ATO pajėgos sunaikino smogikų artilerijos pabūklą

ATO atstovas spaudai Vladislavas Selezniovas informuoja, kad vakar vakare artilerijos pabūklas NONA galutinai sunaikintas. Gegužės 30-osios vakarą, smogikai eilinį kartą apšaudė Karačiuno kalną iš Čerevkovkos rajono.

Pabūklas, įkeltas į vilkiką, važinėjo po miestą ir šaudė iš įvairių rajonų. Informatorių pranešimais, sviediniai krisdavo į gyvenamuosius rajonus.

Tuo momentu, kai smogikų artilerijos pabūklas buvo perkeltas į miesto gamyklinę zoną – keramikos gamyklą, ATO pajėgos į šią zoną nukreipė artilerijos smūgį ir sunaikino pabūklą.

ATO informacinės grupės dar kartą pabrėžia: vienu iš svarbiausių operacijos tikslų yra vietos gyventojų saugumas. ATO pajėgos ginklus naudoja tik prieš smogikus ir tik teritorijose, kur nėra taikių gyventojų. Apie jokį šturmą, juolab, naudojant artileriją, tankiai apgyvendintuose miesto rajonuose kalbos negali būti.

Į Rusiją grįžta 1937-ieji – teroro ir absurdiškų kaltinimų metai

Į Rusiją grįžta 1937-ieji – teroro ir absurdiškų kaltinimų metai. Kol kas – pirmiausia okupuoto Krymo gyventojams

Ekaterina Sergatskova rašo:

„Tai štai, bičiuliai, Rusijoje jau 37-ieji*. FST publikavo oficialų pranešimą, kad “Kryme FST darbuotojai sulaikė dešiniosios ekstremistinės grupuotės “Dešinysis sektorius” narius. FST manymu, Olegas Sencovas, Saša Kolčenko, Gena Afanasjevas ir Aleksejus Čirnijus rengė teroristinius aktus Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje, norėjo susprogdinti amžinąją ugnį ir Lenino paminklą. Dar “Dešiniojo sektoriaus nariai” norėjo sunaikinti dalį viešųjų objektų, geležinkelių tiltus ir elektros linijas”. Taip pat vaikinams užkabino Rusų bendruomenės ir Vieningosios Rusijos ofisų padegimą. Tiems, kurie suabejojo – šie vaikinai niekada nebuvo “Dešinio sektoriaus” nariais ir jokių teroro aktų nerengė, tai visiškai taikūs žmonės, kurie pasisakė už Ukrainos vientisumą. Dabar iš jų išmušinėja parodymus, ir, neatmestina, kad kuris nors iš jų prisipažins, nes Lefortove (kalėjimas Maskvoje) sudėtinga neprisipažinti.

Tai – klaikus absurdas. Trūksta žodžių.

* – 1937-ieji Sovietų Sąjungoje – stalinistų teroro viršūnė. Viršūne vadinama dėl to, kad teroras pasiekė ne tik paprastus žmones, bet ir komunistų partijos funkcionierius.

Šaltinis: http://echo.msk.ru

Nuotraukoje: kazokai Sočyje spardo grupės „Pussy Riot“ merginas. (c) BBC

Dmitry Tymchuk. Gegužės 16-os apibendrinimas.

Broliai ir seserys, gegužės 16 apibendrinimas:

Blogybės:

1. Šiandien mes užfiksavome Rusijos kariuomenės, esančios už 100 km nuo sienos su Ukraina, pritraukimą arčiau sienos. Tačiau ji neatėjo visiškai iki sienos, tiesioginio matomumo zonos. Rusijos vadus įspėjo būti pasirengus “taikdariškai operacijai”. Mūsų pasieniečiai konstatuoja: provokacijos pasienyje nurimo. Tai panašu į tylą prieš audrą. Nors jeigu Putinas būtų norėjęs įvesti kariuomenę – Maskva gi tuoj pat būtų pripažinusi gegužės 11-osios pseudoreferendumus Donbase.

Galvojame, kad tai – vis dėlto seno spaudimo pratęsimas. Pažiūrėsim, kas dėsis artėjant prezidento rinkimams Ukrainoje. Bet reikia būti pasirengusiems viskam, – beje, Ukrainos gynybos ministerija atraportavo, kad kariuomenė pasiruošusi įsiveržimo scenarijui.

2. Antiteroristinė operacija ir vėl nuėjo nežinia kur. Po vakarykščių aktyvių veiksmų, jėgos struktūros labai staigiai nurimo. Ir tuoj pat gavo grąžos: Donecke ir Slovjanske vidury baltos dienos teroristai renčia kapitalius blokpostus. Atvaro statybinius kranus, stato betono blokus. Ir vėl šturmuojami daliniai ir netgi štabų struktūros – taip nutiko su Rytų operatyvinio Nacionalinės gvardijos junginio štabu Donecke. Jeigu atvirai – nusibodo. Man trūksta žodžių. Čia jau ne išdavystė ar ATO sabotavimas – tai kažkoks siurrealistinis kruvinas arthouse’as. Nesibaigiantis.

3. Krymo totoriai. Poryt – jų tremties metinės. Šiais metais jie ir vėl pažymės šią tragišką datą naujame kalėjime – tik dabar pavadintame ne “SSRS”, o “Rusijos federacija”. Bet kokius masinius renginius Krymo totoriams uždraudė. Visur vyksta kratos, Krymas užkimštas OMONu. Kitaip tariant – Putino demokratija. Mes neturime užmiršti savo brolių Kryme – nei totorių, nei ukrainiečių. Dabar Kijevas kažkodėl visiškai nekreipia dėmesio į jų problemas. Mes negirdime jokių griežtų ir aiškių pareiškimų Maskvai dėl grubiausių žmogaus teisių pažeidimų Kryme. Mes manome, kad tai – išdavystė. Mes, “Informacinio pasipriešinimo” grupė, atkuriame savo tinklą ir atnaujiname darbą Kryme. Tai – mūsų pareiga. Atleiskite, kad trumpam buvome jį atidėję.

Gerosios žinios:

1. Ukrainos generalinė prokuratūra pagaliau oficialiai pripažinto “Lugansko liaudies respubliką” ir “Donecko liaudies respubliką” teroristinėmis organizacijomis. Apie tai pranešė pirmasis generalinio prokuroro pavaduotojas N. Golomša. Tai, kad šiuos ponus, grobiančius, žudančius, plėšiančius, prievartaujančius niekaip nepavadinsi macramé mėgėjų klubu, buvo aišku kiekvienam. Bet pagaliau turime oficialią formuluotę. Kas yra teroristas – žino kiekvienas.

Šiandien aš dėl to netgi polemizavau su Rinato Achmetovo kompanijos atstove. Ji visam doram pasauliui mėgino įrodyti, kad bendradarbiauti su teroristais, kaip tai daro Achmetovo “Metinvest” (ir dar reikalaudamas iš Ukrainos pajėgų atsitraukti iš Donbaso) – taikos ir gerovės garantas. O aš, kritikuojantis šią švelnią draugystę – labai blogas žmogus. Matote, banditai Donecke – visai ne teroristai, o beveik mieli ir malonūs žmonės. Bet dabar šiems vaikinams jau nusiprausti nepavyks. Visi, kas pripažįsta “DLR” ir “LLR” ir su jais bendradarbiauja – oficialiai laikomi teroristų pagalbininkais. Be mūsų vietinių “kunigaikštukus” – Rytų oligarchų, tai skirta ir pagrindiniams terorizmo sponsoriui Ukrainoje – Rusijai.

2. JTO ataskaita dėl Ukrainos sudėjo taškus ant “i”. JTO papasakojo, kas iš tiesų yra prorusiški “liaudies pašauktiniai” (kaip juos vadina Rusija). Ir šis įvaizdis visiškai sutapo su tuo, ką matome mes – paprasti Ukrainos piliečiai, savo šalies patriotai. O matome mes banditus ir nusikaltėlius.

Juokingiausia, Rusija tuoj pat pasipiktino. Rusijos URM, įprastine megalysčių propagandos terminija, sukritikavo JTO. Rusijos valdžios manymu, jos sutręšę propagandininkai, kurie už purvo upes, liejamas ant Ukrainos, gauna Putino premijas ir apdovanojimus, – tai paskutinė teisingumo instancija. O visas pasaulis – melagiai.

Dievas mato, Kremliaus gyventojų galvose smegenis pakeitė ta pati surūgusi perlinė košė, kurią lapnoja Rusijos kareivukai Rostovo srityje, Ukrainos pasienyje.

3. Luhanske sulaikė pilietį, kurį vadina taip vadinamos “Pietryčių armijos” „vadu”, teroristą Aleksejų Rilke. Rodytųsi – kas čia tokio, nutvėrė eilinį banditėlį. Ausin jam – ir į cypę. Bet iš tiesų išsigimėlių, kiršinančių žmones Donbase, ne tiek jau daug. Pasodinti dešimtį – kitą prorusiškų “veikėjų” (kurie savo pasivadino ministrais, spikeriais ir vyriausiais vadais) – ir pusė problemų išspręsta. Tad – kuo daugiau tokių naujienų.

4. Ukrainos gynybos ministras šiandien pranešė: kariškiams, dalyvaujantiems ATO, bus gerokai padidinti atlyginimai, išplėstos socialinės garantijos ir lengvatos.

Tai –vienas iš labai retų atvejų Ukrainoje, kai reikia ir galima sveikinti naujus lengvatų gavėjus. Tuo pačiu premjeras Arsenijus Jaceniukas nurodė apūpinti būstų šeimas tų karių, kurie žuvo ATO metu. Ir tai taip pat labai aktualu. Vaikinai, liejantys kraują už šalies suverenitetą ir vientisumą – mūsų Didvyriai. Ir valstybė privalo padaryti viską, kad jie jaustų dėmesį ir rūpestį. Tai – teisinga.

Poll Lenec – apie gegužės 2-osios įvykius Odesoje pasakoju savais žodžiais, pirmuoju asmeniu.

Mes (Euromaidanas) susirinkome 15 val. Soboro aikštėje ir ruošėmės eiti per Odesą maršu, kad parodytume, jog Odesa – tai Ukraina.

Apie 15:30, Graikų gatve, nuo „Atėnės“ į mūsų pusę ėmė artėti pilnai kovai pasiruošusi prorusiškų aktyvistų rikiuotė.

Milicija pastatė dvi gyvas užtvaras, viena blokuodama mus, kita – juos.

Žmonės iš abiejų pusių greitai ėmė ardyti gatvės grindinį ir mėtyti vieni į kitus akmenis per milicijos kordoną. Naudoti ir fajeriai, ir garso petardos.

Mėtymasis akmeninis truko maždaug pusvalandį. Pradėjo išnešti pirmuosius sužeistuosius. Tikrojo jėgų santykio niekas nesuprato.

Po pusvalandžio grupelė iš Euromaidano sugalvojo apeiti prorusiškus iš flango, per mažą Žukovskio gatvelę. Aš irgi ten buvau.

Kai mūsiškiai apėjo iš flango su akmeninis, ir tarp mūsų nebuvo milijos, prorusiškieji ėmė šaudyti iš kovinių pistoletų (!).

Mūsų grupės galas puolė bėgti, o aš ir dar keli žmonės nugriuvome ant žemės ir slėpėmės už automobilių.

Tada prorusiškieji ėjo į kontrataką, mėtydami akmenis ir fajerius. Didžiulis akmuo nukrito per kelis centimetrus nuo mano galvos, atskilo nuolauža ir pataikė man į antakį. Kraujo tekėjo daug, buvo iš tiesų baisu.

Po viso šito supratau, kad išsisukti gulint ne pavyks, ir kai tik mūsiškiai ėmė svaidyti akmenis atsakydami, aš spėjau pabėgti į minią už kampo.

Ten sutikau pirmąjį, sužeistą dėl šaudymo. Vaikinui peršovė kojos arteriją ir rožinis kraujas tryško fontanu. Jis buvo šoke ir tikino, kad viskas gerai. Dar su keliais vaikinais mes išnešėme jį į kažkokį savadarbį medpunktą.

Kai grįžau į Žukovskio gatvę, pamačiau patį baisiausią vaizdą savo gyvenime.

Vaikinas gulėjo miręs, pridengtas Ukrainos vėliava. Kažkuris žmogus paėmė jo telefoną, paskambino tėvams ir pasakė: „Jūsų sūnų nušovė. Atvažiuokite, pasiimkite Deribasovskąją“.

Pirmas kadras, kurį išvydau, sugrįžęs į Žukovskio – tai, kad iš prorusiškųjų minios, pridengtos skydais, kyšo Kalašnikovo automatas (!) ir tiesiog šaudo serijomis į mūsų minią.

Taip pat – būrys sužeistųjų. Vieną iš jų mes su draugais pačiupom ir nunešėm į šalį. Jo neperšaunama liemenė buvo pramušta. Nunešėme į savadarbį savanorių medpunktą. Greitosios jau buvo perpildytos ir išvažiavo.

Tada, žvelgdamas į jėgų santykį, supratau, kad mūsų, Patriotų, daug daugiau nei prorusiškųjų, bet jie daug geriau ginkluoti ir organizuoti. Pagalvojau, kad jeigu pas juos pakankamai ginklų, tai mus visus arba nužudys, arba išvaikys.

Bet štai kur Ukrainos tautos jėga. Nežiūrint į šaudymus iš prorusiškųjų pusės, į juos ėjo vis daugiau ir daugiau mūsų aktyvistų. Prisidengę šiukšlių dėžėmis ir gatvės kavinių staliukais, žmonės su akmeninis bėgo prieš automatus.

Per kelias kitas valandas mes užblokavome prorusiškus per visą perimetrą, užspaudėm Graikų gatvėje, nebaigtoje „Atėnės“ parkavimo aikštelėje. Užspaudėme labiausiai barikadomis, pastatytomis iš visų pasipainiojusių po ranka medžiagų.

Milicija tuo metu paprasčiausiai nieko neveikė arba darė kažką nesuvokiamo. Bet tikrai nesiėmė nieko, kad konfliktas baigtųsi.

Po kelių valandų iš mūsų pusės pradėjo skrieti Molotovo kokteliai. Privažiavo vienintelė gaisrinė mašina ir ėmė gesinti nuo kokteilių degančius pastatų fasadus. Nežinau kodėl, bet kažkuriuo metu gaisrininkai metė savo mašiną su išdaužtu priekiniu stiklu.

Euromaidaniečiai sėdo į automobilį ir tiesiog nuvažiavo taranuoti prorusiškų minios, per barikadas. Bet kažkuriuo metu mašina užstrigo ir šis manevras nepavyko.

Per šį laiką aš išnešiau dar vieną sužeistąjį su praskelta galva ir be sąmonės. Euromaidaniečiai buvo visiškai nepasiruošę kovoti. Išskyrus porą dešimčių savigynos narių, mūsiškiai net neturėjo šalmų, jau nekalbant apie neperšaunamas liemenes.

Laikui bėgant, pistoletų šūviai pradėjo retėti, o po to visai nutilo. Akivaizdu, kad prorusiškai gaujai baigėsi šoviniai.

Tada patriotai pakilo į ataką, nuo Graikų aikštės, išstumdami iš Graikų gatvės prorusiškus aktyvistus link Soboro aikštės.

Tuo metu tarp mūsų išsirikiavo milicijos užkarda, kuri vis tik davė daliai prorusiškų galimybę prasiveržti. Bet minia greitai įveikė šią užkardą ir pradėjo vytis prorusišką miną per visą aikštę.

Tuo metu aš ėmiau pribėginėti prie prorusiškų aktyvistų ir, tiesiogine žodžio prasme, uždenginėti juos savo kūnu, bandydamas apsaugot. Kadangi žmonės iš tikrųjų talžė juos lazdomis ir buvo neįmanoma jų įtikinti sustoti. Gelbėdavo tik uždengimas savo kūnu.

Taip išgelbėjau 3 žmones. Juos daugiau mažiau gyvus nuvesdavo iki medicinos pagalbos punktų ir beveik nebemušdavo. Vienas prorusiškasis, kai jį nustojo mušt ir jis atsigavo, išsitraukė didžiulį peilį ir vos manęs nepadūrė. Aš išsisukau, o jį apsvaigino lazdos smūgiu. Daugiau jo nebegyniau.

Po to, kai prorusišką gaują galiausiai išvaikė, pamačiau, kad gatvės ir aikštė visur aplaistyti krauju.

Patriotai persiformavo ir kolonomis patraukė link Kulikovo lauko, kur buvo separatistų palapinių miestelis.

Kai ten atėjom, jų palapinės jau liepsnojo, o jie visi užsibarikadavo profesinių sąjungų rūmuose.
Iš ten, pro langus, prasidėjo gausus mūsų užimto ploto apšaudymas. Tačiau Kulikovo lauke aš jau pamačiau pistoletus ir mūsų minioje.

Labai greitai Profsąjungų rūmai buvo padegti Molotovo kokteiliais. Jie užsiliepsnojo, ir prorusiškieji persikėlė į 4 aukštą. Iškart paaiškėjo, jog, jei nieko nesiimsime, jie ten sudegs.

Milicijos visiškai nebuvo. Prieš tai jie tiesiog stoviniavo nieko neveikdami, o į Kulikovo (lauką) net nepajudėjo.

Labai greitai visi tiesiog intuityviai suprato, kad juos reikia gelbėti. O nuo padegimų Kulikove praėjo daugiau, nei valanda, tačiau nei viena gaisrinė mašina neatvažiavo.

Patriotai išardė sceną ir atrėmė dvi medines kolonas prie langų – kad prorusiškieji galėtų išlįsti. Daugelis ėmė lipti į viršų jų gelbėti.

Kai kurie žmonės negalėję ištverti, kol sulauks savo eilės, tiesiog iššoko iš 4 aukšto tiesiai ant asfalto. Tai buvo siaubinga, nes, pasiekę žemę, jau niekas nepasikėlė.

Tie prorusiškieji, kuriuos gelbėjome, elgėsi agresyviai(!). Kai kurie, tik ką gelbėjimosi kolonomis nulipę žemyn, įsigudrino pulti į muštynes su minia. Už tai, iš esmės, juos mušė iki sąmonės netekimo.

Mano sesuo Danočka ir mano mama visų šių įvykių metu suteikinėjo sužeistiesiems pirmąją pagalbą. Vienas vyras jau buvo palaikytas mirusiu, uždengtas Ukrainos vėliava ir paliktas gulėti nuošalyje. Danočka pribėgo prie jo, patikrino pulsą, ir paaiškėjo, jog jis gyvas. Jos dėka, jam buvo suteikta pagalba, ir jį nuvežė medikams.

Pagaliau atvažiavo gaisrinės mašinos ir ėmė pamažu rinktis milicija. Gaisrininkai veikė pasibjaurėtinai. Niekur neskubėjo, vilkino, ir apskritai užsiėmė pačias saugiausias pozicijas. Žmonės iš jų tiesiog atiminėjo gelbėjimo kopėčias ir patys puolė gelbėti separatistus.

Prorusiškųjų gelbėjimas iš gaisro tapo greitesnis, ir, tiesą sakant, jų gelbėtojais tapo tie, į kuriuos jie prieš valandą šaudė. Apskritai, tuo priešprieša realiai ir baigėsi.

Pagal milicijos suvestines, žuvo daugiau, nei 50, bet aš manau, kad realias žinias mes turėsime po poros dienų. Dabar atrodo, kad daugiau, nei tūkstantis sužeistų.

Nepaisant viso šio košmaro, Odesa parodė, jog joje Patriotų yra dešimt kartų daugiau, nei prorusiškųjų. Žmonės, kaip Maidano laikais, tiesiog užsmaugė priešininką daugkartine kiekybine persvara ir neįtikėtina drąsa. Turiu didelę viltį, kad
separatizmo ir prorusiškų nusiteikimų klausimas išspręstas labai ilgiems laikams.

Teksto originalas: https://www.facebook.com/poll.lenec/posts/655941377832016

Video, kuriame matoma, kaip koloradai šaudo į žmones:

Geriau būti ežiuku Vokietijoje nei žmogumi Rusijoje

Čia šiaip linksmas rašinėlis (vertė Saugi Aplinka)

http://ichkeriainfo.wordpress.com/2014/04/06/%D0%B2%D0%B0%D0%BB%D0%B5%D1%80%D0%B8%D1%8F-%D1%8E%D1%80%D1%8C%D0%B5%D0%B2%D0%BD%D0%B0-%D0%BF%D1%80%D0%B8%D1%85%D0%BE%D0%B4%D0%BA%D0%B8%D0%BD%D0%B0-%D0%B8%D0%B7-%D0%BA%D0%BE%D0%BC%D0%BC%D0%B5%D0%BD/

Valerija Jurjevna Prichodkina /Валерия Юрьевна Приходкина / (iš komentarų) : „Geriau būti ežiuku Vokietijoje nei žmogumi Rusijoje”

Vienos merginos iš Vokietijos laiškutis draugei į Rusiją. Tiksliau ištrauka. Toliau teksto punktuacija, arfografija ir kiti neįmantrūs autorės siužeto vingiai išsaugoti be pakitimų. Tolimesnis tekstas – autorės.

…. Vadinasi, einu aš šopintis, ogi žiūriu: šalikelėje guli ežiukas. Ne kamuoliuku, o padrikas – letenėlėm į viršų. Ir snukutis kraujyje: mašina greičiausiai partrenkė. Čia pas mus, priemiesčiuose, tiek vargšų gyvių pridaužo: ir ežių, ir lapių net stirnų pasitaiko. Man kažkaip taip gaila jo pasidarė: susukau į laikraštį ir parsinešiau namo.

09062011-5 Skambinu Gelmutui, klausiu, ką man dabar daryti? Jis man: nešk į ligoninę, ten turi būti veterinarijos skyrius. Gerai, nešu.

Užeinu į kabinetą. Pasitinka kažkoks ryškiai persisportavęs daktaras Aiskauda (Aiskauda – Korniejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ pagrindinis herojus, gerasis daktaras) : virš dviejų metrų ūgio iš chalato dvi paklodes būtų galima nesunkiai pasisiūti. “Vas is los” (Was ist los) ?! Klausia. Jo… tu tikras briedis, pagalvoju apie Aiskaudą (Los /лось rus. BRIEDIS – žodžių žaismas). Ir tu tik pagalvok, visai iš galvos iškrito, kaip vokiškai bus “ežiukas”. Jau vėliau žodynę pažiūrėjau. Žodžiu, kišu jam vargšelį: tipo va toks vat šaize (Scheiße – vok. šūdas) atsitiko, kranken (Krank – vok. susirgo) gyvūnėlis, imk gydyk greičiau. Jei jau pasivadinai briedžių – būk malonus gyvūnėlius mylėti 

Tas iš tiesų, kaip iš akies luptas, Aiskauda pasirodė: veidas tik persikreipė, lūpa pradėjo drebėti vos ne kukčioja. Tamponais snukutį nuvalė, vaistų suleido. Velnias, galvoju, lyg tais ežiukui savų adatų maža  Ir nusinešė į operacinę. Palaukit sako, kokią valandėlę.

Na pabėgti kaip ir negražu – laukiu. Po pusantros valandos atsliūkina tas briedis. Fizionomija persikreipusi, vaizdas toks, lyg mano artimas giminaitis būtų bebaigiąs kojas užversti.

Nu ir pasakoja jis man: kaip gerai, kad jūs laiku kreipėtės ir pristatėte vargšą sutvėrimą mums. Trauma labai sunki, bet gyvens, nors ir liks invalidu. Šiuo metu, libe froilen, jo atiduoti negalime ir jo net lankyti po kol kas negalima – gyvūnėliui lomkės po narkozės. Aš nuo tokio rūpinimosi baigiu apšalti. Ir čia prasideda visiškas am endas.

Aiskauda net ne mirktelėjąs tęsia: pacientui (čia suprask ežiukui !) porą dienų teks pagulėti reanimacijoje (ežiukams? kas čia per velnias ?!!!!!) ir tik po to galėsite jį pasiimti namo. Man ant veido matyt jau buvo su nuostaba parašyta: o kurių galų man namuose ežiukas ir dar invalidas ?!… Aiskauda greitai susigaudė situacijoje: bet, jei jums tai sukeltų kažkokių nepatogumų dėl ko galite jaustis atsakinga (Nu tu devynios…!!!) tai mes galėtume įforminti gyvūnėlį į prieglaudą (ach tu rupūže šventoji!!!!!) Tačiau, jei jūs vis dėl to nuspręstumėte gyvūnėlį priglausti, jums reikės atlikti kelis biurokratinius reikaliukus.

Aš visiškai rimtai suprantu, kad dabar žviegti iš juoko niekaip negalima, nes vokietis vis dar nuliūdęs, kaip per fiurerio laidotuves.

Tvardau iš visų jėgų šypseną ir klausiu: – Jūs turite omenyje globą (ežiukui, ne nu tu pagalvok ? jis atsako: taip, reikės tikr charakteristikos iš magistrato. Aš jau vos valdausi, kad nesijuokti, o tas daktariūkštis tęsia: reikalinga jūsų šeimos charakteristika froilen. Kurioje būtų duomenys ar kas nors iš jūsų aplinkos, kada nors nebuvo pastebėti dėl žiauraus elgesio su gyvūnais (čia jau iš visų jėgų bandau vyti šalin mintis apie Gelmutą neleistinai išnaudojantį ežiuką  Be to, tęsia jis, magistratas turi patvirtinti, kad jūs turite finansines galimybes ir vietos tam, kad galėtumėte globoti gyvūną (suprask, ar mes ne per prasti ežiukui  Aš, sukaupusi jėgas, dar pravenblenau, kad pasitarsiu su artimaisiais, ar mes galime prisiimti tokią naštą  Ir klausiu: tai kiek gi aš skolinga už šiuos vargus ir operaciją? Atsakymas mane nokautavo galutinai.

“Oi nieko, – sako, – jūs tikrai nieko neskolinga. Pas mus federalinė gyvūnų gelbėjimo nuo žmonių veiklos programa” Ir dabar laikykis: “priešingai, jums bus išmokėta 100 eurų premija, kad laiku kreipėtės į mus. Pinigus jums persiųs paštu, nurodytu adresu (aštuoni, devyni… aš aute).

Mes dėkojame jums už pasiaukojimą. Danke šion froijlen, aufiderzen! Žodžiu namo ėjau kaip kuolu trenkta, juoktis jau nebeturėjau jokių jėgų.

Ir tada pasidarė kažkaip graudu: prisiminiau mūsų ligoninę, kurioje po infarkto gulėjo mano teta. Kaip aš jai maistą tris kartus per dieną tempdavau, patalynę, indus, kaip meldžiau personalo, kad nors kas nors pažiūrėtų ar nors jodu pateptų….

Pabaigai galvoje gimė tokia mintis: “Geriau būti ežiuku Vokietijoje nei žmogumi Rusijoje” .

Štai tokie žydai-banderininkai…

Štai tokie žydai-banderininkai.

Vertė Marius Burokas. Tekstas rusų k.: http://durdom.in.ua/uk/main/article/article_id/21361.phtml

Žydų ir ukrainiečių santykiuose šiandien įvyko esminis lūžis. Jį galima laikyti ir istoriniu, ir itin svarbiu įvykiu: pirmą kartą dviejų tautų sambūvio istorijoje, nacionalinio ukrainiečių sukilimo nelydėjo jokie antisemitiniai išpuoliai, pirmą kartą žydai gana masiškai palaikė ukrainiečių nacionalinį išsilaisvinimo judėjimą. 2014 metais Kijeve įvykusią revoliuciją palaikė maždaug pusė Ukrainos žydų (ir visas jaunimas!), o taip pat nemažas skaičius gyvenančiųjų užsienyje žydų.

Continue reading