Tag: LLR

Rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Mūsų kariai pasitraukė iš kai kurių gyvenviečių. Mes traukiamės. Tačiau aš nemanau, kad reikia koncentruotis ties šiuo faktu vertinant tai kaip pralaimėjimą. Dabartinėje situacijoje daug svarbesnis kitas dalykas. Jeigu mūsų vadai iš tiesų atitraukia karius tik dėl to, kad neleistų jiems patekti į „katilus“ ir tam, kad persigrupuotų (tokia yra oficiali versija) – tai visai ne tragedija, o kaip tik būtinas sprendimas, be kurio neįmanoma organizuoti tolesnių veiksmų.

Tačiau ar tai tiesų taip, ar turi vadovybė situacijai adekvačius tolesnių veiksmų planus – sužinosime artimiausiomis dienomis. Mano asmenine nuomone, pagrindo optimizmui, deja, labai nedaug.

2. Tik vakar kalbėjau apie tai, kad Putinui nereikia Donbaso Ukrainos sudėtyje (nors derybose Minske teroristai naudojo kažkokios „DNR“ ir „LLR“ „autonomijos“ lozungą mūsų valstybės sudėtyje), ir tai, deja, pasitvirtino.

Donecko ir Luhansko marionetės Kremliuje sparčiai pamiršo savo vakarykštes tezes ir pilnu balsu rėkia apie tai, kad Ukrainos sudėtyje savęs nemato. Toks mergaitiškas teroristų nepastovumas lengvai paaiškinamas: matyt, gavo naujus nurodymus iš Maksvos, kuri nusprendė nebemaskuoti savo tikrųjų planų. Juk suprantama, kad Donbasas autonomijos statuse netinka būti placdarmu tolesniam pietinių ir rytinių Ukrainos sričių užėmimui. Tam Kremliui reikia naujos Padnestrės, jo paties pilnai kontroliuojamos. Tai dar vienas faktas, patvirtinantis, kad su teroristais ir rusais galima sėsti už derybų stalo tik susitaikius su Maskvos vykdomu Ukrainos padalinimu… Vienintelė tokių derybų nauda – susitarimai dėl apsikeitimo belaisviais.

Gerosios naujienos:

1. Mūsų kariai įsitikina: Rusijos daliniai kovoja žymiau geriau už teroristų grupuotes, tačiau ir prieš juos vis tik įmanoma (ir reikia) kautis. Jei mes, dėl ko ypatingai liūdna, atsitraukiame ir patiriame praradimus, tai tikrai nereiškia, kad priešo nenugalėt. Už kiekvieną žingsnį Ukrainos žemėje okupantai susimoka savo krauju.

Rusijos karo ligoninė Rostove jau nepriima sužeistųjų – ji kimšte prikimšta (ir tai turint galvoj, kad ten seniai negydoma „vata“, o tik kadriniai RF kariai). Savo sužeistuosius rusai veža į Piterį, tačiau ir ten „nėra vietų“. Kiekvienas nutrauktų agresoriaus kojyčių-rankyčių komplektas – dar vienas žingsnis link pusprotės Rusijos visuomenės praregėjimo.

Mes taip pat gauname duomenų apie tai, kad Rusijos kariuomenės vadovybė vietinei valdžiai kelia reikalavimus okupuotose Donbaso teritorijose paskirti sklypus sunaikintų Rusijos kareivų palaidojimui. Putinas bijo parvežti visus lavonus atgal į Rusiją, pernelyg jau jų daug – ir be to RF stiprėja rezonansas dėl „anksčiau laiko baigusių tarnybą“ Rusijos kareivėlių. Ką gi, garbinga okupanto lemtis – būt užkastam bevardžiame kape, kaip šuniui, o dar ir svetimoj šaly.

Pone Putinai, pasiimkit, prašome, savo mėsą atgal. Neterškite mūsų žemės.

2. Rusijos okupantai ir teroristai pabandė prasiveržti į Mariupolį iš Novoazovsko pusės, tačiau pasieniečiai kartu su „Azovo“ batalionu šį bandymą atmušė.

Už tai, kad ataka atremta – mūsų vaikinams garbė ir šlovė, tačiau nėra abejonių, kad tai buvo žvalgyba mūšiu ir pasirengimas rimtam puolimui (mes jau pranešėme, kad neatmestina ir vienalaikė jūrinė arba kombinuota oro bei jūros operacija). Tikiuosi, mes esame tikrai pasirengę tokiems priešo veiksmams.

3. Кremlius jau dvi dienas pagret baisiausiai klykia apie tai, kad Putino pareiškimas Europos komisijos vadovui apie „Kijevo paėmimą per dvi savaites“ buvęs neteisingai suprastas. Atseit gudrusis Barroso ištraukęs frazę iš konteksto. Grasina pateikti pokalbio garso įrašą, tačiau nepateikinėja (kaip filme: koks gudrus žmogus – siūlė kyšį, bet nedavė).

Aš pats neabejoju, kad nuo nebaudžiamumo ir visagalystės apsvaigęs Putinas galėjo taip ir leptelėti. Tai jo stilius. Tačiau tie isteriški Kremliaus bandymai teisintis liudija, kad vis tik yra likę kažkokie stabdžiai. Nors mes visi puikiai suprantame, kad geriausi stabdžiai Rusijai – įtikinamas smūgis per snukį.

Rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk:

Broliai ir seserys, rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1.Visiškai akivaizdu, kad Putinas neatsitrauks. Ir jeigu Ukrainos valdžia galvoja, kad kai kurių Europos lyderių raginimai „išspręsti konfliktą politinėmis priemonėmis“ turi prasmę, tai ji aiškiai klysta. Kalbėti apie „politinį“ krizės sprendimo būdą galima tik susitaikius jeigu ne su viso, tai bent su dalies (pradiniame etape) Donbaso praradimu.

Putinas – pats ar teroristų lūpomis – reikalaus pripažinti „DLR“ (Donecko liaudies respublika) ir „LLR“ (Luhansko liaudies respublika) egzistavimą ne Ukrainos sudėtyje savarankiškų „valstybių“ statusu. Jeigu Ukraina su tuo nesutiks, jis pasiryžęs priimti „DLR“ ir „LLR“ ir nepripažintų (tiksliau – pripažintų tik grupės marginalų, su Rusijos Federacija priešakyje) kvazivalstybinių darinių statusu – į „slaptojo“ Rusijos protektorato narių tarpą.

Todėl vykstant deryboms kokių nors autonomijų ir panašių federacinių darinių variantas (su kuo kompromiso vardan Kijevas galėtų ir sutikti) gali būti traktuojamas tik kaip „makaronų kabinimo“ tarptautinei bendruomenei variantas. Putinui nereikalingas Donbasas, kuris būtų kad ir minimaliai kontroliuojamas Kijevo, nereikia puoselėti iliuzijų.

Todėl pradėti derybas su tikslu „taikiai sureguliuoti konfliktą“ galima tik patiems aiškiai suvokiant, kad teks atsisveikinti su teritorijomis, dabar kontroliuojamomis teroristų.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad „LLR“ ir „DNR“ Putinui reikalingos tik kaip placdarmas toliau eskaluoti situaciją ir atplėšti nuo Ukrainos visas pietines ir rytines jos žemes. Kremliui nereikia Donbaso terikonų – jam reikia mokslinio ir pramoninio Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės potencialo, o taip pat strategiškai svarbių teritorijų pietuose – Odesos, Chersono, Nikolajevsko srityse – vykdant planą kaip užtikrinti Krymo gyvybingumą, susiejant tai ir su Padnestre, o taip pat ir siekiant kontroliuoti Ukrainos teritorijas prie Azovo ir Juodosios jūrų. Tai – minimali programa. Dar nežinia kur toliau patrauktų maskvietiškasis „karaliukas“ .

Sustabdyti šį scenarijų galima tik jėga ir tik dabar. Mes turime suprasti, kad net ir turint omenyje visus Rusijos „turtus“, kurie yra Europai būtinų žaliavų šaltinis, jos karinė galia nėra beribė, bent jau kai kalbame apie „įprastines ginkluotąsias pajėgas“.

Maršalo Žukovo variantas, kad „Rusijos bobos prigimdys dar“ šiuo atveju, akivaizdu, nepraeis – kuo daugiau Rusijos kareivėlių grįš namo karstuose, tuo stipriau klibės Putino sostas. Rusijos propagandinės televizijos puikiai veikia rusiškuosius zombius tik iki to momento, kai jiems reikia laidoti savo atžalas.

Jeigu aš klystu, ir konfliktą vis dėlto įmanoma išspręsti politinėmis priemonėmis nepakenkiant Ukrainos nacionaliniams interesams – būsiu labai laimingas. Šiandien, deja, aš nematau jokio pagrindo tikėtis tokio scenarijaus.

2.ATO aplinkoje įsisiautėjo „raganų medžioklės“ sezonas. Visuomenė ir įvairaus plauko ekspertai pradeda kaltinti dėl nesėkmių ATO, Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo vadovus. Karinė vadovybė tokių nesėkmių priežastimi mato Rusijos armijos įsiveržimą ir (kol kas neakivaizdžiai) kalba apie savanorių padalinių „nuodėmes“ (daugiausia kalbama apie jų „nesuvaldomumą“) ir nepakankamą kovinę dvasią mobilizuotųjų gretose. Aukščiausia šalies vadovybė žada priimti kadrų pokyčių sprendimus karinėje vadovybėje.

Klausimas: kas teisus?

Atsakymas: tai retas atvejis, kai teisūs visi.

Pradėsiu nuo nepopuliariausio momento – kritikos eiliniam kareiviui, būtų jis savanoris ar mobilizuotasis. Mes randame tūkstantį ir vieną priežastį elementarios disciplinos trūkumo savo karių gretose pateisinimui. Tokie argumentai skamba įtikinamai ir jiems prieštarauti neįmanoma. Tik viena smulkmena – be disciplinos jokia kariuomenė egzistuoti, o tuo labiau sėkmingai kovoti negali. Tai patikrinta tūkstantmete patirtimi, galima nebeeksperimentuoti.

Man atsako klausimu: tai kalti kariai?

Aš atsakysiu paprastai. Nors turiu karinės žurnalistikos išsilavinimą, karininko tarnybą aš vis dėlto pradėjau karinėse pajėgose. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: blogų kareivių nebūna.

Tik tam, kad nors ir didžiausias apšepėlis iš tiesų taptų puikiu kariu, jam vadovauti turi ne tiesiog karinio išsilavinimo diplomą turintieji, o karininkai – lyderiai.

O lyderiai atsiskleidžia konkrečiuose darbuose. Dabar retorinis klausimas: kiek gi seržantų ir puskarininkių, pasižymėjusių ATO metu, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį? Ar čia tokia problema padaryti pakeitimus „Apraše dėl atitinkamų kategorijų karių karinės tarnybos atlikimo“ tam, kad būtų galimybė suteikti karininko laipsnį ir „nepaskelbto“ karo metu? Kiek pasižymėjusių būrių vadų pakilo į kuopos ar bataliono lygmenį? Juk tokie „šuoliai“ – tai normali praktika karo metu, t.y. tokiomis sąlygomis, kai per ribotą laiko tarpą kiekvienas gali parodyti ir geriausias, ir blogiausias savo savybes.

Dabar apie generolus. Jeigu generolas nesusitvarko su savo pareiginėmis užduotimis – jį reikia „nuimti“ nuo pareigų, kaip ir bet kokį kitą pareigūną, kuris tik veltui trina kelnes. Čia aš visiškai sutinku su Jurijumi Butusovu, kuris tvirtina, kad argumentas „nėra kuo pakeisti“ – ne argumentas. Mažai generolu, nėra iš ko rinktis? Ne problema. Čia taip pat galima naudoti „natūralios atrankos“ principą, t.y. suteikti generolo laipsnius pasižymėjusiems vyresniesiems karininkams. Nereikia iš generolo antpečių daryti fetišo, kai kalba eina apie Tėvynės likimą.

3. Ir pabaigai, apie Rusijos įsiveržimą. Mums sako: rusai pasiuntė į Donbasą Rusijos Federacijos karinių pajėgų dalinius, todėl viskas tapo žymiai sudėtingiau. Taip tai problema, ir didelė problema. Bet kam gi pas mus bent teoriškai nuolat buvo rengiama kariuomenė, įskaitant ir tų pačių generolų parengimą atitinkamame Gynybos akademijos fakultete? Juk ne ATO vykdymui gi! O karui, ir pirmiausia su reguliaria priešo kariuomene, t.y. būtent tai situacijai, kurią kaip tik ir turime šiandien. Sutinku, kad tai menkas malonumas, tačiau nereikia kurti įspūdžio, kad mus užpuolė marsiečiai, pasipriešinimo kuriems galimybės apgaubtos paslapties šydu. Rusų kareiviai to paties kraujo, kaip ir rusų samdiniai, jie skiriasi tik užrašų ant jų antkapių kapinėse nebuvimu. Nemanau, kad parengti jų „siuntimo“ į kapus algoritmą yra neišsprendžiamas uždavinys.

Gerosios naujienos:

1.Viena iš svarbiausių užduočių Donecko srityje – apginti pietinę kryptį, neleidžiant Rusijos kariuomenei užimti Mariupolio. Nacionalinėje saugumo ir gynybos taryboje šiandien pranešė, kad Ukrainos jėgos struktūros rengiasi šio miesto gynybai. Žada, kad rusų okupantai šia kryptimi neturi jokių šansų. Kyla du klausimai. Pirmasis: ar daliniai, besirengiantys šiai gynybai (iš esmės daugiausiai Nacionalinė gvardija), užtektinai aprūpinti sunkiąja ginkluote? Antrasis: Pagal mūsų prognozes, Mariupolio šturmas gali vykti ne tik sausumoje, bet ir iš jūros. O čia mes turime tik pasieniečius su jų kateriais (karinių jūrų pajėgų laivai dėl suprantamų priežasčių negali būti permesti iš Juodosios į Azovo jūrą). Ar mūsų pajėgos pasirengė apginti pakrantes? Tikėkimės, kad karinė vadovybė numatė šiuos aspektus.

2.Sprendimas dėl naujų Vakarų sankcijų Rusijai įvedimo bus priimtas artimiausiomis dienomis.

Bendras Europos nusiteikimas įkvepia optimizmo. Vokietijos lyderė Angela Merkel pareiškė, kad sankcijos Rusijai yra būtinos, nepaisant jų neigiamo poveikio Vokietijos ekonomikai. (Ta pačia tema kalbant, sprendžiant iš užsienio žiniasklaidos, Angela Chorstovna vėl nustojo mylėti Putiną, ir tikrai būtų nuodėmė dėl to liūdėti). Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas pareiškė, kad Rusijos karių buvimas Ukrainos teritorijoje „nepagrįstas ir nepriimtinas“. Tradiciškai Kijevą palaikė ir Lenkijos vadovybė.

O Europos Komisijos vadovas Ch.M.Barroso iš viso prarado amą nuo Putino pareiškimo, kad jeigu jis užsinorės, tai „paims Kijevą per dvi savaites“.

Čia matome dvi silpnas grandis. Visų pirma, linksmieji bičiuliai iš ESBO, veblenantys apie tai, kad jiems sunku patvirtinti Rusijos karių įėjimą į Ukrainą (visiems aišku: jeigu jums smegenų užtenka tik tam, kad sėdėti poroje sienos perėjimo punktų, geriau patylėkite ir nekalbėkite apie visą Ukrainos – Rusijos pasienio užkardą).

Ir labai godūs, tačiau nelabai protingi Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai, kurie dėl nuostolių dreba labiau nei dėl viso kontinento saugumo. Ypač kai Čekija ir Slovakija patys iš Hitlerio patyrė tą, ką dabar Putinas daro su Ukraina. Ir dar klausimas: apie kokį Ukrainos pasitikėjimą šiomis kaimyninėmis šalimis gali eiti kalba istorinėje perspektyvoje? Atsakymas akivaizdus.

Dmitry Tymchuk, liepos 2 suvestinė

Broliai ir seserys, liepos 2-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos saugumo ir gynybos taryba šiandien pranešė: nuo antiteroristinės operacijos pradžios Ukrainoje 200 kariškių žuvo, 619 sužeista. Gynybos ministerijos duomenimis, 29 Ukrainos kariškius teroristai laiko paėmę įkaitais.

Žūsta ir taikūs gyventojai. Donecko apskrities administracija pranešė: per teroristų veiklos laiką vien tik Donecko srityje žuvo ne mažiau nei 160 taikių gyventojų.

Mūsų brolių kraujas tebesilieja ant mūsų žemės. Kruvinas skerdynes kurstančiai Rusijai, kuri, kaip įprasta, nesijaudina dėl savo piliečių žūties, tas skaičius gal ir nedaro įspūdžio. Tačiau Ukrainai kiekvieno kariškio ir taikaus piliečio gyvybė, kurią atėmė šis konfliktas – baisi tragedija.

2. Šiandien netoli nuo sienos perėjimo punkto „Izvarino“ nuo fugasinės bombos sprogo kariškių šarvuotis. Vėliau teroristai šį perėjimo punktą apšaudė iš artilerijos.

Tos situacijos kaip pavyzdžiai. Smogikai nesileis lengvai atkertami nuo sienos su Rusija. Jie puikiai supranta: nutraukus Rusijos samdinių ir ginklų tiekimo kanalus – ateis galas terorizmui Donbase.

Mūsų duomenimis, net kai pasieniečiai ir kariuomenė atnaujina sienos kontrolę teritorijose, kuriose aktyviai veikia smogikai, pastarieji tuoj imasi minuoti mūsų jėgos struktūrų pozicijas. Ir jas apšaudyti. Taigi mūšiai dėl sienos kontrolės dar tik prasideda.

3.Vakar „LLR“ teroristai paėmė į nelaisvę žurnalistę Anastasiją Stanko ir Hromadske TV operatorių Ilją Bezkorovainą.

Tai karo dėl protų epizodas. Prorusiškųjų smogikų (ir jų šeimininkų Kremliuje) nuomone, neteisėtai į Ukrainą patenkantys Rusijos žiniasklaidos propagandininkai gali koja kojon su teroristais lakstyti po Donbasą. O štai visuomeninės neangažuotos žiniasklaidos atstovai čia dirbti neturi teisės. Nei vieno tiesos žodžio iš Donbaso – svarbiausias Kremliaus ir jo pakalikų lozungas.

Šiandien USGT pranešė, kad Stanko ir Bezkorovainyj gyvi, vyksta derybos dėl jų paleidimo. Duok dieve, jie greitai bus išlaisvinti. Ir – žemai lenkiuosi jiems už sąžiningą, pavojingą bei labai svarbų darbą.

Gerosios naujienos:

1. Antiteroristinė operacija vykdoma aktyviai ir matomi jos rezultatai. Dabar jėgos struktūros demonstruoja tai, ko taip ilgai iš jų laukėme. Pagaliau. Vien per vakarykštę dieną buvo atakuota 120 teroristų objektų – išžvalgius ir įsitikinus, kad ten nėra taikių gyventojų.

Sunku komentuoti iš valdžios kabinetų sklindančius svarstymus, kad įmanomas paliaubų pakartojimas. Žinau, kad tarp jūsų, mano draugai, yra ir tokių, kurie tiki taikaus dialogo galimybe. Kaip ir tokių, kurie įsitikinę: teroristus reikia be jokių kompromisų nukenksminti ir naikinti, o taikus dialogas mums ne į naudą.

Pasakysiu tiesiai: širdimi aš už antrąjį variantą. Bet protas man sako, kad ir paliaubos gali būti naudingos. Tačiau ne kaip pirmąjį kartą, kai jėgos struktūros nevykdė aktyvių veiksmų, o teroristai tuo metu Donbasą pavertė kruvina skerdykla ir ruošėsi tolesnei konfrontacijai.

Paliaubos turi vykti tik tam, kad teroristai sudėtų ginklus. Kitą variantą sunku pateisinti.

2. Karą laimėti galima tik nugalint visuose frontuose. Tam tarpe ir informaciniame, kuriame Ukraina nuo pirmosios Rusijos agresijos dienos visiškai aiškiai pralaimėdavo.

Situacija vis dar problemiška, bet taisosi. USGT spykerio pakeitimas „tikru pulkininku“ Andrejumi Lysenko – vienas iš žingsnių ta linkme. Ima veikti efektyvi visuomenės informavimo schema. Mes nuolat sakome: kadangi Ukraina – agresijos auka, tai geriausia kontrpropaganda šiuo atveju – operatyvus objektyvios informacijos tiekimas. Tik taip įmanoma smogti per galingą Kremliaus propagandos mašiną.

Beje, aš A. Lysenko pasirodymą scenoje vertinu kaip itin sėkmingą ėjimą. Šitą karininką pažįstu labai seniai, jis ilgus metus puikiai tarnavo Gynybos ministerijos spaudos tarnyboje, ėjo tarnybą taikdarių daliniuose. Apibūdinti galima vienu žodžiu: profesionalas. Ir tai, kad šalies ginkluotųjų pajėgų veiksmus nušviečia bei komentuoja žmogus su antpečiais – taip pat teisinga.

Mes, „IP“ grupė, taip pat keičiame darbo formatą. Dabar deriname naują bendradarbiavimo su valstybės struktūromis algoritmą. Kaip nuolat tvirtiname, mes nekonkuruojame su valstybės mechanizmais, bet esame visuomeninė iniciatyva, siekianti sunkią akimirką padėti savo šaliai. Vėliau nedubliuosime valstybinių struktūrų, bet dirbsime tik ten, kur reikės pagalbos.

3. Informacinis analitinis USGT centras šiandien pranešė: antiukrainietiška retorika per Rusijos federalinius telekanalus ir valstybinėse informacinėse agentūrose po Ukrainos prezidento rinkimų žymiai sušvelnėjo.

Gal ir taip. Nors apie tai, kad RF nutraukia galingiausią informacinį karą prieš Ukrainą, nėra nė kalbos. Tačiau bet kuriuo atveju tai teigiamas dalykas.

Birželio 27 dienos įvykiai

Pre-S: pirmiausia mes, ULLL, sveikiname Dmitrą su gimtadieniu! Tegul jį lydį sėkmė, o jo priešus – nesėkmės, šlovė Ukrainai!

Broliai ir seserys, birželio 27 suvestinė:

Blogosios naujienos:

1. Paliaubų nekonkretumas, arba, jei tiksliau, nesuprantamumas.

Artimiausiomis valandomis Ukrainos prezidentas priims sprendimą – ar pratęsinėti iš esmės visiškai vienpusę konflikto pertrauką, ar ATO pajėgoms suteikti adekvačių veiksmų galimybę.

Per paliaubų laiką mes netekome daugiau nei dvidešimties mūsų vaikinų, tarnavusių kariuomenėje, kuriuos nužudė teroristai. Jei paliaubos bus pratęstos – mes turime taisę žinoti, dėl ko. Jei kalba tik apie ES pažadus nuo birželio 30 pagaliau įvesti seniai žadėtas sankcijas – Putinui nenusiraminus, tai pradžiai reiktų susivokti, ar mes dėl šių dalykų iš viso tikime ES.

Aš labai noriu tikėti, kad paliaubos galiausiai duos teigiamą rezultatą. Bet kol kas jo nėra, ir šitą pertrauką laikyti teigiama sunku net ir labai norint…

2. Šiandien ATO pajėgos atkovojo teroristų tanką. Patikrino numerius – pasirodė, kad tankas iš Rusijos. Tarsi kas būtų abejojęs.

Iš kur tas gėris? Aišku, atvyko per sieną. Mes, „IP“ grupė, nuo pat paliaubų pradžios pareiškėme, kad nepalaikome jėgos struktūrų optimistinio požiūrio į valstybinės sienos su RF kontrolę. Dabar apie tai tai jau prakalbo ir patys jėgos struktūrų atstovai.

Viena aišku: pasibaigus paliauboms sienos uždarymo klausimas turi būti vienas pirmųjų. Kaip Vladimiras Putinas nesidievagotų siekiąs taikos, bet kol Ukraina neužkas visų ginklų ir samdinių tiekimo į Donbasą iš Rusijos kanalų, ATO sėkmės mes nepamatysime.

3. Šiandien putiniško Ukrainos laikraščio „Vesti“ redakcija prapliupo nepatenkintu pareiškimu. Esą jie tiekią „subalansuotą informaciją“, o juos už tai Ukrainoje vos ne persekioją.

„Vesti“ nuomone visiška pavadinimų „DLR“ ir „LLR“ legalizacija (jie tas teroristų organizacijas pristato kaip tikras „liaudies respublikas“), smogikų, žudančių-plėšiančių-prievartaujančių už Putino pinigus, įvardijimas ne kitaip, kaip „savanoriais“ ir stebėtinas lojalumas terorizmui apskritai – esanti „subalansuota informacija“.

Ponai iš „Vesti“, laikantys save žurnalistais, kreipiuosi į jus. Bet kurioje save gerbiančioje šalyje už tokią atvirai priešišką propagandą jus tiesiog nulinčiuotų. Bučiuokit prieš naktį Ukrainos vėliavą ir džiaukitės, kad Ukraina – stebėtinai švelni ir bedantė valstybė. Neleistinai švelni, kai žinome, kad vyksta karas – jūsų mylima Rusija kariauja su šalimi, kuri jus didžiadvasiškai pakenčia.

Gerosios naujienos:

1. Antros susitarimo dalies su ES pasirašymas.

Priešingai, nei dėl sankcijų RF, bent čia senutė Europa nenuvylė.

Labai norisi tikėtis, kad Ukraina pasinaudos visomis jai atsivėrusiomis galimybėmis. Ypatingam augimui, kiekvieno ukrainiečio gerovei.

Jei mes tų galimybių nepaleisim niekais, pasinaudosime jomis visomis – ateities klestėjimas taps geriausia agitacija už vieningą ir didžią Ukrainą.

2. Šiandien atsiskaitė Generalinė prokuratūra: su įrodymais gaudomi Gynybos ministerijos tarnautojai, prisidėję prie amerikietiškų sausųjų davinių, skirtų ATO zonai, vagystės ir pardavinėjimo. Jau užfiksuoti trys tokie atvejai.

Machinacijos su sausaisiais daviniais – lašas korupcijos jūroje. Bet kuo daugiau tokių „lašų“ bus sugaudyta, juo greičiau išdžius jūra.

3. Kol tęsėsi paliaubos, ATO pajėgos neleido laiko vėjais. Mūsų duomenimis buvo atlikta keletas pasirengimų, leisiančių žymiai padidinti operacijos efektyvumą.

Mūsų kariškiai yra pasiruošę tęsti Donbaso krašto valymą nuo prorusiško ir rusiško užkrato. Trūksta tik Vyriausiojo vado sprendimo.

Birželio 24 dienos įvykiai

Šį kartą pateikiame kolegų Maidanas vertimą.

Broliai ir seserys, birželio 24–osios įvykių apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Vadinamojo „paliaubų“ režimo Donbase laikosi tik ATO (antiteroristinės operacijos) pajėgos. Jos nevykdo aktyvių veiksmų, šaudo tik atakuojant teroristams.

O jėgos struktūrų pozicijos, beje, apšaudomos pastoviai. Šiandien taip pat smogikai numušė ATO pajėgų sraigtasparnį „Mi–8“. Vėl žuvo mūsų vaikinai…

2. Vadinamosios trišalės grupės konflikto Ukrainos Rytuose sureguliavimui „taikos derybos“ pasuko link kokios tai dvokiančios intrigos. Tos intrigos vardas – V.Medvedčukas.

Kol mes sukom galvą, kam tose derybose atstovauja žis žymus ukrainofobas ir Putino kūmas, ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) paaiškino: Medvedčukas derybų metu atstovauja… teroristinių organizacijų „DLR“ („Donecko liaudies respublika“) ir „LLR“ („Luhansko liaudies respublika“) interesams.

Aš ne visai suprantu, kodėl į tokias derybas priimti tokias odiozines asmenybes, daugelį metų vykdančias Ukrainoje „Putino projektą“. Vien tas faktas verčia žiūrėti į trišalę grupę kaip į balaganą, kuriuo derybas pavertė Maskva.

3. Gynybos ministerija šiandien pranešė: 62 proc. Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų kariškių ATO zonoje aprūpinti neperšaunamosiomis liemenėmis. Be tų liemenių, kurias kariuomenė turėjo, ir be savanorių pagalbos, į ATO zoną po pirkimų buvo atgabenta dar 4652 liemenių. Iki birželio pabaigos šis kiekis sieks iki 7000 neperšaunamųjų liemenių. Nors kariuomenei lėšų skirta nepakankamai.

Tai kažkoks rafinuotas pasityčiojimas. Apie katastrofišką neperšaunamųjų liemenių stygių buvo žinoma nuo ATO pradžios, tai yra nuo balandžio pradžios. Per šį laikotarpį netgi šalis, kuri niekada jų negamino, rastų būdų kaip aprūpinti savo kariškius. O Ukraina, turėdama gamybinį potencialą, nepasivargino.

Tai nusikaltimas ir gėda. Labai graudu, kad niekas nesusirūpina asmenine valdininkų atsakomybe už panašius fokusus.

Gerosios naujienos:

1. Ukrainos prezidentas P.Porošenko V.Putino kreipimąsi į RF Federacijos Tarybą dėl Rusijos kariuomenės panaudojimo Ukrainos teritorijoje atšaukimo „pirmu praktiniu Kremliaus žingsniu“ palaikant taikos Ukrainoje planą.
Jeigu šį Putino žingsnį pozityviai įvertino mūsų prezidentas – įrašysime jį į pozityvus. Nors asmeniškai aš į panašius Putino šou dėmesio nekreipčiau. Šio pono žodžiai niekada neturėjo nieko bendra su jo darbais.

Juolab, kad Putinas vėliau pats pasakė: atseit, šis sprendimas dėl pajėgų įvedimo buvo skirtas tik Krymui. Savo dalyvavimo Donbaso įvykiuose, akivaizdu, Maskva taip ir nepripažins.

2. Luhanske vietos gyventojai platina atsišaukimus su kreipimusi į teroristus, kuriuose ragina juos „drožti į savo smirdančią Rusiją“. Ir perspėja: „Neišvyksite iš Luhansko – šaudysime jums į nugaras!“ Atsišaukimus pasirašo „rusakalbiai Luhansko gyventojai“.

Čia nėra ką komentuoti. Kuo toliau – tuo nejaukiau Kremliaus suskiams Donbaso žemėje. Ir tai teisinga.

3. Briuselyje šiandien pareiškė: Ukraina turi neatidėliotinai surengti susitarimo dėl asociacijos su ES ratifikaciją, kad išvengtų galimo prekybinių pirmenybių, Europos Sąjungos suteiktų kovo mėnesį, atšaukimo.

Jeigu pati ES ragina dėl asociacijos – tai puiku. Nors kaip kompensuoja Europos impotenciją dėl sankcijų prieš Rusiją.

Beje, Vokietijos kanclerė A.Merkel šiandien iškėlė drąsią prielaidą, kad legendinis trečiasis sankcijų Rusijai bus priimtas ES jau šios savaitės pabaigoje.

Ech, Angela Horstovna, brangusis mūsų žmogau. Kad jūsų žodžiai – Dievui į ausį.

4. JAV ir Europa žada pagalbą Ukrainai prisidedant prie Ukrainos ginkluotės pardavimo užsienio rinkose skatinimo. Šį klausimą šiandien svarstė JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas G.Kosneris ir Kijevo atstovai.

Tai svarbus klausimas Ukrainos gynybos pramonei, kuri daug praranda dėl nutrauktų ryšių su Rusija. Jeigu Vakarai padės apkrauti užsakymais įmones, kas duos vietos gyventojams gerai apmokamą darbą (o mūsų gynybos pramonės kompleksas labiausiai sutelktas Rytuose) – tai bus geriausia agitacija Ukrainos europiniam pasirinkimui.

O tada žiūrėk, šiandieniniai laimingieji amerikietiškų „Abrams“ laimėtojai visokių Kuveitų ir Australijų asmenyse stumdysis eilėje dėl ukrainietiškųjų „Oplot“.*

* „Abrams“ – amerikietiškas, „Oplot“ – ukrainietiškas tankai.

Birželio 18 dienos suvestinė

Broliai ir seserys, birželio 18-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Prie Luhansko į pasalą papuolė „Aidaro“ batalionas. Patyrė netekčių. Pagalbon atvykę ATO pajėgų daliniai taip pat stipriai nukentėjo.

Amžina šlovė didvyriams.

Jėgos struktūrų atstovai tvirtina, kad tragedija įvyko batalionui „Aidar“ nesuderinus veiksmų su ATO pajėgomis. Aš visiškai sutinku, kad kiekvienai operacijai reikia vieningo vadovavimo. Tačiau aš pritariu ir vienam mano draugui, komentaruose parašiusiam: kai tokie pat „Azovo“ savanoriai išlaisvino Mariupolį, tai buvo pateikta kaip ATO pasiekimas. O „Aidaro“ tragedija pateikiama kaip tragiška savanorių klaida.

Esu įsitikinęs: jei ATO jėgos demonstruotų efektyvumą ir ryžtą, tai ir savanoriai su džiaugsmu kautųsi, vedami vieningos vadovybės. Ir nesistengtų veikti savarankiškai.

2. „Grobimai, sulaikymai, žiaurus elgesys, kankinimai ir žmogžudystės, vykdomos ginkluotų grupuočių, dabar veikia platesnes gyventojų grupes.“ Tai šiandien pristatyto JTO pranešimo apie padėtį Ukrainoje žodžiai.

Kažkada tokie JTO teiginiai paprastam ukrainiečiui atrodė tinką tik kuriai Afrikos šaliai. Šiandien Luhanda ir Donbabvė – kruvinosios „LLR“ ir „DLR“ – liūdna Ukrainos tikrovė. Dėkui Putinui ir mūsų brangiesiems degeneratams.

3. Šiandien mes pabandėme išsiaiškinti, kodėl Donbase tebeveikia 6 televizijos bokštai (televizijos ir radijo siųstuvai), kontroliuojami teroristų ir nuolat transliuojantys Rusijos propagandinius kanalus.

Ir iš karto atsidūrėme įvykių sūkuryje. Pasirodo, kad radijo transliacijų, radijo ryšio ir televizijos koncerne (RRT) vyksta žiauri kova dėl vadovo krėslo. O mus, tarp kitko, domina tik tai, kodėl RRT dirba priešo naudai, į rietynes mes nepageidautume kištis.

Galiausiai pateikėme profsąjungos ir vadovybės požiūrius. Kreipėmės į kitus šaltinius. Išvada: vietiniuose skyriuose iš tikrųjų pilnu tempu bendradarbiaujama su teroristais. Tačiau tuos žmones smerkti sunku, todėl kad „bendradarbiaujama“ priešais automato taikiklį. Mes išsiaiškinome, kad paskiriems darbuotojams Donbase pabandžius atjungti Rusijos kanalus, smogikai tuojau reagavo, panaudodami jėgą.

Bet nėra svarbu pasmerkti. Svarbu, kad, kaip mums tvirtino nesuinteresuoti specialistai, techninės galimybės atjungti tuos bokštus vis tik egzistuoja. Kodėl tomis galimybėmis nesinaudojama – mūsų tolesnio tyrimo tema.

Dėl specialiojo ryšio – laukiame specialiųjų tarnybų įvertinimo.

Na o išvada apie situaciją RRT neguodžianti: šalyje iš esmės karas, o vaikinai dalijasi vietas prie lovio. Tai, švelniai tariant, neteisinga.

Gerosios naujienos:

1. Ukrainos prezidentas P. Porošenko užtikrino, kad visi kariškiai, dalyvavę ar dalyvausiantys ATO, gaus kovinių veiksmų dalyvio statusą.

Kaip tik vakar mums tą patį tvirtino Gynybos ministerijos kadrų darbuotojai. Esą, jie kuria mechanizmą, pagal kurį nei vienas ATO zonos kariškis neliksiąs be KVD statuso. Net jei jo dalinys dislokuotas už operacijos vykdymo zonos. Man kyla labai rimtų abejonių, ar tas mechanizmas veiks sklandžiai. Todėl, man rodos, būtų teisinga, jei jėgos struktūrų atstovai smulkiau papasakotų apie tą mechanizmą ir jis būtų viešai teisiškai įvertintas.

Bet kuriuo atveju norisi tikėti Prezidentu, kad jis kiekvienam atseikės pagal nuopelnus. Nes neteisingumas didvyrių atžvilgiu – trigubas neteisingumas.

2. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos taryba šiandien pareiškė, kad Ginkluotosios pajėgos atliks palyginamuosius naujausių BTR-ZE1 ir BTR-4E bandymus ir išrinks labiausiai jiems tinkantį šarvuoto transporto variantą. Planuojama nupirkti apie 1000 vienetų.

Karinės technikos ir ginkluotės atnaujinimas – sena Ukrainos kariuomenės svajonė. Juolab, kad jau šandien tokia technika gyvybiškai būtina ATO zonoje.

Kartu tai užsakymas mūsų karinei pramonei – dvigubas pliusas. Klausimas tik toks, ar valstybė ras reikiamų lėšų. O tai jau problema…

3. Gynybos ministerijos vadovas M. Kovalis pareiškė, kad Ukrainos kariuomenėje pagaliau atsiras Specialiųjų operacijų pajėgos.

Dėl jų reikalingumo, matant Donbaso įvykius, niekam nekyla abejonių.

Tarp kitko, Ukrainos Specialiosios paskirties pajėgų (kurių idėja prie Janukovyčiaus buvo uždusinta) „tėvas“ ir buvęs atitinkamos karinės žinybos vadovas dabar yra mūsų karinių-politinių tyrimų centro ekspertas. Todėl mes tą temą seksime labai atidžiai.

4. Radoje atsirado politinių jėgų (konkrečiai Visos Ukrainos susivienijimas „Svoboda“), kurios nepalaiko e.p. užsienio reikalų ministro A. Deščicos atstatydinimo iniciatyvos.

Nesuprantu: kuo nusikalto Deščica? Tuo, kad ne darbo metu draugų ratelyje sudainavo porą žodžių iš populiarios dainos? Ir, nepamirškim, tokiu būdu užkirto kelią agresyvesniems veiksmams prieš Rusijos diplomatus (nors Lavrovo pavaldiniai aiškiai to nusipelno, tačiau diplomatija lieka diplomatija).

Juolab Kremlius taip ir neneigė fakto, kad Putinas – chuilo. Nekalbant jau apie atitinkamų įrodymų pateikimą – tarkim, nepriklausomų specialistų išvadas.

Taigi čia visiška nesąmonė. Putinas – chuilo, o nubaust už tai siekiama Deščicą. Paradoksas.