Apie propagandą

Autorius – Vladimiras Jakovlevas, iš rusų kalbos vertė Laima Žilaitytė-Mayer

Įdomu, ar aš dabar atskleidžiu valstybinę paslaptį? Aš juk gerai atsimenu tą vadovėlį su mėlynu išterliotu specdalies antspaudu ir konspektų sąsiuvinius sunumeruotais puslapiais, dėl tikrumo persiūtus storu vaškiniu siūlu.

Visiškai slaptai.

Aš mokiausi MVU (Maskvos Valstybinio Universiteto) žurnalistikos fakultete, mes turėjome karinę katedrą. Slaptumo sąlygomis mus mokė karinės specialiosios propagandos – meno skleisti nesantaiką priešininko gretose dezinformacijos ir sąmonės manipuliavimo pagalba.

Baisus reikalas – užtikrinu jus. Nejuokauju.

Karinė, arba „juodoji“ propaganda, kad būtų įvykdytos propagandinės užduotys, leidžia bet kokį realių faktų iškraipymą. Tai efektyvus ginklas, naudojamas vieninteliu tikslu – pramušti priešininko smegeninę.

Propagandai visiškai nesvarbu, kur tiesa. Svarbu tik paveikti žmonių mąstymą taip, kaip reikia propagandos skleidėjams.

Propagandai visiškai nesvarbu, kur tiesa. Svarbu tik paveikti žmonių mąstymą taip, kaip reikia propagandos skleidėjams.

„Supuvusios silkės“ metodas. „Apverstos piramidės“ metodas. „Didelio melo“ metodas. „40 : 60“ principas. „Visiško akivaizdumo“ metodas.

Visus tuos metodus ir technikas žinote ir jūs. Paprasčiausiai to nesuvokiate. Kaip jums ir dera.
Mus mokė naudoti karinės specialiosios propagandos technikas prieš priešininko armijos karius. Šiandien jos naudojamos prieš taikius mūsų pačių šalies gyventojus. Jau dveji metai, kai, skaitydamas Rusijos laikraščius ir žiūrėdamas televizijos šou, aš su įdomumu pastebiu, kad žmonės, Rusijoje koordinuojantys naujienų pateikimą ir interpretavimą, akivaizdžiai mokėsi iš tų pačių vadovėlių, to paties žvitraus pulkininko ir jo kolegų.

Štai, pavyzdžiui, „supuvusios silkės“ metodas. Veikia taip. Parenkamas melagingas kaltinimas. Svarbu, kad jis būtų maksimaliai purvinas ir skandalingas. Gerai veikia, pavyzdžiui, smulki vagystė arba, sakykim, vaikų išniekinimas, arba nužudymas, pageidautina – iš gobšumo.

„Supuvusios silkės“ tikslas visai ne tas, kad kaltinimas būtų įrodytas. O tas, kad iššauktų platų, viešą svarstymą, koks jis… NEteisingas ir NEpateisinamas.

Žmogiškoji psichika surėdyta taip, kad, kai tik kaltinimas tampa viešo svarstymo objektu, neišvengiamai atsiranda jo „šalininkų“ ir „priešininkų“, „žinovų“ ir „ekspertų“, aršių „kaltintojų“ ir tvirtų “gynėjų“.

Bet, nepriklausomai nuo savo pažiūrų, visi diskusijos dalyviai vėl ir vėl taria kaltinamojo vardą ryšium su purvinu ir skandalingu kaltinimu, tokiu būdu vis daugiau „supuvusia silke“ išterliodami jo „rūbą“, kol galiausiai tas „kvapas“ ima jį sekioti visur. O klausimas „užmušė – pavogė – išniekino, ar visgi ne“ tampa svarbiausiu minint jo vardą.

Arba, pavyzdžiui, „40 : 60“ metodas, kurį sugalvojo dar Gebelsas. Jo esmė – sukurti masinės informacijos priemones, kurios 60 procentų savo informacijos pateikia priešininko naudai. Užtat, tokiu būdu užsidirbę jo pasitikėjimą, likusius 40 procentų panaudoja šio pasitikėjimo dėka nepaprastai efektyviai dezinformacijai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo radijo stotis, kurios klausėsi antifašistinis pasaulis. Manyta, kad ji britų. Ir tik po karo paaiškėjo, kad iš tikro tai buvo Gebelso radijo stotis, veikusi pagal jo išvystytą „40 : 60“ principą.

Labai efektyvus „didelio melo“ metodas, kuris šiek tiek panašus į „supuvusią silkę“, bet iš tikro veikia kitaip. Jo esmė – maksimaliai pasitikint savimi pasiūlyti auditorijai tokį visaapimantį ir siaubingą melą, kad praktiškai būtų neįmanoma patikėti, jog apie tai galėtų būti meluojama.

Triukas tas, kad teisingai sukomponuotas ir gerai apgalvotas „didelis melas“ klausytojui ar žiūrovui sukelia gilią emocinę traumą, kuri po to jo požiūrius ilgam nukreipia priešinga linkme, nei sako bet kokie logikos ir sveiko proto argumentai.

Ypač gerai ta prasme veikia melagingi žiauraus elgesio su vaikais arba moterimis aprašymai.
Pavyzdžiui, pranešimas apie nukryžiuotą vaiką dėl gilios emocinės traumos, kurią jis sukelia, ilgam apspręs šią informaciją gavusio žmogaus požiūrius, nesvarbu, kad ir kiek, naudojant paprastus loginius argumentus, po to bebandytų įtikinti jį kitu.

Bet mūsų žvitrusis pulkininkas ypač vertino „absoliutaus akivaizdumo“ metodą, duodantį nors ir ne greitą, bet užtat patikimą rezultatą.

Vietoj to, kad kažką įrodinėtumėte, jūs pateikiate tai, kuo norite įtikinti auditoriją, kaip kažką akivaizdų, savaime suprantamą ir todėl didžiosios gyventojų daugumos besąlygiškai palaikomą.

Nežiūrint į savo išorinį paprastumą, šis metodas neįtikėtinai efektyvus, kadangi žmogiškoji psichika automatiškai reaguoja į daugumos nuomonę, siekdama prisijungti prie jos.

Svarbu tik suprasti, kad dauguma būtinai turi būti dominuojanti, o jos palaikymas – absoliutus ir besąlygiškas, – kitu atveju prisijungimo efektas nesuveikia.

Tačiau jei šių sąlygų laikomasi, „daugumos pozicijos“ šalininkų skaičius pradeda pamažu, bet tvirtai augti ir su laiku jau didėja geometrine progresija – iš esmės žemųjų socialinių sluoksnių, kurie ypač paveikūs „prisijungimo efektui“, sąskaita. Vienu iš klasikinių būdų palaikyti „absoliutaus akivaizdumo“ metodą, pavyzdžiui, yra publikuoti įvairių rūšių sociologinių apklausų rezultatus, demonstruojant absoliučią visuomenės vienybę tuo ar kitu klausimu. „Juodosios“ propagandos metodikos, žinoma, nereikalauja, kad šie pranešimai turėtų ką nors bendro su realybe.

Aš galiu tęsti. Mus mokė, iš tikro, ištisus metus, ir metodų sąrašas gana didelis. Visgi, svarbu ne tai, o štai kas. „Juodosios“ propagandos metodai veikia auditoriją giliu psichologinių mechanizmų lygiu taip, kad šio poveikio pasekmių neįmanoma panaikinti įprastiniais loginiais argumentais. „Didelis melas“ šio efekto pasiekia emocinės traumos pagalba. Akivaizdumo metodas – per „prisijungimo efektą“. „Supuvusi silkė“ – tiesioginės asociacijos tarp atakos objekto ir purvino, skandalingo kaltinimo įdiegimo į auditorijos sąmonę sąskaita.

Paprasčiau tariant, karinė specialioji propaganda paverčia žmogų zombiu, kuris ne tik aktyviai palaiko į jo sąmonę įdiegtas nuostatas, bet ir agresyviai priešinasi tiems, kurie laikosi kitų pažiūrų arba, naudodamiesi loginiais argumentais, bando pakeisti jo įsitikinimą. Kitaip, iš tikro, ir būti negali. Visus karinės specialiosios propagandos metodus jungia bendras tikslas. Jo esmė ta, kad priešininko armija būtų susilpninta, jos eilėse paskleidus vidinę nesantaiką, tarpusavio neapykantą ir nepasitikėjimą vienas kitu.

Ir šiandien šie metodai taikomi prieš mus pačius. Ir rezultatas, kurį jie duoda, lygiai toks, kurio siekiant jie ir buvo sukurti. Tiktai tarpusavio neapykanta ir vidinė nesantaika kyla ne priešininko armijoje, o mūsų namuose ir šeimose.

Tiesiog išeikite į gatvę ir pažiūrėkite, kaip pasikeitė mūsų šalis per paskutiniuosius trejus metus. Man atrodo, karinė specialioji propaganda nuosavus gyventojus veikia dar efektyviau, negu priešininko karius.

Tikriausiai todėl, kad, skirtingai nuo priešininko karių, taikūs gyventojai negali apsiginti.

1 thought on Apie propagandą

Comments are closed