Poll Lenec – apie gegužės 2-osios įvykius Odesoje pasakoju savais žodžiais, pirmuoju asmeniu.

Mes (Euromaidanas) susirinkome 15 val. Soboro aikštėje ir ruošėmės eiti per Odesą maršu, kad parodytume, jog Odesa – tai Ukraina.

Apie 15:30, Graikų gatve, nuo „Atėnės“ į mūsų pusę ėmė artėti pilnai kovai pasiruošusi prorusiškų aktyvistų rikiuotė.

Milicija pastatė dvi gyvas užtvaras, viena blokuodama mus, kita – juos.

Žmonės iš abiejų pusių greitai ėmė ardyti gatvės grindinį ir mėtyti vieni į kitus akmenis per milicijos kordoną. Naudoti ir fajeriai, ir garso petardos.

Mėtymasis akmeninis truko maždaug pusvalandį. Pradėjo išnešti pirmuosius sužeistuosius. Tikrojo jėgų santykio niekas nesuprato.

Po pusvalandžio grupelė iš Euromaidano sugalvojo apeiti prorusiškus iš flango, per mažą Žukovskio gatvelę. Aš irgi ten buvau.

Kai mūsiškiai apėjo iš flango su akmeninis, ir tarp mūsų nebuvo milijos, prorusiškieji ėmė šaudyti iš kovinių pistoletų (!).

Mūsų grupės galas puolė bėgti, o aš ir dar keli žmonės nugriuvome ant žemės ir slėpėmės už automobilių.

Tada prorusiškieji ėjo į kontrataką, mėtydami akmenis ir fajerius. Didžiulis akmuo nukrito per kelis centimetrus nuo mano galvos, atskilo nuolauža ir pataikė man į antakį. Kraujo tekėjo daug, buvo iš tiesų baisu.

Po viso šito supratau, kad išsisukti gulint ne pavyks, ir kai tik mūsiškiai ėmė svaidyti akmenis atsakydami, aš spėjau pabėgti į minią už kampo.

Ten sutikau pirmąjį, sužeistą dėl šaudymo. Vaikinui peršovė kojos arteriją ir rožinis kraujas tryško fontanu. Jis buvo šoke ir tikino, kad viskas gerai. Dar su keliais vaikinais mes išnešėme jį į kažkokį savadarbį medpunktą.

Kai grįžau į Žukovskio gatvę, pamačiau patį baisiausią vaizdą savo gyvenime.

Vaikinas gulėjo miręs, pridengtas Ukrainos vėliava. Kažkuris žmogus paėmė jo telefoną, paskambino tėvams ir pasakė: „Jūsų sūnų nušovė. Atvažiuokite, pasiimkite Deribasovskąją“.

Pirmas kadras, kurį išvydau, sugrįžęs į Žukovskio – tai, kad iš prorusiškųjų minios, pridengtos skydais, kyšo Kalašnikovo automatas (!) ir tiesiog šaudo serijomis į mūsų minią.

Taip pat – būrys sužeistųjų. Vieną iš jų mes su draugais pačiupom ir nunešėm į šalį. Jo neperšaunama liemenė buvo pramušta. Nunešėme į savadarbį savanorių medpunktą. Greitosios jau buvo perpildytos ir išvažiavo.

Tada, žvelgdamas į jėgų santykį, supratau, kad mūsų, Patriotų, daug daugiau nei prorusiškųjų, bet jie daug geriau ginkluoti ir organizuoti. Pagalvojau, kad jeigu pas juos pakankamai ginklų, tai mus visus arba nužudys, arba išvaikys.

Bet štai kur Ukrainos tautos jėga. Nežiūrint į šaudymus iš prorusiškųjų pusės, į juos ėjo vis daugiau ir daugiau mūsų aktyvistų. Prisidengę šiukšlių dėžėmis ir gatvės kavinių staliukais, žmonės su akmeninis bėgo prieš automatus.

Per kelias kitas valandas mes užblokavome prorusiškus per visą perimetrą, užspaudėm Graikų gatvėje, nebaigtoje „Atėnės“ parkavimo aikštelėje. Užspaudėme labiausiai barikadomis, pastatytomis iš visų pasipainiojusių po ranka medžiagų.

Milicija tuo metu paprasčiausiai nieko neveikė arba darė kažką nesuvokiamo. Bet tikrai nesiėmė nieko, kad konfliktas baigtųsi.

Po kelių valandų iš mūsų pusės pradėjo skrieti Molotovo kokteliai. Privažiavo vienintelė gaisrinė mašina ir ėmė gesinti nuo kokteilių degančius pastatų fasadus. Nežinau kodėl, bet kažkuriuo metu gaisrininkai metė savo mašiną su išdaužtu priekiniu stiklu.

Euromaidaniečiai sėdo į automobilį ir tiesiog nuvažiavo taranuoti prorusiškų minios, per barikadas. Bet kažkuriuo metu mašina užstrigo ir šis manevras nepavyko.

Per šį laiką aš išnešiau dar vieną sužeistąjį su praskelta galva ir be sąmonės. Euromaidaniečiai buvo visiškai nepasiruošę kovoti. Išskyrus porą dešimčių savigynos narių, mūsiškiai net neturėjo šalmų, jau nekalbant apie neperšaunamas liemenes.

Laikui bėgant, pistoletų šūviai pradėjo retėti, o po to visai nutilo. Akivaizdu, kad prorusiškai gaujai baigėsi šoviniai.

Tada patriotai pakilo į ataką, nuo Graikų aikštės, išstumdami iš Graikų gatvės prorusiškus aktyvistus link Soboro aikštės.

Tuo metu tarp mūsų išsirikiavo milicijos užkarda, kuri vis tik davė daliai prorusiškų galimybę prasiveržti. Bet minia greitai įveikė šią užkardą ir pradėjo vytis prorusišką miną per visą aikštę.

Tuo metu aš ėmiau pribėginėti prie prorusiškų aktyvistų ir, tiesiogine žodžio prasme, uždenginėti juos savo kūnu, bandydamas apsaugot. Kadangi žmonės iš tikrųjų talžė juos lazdomis ir buvo neįmanoma jų įtikinti sustoti. Gelbėdavo tik uždengimas savo kūnu.

Taip išgelbėjau 3 žmones. Juos daugiau mažiau gyvus nuvesdavo iki medicinos pagalbos punktų ir beveik nebemušdavo. Vienas prorusiškasis, kai jį nustojo mušt ir jis atsigavo, išsitraukė didžiulį peilį ir vos manęs nepadūrė. Aš išsisukau, o jį apsvaigino lazdos smūgiu. Daugiau jo nebegyniau.

Po to, kai prorusišką gaują galiausiai išvaikė, pamačiau, kad gatvės ir aikštė visur aplaistyti krauju.

Patriotai persiformavo ir kolonomis patraukė link Kulikovo lauko, kur buvo separatistų palapinių miestelis.

Kai ten atėjom, jų palapinės jau liepsnojo, o jie visi užsibarikadavo profesinių sąjungų rūmuose.
Iš ten, pro langus, prasidėjo gausus mūsų užimto ploto apšaudymas. Tačiau Kulikovo lauke aš jau pamačiau pistoletus ir mūsų minioje.

Labai greitai Profsąjungų rūmai buvo padegti Molotovo kokteiliais. Jie užsiliepsnojo, ir prorusiškieji persikėlė į 4 aukštą. Iškart paaiškėjo, jog, jei nieko nesiimsime, jie ten sudegs.

Milicijos visiškai nebuvo. Prieš tai jie tiesiog stoviniavo nieko neveikdami, o į Kulikovo (lauką) net nepajudėjo.

Labai greitai visi tiesiog intuityviai suprato, kad juos reikia gelbėti. O nuo padegimų Kulikove praėjo daugiau, nei valanda, tačiau nei viena gaisrinė mašina neatvažiavo.

Patriotai išardė sceną ir atrėmė dvi medines kolonas prie langų – kad prorusiškieji galėtų išlįsti. Daugelis ėmė lipti į viršų jų gelbėti.

Kai kurie žmonės negalėję ištverti, kol sulauks savo eilės, tiesiog iššoko iš 4 aukšto tiesiai ant asfalto. Tai buvo siaubinga, nes, pasiekę žemę, jau niekas nepasikėlė.

Tie prorusiškieji, kuriuos gelbėjome, elgėsi agresyviai(!). Kai kurie, tik ką gelbėjimosi kolonomis nulipę žemyn, įsigudrino pulti į muštynes su minia. Už tai, iš esmės, juos mušė iki sąmonės netekimo.

Mano sesuo Danočka ir mano mama visų šių įvykių metu suteikinėjo sužeistiesiems pirmąją pagalbą. Vienas vyras jau buvo palaikytas mirusiu, uždengtas Ukrainos vėliava ir paliktas gulėti nuošalyje. Danočka pribėgo prie jo, patikrino pulsą, ir paaiškėjo, jog jis gyvas. Jos dėka, jam buvo suteikta pagalba, ir jį nuvežė medikams.

Pagaliau atvažiavo gaisrinės mašinos ir ėmė pamažu rinktis milicija. Gaisrininkai veikė pasibjaurėtinai. Niekur neskubėjo, vilkino, ir apskritai užsiėmė pačias saugiausias pozicijas. Žmonės iš jų tiesiog atiminėjo gelbėjimo kopėčias ir patys puolė gelbėti separatistus.

Prorusiškųjų gelbėjimas iš gaisro tapo greitesnis, ir, tiesą sakant, jų gelbėtojais tapo tie, į kuriuos jie prieš valandą šaudė. Apskritai, tuo priešprieša realiai ir baigėsi.

Pagal milicijos suvestines, žuvo daugiau, nei 50, bet aš manau, kad realias žinias mes turėsime po poros dienų. Dabar atrodo, kad daugiau, nei tūkstantis sužeistų.

Nepaisant viso šio košmaro, Odesa parodė, jog joje Patriotų yra dešimt kartų daugiau, nei prorusiškųjų. Žmonės, kaip Maidano laikais, tiesiog užsmaugė priešininką daugkartine kiekybine persvara ir neįtikėtina drąsa. Turiu didelę viltį, kad
separatizmo ir prorusiškų nusiteikimų klausimas išspręstas labai ilgiems laikams.

Teksto originalas: https://www.facebook.com/poll.lenec/posts/655941377832016

Video, kuriame matoma, kaip koloradai šaudo į žmones:

Leave a Reply