Gegužės 1-osios demonstracijos Ukrainoje

Komunizmui vieta šiukšlinėje

Komunizmui vieta šiukšlinėje

Arsenijus Avakovas praneša, kad visoje Ukrainoje įvyko daugybė „pergalingų“ ir „masinių“ Gegužės 1-osios demonstracijų, kurias teko saugoti gausioms policijos pajėgoms. Įvairūs kairieji, komunistai bei jiems prijaučiantys išėjo į gatves – parodyti, kaip jie prisimena SSRS ir gerus tarybinius laikus.

Stebėtinai „gausūs“ mitingai ir demonstracijos įvyko, apverkiant po Leninopado tuščiomis likusias visokių aikščių vietas.

Dnepropetrovske renginį organizavo Komunistų sąjunga. Į renginį susirinko net 25 žmonės, kuriuos saugojo 193 policininkai.

Čerkasuose renginį organizavo jau uždrausta Ukrainos komunistų partija – susirinko net 30 žmonių, kuriuos saugojo 50 policininkų.

Kijeve susirinko ne mažiau – 30 dalyvių, kuriuos saugojo 60 policininkų.

Chersone susirinko sunkiai suvokiama minia – net 48 žmones. Miestui pritrūko teisėsaugos, todėl policininkų buvo vos 40.

O Charkove kažkodėl išvis niekas nesusirinko. Policininkai neturėjo ką saugoti.

Apie propagandą

Autorius – Vladimiras Jakovlevas, iš rusų kalbos vertė Laima Žilaitytė-Mayer

Įdomu, ar aš dabar atskleidžiu valstybinę paslaptį? Aš juk gerai atsimenu tą vadovėlį su mėlynu išterliotu specdalies antspaudu ir konspektų sąsiuvinius sunumeruotais puslapiais, dėl tikrumo persiūtus storu vaškiniu siūlu.

Visiškai slaptai.

Aš mokiausi MVU (Maskvos Valstybinio Universiteto) žurnalistikos fakultete, mes turėjome karinę katedrą. Slaptumo sąlygomis mus mokė karinės specialiosios propagandos – meno skleisti nesantaiką priešininko gretose dezinformacijos ir sąmonės manipuliavimo pagalba.

Baisus reikalas – užtikrinu jus. Nejuokauju.

Karinė, arba „juodoji“ propaganda, kad būtų įvykdytos propagandinės užduotys, leidžia bet kokį realių faktų iškraipymą. Tai efektyvus ginklas, naudojamas vieninteliu tikslu – pramušti priešininko smegeninę.

Propagandai visiškai nesvarbu, kur tiesa. Svarbu tik paveikti žmonių mąstymą taip, kaip reikia propagandos skleidėjams.

Propagandai visiškai nesvarbu, kur tiesa. Svarbu tik paveikti žmonių mąstymą taip, kaip reikia propagandos skleidėjams.

„Supuvusios silkės“ metodas. „Apverstos piramidės“ metodas. „Didelio melo“ metodas. „40 : 60“ principas. „Visiško akivaizdumo“ metodas.

Visus tuos metodus ir technikas žinote ir jūs. Paprasčiausiai to nesuvokiate. Kaip jums ir dera.
Mus mokė naudoti karinės specialiosios propagandos technikas prieš priešininko armijos karius. Šiandien jos naudojamos prieš taikius mūsų pačių šalies gyventojus. Jau dveji metai, kai, skaitydamas Rusijos laikraščius ir žiūrėdamas televizijos šou, aš su įdomumu pastebiu, kad žmonės, Rusijoje koordinuojantys naujienų pateikimą ir interpretavimą, akivaizdžiai mokėsi iš tų pačių vadovėlių, to paties žvitraus pulkininko ir jo kolegų.

Continue reading

Jei jūs abejingi, tai jūs – bendrininkai

slava_rabinovichŠį straipsnį parašė Slava Rabinovich. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Kuris nors iš jūsų turi tokias pat pažiūras, kaip ir aš. Arba panašias į manąsias. Jūsų gyvenimo vertybės gali būti tokios pačios. Jūs visiškai teisingai laikote save geru bei padoriu žmogumi.

Ir staiga jus areštuoja. Neteisėtai areštuoja, neteisingame teisme nuteisia. Jūsų laikas, jūsų gyvenimas, jūsų pažeminimas dabar priklauso „jiems“. Vertuchajams. Skundikų ir budelių palikuonims. Scum of the earth.

Esama nusikaltėlių. Esama žmonių, kurie stipriai apsivogė, prievartavo, žudė. Jie turi sėdėti kalėjime. Jų prižiūrėtojai… tai tiesiog toks darbas.

Bet yra ir neteisėtai areštuotieji ir neteisingai nuteistieji. Jų prižiūrėtojai — tai vertuchajai, padugnės, niekšai, stalininių skundikų ir budelių palikuonys. Pats bjauriausias purvas, žmogiškosios atliekos.

Ir jie iš tavęs tyčiojasi. Tave kankina. Žemina. Užmuša.

Rusijos kalėjimuose sėdi tūkstančiai neteisingai nuteistų, tarp jų buvę verslininkai, savo sukurtų, užaugintų, pastatytų verslų savininkai. Jų verslus pasisavino, atėmė tie patys kalėjimo prižiūrėtojai.

Tie žmonės turi žmonas, iš bejėgiškumo, iš skausmo ir nevilties grąžančias rankas. Tie žmonės turi vaikus, augančius be tėvų. Geriausi tų žmonių metai prabėga kasdieniniame pažeminime, atliekant vergišką beprasmį buką mechanišką darbą, patiriant patyčias. Šeimos sielvartauja ir vargsta.

Тaip buvo areštuotas mano draugas ir kolega Sergejus Magnitskis. Iš jo taip tyčiojosi, mušė, kankino. Jis jautė būtent tai. Būtent tai jautė jo žmona ir motina. Būtent tai dabar jaučia ir žino jo vaikai.

Jį nužudė šitie stalininių budelių ir skundikų palikuonys. Šitie niekšai ir nusikaltėliai.

O dabar jie dreba iš beviltiško pykčio dėl savo aktyvų užsienyje, dėl amerikietiškojo įstatymo, pavadinto Sergejaus vardu: „Magnitskio akto“. Daugelis kitų šalių de jure arba de facto prisijungė prie šio įstatymo. Visas žmonių, paliestų šio įstatymo, sąrašas privalo būti kuo viešesnis, aptariamas žiniasklaidoje, detaliai apsvarstant kiekvieną šio sąrašo pavardę.

Sergejus mirė, jis žuvo pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis: jį visą laiką, o ypač prieš mirtį, žemino tie vertuchajai, tie skundikų ir budelių palikuonys. Kas gali už tai būti blogiau tiek gyvenime, tiek mirtyje? Mirtis Kursko povandeniniame laive?

Ne. „Kursko“ jūreivius „tik“ išdavė jų vadas, kuris po to šaipėsi*. Tai buvo jo vergai, tiek čia tos bėdos! Štai kai laisvieji piliečiai aname Boeinge pasitiko savo mirtį, vypsnys iš jo veido dingo! O kai vėl buvo paliesti JO vergai ir skaičiaus 41 klausimas, tai grįžo ne tik vypsnys, bet ir šlykštūs niekšingi patyčių žodžiai.

„Kursko“ jūreivius išdavė jų vyriausiasis vadas, ir jie kankinamai užduso. Tačiau mirė laisvi. Be vertuchajų ir budelių. Amžiams susieti savo jūreiviškos eilinių ir karininkų, tiesioginių Rusijos karinio laivyno šlovės paveldėtojų, brolystės. Nužudyti Rusijos nešlovės.

O Sergejus mirė neišlaisvintas. Jis mirė tiesiogine prasme prikaustytas antrankiais prie šalto geležinio kalėjimo gulto. Buvo užfiksuotos baisių sumušimų, padarytų vertuchajų, budelių ir skundikų, žymės.

Ir savo baisia mirtimi nelaisvėje jis mums prisakė: nebūkite abejingi! Jūsų abejingumas prilygsta šiems nusikaltimams. Jei jūs abejingi, tai jūs – bendrininkai.

——–

* Turimas omeny garsus video interviu su Vladimiru Putinu, kur žurnalistas šio paklausė, kas atsitiko su povandeniniu laivu „Kursk“. Putinas atvirai nusišypso, pasako „jis nuskendo“ ir vėl nusišypso.

Rusiškasis pilietinis karas

Oleg Kozyrev, Rusijos pilietinis aktyvistas

Prisipažinsiu, buvau neteisus, sakydamas, kad Ukrainoje pilietinis karas neįmanomas. Jis išties ten vyksta ir to nepastebėti neįmanoma. Mano klaida buvo tame, kad aš galvojau apie Ukrainą, o reikėjo žiūrėti į Rusiją.

Ukrainos rytuose vyksta Rusiškasis pilietinis karas. Paradoksas, tačiau būtent rusus šis karas supriešino ir virto brolžudišku. Ne ukrainiečius (atvirkščiai, pastaruosius šis karas mobilizavo ir suvienijo), o būtent rusus.

Būtent ten, Ukrainos rytuose, rusai, kurie nenori tapti vergais, kovoja su tais rusais, kurie nori grąžinti vagių, autokratų ir nevaldomų saugumiečių valdžią. Ir šios skerdynės, šis kruvinas ginčas atneša nesuvokiamas rusų tautos aukas.

Jau dabar konfliktas išplito per tūkstančius kilometrų, atnešdamas supriešinimą visų pirma tarp pačių rusų. Žmonės pradėjo užmušinėti vieni kitus tik dėl kitokios nuomonės, muštis, niekinti arba galų gale tiesiog nekęsti vieni kitų.

Kalba vyksta apie rusų pasaulio ateitį. Rusija gali būti didelė ir laisva, išsivysčiusi ir apsirūpinusi. Arba susitraukusi, agresyvi, smulkmeniška, skurdi, kerštinga ir visapusiškai atsilikusi. Tačiau dabar kalba patrankos. Informacijos priemonės taip pat kalba, tačiau beveik taip pat kaip patrankos. Dabar kalba kulkos. Kalba kastuvai, kasantys naujus kapus šio ginčo idealistams, o taip pat visiems atsitiktiniams ginčo stebėtojams. Žinoma, karas vyksta lyg ir toli tačiau ne taip toli, kad nepaliestų mums artimų žmonių.

Neįmanoma nuspėti, kada ir kas nuspręs šį karą užbaigti. Gal net sakyčiau, nenumanau, kas iš vis turėtų tiek galios nutraukti šį kruviną ginčą. Nebent pačios tautos valios jėga. Ir būtų gerai, jei šios jėgos užtektų ir vidinei neapykantai užgniaužti.

Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Bezlerio gaujos istorija.

Jurijus Butusovas, 2014 06 29. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Dniepropetrovske sutikau bičiulį – jis verslininkas iš Konstantinovkos, turi parduotuvių tinklą, tiekia atsargines automobilių dalis. Prieš dvi savaites pabėgo iš gimtojo miesto. Papasakojo apie priežastis. Žemiau – jo pasakojimas pirmuoju asmeniu.

Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Berzlerio reketo gaujos istorija.

Aš bėgau po to, kai po dešimties dienų nelaisvės buvau už 300.000 dolerių išpirktas iš Rusijos specialiųjų tarnybų, įsikūrusių Gorlovkoje, Ukrainos saugumo tarnybos pastate.

Igoris Bezleris, GRU veikėjas, pagarsėjo dar Donbaso įvykių pradžioje - kai iš kažkur atsiradęs, perėmė korumpuotos milicijos valdymą Gorlovkoje

Igoris Bezleris (nuotraukos viduryje, žalias), GRU pulkininkas, pagarsėjo dar Donbaso įvykių pradžioje – kai iš kažkur atsiradęs, perėmė korumpuotos milicijos valdymą Gorlovkoje

Balandžio mėnesį dauguma žmonių mūsų mieste Donecko liaudies respubliką (DLR) vertino teigiamai. Priežastis – daug Donecko srities gamyklų dirba tik pagal Rusijos užsakymus ir tik Rusijos rinkai. Aš verčiuosi žemės ūkiu ir mes taip pat daug parduodame Rusijai. Tačiau aš suprantu, kad Donbasas yra integruotas į Ukrainos ekonomiką ir infrastruktūrą, o Rusija tiesiog neturi pakankamai lėšų Krymui ir Donbasui išlaikyti – tai maždaug 9 milijonai žmonių krizės periodu, tas sritis vienu metu atskėlus nuo Ukrainos. Aiškinau tai žmonėms, bet jie negirdėjo. Jie norėjo į Rusiją, tikėdamiesi išsaugoti darbo vietą, gauti didesnę pensiją, naiviai vildamiesi, kad likusi įprasta gyvenimo sankloda nepasikeis. Niekas negalvojo, kad į Donbasą iš Rusijos ateis ne „mandagūs žmonės“, o tikri banditai („mandagūs žmonės“ – Rusijos propagandos klišė, kuria ten vadinti Rusijos specialūs padaliniai, užgrobę Krymą – red. pastaba).

Continue reading

Dalia Grybauskaitė stovi vienoje gretoje su Dešiniuoju Sektoriumi – taip teigia Rusijos deputatas

Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Michailas Markelovas skelbia, kad Lietuvos Prezidentė stovi vienose gretose su „Dešiniuoju sektoriumi“. Apie tai pasakoja Ukrainos portalas Inforesist.org, vertė – Milda Petrokaitė.

Dalia_Grybauskaite_rimta

Deputatą Michailą Markelovą, užimantį Valstybės Dūmos visuomeninių susivienijimų ir religinių organizacijų komiteto pirmininko pirmojo pavaduotojo postą, labai sujaudino Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu… iki tokio lygio, kad Markelovas kaltina ponią Grybauskaitę ryšiais su Ukrainos organizacija „Dešinysis sektorius“. Apie tai praneša RIA Novosti. Manome, kad Dmitrijui Jarošui būtų labai malonu perskaityti šią žinią.

Interviu leidiniui „Focus“ Dalia Grybauskaitė palygino Putiną su Stalinu. Ši analogija sujaudino poną Markelovą, kuris įsitikinęs, kad dabar Rusijos Federacijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai pablogės. Įdomu, kad savo pateikiamoje medžiagoje RIA Novosti nemini aptariamo interviu, nepateikia į jį nuorodos ir neaprašo, apie ką tame interviu buvo kalbama. Tai – mažiausiai neetiška. „Info Resist“ pateikia nuorodą į publikaciją apie tai, kaip Dalia Grybauskaitė sulygino Vladimirą Putiną su tokiais diktatoriais, kaip Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris (Focus: Президент Литвы сравнила Путина со Сталиным и Гитлером).

Labiausiai mums patiko nesuvaldoma deputato reakcija. Iš esmės, jis pareiškė, kad „Rusija … yra vienintelė valstybė, toliau besistengianti daryti viską, kad sustabdytų kraujo praliejimą“, todėl Lietuvos Prezidentei nereikėtų blogai kalbėti apie Vladimirą Vladimirovičių (taip Rusijoje vadinamas Putinas – red. pastaba), ypač kai pati Lietuva nei padeda pabėgėliams iš Donbaso, nei stengiasi sustabdyti kraujo praliejimą regione, nei teikia ekonominę pagalbą Ukrainos rytiniams regionams.

Michailas Markelovas taip pat pridūrė: „Po tokių pareiškimų, susidaro įspūdis, kad Lietuvos Prezidentė stovi vienose gretose su neonaciais iš „Dešiniojo sektoriaus“, kurie naikina senukus, moteris ir vaikus. Tegu ji pasižiūri statistiką ir pamatys, kad daugiau nei 40 vaikų Ukrainoje žuvo nuo skeveldrų padarytų žaizdų. Visa tai teisėtos Ukrainos valdžios rankų darbas. Skirtingai nuo Porošenko ir kitų žmonių, užgrobusių valdžią Ukrainoje ginklo pagalba – Turčinovo, Jaceniuko – Putino rankos nesuteptos krauju. Putinas savo laiku sustabdė karą Čečėnijoje ir suvienijo tautą. Iki Putino poniai iš Lietuvos dar augti ir augti“.

ATO pajėgos sunaikino smogikų artilerijos pabūklą

ATO atstovas spaudai Vladislavas Selezniovas informuoja, kad vakar vakare artilerijos pabūklas NONA galutinai sunaikintas. Gegužės 30-osios vakarą, smogikai eilinį kartą apšaudė Karačiuno kalną iš Čerevkovkos rajono.

Pabūklas, įkeltas į vilkiką, važinėjo po miestą ir šaudė iš įvairių rajonų. Informatorių pranešimais, sviediniai krisdavo į gyvenamuosius rajonus.

Tuo momentu, kai smogikų artilerijos pabūklas buvo perkeltas į miesto gamyklinę zoną – keramikos gamyklą, ATO pajėgos į šią zoną nukreipė artilerijos smūgį ir sunaikino pabūklą.

ATO informacinės grupės dar kartą pabrėžia: vienu iš svarbiausių operacijos tikslų yra vietos gyventojų saugumas. ATO pajėgos ginklus naudoja tik prieš smogikus ir tik teritorijose, kur nėra taikių gyventojų. Apie jokį šturmą, juolab, naudojant artileriją, tankiai apgyvendintuose miesto rajonuose kalbos negali būti.

Į Rusiją grįžta 1937-ieji – teroro ir absurdiškų kaltinimų metai

Į Rusiją grįžta 1937-ieji – teroro ir absurdiškų kaltinimų metai. Kol kas – pirmiausia okupuoto Krymo gyventojams

Ekaterina Sergatskova rašo:

„Tai štai, bičiuliai, Rusijoje jau 37-ieji*. FST publikavo oficialų pranešimą, kad “Kryme FST darbuotojai sulaikė dešiniosios ekstremistinės grupuotės “Dešinysis sektorius” narius. FST manymu, Olegas Sencovas, Saša Kolčenko, Gena Afanasjevas ir Aleksejus Čirnijus rengė teroristinius aktus Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje, norėjo susprogdinti amžinąją ugnį ir Lenino paminklą. Dar “Dešiniojo sektoriaus nariai” norėjo sunaikinti dalį viešųjų objektų, geležinkelių tiltus ir elektros linijas”. Taip pat vaikinams užkabino Rusų bendruomenės ir Vieningosios Rusijos ofisų padegimą. Tiems, kurie suabejojo – šie vaikinai niekada nebuvo “Dešinio sektoriaus” nariais ir jokių teroro aktų nerengė, tai visiškai taikūs žmonės, kurie pasisakė už Ukrainos vientisumą. Dabar iš jų išmušinėja parodymus, ir, neatmestina, kad kuris nors iš jų prisipažins, nes Lefortove (kalėjimas Maskvoje) sudėtinga neprisipažinti.

Tai – klaikus absurdas. Trūksta žodžių.

* – 1937-ieji Sovietų Sąjungoje – stalinistų teroro viršūnė. Viršūne vadinama dėl to, kad teroras pasiekė ne tik paprastus žmones, bet ir komunistų partijos funkcionierius.

Šaltinis: http://echo.msk.ru

Nuotraukoje: kazokai Sočyje spardo grupės „Pussy Riot“ merginas. (c) BBC

Baimė ir neapykanta Donecke

Ši apybraiža neturi nieko bendro su Hunter’iu Thompson’u (romanas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (2007)), tiesiog šie du jausmai dabar apėmę šio miesto gyventojus. Vėliau aš papasakosiu kas iš tiesų vyksta Donecke ir kaip praėjo rinkimai. Jokių prasimanymų iš TV ekranų, jokių verksmingų nuomonių, tik tai, kokį miestą mačiau aš.

“Doneckas – miestas nepaprastas” – toks šūkis puikavosi ant marškinėlių kuriuos aš dalinau 2004 metais užsienio žurnalistams atvykusiems stebėti trečiųjų prezidento rinkimų. 2004 metais dirbau politikos apžvalgininku Donecko srities laikraštyje “Gyvenimas” («Жизнь»). Mūsų redakcija buvo įsikūrusi aštuntame Donecko srities administracijos pastato aukšte. Dabar ten DLR (Donecko Liaudies Respublika; rus. ДНР) vadavietė ir visko gali būti, kad mano buvusiame kabinete kankino žurnalistą Sergėjų Šapolovą (Сергей Шаповал). Puikiai pamenu, kaip mūsų redakcijoje lankydavosi žurnalistai iš Lenkijos, Maskvos, JAV ir net kolegos iš Al-Džaziros. Pasakodavome jiems mūsų regiono istoriją, apie tai kas toks Achmetovas (Ахметов) ir Kolesnikovas (Колесников), kaip gimė projektas “Janukovičius”. Mes jiems aiškinome ką Donbase reiškia posakis: “Geriau jau valdžioje savas vagis, nei svetimas”.

Pirmus du 2004 metų prezidento rinkimų turus aš dirbau Kijeve, o štai trečiam turui grįžau į Donecką. Tuo metu žurnalisto profesija nebuvo pavojinga. Žinoma, galėjai gauti į marmūzę, bandydamas brautis į rinkiminę apylinkę kur buvo padirbinėjami rinkimų rezultatai, bet tai nebuvo pavojinga gyvybei. Tuomet žurnalistai nedingdavo iš miesto bijodami susidorojimo. Jų neimdavo įkaitais, vien už tai, kad dirba Ukrainos žiniasklaidoje, tada jų nežudydavo vien už tai, kad atlieką savo pareigą.

“Now I fear nothing, I’ve been to Donetsk” (Dabar aš jau nieko nebijau, aš pabuvojau Donecke) – su tokiu šūkiu ant marškinėlių mane pasitiko senas draugas ir aktyvus DLR šalininkas.

Dar prieš savaitę jis su draugeliais “bombino” mieste trafaretus su tekstu: “REFERENDUMAS”, o dabar šaiposi iš mano pasisakymo, kad atvykau į Donecką dėl prezidento rinkimų.

Jis kaip ir visi Donecko gyventojai pasipiktinęs ta netvarka kuri vyksta srity. Bet priežasčių jis ieško ne tame, kad banditai užėmė srities administracijos pastatus, kad milicija, dar paskirta Janukovičiaus – neįgali ir net ne tame, kad pats Janukovičius išdavikiškai pabėgo iš šalies. Jo nuomone, priežastis paprasta ir ji MAIDANE. Kai visa likusi Ukraina mano, kad atskaitos tašku tapo 2010 metų rinkimai, kada į sostą užsiropštė Janukovičius.

Čia pagrindiniai įvykių, šiandien skaldančių Ukrainą, vertinimo skirtumai.

Iš esmės, Janukovičiaus valdymo laikotarpiu Doneckas gyveno sąlyginai gerai ir net geriau už likusią Ukrainą. Dėl paprastos priežasties – stambus Donecke registruotas verslas gaudavo valstybines dotacijas, tuo būdu didino maržas, kas, savo ruožtu, mažino priklausomybę nuo pasaulinės konjuktūros bei didino atlyginimus. Kasmetinės valstybinės dotacijos, siekusios daugiau nei 1mlrd. $, konvertuodavosi į geriausius Ukrainoje kelius, švarias gatves, išklotas plytelėmis, įvairiaspalves iliuminacijas, naujus namų fasadus, nuolat veikiančius fontanus.

Anekdotas apie tai, kad paprastiems Donecko gyventojams pavojinga tamsiu paros metu išeiti į gatves, nes juos gaudo ir veža į Kijevą tam, kad jie ten užimtų valdančius postus yra pokštas tik iš dalies. Daugelis, taip vadinamų naujų Doneckinių, “uždarbį” iš Kijevo parveždavo tėviškėn. Čia statė verslo centrus, prabangias sodybas, pirko butus, automobilius, linksminosi restoranuose. Dalis iš Ukrainos pavogtų lėšų nusėdo Donbaso ekonomikoje. Vien dėl to paprasti Donecko gyventojai negalėjo suvokti kodėl atsirado MAIDANAS, juk jie turėjo stabilumą, kurį atėmė “bukagalviai ir zombuoti maidaunai”.

Be to, vietinė valdžia visus gudriai maustė, kad Donbasas perveda į šalies biudžetą daugiau nei gauna, taip kurstydama separatizmą. Pridėkite prie viso to vietinį patriotizmą ir gausite sprogstamą mišinį pavadinimu ANTIMAIDANAS.

Šachtioras – Čempionas!

Šimtuose Donecko reklaminių skydų – plakatai su užrašu „Šachtioras Čempionas“.

Doneckas turi savąjį, lokalų ir kažkuo unikalų patriotizmą. Suprasti vietinį patriotizmą nėra taip lengva, nes jis neturi stiprių atributų ir simbolių. Donecke didžiavosi futbolo komanda-čempionu, aukštu gyvenimo lygiu, gražiais pastatais ir švariomis gatvėmis, naujais restoranais ir gražiomis merginomis, gerais keliais, oligarchais, tuo, kad jų prezidentas valdo šalį, ir netgi tuo, kad jų pažįstami šiuo metu Kijeve sprendžia klausimus.

Juk po 90-ųjų čia gerbiami ne intelektas ir smegenys, o gudrumas ir jėga. Gerbiami tie, kurie palenkia kitus, tie, kurie apgauna sistemą, tie, kurie gali „spręsti klausimus“.

Tuo metu Maidanas atėmė iš Donecko praktiškai visus pasididžiavimo atributus. Taip, čia vis dar liko geri keliai, bet akivaizdu, jog, nesant buvusio dotacijų lygio, jau sekančiais metais jie taps tokiais, kokie yra ir likusioje Ukrainoje. Taip, komanda-čempionas vis dar čia, bet Achmetovas staiga pasirodė išdaviku ir oligarchu, kurį būtinai reikia išbuožinti. Taip, gražios merginos vis dar čia, bet dabar stinga pinigų, kad jas nusivestum į restoraną.

Akivaizdu, DLR ir Naujosios Rusios idėja užpildė šį patriotinį vakuumą, atsiradusį po to, kai Maidanas sunaikino buvusius Donbaso didvyrius.

Baimės miestas

Atrodo, kad čionykštis populiarus moto – „Donbaso niekas nepaklupdė“ – nebeveikia. Donbasas paklupdytas teroristų, nors, būdamas išdidus, kol kas to nenori pripažinti.

Šiandieninis Donbasas labai panašus į Kijevą aštrių priešpriešų Gruševskio gatvėje metu.

Panašus tuo, kad nepaisant įvykių, miestas toliau gyvena savo gyvenimą. Dieną žmonės eina į darbą, o vakare restoranuose visi staliukai užimti. Teoriškai, nesekant naujienų ir apvažiuojant centrinį miesto kvartalą, galima visai ir nejausti krizės, revoliucijos ir t.t. Pamenat, kokia baimė sklandė vasario 18-ąją Kijeve, kai uždarė metro, o žmones išleido iš darbo? Atsimenat, kaip baisu buvo vasario 19-ąją, dangiškosios šimtinės sušaudymo dieną? O pamenat, kaip vasario 22-osios baimė dingo kartu su Janukovičium?

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

O štai Donecke – baimė kitokia ir ji stipresnė. Įsiklausius, tai visi, absoliučiai visi, kalba apie įvykius mieste. O čionykščiai įvykiai – aštrūs, ir, kas blogiausia, jie tiesiogiai veikia tuos, kuriuos tu pažįsti. Pavyzdžiui, žinau mažiausiai tris pažįstamų pažįstamus, iš kurių pastarosiomis dienomis atėmė automobilius, o vienas iš jų guli reanimacijoje su šautine žaizda, nes nenorėjo sustoti banditams reikalaujant. Mano pažįstamos mamą apiplėšė maršrutiniame autobuse Donecko centre! Stotelėje įlipo du ginkluoti žmonės ir pasakė: „sudėkit visą auksą ir pinigus į šį paketą“. Kitoje stotelėje jie išlipo su visu grobiu. Iš visų autosalonų mieste išvežti automobiliai, nes, po pirmos automobilių konfiskacijos DLR naudai, norinčių rizikuoti autodilerių nebeliko. Daugelyje bankomatų nėra grynųjų, nes inkasatorių automobiliai stabdomi ir apiplėšiami pirmiausiai, tad bankai tiesiog nenori tokiu būdu rizikuoti. Gatvėse nėra milicijos, tik „keliukai“, kaip anksčiau, surinkinėja duoklę kur nors toliau nuo miesto centro. Mieste sklando gandai, kad čečėnų smogikai jau prisijungė prie savanorių ir stovi patikros postuose prie įvažiavimo į miestą. O dabar prie viso to pridėkite uždarytas parduotuves ir bendrą savivalę gatvėse. Pavyzdžiui, šiomis dienomis ant mūsų vos neužlėkė per raudoną važiuojanti teroristų mašina, buvusi, žinoma, be numerių. Tarp kitko, vietiniai gyventojai žino, jog nuo mašinų be numerių ir inkasatorių mašinų reikia laikytis kuo atokiau, nes jos – susišaudymo pranašai.

Policijos nematyti, tik "keliukai" saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Policijos nematyti, tik „keliukai“ saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Baimės jausmą sustiprina žmonių trūkumas gatvėse. Ne tai, kad žmonių jau visiškai nėra, bet vizualiai jų mažiau, nei pačią karščiausią pačių derlingiausių metų vasarą. Vietiniai turčiai, laukdami kol stabilizuosis situacija, seniai išvyko iš šalies, o mažiau pasiturintys išvažiavo pas gimines į kitus miestus. Į Kijevą išvažiavo ir regiono „šeimininkas“ Rinatas Achmetovas. Neturintieji galimybės išvažiuoti tiesiog sėdi namuose ir stengiasi neiti į gatvę.

Bet paradoksaliausia tai, kad Doneckas bijo… Ukrainos armijos. Čia kiekvieną dieną laukiama miesto valymo. Nežinia kodėl Donecko gyventojai mano, kad Ukrainos armija mėtys ant miesto bombas ir šaudys į gyvenamuosius namus tam, kad nugalėtų DLR grupuotes. Baimė ne tik sklando ore, ji visokiais būdais stengiasi atakuoti gyventojus. Dėl jos ketvirtadienį, po skerdynių Volnovahos patikros poste, 12.00 visus Donecko metalurgijos gamyklos darbuotojus išleido namo. Vadovybė pasakė, kad bus miesto valymas ir, atsieit, iš Mariupolio pusės jau atvyksta kariuomenė. Tūkstančiai paleistų darbuotojų kaip mat išplatino baimę tarp savo giminaičių ir pažįstamų. Tas pats sekančią dieną įvyko ir kažkuriame technikume.
Visa tai man primena, kaip Maidanas nuo pirmos savo egzistavimo dienos laukė valymo.

Donbasas „stumia dūrą“

Rinkimų diena Donbase buvo ypatinga, juk DLR paskelbė rinkimus už įstatymo ribų. Išvakarėse teroristai ėmė įkaitais rinkiminių komisijų atstovus, grobė rinkiminių komisijų pastatus, grasino gyventojams. Apie tai, jog Donecke rinkimų nebus man sakė kiekvienas Donecko gyventojas jau savaitę iki jų. Gi aš maniau, jog teroristų pernelyg mažai, jog galėtų sukliudyti balsavimui visose apylinkėse. Bet nugalėjo baimė. Žmonės ne tik neatvyko į darbą vietinėse balsavimo apylinkėse, dauguma neatėjo ir balsuoti. Deja, nebuvo pasipiktinusių minių prie apylinkių, kaip pranešė Ukrainos žiniasklaida, nes nebuvo ir pačių apylinkių.

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė, kurios nėra

Pasivažinėjęs mieste pastebėjau, jog gatvėse žmonių dar mažiau, nei buvo vakar. Aš neradau nei vienos veikiančios apylinkės, nors savo pilietinę pareigą stengiausi įvykdyti net Oro uoste, kuriame valdžia žadėjo įrengti laikiną rinkiminę komisiją. Žmonių, pasiruošusių rizikuoti savo gyvybe Donbase organizuojant rinkimus neatsirado.

Taip fejeriškai baigėsi epocha, kai Donbasas apspręsdavo politinę šalies ateitį. Ir aš manau, kad šios teisės Donbasas jau niekada nebegaus. Laikas Donbasui pripažinti, kad jis ne tik išdidus ir stiprus, bet ir kvailas. Na gerai, gal ir ne kvailas, o pernelyg patiklus. Jį 90-aisiais apgavo kriminalas, 2000-aisiais – Kučma, o 2004-aisiais – Juščenka, dantimis išplėšęs pergalę. Jį apgavo Janukovičius, pabėgęs iš šalies, jį apgavo DLR, įtraukdama į žiaurią avantiūrą, po kurios Donbasas liks išsekęs, nuskurdęs, įžeistas ir piktas.

Viltis

Per artimiausias dvi savaites įvyks prezidento Porošenkos inauguracija ir Ukraina turės savo penktąjį prezidentą. Pergalė pirmajame ture – tai ne gyventojų pasitikėjimo kreditas, o troškimas kuo greičiau stabilizuoti šalies politinę ir ekonominę situaciją. Žmonės nebenori gyventi baimėje. Aš tikiuosi, kad Porošenka tesės savo pažadą ir savo pirmojo prezidentinio vizito atvyks į Donecką.

Aš tikiuosi, jog naujas prezidentas nebus tokiu šlapuku kaip Turčinovas, kuris leidžia banditams valdyti Donbasą. Savo pirmą buvimo Donbase dieną aš aplankiau „karinės šlovės“ vietas: UST (Ukrainos saugumo tarnybą), UGP (Ukrainos generalinę prokuratūrą), RVA (Regiono valstybinę administraciją), Mano didelei nuostabai, UST patikros poste nepamačiau nei vieno žmogaus, prie užgrobtos prokuratūros – nei vieno, ir tik prie RVA – apie dešimt karių. Esu visiškai įsitikinęs, kad tvarką Donecke galima įvesti per vieną dieną, o per savaitę – visuose regiono miestuose ir kaimuose. Suprantama, nepavyks išvengti taikių gyventojų aukų. Bet tai kaina, kurią teks sumokėti už likusiųjų gerbūvį. Galų gale, dešimt bepročių, pasiruošusių gultis po tankais, nebūtų sociumui atnešę naudos, taigi sociumas jų netektį išgyvens.

Žinoma, Doneckas prezidento Porošenkos nepripažįsta, taip pat, kaip nepripažino Juščenkos, surinkusio regione vos kelis procentus. Tačiau pakartosiu – Donbasas pripažįsta jėgos kalbą. Ir jei Porošenka nesielgs kaip mėmė Juščenka, jei pasirodys pakankamai kietas, kad įvestų regione tvarką, tai Donbaso balsas gerokai pritils. Juk nuolankumas – mano žemiečių skiriamasis bruožas. Jiems nuolankumas – išdidumo atmaina, tai jų silpnybė, bet tai – ir jėga.

Teksto ir foto šaltinis: Ярослав Корец

Vertė: Lightning Rod

Paskelbtos „Donbaso“ ir „Rytų“ batalionų mūšio prie Karlivkos detalės

Savanoriškosios Donecko srities teritorinės gynybos bataliono „Donbasas“ vadas Semionas Semenčenko savo feisbuko paskyroje apibendrino mūšio su rusų batalionu „Rytai“ išvadas. Mūšis vyko gegužės 23 d. prie Karlivkos.

„Ankstyvą rytą bataliono „Donbasas“ dalinys (25 žmonės), judėjęs lengvųjų automobilių ir mikroautobusų kolona, pateko į teroristų pasalą. Ją surengė vadinamasis „Rytų“ batalionas“ (100 žmonių)“, – rašo Semenčenko.

„Donbasas“ buvo ginkluotas lengvaisiais šaunamaisiais ginklais, rankinėmis granatomis ir vienu snaiperio šautuvu.

„Rytų“ bataliono teroristai buvo ginkluoti sunkiaisiais ginklais (stambiojo kalibro kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais), turėjo tris šarvuočius, kelių snaiperių grupę.

Batalionas „Donbasas“ yra civilių nereguliariosios armijos / savanorių darinys, 80 proc. jo sudaro Donecko srities gyventojai.

80 proc. bataliono „Rytai“ – ne Donbaso gyventojai (čečėnų smogikai, buvusi Krymo „Alfa“, buvęs Krymo „Berkutas“), 20 proc. – Donecko Liaudies Respublikos nereguliariosios armijos savanoriai. „Donbasas“ neteko 5 kovotojų, 6 sužeisti. Iš „Rytų“ bataliono žuvo 11 žmonių, 6 sužeisti.

Niekas iš „Donbaso“ bataliono į nelaisvę nepateko. Informacija apie pasidavusius „Donbaso“ kovotojus – netiesa. Kovotojai, kurie, kaip mes manėme, galėjo būti paimti į nelaisvę, arba žuvo, arba išsiveržė iš apsupties.

Donbaso

Savanoriškosios Donecko srities teritorinės gynybos batalionas „Donbasas“

Žuvusiųjų „Donbaso“ bataliono kovotojų sąrašas:

1. Slapyvardis „Senis“, 60 metų, pensininkas, Donecko srities Makijivkos miestas. Buvo sunkiai sužeistas, atsišaudė iki paskutinio šovinio. Paskutinis pranešimas buvo, jog jam liko 2 granatos ir prie jo artinasi čečėnai. Bandė susisprogdinti, bet buvo sušaudytas. Sunaikino du teroristus.

2. Slapyvardis „Fedoras“ – 38 metų, verslininkas, Doneckas. Buvo užblokuotas pastate, atsišaudė iki paskutinio šovinio. Padalinio vado įsakymu atidavė neperšaunamą liemenę draugams, iššliaužė iš pastato – buvo garantuota, jog jam bus suteikta medicinos pagalba. Teroristas, buvęs Krymo „Berkuto“ narys, sulaužė duotą karininko žodį ir nušovė beginklį sužeistą žmogų. Fedoras sunaikino 2 teroristus, 2 sužeidė.

3. Slapyvardis „Reideris“ – 36 metų, programuotojas, Artemivskas. Sunaikino 1 teroristą. Buvo sunkiai sužeistas, atsisakė pasiduoti. Nušautas iš granatsvaidžio. Po to teroristai sudegino kūną ir interviu Rusijos spaudai pateikė jį kaip vietos gyventojo, žiauriai nužudyto Banderos šalininkų, palaikus.

4. Slapyvardis „Raupsuotasis“ – 33 metų, Doneckas. Sunaikino 1 teroristą. Didvyriškai kovėsi, pridengdamas atsitraukiančius draugus, buvo sunkiai sužeistas. Per pelkę iššliaužė iki savųjų. Išsaugojo asmeninį ginklą. Mirė ligoninėje.

5. Slapyvardis „Matvejus“ – 61 metų, pensininkas, buvęs kariškis, buvęs pasienio posto viršininkas, atsargos majoras. Dengė draugų atsitraukimą, sunaikino ir sužeidė daug priešo kovotojų, blokavo šarvuočių judėjimą. Žuvo mūšyje.

„Mūšio metu separatistams ne kartą buvo atgabenta parama iš Donecko. Teroristų skaičius pasiekė 300“, – rašo Semenčenko.

„Donbaso“ vado žodžiais, jei tik būtų buvęs smogtas smūgis iš oro ar antiteroristinės operacijos pajėgos būtų atsiuntusios šarvuočių, egzistavo reali galimybė sunaikinti visą „Rytų“ grupuotę. Tačiau, nors daugybę kartų buvo žadėta parūpinti šarvuočių, snaiperių ir sraigtasparnių, per 4,5 mūšio valandas pastiprinimo nebuvo.

„Informacija apie taikių žmonių, kurios neva sušaudė „Donbaso“ kovotojai, žūtį – melas. Bravūriški pareiškimai apie mums nežinomas „didvyriškas Donecko Liaudies Respublikos kovotojų pergales“ – melas“, – teigia Semenčenko.

Vadas pabrėžia, kad lengvai ginkluota Donecko srities civilių savanorių armija be jokios valstybės struktūrų paramos sugebėjo padaryti didžiulę žalą teroristų daliniui – ginkluotam iki dantų, perėjusiam specialųjį parengimą.

„Prasideda pilietinis karas. Donecko srityje vyksta masinė mobilizacija – renkami samdiniai į „Donecko Liaudies Respublikos armiją“, atvežami didžiuliai kiekiai ginklų, gabenami samdiniai iš užsienio valstybių. Prasidėjo masiniai žiaurumai, medžiojamos ukrainiečių pasipriešinimo vadų šeimos, liejasi purvina melagingos propagandos srovė“, – apibendrina mūšio išvadas Semenčenko.

Įrašo pabaigoje „Donbaso“ vadas ragina kurti naują armiją, miliciją, Ukrainos saugumo tarnybą, naują valstybę – modernią, galingą, ginančią savo piliečius bet kuriame planetos taške.

Vertė: Italiana Vera

Šaltinis: http://www.unian.net