, o kartais ir amžinas.

Tarkim, Romos imperijos istorija nėra tiesiog Senovės Roma nuo miesto įkūrimo ir iki jos žlugimo 5-tame mūsų eros amžiuje. O, jei viskas būtų tuomet pasibaigę! Tačiau į Romos imperijos palikimą lygiai 1000 metų pretenduoja daugiau nei dvi dešimtys mažų ir didelių valstybių. Tai ir Bizantija, ir Popiežiaus valstybė, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Abiejų Tautų Respublika, pirmasis, antrasis ir trečiasis Vokietijos Reichai, Rusija – trečioji Roma… Visų, ko gero, neišvardinsim! Net šiuolaikinių JAV administracinių ir valstybės statinių architektūroje atpažįstami tie bruožai. Jau nekalbant apie tai, kad visi tie pastatai, kaip ir Romoje, įsikūrę ant Kapitolijaus kalvos…Ten ir Senatas.

Nepaisant istoriniu požiūriu trumpo gyvavimo (trumpiau nei 70 metų, kurie, lyginant su virš tūkstančio metų siekiančiomis Romos ir Bizantijos imperijų istorijomis), Sovietų Sąjunga tapo neoimperine konstrukcija, kuri lengvai nepaleidžia ne tik politinių, bet ir humanitarinių protų, ir ne tik Rusijoje. O dabartinės Rusijos atsigręžimas prie politinių ir socialinių SSRS praktikų liudija sovietinės konstrukcijos įsitvirtinimą masių sąmonėje, nors šią konstrukciją išreiškusios valstybės ir nebėra.

Ukrainoje šis dalykas taip pat yra gana sudėtingas. Pačios Ukrainos gyvybingumas (nežiūrint visų išorinių ir vidinių problemų bei nuolatinių grėsmių) aiškintinas pirmiausiai, žinoma, solidžia istorine proceso trukme – juk Ukrainos ideologinis-politinis konstruktas yra tokio pat amžiaus, kaip Lenkija (nuo Piastų dinastijos centralizuotos valstybės) arba pati Rusija (nuo daugiau nei prieš 500 metų ten sukurtos imperinės trečiosios Romos koncepcijos). Tačiau reikia pasakyti, kad ir jos teritorijoje konkuruojantys istoriniai konstruktai turi rimtą pamatą. Taigi, DLR, kaip koncepcija, remiasi užmarštin nugrimzdusia 1918 m. Donecko-Krivorožsko respublikos patirtim.

Donetsko-Krivorozhskaya-respublikaTa respublika, kaip ir dabartinė DLR, buvo kuriama iš Maskvos ir siekė to paties tikslo – svarbių pramonės regionų kontrolės tuo atveju, jei visos Ukrainos užkariauti nepavyktų. Paradoksalu, tačiau 1918-1919 metais Ukrainą užkariavę bolševikai išsaugojo jos teritorinį vientisumą – Donecko-Krivorožsko respublika Leninui ir Trockiui tapo nebereikalinga, ir jie išsviedė ją kartu su jos vadovu Artiomu (jis labai keistomis aplinkybėmis mirė prieš pasirašant stojimo į SSRS sutartį, o visi jo žmonės buvo išstumti iš USSR vadovybės) į sąvartyną. Nieko keisto, kad kritišku 2014 metų momentu istorijos podėlyje saugotas projektas buvo atgaivintas.

Tačiau neverta apsigauti, nurašant viską Maskvai. Reikalas tas, kad iki 1917 metų Ukrainos pietryčiuose egzistavo galingas nesveikai išpūstos Katerinoslavo (senasis Dniepropetrovsko pavadinimas) gubernijos darinys, apimantis dabartinės Zaporožės, Dniepropetrovsko, Donecko, Luhansko sričių teritorijas ir siekiantis iki pat Azovo bei Taganrogo. Nieko keisto, kad šis pusantro šimto metų Rusijos imperijos žemėlapiuose egzistavęs projektas anksčiau ar vėliau atgims kokiu nors pavidalu. Beje, Kolomoiskio Dono referendumo iniciatyva dėl keleto Donbaso teritorijų prijungimo prie Dniepropetrovsko krašto yra bandymas atgaivinti tą patį konstruktą. Tik iš kitos, proukrainietiškosios, pusės…

Būtent todėl tokie dalykai, kaip DLR, „pietryčiai“ ir pan. iš mūsų gyvenimo nedings net sėkmingai užbaigus ATO. Jų šimtametės istorinės inercijos užteks ir toliau greta Ukrainos riedėti į …ateitį. Ukrainai jų nesustabdyti. Bet ji gali imtis jiems vadovauti, pasukdama juos savo naudai. „Kolomoiskio referendumas“ – puikus pavyzdys. Derybos prie apvalių stalų ir decentralizacija – dar viena galimybė.

Ir, galiausiai, yra trečiasis kelias – vienus konstruktus iš masinės regiono gyventojų sąmonės išstumti kitais. Kodėl niekam nekilo klausimas, dėl kokių priežasčių Dniepropetrovskas taip skiriasi nuo Donecko? Kodėl Zaporožėje kelias dešimtis teroristų išvijo visas miestas, tūkstančiais išėjęs tautinių siuvinėtų marškinių maršan, o Donecke pavojinga su tokiais marškiniais pasirodyti gatvėje? Viskas labai paprasta – Donecke, be DLR, nėra nieko, o Zaporožėje yra Chortica su visu jos istorinių simbolizmu ir paveldu.

Pietryčių istoriją galima rašyti kaip kazokų, didvyrių, ukrainiečių istoriją, O galima ir kaip pramoninio šalies pakraščio, kuriame dygsta apsišaukusios respublikos. Viskas priklauso nuo mūsų. Galima pasirinkti ir į piliečių sąmonę įskiepyti bet kokią istorinę idėją – jiems būtinas koks nors praeities įprasminimas…

Tačiau reikia skubėti – vakuumas galvose liks neilgai, ir jei jo neužpildysime mes, tai už mus padarys kiti. Ir vargu ar mums patiks jų variantas.

Šaltinis: http://hvylya.org

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Gegužės 29 dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, gegužės 29-osios įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos:

1. Netoli Slovjansko numuštas ATO pajėgų sraigtasparnis Mi-8. Žuvo šeši Nacionalinės gvardijos ir šeši specialiosios paskirties būrio „Berkut“ kovotojai. Vėliau Charkovo srityje, netoli Iziumo, buvo apšaudyta ATO pajėgų kolona, žuvo vienas kariškis.

Sraigtasparnį numušusi teroristų grupė buvo tuojau pat sunaikinta. Teroristai-žudikai, kurie užpuolė koloną, pabėgo.

Aš tikiu, kad kiekvienas padugnė iš Donbaso teroristinių grupių už savo nusikaltimus atsakys su kaupu. Ir tikiu, kad labai greitai ateis ta valanda, kai Ukrainos žemė pagaliau nebebus mirties ir keršto teritorija.

2. Rusija iš esmės oficialiai pareiškė remianti terorizmą.

Konkrečiai, į klausimą ar Maskva suteiks pagalbą „DLR“ (primename – pagal oficialų Ukrainos Generalinės prokuratūros apibrėžimą „DLR“ yra teroristinė organizacija), Putino atstovas spaudai D. Peskovas atsakė: „Būtinai jiems bus suteikta humanitarinė pagalba. Dėl karinės nieko negaliu pasakyti“.

Komentarai nereikalingi. Oficiali pagalba teroristams – tai Kremliaus dvasioje. Dėl karinės pagalbos, beje, be reikalo Peskovas kuklinasi – Ukraina puikiai žino, kaip ir kokios apimties pagalbą Rusija teikia Donbaso teroristams.

3. Tik per laikotarpį nuo gegužės 9 iki 28 dienos Donecko srityje dėl karinių veiksmų įvairaus sunkumo sužeidimus patyrė septyni vaikai. Apie tai pranešė Donecko srities administracijos Sveikatos apsaugos departamentas.

Kai nukenčia vaikai – tai žmonių daromų piktadarysčių viršūnė. Teroristams niekada nebus atleista už vaikų skausmą ir kraują. Nei šiame, nei geresniame pasaulyje.

Gerosios naujienos:

1. ATO štabas sudėliojo taškus ant „i“ dėl kovos veiksmų Slovjanske.

Šiandien jėgos struktūros šiame rajone nevykdė jokių operacijų. Miestas blokuotas, o nuolat ten vykstančios batalijos – ne kas kita, kaip pačių teroristų tarpusavio rietynės.

Kuo greičiau jie, it vorai stiklainyje, užgrauš vienas kitą, tuo geriau. Svarbu, kad nuo to nenukentėtų vietiniai gyventojai.

2. Kaip šiandien pranešė Gynybos ministerijos vadovas M. Kovalis, keletas Ukrainos Gynybos ministerijos pareigūnų nušalinti nuo einamų pareigų už piktnaudžiavimus aprūpinant kariuomenę. Jų bylos perduotos prokuratūrai.

Sveikiname kariuomenės apsivalymo procesą. Juk karinėse valdybose (ir, deja, ne tik jose) sėdi kyšininkas ant kyšininko ir kyšininkus varinėja.

Tiesa, neaišku, kodėl GM ir Generaliniame štabe kur spjausi – pataikysi arba į Ježelio, arba į Salamatino, arba į Lebedevo komandos klapčiuką. Kodėl ten iki šiol šmirinėja tiek Janukovyčiaus laikų veikėjų – nesuprasi.

Tai pasakytina pirmiausiai apie su resursų skirstymu ir piniginiais srautais susijusias pareigybes. Nejau kažkam atrodo, kad vakarykščiai vagys, keturis metus plėšę kariuomenę, po Maidano staiga ėmė ir persiauklėjo? Stebėtinas naivumas.

Vostok batalionas DonOGA pastate

Vostok batalionas DonOGA pastate

3. Šiandien vadinamojo „Rytų“ bataliono teroristai atsikriošė į svarbiausią Donecko trobelę, kuri vadinasi Donecko srities valstybinė administracija. Bet trobelė pasirodė užimta. Ten jau tupėjo miklūs vaikinukai iš „DLR“.

Būdingos kaukazietiškos išvaizdos rusų „savanoriai“ ėmėsi areštuoti vaikinukus iš „DLR“. Esą už tai, kad jie išvakarėse išgrobstytame „Metro“ prekybos centre nugvelbė šokoladukų bei alaus ir nepanoro dalintis.

Dabar Donecko srities valstybinėje administracijoje vogtus šokoladukus šlamščia „Rytų“ smaližiai. Beje, jie dar išardė barikadas aplink administraciją – aiškiai, kad netrukdytų pabėgti, kai prie trobelės pasirodys rimtesni vyrai.

Baimė ir neapykanta Donecke

Ši apybraiža neturi nieko bendro su Hunter’iu Thompson’u (romanas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (2007)), tiesiog šie du jausmai dabar apėmę šio miesto gyventojus. Vėliau aš papasakosiu kas iš tiesų vyksta Donecke ir kaip praėjo rinkimai. Jokių prasimanymų iš TV ekranų, jokių verksmingų nuomonių, tik tai, kokį miestą mačiau aš.

“Doneckas – miestas nepaprastas” – toks šūkis puikavosi ant marškinėlių kuriuos aš dalinau 2004 metais užsienio žurnalistams atvykusiems stebėti trečiųjų prezidento rinkimų. 2004 metais dirbau politikos apžvalgininku Donecko srities laikraštyje “Gyvenimas” («Жизнь»). Mūsų redakcija buvo įsikūrusi aštuntame Donecko srities administracijos pastato aukšte. Dabar ten DLR (Donecko Liaudies Respublika; rus. ДНР) vadavietė ir visko gali būti, kad mano buvusiame kabinete kankino žurnalistą Sergėjų Šapolovą (Сергей Шаповал). Puikiai pamenu, kaip mūsų redakcijoje lankydavosi žurnalistai iš Lenkijos, Maskvos, JAV ir net kolegos iš Al-Džaziros. Pasakodavome jiems mūsų regiono istoriją, apie tai kas toks Achmetovas (Ахметов) ir Kolesnikovas (Колесников), kaip gimė projektas “Janukovičius”. Mes jiems aiškinome ką Donbase reiškia posakis: “Geriau jau valdžioje savas vagis, nei svetimas”.

Pirmus du 2004 metų prezidento rinkimų turus aš dirbau Kijeve, o štai trečiam turui grįžau į Donecką. Tuo metu žurnalisto profesija nebuvo pavojinga. Žinoma, galėjai gauti į marmūzę, bandydamas brautis į rinkiminę apylinkę kur buvo padirbinėjami rinkimų rezultatai, bet tai nebuvo pavojinga gyvybei. Tuomet žurnalistai nedingdavo iš miesto bijodami susidorojimo. Jų neimdavo įkaitais, vien už tai, kad dirba Ukrainos žiniasklaidoje, tada jų nežudydavo vien už tai, kad atlieką savo pareigą.

“Now I fear nothing, I’ve been to Donetsk” (Dabar aš jau nieko nebijau, aš pabuvojau Donecke) – su tokiu šūkiu ant marškinėlių mane pasitiko senas draugas ir aktyvus DLR šalininkas.

Dar prieš savaitę jis su draugeliais “bombino” mieste trafaretus su tekstu: “REFERENDUMAS”, o dabar šaiposi iš mano pasisakymo, kad atvykau į Donecką dėl prezidento rinkimų.

Jis kaip ir visi Donecko gyventojai pasipiktinęs ta netvarka kuri vyksta srity. Bet priežasčių jis ieško ne tame, kad banditai užėmė srities administracijos pastatus, kad milicija, dar paskirta Janukovičiaus – neįgali ir net ne tame, kad pats Janukovičius išdavikiškai pabėgo iš šalies. Jo nuomone, priežastis paprasta ir ji MAIDANE. Kai visa likusi Ukraina mano, kad atskaitos tašku tapo 2010 metų rinkimai, kada į sostą užsiropštė Janukovičius.

Čia pagrindiniai įvykių, šiandien skaldančių Ukrainą, vertinimo skirtumai.

Iš esmės, Janukovičiaus valdymo laikotarpiu Doneckas gyveno sąlyginai gerai ir net geriau už likusią Ukrainą. Dėl paprastos priežasties – stambus Donecke registruotas verslas gaudavo valstybines dotacijas, tuo būdu didino maržas, kas, savo ruožtu, mažino priklausomybę nuo pasaulinės konjuktūros bei didino atlyginimus. Kasmetinės valstybinės dotacijos, siekusios daugiau nei 1mlrd. $, konvertuodavosi į geriausius Ukrainoje kelius, švarias gatves, išklotas plytelėmis, įvairiaspalves iliuminacijas, naujus namų fasadus, nuolat veikiančius fontanus.

Anekdotas apie tai, kad paprastiems Donecko gyventojams pavojinga tamsiu paros metu išeiti į gatves, nes juos gaudo ir veža į Kijevą tam, kad jie ten užimtų valdančius postus yra pokštas tik iš dalies. Daugelis, taip vadinamų naujų Doneckinių, “uždarbį” iš Kijevo parveždavo tėviškėn. Čia statė verslo centrus, prabangias sodybas, pirko butus, automobilius, linksminosi restoranuose. Dalis iš Ukrainos pavogtų lėšų nusėdo Donbaso ekonomikoje. Vien dėl to paprasti Donecko gyventojai negalėjo suvokti kodėl atsirado MAIDANAS, juk jie turėjo stabilumą, kurį atėmė “bukagalviai ir zombuoti maidaunai”.

Be to, vietinė valdžia visus gudriai maustė, kad Donbasas perveda į šalies biudžetą daugiau nei gauna, taip kurstydama separatizmą. Pridėkite prie viso to vietinį patriotizmą ir gausite sprogstamą mišinį pavadinimu ANTIMAIDANAS.

Šachtioras – Čempionas!

Šimtuose Donecko reklaminių skydų – plakatai su užrašu „Šachtioras Čempionas“.

Doneckas turi savąjį, lokalų ir kažkuo unikalų patriotizmą. Suprasti vietinį patriotizmą nėra taip lengva, nes jis neturi stiprių atributų ir simbolių. Donecke didžiavosi futbolo komanda-čempionu, aukštu gyvenimo lygiu, gražiais pastatais ir švariomis gatvėmis, naujais restoranais ir gražiomis merginomis, gerais keliais, oligarchais, tuo, kad jų prezidentas valdo šalį, ir netgi tuo, kad jų pažįstami šiuo metu Kijeve sprendžia klausimus.

Juk po 90-ųjų čia gerbiami ne intelektas ir smegenys, o gudrumas ir jėga. Gerbiami tie, kurie palenkia kitus, tie, kurie apgauna sistemą, tie, kurie gali „spręsti klausimus“.

Tuo metu Maidanas atėmė iš Donecko praktiškai visus pasididžiavimo atributus. Taip, čia vis dar liko geri keliai, bet akivaizdu, jog, nesant buvusio dotacijų lygio, jau sekančiais metais jie taps tokiais, kokie yra ir likusioje Ukrainoje. Taip, komanda-čempionas vis dar čia, bet Achmetovas staiga pasirodė išdaviku ir oligarchu, kurį būtinai reikia išbuožinti. Taip, gražios merginos vis dar čia, bet dabar stinga pinigų, kad jas nusivestum į restoraną.

Akivaizdu, DLR ir Naujosios Rusios idėja užpildė šį patriotinį vakuumą, atsiradusį po to, kai Maidanas sunaikino buvusius Donbaso didvyrius.

Baimės miestas

Atrodo, kad čionykštis populiarus moto – „Donbaso niekas nepaklupdė“ – nebeveikia. Donbasas paklupdytas teroristų, nors, būdamas išdidus, kol kas to nenori pripažinti.

Šiandieninis Donbasas labai panašus į Kijevą aštrių priešpriešų Gruševskio gatvėje metu.

Panašus tuo, kad nepaisant įvykių, miestas toliau gyvena savo gyvenimą. Dieną žmonės eina į darbą, o vakare restoranuose visi staliukai užimti. Teoriškai, nesekant naujienų ir apvažiuojant centrinį miesto kvartalą, galima visai ir nejausti krizės, revoliucijos ir t.t. Pamenat, kokia baimė sklandė vasario 18-ąją Kijeve, kai uždarė metro, o žmones išleido iš darbo? Atsimenat, kaip baisu buvo vasario 19-ąją, dangiškosios šimtinės sušaudymo dieną? O pamenat, kaip vasario 22-osios baimė dingo kartu su Janukovičium?

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

O štai Donecke – baimė kitokia ir ji stipresnė. Įsiklausius, tai visi, absoliučiai visi, kalba apie įvykius mieste. O čionykščiai įvykiai – aštrūs, ir, kas blogiausia, jie tiesiogiai veikia tuos, kuriuos tu pažįsti. Pavyzdžiui, žinau mažiausiai tris pažįstamų pažįstamus, iš kurių pastarosiomis dienomis atėmė automobilius, o vienas iš jų guli reanimacijoje su šautine žaizda, nes nenorėjo sustoti banditams reikalaujant. Mano pažįstamos mamą apiplėšė maršrutiniame autobuse Donecko centre! Stotelėje įlipo du ginkluoti žmonės ir pasakė: „sudėkit visą auksą ir pinigus į šį paketą“. Kitoje stotelėje jie išlipo su visu grobiu. Iš visų autosalonų mieste išvežti automobiliai, nes, po pirmos automobilių konfiskacijos DLR naudai, norinčių rizikuoti autodilerių nebeliko. Daugelyje bankomatų nėra grynųjų, nes inkasatorių automobiliai stabdomi ir apiplėšiami pirmiausiai, tad bankai tiesiog nenori tokiu būdu rizikuoti. Gatvėse nėra milicijos, tik „keliukai“, kaip anksčiau, surinkinėja duoklę kur nors toliau nuo miesto centro. Mieste sklando gandai, kad čečėnų smogikai jau prisijungė prie savanorių ir stovi patikros postuose prie įvažiavimo į miestą. O dabar prie viso to pridėkite uždarytas parduotuves ir bendrą savivalę gatvėse. Pavyzdžiui, šiomis dienomis ant mūsų vos neužlėkė per raudoną važiuojanti teroristų mašina, buvusi, žinoma, be numerių. Tarp kitko, vietiniai gyventojai žino, jog nuo mašinų be numerių ir inkasatorių mašinų reikia laikytis kuo atokiau, nes jos – susišaudymo pranašai.

Policijos nematyti, tik "keliukai" saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Policijos nematyti, tik „keliukai“ saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Baimės jausmą sustiprina žmonių trūkumas gatvėse. Ne tai, kad žmonių jau visiškai nėra, bet vizualiai jų mažiau, nei pačią karščiausią pačių derlingiausių metų vasarą. Vietiniai turčiai, laukdami kol stabilizuosis situacija, seniai išvyko iš šalies, o mažiau pasiturintys išvažiavo pas gimines į kitus miestus. Į Kijevą išvažiavo ir regiono „šeimininkas“ Rinatas Achmetovas. Neturintieji galimybės išvažiuoti tiesiog sėdi namuose ir stengiasi neiti į gatvę.

Bet paradoksaliausia tai, kad Doneckas bijo… Ukrainos armijos. Čia kiekvieną dieną laukiama miesto valymo. Nežinia kodėl Donecko gyventojai mano, kad Ukrainos armija mėtys ant miesto bombas ir šaudys į gyvenamuosius namus tam, kad nugalėtų DLR grupuotes. Baimė ne tik sklando ore, ji visokiais būdais stengiasi atakuoti gyventojus. Dėl jos ketvirtadienį, po skerdynių Volnovahos patikros poste, 12.00 visus Donecko metalurgijos gamyklos darbuotojus išleido namo. Vadovybė pasakė, kad bus miesto valymas ir, atsieit, iš Mariupolio pusės jau atvyksta kariuomenė. Tūkstančiai paleistų darbuotojų kaip mat išplatino baimę tarp savo giminaičių ir pažįstamų. Tas pats sekančią dieną įvyko ir kažkuriame technikume.
Visa tai man primena, kaip Maidanas nuo pirmos savo egzistavimo dienos laukė valymo.

Donbasas „stumia dūrą“

Rinkimų diena Donbase buvo ypatinga, juk DLR paskelbė rinkimus už įstatymo ribų. Išvakarėse teroristai ėmė įkaitais rinkiminių komisijų atstovus, grobė rinkiminių komisijų pastatus, grasino gyventojams. Apie tai, jog Donecke rinkimų nebus man sakė kiekvienas Donecko gyventojas jau savaitę iki jų. Gi aš maniau, jog teroristų pernelyg mažai, jog galėtų sukliudyti balsavimui visose apylinkėse. Bet nugalėjo baimė. Žmonės ne tik neatvyko į darbą vietinėse balsavimo apylinkėse, dauguma neatėjo ir balsuoti. Deja, nebuvo pasipiktinusių minių prie apylinkių, kaip pranešė Ukrainos žiniasklaida, nes nebuvo ir pačių apylinkių.

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė, kurios nėra

Pasivažinėjęs mieste pastebėjau, jog gatvėse žmonių dar mažiau, nei buvo vakar. Aš neradau nei vienos veikiančios apylinkės, nors savo pilietinę pareigą stengiausi įvykdyti net Oro uoste, kuriame valdžia žadėjo įrengti laikiną rinkiminę komisiją. Žmonių, pasiruošusių rizikuoti savo gyvybe Donbase organizuojant rinkimus neatsirado.

Taip fejeriškai baigėsi epocha, kai Donbasas apspręsdavo politinę šalies ateitį. Ir aš manau, kad šios teisės Donbasas jau niekada nebegaus. Laikas Donbasui pripažinti, kad jis ne tik išdidus ir stiprus, bet ir kvailas. Na gerai, gal ir ne kvailas, o pernelyg patiklus. Jį 90-aisiais apgavo kriminalas, 2000-aisiais – Kučma, o 2004-aisiais – Juščenka, dantimis išplėšęs pergalę. Jį apgavo Janukovičius, pabėgęs iš šalies, jį apgavo DLR, įtraukdama į žiaurią avantiūrą, po kurios Donbasas liks išsekęs, nuskurdęs, įžeistas ir piktas.

Viltis

Per artimiausias dvi savaites įvyks prezidento Porošenkos inauguracija ir Ukraina turės savo penktąjį prezidentą. Pergalė pirmajame ture – tai ne gyventojų pasitikėjimo kreditas, o troškimas kuo greičiau stabilizuoti šalies politinę ir ekonominę situaciją. Žmonės nebenori gyventi baimėje. Aš tikiuosi, kad Porošenka tesės savo pažadą ir savo pirmojo prezidentinio vizito atvyks į Donecką.

Aš tikiuosi, jog naujas prezidentas nebus tokiu šlapuku kaip Turčinovas, kuris leidžia banditams valdyti Donbasą. Savo pirmą buvimo Donbase dieną aš aplankiau „karinės šlovės“ vietas: UST (Ukrainos saugumo tarnybą), UGP (Ukrainos generalinę prokuratūrą), RVA (Regiono valstybinę administraciją), Mano didelei nuostabai, UST patikros poste nepamačiau nei vieno žmogaus, prie užgrobtos prokuratūros – nei vieno, ir tik prie RVA – apie dešimt karių. Esu visiškai įsitikinęs, kad tvarką Donecke galima įvesti per vieną dieną, o per savaitę – visuose regiono miestuose ir kaimuose. Suprantama, nepavyks išvengti taikių gyventojų aukų. Bet tai kaina, kurią teks sumokėti už likusiųjų gerbūvį. Galų gale, dešimt bepročių, pasiruošusių gultis po tankais, nebūtų sociumui atnešę naudos, taigi sociumas jų netektį išgyvens.

Žinoma, Doneckas prezidento Porošenkos nepripažįsta, taip pat, kaip nepripažino Juščenkos, surinkusio regione vos kelis procentus. Tačiau pakartosiu – Donbasas pripažįsta jėgos kalbą. Ir jei Porošenka nesielgs kaip mėmė Juščenka, jei pasirodys pakankamai kietas, kad įvestų regione tvarką, tai Donbaso balsas gerokai pritils. Juk nuolankumas – mano žemiečių skiriamasis bruožas. Jiems nuolankumas – išdidumo atmaina, tai jų silpnybė, bet tai – ir jėga.

Teksto ir foto šaltinis: Ярослав Корец

Vertė: Lightning Rod

Gegužės 28 dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, gegužės 28-osios apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Putinas apdovanojo Vyriškumo ordinu teroristų pagalbininkus Saičenko ir Sidiakiną iš rusiško telekanalo LifeNews. Anksčiau šie veikėjai buvo sulaikyti Ukrainos saugumo tarnybos prie Kramatorsko su nešiojamuoju zenitiniu-raketiniu kompleksu, teroristų grupėje.

Kokie gi šių nusikaltėlių „nuopelnai“ – neaišku. Matyt, „vyriškumas pagal Putiną“ – tai pagalba teroristams žudyti žmones. Kremliaus logika visu grožiu.

2. Rusijos URM nusiuntė Ukrainos URM notą su pasiūlymu pristatyti Rusijos humanitarinę pagalbą Ukrainos Rytų regionams. Neva, Maskva iš kažkokių ukrainietiškų „visuomeninių organizacijų“ gauna „daug kreipimųsi“ su prašymu padėti.

Mūsų brangus pone Lavrovai. Ačiū jums už gerumą. Jūsų „humanitarinę pagalbą“ – ginklus ir samdinius – Donbaso teroristai gauna nuolatos. Jūs taip stengiatės ją kuo greičiau perduoti, kad mūsų pasieniečiai nespėja reaguoti į šių kolonų su „pagalba“ prasiveržimus per mūsų sieną.

Geriau padėkite savo pastumdėliams, valdantiems Abchaziją. Štai jiems tikrai reikia „humanitarinės pagalbos“ – kriminalinei pseudovalstybė, sulipdyta Maskvos, lekia į chaosą. O mes jau kaip nors be jūsų bjauraus kišimosi išgyvensim.

3. Kai tik mes šiandien pranešėme, kad teroristai Donbase naudoja „greitosios pagalbos“ automobilius ginklų, sprogmenų ir kovotojų pervežimui, Donecko srities administracija mus tuoj pat paneigė. Neva, visos „greitosios“ vietose, niekas jų nepagrobė.

Ironiška, bet po poros valandų tinklą apskriejo vaizdelis, kur teroristų automobilių kolonoje aiškiai matyti „greitoji“.

Jeigu DSA įsitikinusi, kad „greitųjų“ niekas negrobė, tada tik viena išvada. Būtent – vietos valdžia pati mielai suteikia medicinos pagalbos automobilius teroristams. Kitų variantų – nematau.

Teisėsaugininkams vertėtų pasiaiškinti, kodėl Donecko valdžia taip trokšta padėti teroristams?

Gerosios naujienos:

1. Yra vilčių, kad mūsų sienos su Rusija gynybos problemos visgi išsispręs. Mes vakar pateikėme grupės „IP“ ataskaitą apie šią problemą ir nurodėme, kad pasieniečius reikia sustiprinti kariuomenės vienetais.

O šiandien Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovas jau pranešė, kad artimiausiu metu turi būti priimtas sprendimas sustiprinti pasieniečių būrius Ukrainos Rytuose kariuomenės vienetais. Stiprins ir kariuomenė, ir Nacionalinė gvardija. Jie sukurs pasienio teritorijoje „buferinę zoną“.

Ypatingai svarbi ir reikalinga iniciatyva. Svarbiausia, kad ji būtų įgyvendinta, ir kuo greičiau – tuo geriau.

Beje, šiandien – pasieniečių profesinė šventė. Nuo visos grupės „IP“ sveikinu tuos, kurie gina mūsų Tėvynės sieną. Sėkmės jums ir tvirtybės!

2. Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių cerkvės narsiai atsižegnojo nuo teroristų. Neva, jeigu kas grobia įkaitus ir ištisus regionus – tai blogis. Šiandien apie tai papasakojo bažnyčios spaudos sekretorius Georgijus Kovalenko.

Et, kaip norėčiau patikėti! Bet kažkas keisto. Žodžiai – vieni, o iš tiesų – šios cerkvės atstovai, šventikai, vadovauja teroristų grupėms, vienuolynai tampa poilsio bazėmis, cerkvės – antiukrainietiškos propagandos centrais.

Bet pats faktas, kad Maskvos patriarchato cerkvė parodomai pasisako prieš išgamas Rytuose – teigiamas. Tegul tik sužino ją ir ganomieji Donbase. Nes ten tikrai ne visi nutuokia apie šią poziciją.

3. ATO pajėgos visgi sugadino savaeigį artilerijos pabūklą 2С9 «Нона-С», anksčiau užgrobtą teroristų Slovjanske. Mes gavome apie tai pranešimą dar ryte, bet negalėjome patvirtinti. Pagaliau ATO štabas patvirtino.

2S9_Nona_in_Saint-PetersburgIš esmės tai – teroristų artilerijos “pagrindinės jėgos”. Nesuprantu, kaip jie su savo užmojais vadino tą sumautą “Noną” – artilerijos korpusu ar savo “vundervaffe”. Faktas, kad teroristų rankose kraujo ji daug išgėrė. Bet jau gana.

„Donbas“ savanoriai „stato į vietą“ Donecko miliciją

Savanorių batalionas „Donbas“ labai suprantamai paaiškino Donecko milicijai kur yra Ukrainos žemė. Ir kas bus jei jie ir toliau „sirgs letargo miegu“. Už KĄ jie tebegauna atlyginimą iš Ukrainos biudžeto? Paklausti KAM jie davė priesaiką tarnauti – tyliai stovi nuleidą akis. „Tylite? Gerai, vadinas bent kažkokie sąžinės likučiai dar jumyse išlikę..“

Gegužės 27 įvykių apžvalga

Broliai ir seserys, gegužės 27 įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos:

1. Teroristai Ukrainos rytuose ėmėsi pačių ciniškiausių provokacijų. Naudodamiesi dėsninga panika, kurią sukelia kariniai susirėmimai Donbase, reikalauja žmones kuo greičiau „evakuotis“.

Taigi, Slovjansko „meras“ V. Ponomarevas pasiūlė miesto gyventojams „evakuotis“ į Rusiją. Tam, kad šis „patrauklus pasiūlymas“ suveiktų, teroristai ne pirmą dieną minosvaidžiais apšaudo gyvenamuosius kvartalus, pasakodami, kad tai daro Ukrainos jėgos struktūrų žmonės.

Idėja suprantama. Daugelio žmonių nužudymas „evakuacijos“ metu leistų teroristams nušauti bandą kiškių. Būtent – suversti kaltę ATO pajėgoms ir duoti Putinui argumentą prieš Kijevą, išprovokuoti dar didesnę paniką ir neduoti stabilizuoti situacijos regione. O jeigu pavyks – organizuoti ir masinį gyventojų maištą.

Bendrai, visais būdais Donbaso gyventojams būtina pranešti: jokių „evakuacijų“. Jeigu kas ir pasirengę nemąstant šaudyti į taikius gyventojus, tai tik patys teroristai. Bet tikrai ne Ukrainos jėgos struktūrų žmonės.

2. ATO zonoje dingo viena iš specialiųjų ESBO stebėjimo misijos Ukrainoje grupių.

Tai ne pirmas kartas, kai čia „dingsta“ ESBO atstovai. Kažkodėl jie nesveikai įdomūs teroristams. Tikėsimės, kad ir šį kartą jie „atsiras“. Ir grįš gyvi ir sveiki.

Ponai separatistai dėl paprasčiausio kvailumo nesuvokia, kad taip nuteikinėdami prieš save tarptautinę bendruomenę, jie kala vieną vinį po kitos į savo karstą.

Nors, gal būtent taip Putinas per juos keršija nesukalbiems Vakarams, remiantiems Ukrainos tautą? Tas tai tikrai galėtų.

3. Beje, apie Putiną. Jis šiandien ir vėl pareikalavo tuoj pat nutraukti antiteroristinę operaciją Ukrainos rytuose. Šią žinią Vladimiras Vladimirovičius šiandien „kabino ant Italijos premjero Matteo Renzi ausų“, pasakodamas, kokia neteisi yra Ukrainos valdžia.

Įdomu: tuo pat metu Vakarų žiniasklaida pranešė, kad kiek ankstėliau Putinas liekninosi ir jauninosi karališkuose apartamentuose superliuksiniame Ispanijos kurorte už 8 tūkst. JAV dol. per parą. Taigi, į Europą jis vyksta ne tik pilti purvo ant Ukrainos pylimui, bet ir savęs, mylimiausio, pasimaloninimui.

Tiesą sakant, Putinas gi galėtų suplonėti ir nemokamai, pabėgiojęs kartu su savo pastumdėliais Donbase nuo ATO pajėgų. Juolab, gervių pulką į šviesią ateitį jis jau vedė. Galvoju, ir kovotojai su juo bėgtų – kur nors už Uralo. Arba namo – į Kaukazą, pas Kadyrovą.

Gerosios naujienos:

1. ATO tęsiasi. Vakar mes matėme neabejotiną pasisekimą Donecke. Panikos bangos pametėti Luhansko imperatoriai apkaltino Donecko imperatorius bailumu ir paskelbė jiems karą. Eiliniai teroristai jau ieško kontaktų su ATO pajėgomis, kad parduotų informaciją apie „kolegas“ ir išgelbėtų savo kailius.

Šiandien ATO pajėgos pateikė teroristams ultimatumą, reikalaudamos nedelsiant sudėti ginklus. Paversti Donbasą visiška mėsmale jėgos struktūros nenori.

Dabartiniai aktyvūs ATO pajėgų veiksmai – tai, ko visi mes taip ilgai laukėme iš jėgos struktūrų. Vyručiai, tik neišsikvėpkite, meldžiu.

Nors tai greičiausiai prašymas ne tiems vyrams, kurie sąžiningai vykdo savo pareigą „priešakinėje linijoje“, o tiems dėdulėms su didelėmis žvaigždėmis antsiuvuose, kurie ilgas savaites užsiiminėjo intelektine veikla štabuose.

2. Teroristų komendantas Mariupolyje pažymėjo, kad vietos gyventojai jų neremia. Atseit, „avinu banda, o ne vyrai“.
Tai kad ne, negerbiamasis. Avinų banda – tai tie, kurie po Rusijos vėliava šlaistosi po laisvą žemę, žudydami dėl svetimų interesų. Protingi žmonės tokių žaidimų nežaidžia.

3. Kinija neįkyriai pasiūlė apgyvendinti Sibirą.

KLR Pirmininko pavaduotojas Li Juančiao, geranoriškai ir švelniai prisimerkęs, papasakojo: žiū, Rusijoje dafiga žėmės, tačiau rusės moterys niekaip negali prigimdyti reikiamo gyventojų kiekio. O Kinijoje, atvirkščiai, pilna darbščių žmonių, o su teritorijomis problemos. Sako, surenkim abipusiai naudingą gešeftą.

Pone Juančiao, duodu užuominą: Putinas pats parodė visam pasauliui panašios problemos sprendimo receptą. Pasiunčiate į Sibirą nedidelę grupę iki dantų ginkluotų labai mandagių žmonių – pradžiai kokių trisdešimties milijonų pakaktų. O paskui pavadinate juos taikiais vietos gyventojais ir surengiate referendumą. Tiek čia to vargo.