Birželio 18 dienos suvestinė

Broliai ir seserys, birželio 18-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Prie Luhansko į pasalą papuolė „Aidaro“ batalionas. Patyrė netekčių. Pagalbon atvykę ATO pajėgų daliniai taip pat stipriai nukentėjo.

Amžina šlovė didvyriams.

Jėgos struktūrų atstovai tvirtina, kad tragedija įvyko batalionui „Aidar“ nesuderinus veiksmų su ATO pajėgomis. Aš visiškai sutinku, kad kiekvienai operacijai reikia vieningo vadovavimo. Tačiau aš pritariu ir vienam mano draugui, komentaruose parašiusiam: kai tokie pat „Azovo“ savanoriai išlaisvino Mariupolį, tai buvo pateikta kaip ATO pasiekimas. O „Aidaro“ tragedija pateikiama kaip tragiška savanorių klaida.

Esu įsitikinęs: jei ATO jėgos demonstruotų efektyvumą ir ryžtą, tai ir savanoriai su džiaugsmu kautųsi, vedami vieningos vadovybės. Ir nesistengtų veikti savarankiškai.

2. „Grobimai, sulaikymai, žiaurus elgesys, kankinimai ir žmogžudystės, vykdomos ginkluotų grupuočių, dabar veikia platesnes gyventojų grupes.“ Tai šiandien pristatyto JTO pranešimo apie padėtį Ukrainoje žodžiai.

Kažkada tokie JTO teiginiai paprastam ukrainiečiui atrodė tinką tik kuriai Afrikos šaliai. Šiandien Luhanda ir Donbabvė – kruvinosios „LLR“ ir „DLR“ – liūdna Ukrainos tikrovė. Dėkui Putinui ir mūsų brangiesiems degeneratams.

3. Šiandien mes pabandėme išsiaiškinti, kodėl Donbase tebeveikia 6 televizijos bokštai (televizijos ir radijo siųstuvai), kontroliuojami teroristų ir nuolat transliuojantys Rusijos propagandinius kanalus.

Ir iš karto atsidūrėme įvykių sūkuryje. Pasirodo, kad radijo transliacijų, radijo ryšio ir televizijos koncerne (RRT) vyksta žiauri kova dėl vadovo krėslo. O mus, tarp kitko, domina tik tai, kodėl RRT dirba priešo naudai, į rietynes mes nepageidautume kištis.

Galiausiai pateikėme profsąjungos ir vadovybės požiūrius. Kreipėmės į kitus šaltinius. Išvada: vietiniuose skyriuose iš tikrųjų pilnu tempu bendradarbiaujama su teroristais. Tačiau tuos žmones smerkti sunku, todėl kad „bendradarbiaujama“ priešais automato taikiklį. Mes išsiaiškinome, kad paskiriems darbuotojams Donbase pabandžius atjungti Rusijos kanalus, smogikai tuojau reagavo, panaudodami jėgą.

Bet nėra svarbu pasmerkti. Svarbu, kad, kaip mums tvirtino nesuinteresuoti specialistai, techninės galimybės atjungti tuos bokštus vis tik egzistuoja. Kodėl tomis galimybėmis nesinaudojama – mūsų tolesnio tyrimo tema.

Dėl specialiojo ryšio – laukiame specialiųjų tarnybų įvertinimo.

Na o išvada apie situaciją RRT neguodžianti: šalyje iš esmės karas, o vaikinai dalijasi vietas prie lovio. Tai, švelniai tariant, neteisinga.

Gerosios naujienos:

1. Ukrainos prezidentas P. Porošenko užtikrino, kad visi kariškiai, dalyvavę ar dalyvausiantys ATO, gaus kovinių veiksmų dalyvio statusą.

Kaip tik vakar mums tą patį tvirtino Gynybos ministerijos kadrų darbuotojai. Esą, jie kuria mechanizmą, pagal kurį nei vienas ATO zonos kariškis neliksiąs be KVD statuso. Net jei jo dalinys dislokuotas už operacijos vykdymo zonos. Man kyla labai rimtų abejonių, ar tas mechanizmas veiks sklandžiai. Todėl, man rodos, būtų teisinga, jei jėgos struktūrų atstovai smulkiau papasakotų apie tą mechanizmą ir jis būtų viešai teisiškai įvertintas.

Bet kuriuo atveju norisi tikėti Prezidentu, kad jis kiekvienam atseikės pagal nuopelnus. Nes neteisingumas didvyrių atžvilgiu – trigubas neteisingumas.

2. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos taryba šiandien pareiškė, kad Ginkluotosios pajėgos atliks palyginamuosius naujausių BTR-ZE1 ir BTR-4E bandymus ir išrinks labiausiai jiems tinkantį šarvuoto transporto variantą. Planuojama nupirkti apie 1000 vienetų.

Karinės technikos ir ginkluotės atnaujinimas – sena Ukrainos kariuomenės svajonė. Juolab, kad jau šandien tokia technika gyvybiškai būtina ATO zonoje.

Kartu tai užsakymas mūsų karinei pramonei – dvigubas pliusas. Klausimas tik toks, ar valstybė ras reikiamų lėšų. O tai jau problema…

3. Gynybos ministerijos vadovas M. Kovalis pareiškė, kad Ukrainos kariuomenėje pagaliau atsiras Specialiųjų operacijų pajėgos.

Dėl jų reikalingumo, matant Donbaso įvykius, niekam nekyla abejonių.

Tarp kitko, Ukrainos Specialiosios paskirties pajėgų (kurių idėja prie Janukovyčiaus buvo uždusinta) „tėvas“ ir buvęs atitinkamos karinės žinybos vadovas dabar yra mūsų karinių-politinių tyrimų centro ekspertas. Todėl mes tą temą seksime labai atidžiai.

4. Radoje atsirado politinių jėgų (konkrečiai Visos Ukrainos susivienijimas „Svoboda“), kurios nepalaiko e.p. užsienio reikalų ministro A. Deščicos atstatydinimo iniciatyvos.

Nesuprantu: kuo nusikalto Deščica? Tuo, kad ne darbo metu draugų ratelyje sudainavo porą žodžių iš populiarios dainos? Ir, nepamirškim, tokiu būdu užkirto kelią agresyvesniems veiksmams prieš Rusijos diplomatus (nors Lavrovo pavaldiniai aiškiai to nusipelno, tačiau diplomatija lieka diplomatija).

Juolab Kremlius taip ir neneigė fakto, kad Putinas – chuilo. Nekalbant jau apie atitinkamų įrodymų pateikimą – tarkim, nepriklausomų specialistų išvadas.

Taigi čia visiška nesąmonė. Putinas – chuilo, o nubaust už tai siekiama Deščicą. Paradoksas.

Gegužės 29 dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, gegužės 29-osios įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos:

1. Netoli Slovjansko numuštas ATO pajėgų sraigtasparnis Mi-8. Žuvo šeši Nacionalinės gvardijos ir šeši specialiosios paskirties būrio „Berkut“ kovotojai. Vėliau Charkovo srityje, netoli Iziumo, buvo apšaudyta ATO pajėgų kolona, žuvo vienas kariškis.

Sraigtasparnį numušusi teroristų grupė buvo tuojau pat sunaikinta. Teroristai-žudikai, kurie užpuolė koloną, pabėgo.

Aš tikiu, kad kiekvienas padugnė iš Donbaso teroristinių grupių už savo nusikaltimus atsakys su kaupu. Ir tikiu, kad labai greitai ateis ta valanda, kai Ukrainos žemė pagaliau nebebus mirties ir keršto teritorija.

2. Rusija iš esmės oficialiai pareiškė remianti terorizmą.

Konkrečiai, į klausimą ar Maskva suteiks pagalbą „DLR“ (primename – pagal oficialų Ukrainos Generalinės prokuratūros apibrėžimą „DLR“ yra teroristinė organizacija), Putino atstovas spaudai D. Peskovas atsakė: „Būtinai jiems bus suteikta humanitarinė pagalba. Dėl karinės nieko negaliu pasakyti“.

Komentarai nereikalingi. Oficiali pagalba teroristams – tai Kremliaus dvasioje. Dėl karinės pagalbos, beje, be reikalo Peskovas kuklinasi – Ukraina puikiai žino, kaip ir kokios apimties pagalbą Rusija teikia Donbaso teroristams.

3. Tik per laikotarpį nuo gegužės 9 iki 28 dienos Donecko srityje dėl karinių veiksmų įvairaus sunkumo sužeidimus patyrė septyni vaikai. Apie tai pranešė Donecko srities administracijos Sveikatos apsaugos departamentas.

Kai nukenčia vaikai – tai žmonių daromų piktadarysčių viršūnė. Teroristams niekada nebus atleista už vaikų skausmą ir kraują. Nei šiame, nei geresniame pasaulyje.

Gerosios naujienos:

1. ATO štabas sudėliojo taškus ant „i“ dėl kovos veiksmų Slovjanske.

Šiandien jėgos struktūros šiame rajone nevykdė jokių operacijų. Miestas blokuotas, o nuolat ten vykstančios batalijos – ne kas kita, kaip pačių teroristų tarpusavio rietynės.

Kuo greičiau jie, it vorai stiklainyje, užgrauš vienas kitą, tuo geriau. Svarbu, kad nuo to nenukentėtų vietiniai gyventojai.

2. Kaip šiandien pranešė Gynybos ministerijos vadovas M. Kovalis, keletas Ukrainos Gynybos ministerijos pareigūnų nušalinti nuo einamų pareigų už piktnaudžiavimus aprūpinant kariuomenę. Jų bylos perduotos prokuratūrai.

Sveikiname kariuomenės apsivalymo procesą. Juk karinėse valdybose (ir, deja, ne tik jose) sėdi kyšininkas ant kyšininko ir kyšininkus varinėja.

Tiesa, neaišku, kodėl GM ir Generaliniame štabe kur spjausi – pataikysi arba į Ježelio, arba į Salamatino, arba į Lebedevo komandos klapčiuką. Kodėl ten iki šiol šmirinėja tiek Janukovyčiaus laikų veikėjų – nesuprasi.

Tai pasakytina pirmiausiai apie su resursų skirstymu ir piniginiais srautais susijusias pareigybes. Nejau kažkam atrodo, kad vakarykščiai vagys, keturis metus plėšę kariuomenę, po Maidano staiga ėmė ir persiauklėjo? Stebėtinas naivumas.

Vostok batalionas DonOGA pastate

Vostok batalionas DonOGA pastate

3. Šiandien vadinamojo „Rytų“ bataliono teroristai atsikriošė į svarbiausią Donecko trobelę, kuri vadinasi Donecko srities valstybinė administracija. Bet trobelė pasirodė užimta. Ten jau tupėjo miklūs vaikinukai iš „DLR“.

Būdingos kaukazietiškos išvaizdos rusų „savanoriai“ ėmėsi areštuoti vaikinukus iš „DLR“. Esą už tai, kad jie išvakarėse išgrobstytame „Metro“ prekybos centre nugvelbė šokoladukų bei alaus ir nepanoro dalintis.

Dabar Donecko srities valstybinėje administracijoje vogtus šokoladukus šlamščia „Rytų“ smaližiai. Beje, jie dar išardė barikadas aplink administraciją – aiškiai, kad netrukdytų pabėgti, kai prie trobelės pasirodys rimtesni vyrai.

Dėl gegužės 23-osios mūšio prie Karlovkos, kuriame dalyvavo „Donbaso“ batalionas

Dmitry Tymchuk

Naudodamiesi įvairiais šaltiniais ir suderinę gautą informaciją su „Donbaso“ bataliono vadovybe, mes, „IP“ grupė, atkūrėme įvykių, sukėlusių stiprų atgarsį visuomenėje, seką.

Bendrais bruožais, praleidžiant detales.

Praėjus 10 -15 minučių nuo kovinio susidūrimo pradžios, bataliono kariai suprato papuolę į kruopščiai parengtą pasalą. Priešo ugnies pozicijų išdėstymas buvo gerai apgalvotas, snaiperių darbas liudijo gerą jų profesinę parengtį.

Gerai paruošta pasala rajone, kuriame iki tol ATO jėgos nebuvo aktyvios, verčia manyti, kad teroristai iš anksto gavo informacijos apie „Donbaso“ bataliono judėjimą.

Praėjus nedaug laiko nuo mūšio pradžios, teroristai sulaukė pastiprinimo. Mūsų duomenimis, šiek tiek anksčiau iš Donecko link įvykio vietos pajudėjo ginkluotų žmonių (sprendžiant iš išvaizdos – kaukaziečių) autokolona.

Pastiprinimas buvo ginkluotas AK „šimtosios serijos“ automatais (jais ginkluota Rusijos kariuomenė, Ukrainos Ginkluotosios pajėgos ir kiti teisėti ginkluoti Ukrainos dariniai tokių ginklų neturi) ir PK kulkosvaidžiais, identifikuotas mažiausiai vienas stambaus kalibro kulkosvaidis NSV-12,7 „Utios“. Teroristai taip pat naudojo RGN granatas su UZD sprogdikliais ( „smūginis distancinis sprogdiklis“) – tokios granatos naudojamos Rusijos kariuomenėje.

„Donbaso“ bataliono kreipimasis į ATO vadovybę liko be rezultato. Nuskambėjo pažadai atsiųsti šarvuotos technikos ir aviacijos pagalbą, tačiau ta pagalba nebuvo suteikta.

Taip pat (tam tarpe ir mūsų pastangomis) apie įvykius šalia Karlovkos buvo informuoti beveik visų jėgos struktūrų, dalyvaujančių ATO, vadai. Tai taip pat liko be rezultato.

Tuo pačiu metu mes turime duomenų apie komandą vienam ATO rajone buvusiam Ginkluotųjų Pajėgų daliniui judėti link Karlovkos ir suteikti pagalbą „Donbaso“ batalionui. Dėl nežinomų priežasčių tas įsakymas nebuvo įvykdytas. Dabar mes kruopščiai tikriname šią informaciją.

Galiausiai „Donbaso“ batalionas vienas kovojo 4,5 valandas. Bataliono kariai patyrė kovines netektis. Bataliono kovotojai identifikavo mažiausiai 15 teroristų sunaikinimą.

Teroristų vienas vadų - Bezlelis, pravarde "Bies" - "Velnias"

Teroristų vienas vadų – Bezlelis, pravarde „Bies“ – „Velnias“. Nepatvirtintais duomenimis jis pranešė, kad visi Donbaso bataliono belaisviai yra nužudyti.

Pagal turimą informaciją iš apsupties batalionas veržėsi savarankiškai: jokios pagalbos iš šalies – nei iš ATO pajėgų, nei iš kitų darinių – suteikta nebuvo.

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė

Vertė:Kastytis ir Arvidas

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė.

Blogosios žinios:

1. Prorusiški teroristai paskelbė ultimatumą : grasina pradėti ”karinę operaciją” prieš Ukrainos jėgos struktūras, jei šios neišvyks iš Donbaso. Įvykdymui duotos 24 valandos.

Akivaizdu, kad šiems nesubrendusiems strategams atimti iš benamio nebaigtą butelį alaus – taip pat ”karinė operacija”. Vis tik, pagadinti kraują visokiais išpuoliais ir šunybėmis jie gali.

2. Šie pavojingi aplinkiniams Donbaso klounai, be kita ko, ir toliau vaidina valstybingumą. Prorusiški pakalikai jau paskyrė keletą kažkokių savo ”premjerų” ir ”ministrų”, rengia ”konstituciją” ir ”parlamento rinkimus”.

Manau, kad šie vaikinai visiškai užsižaidė. Atėjo laikas jiems paaiškinti, kad jų ”parlamentarų” ir ”ministrų” vieta – šalia Napoleono palatos.

3. Panašu, kad jei Putinas nustotų krėst šunybes, tai jis nebebus Putinas. Ukrainos Prezidento rinkimams gegužės 25 jis paruošė ukrainiečiams savo krūvą mėšlo.

Konkrečiau – Maskva pranešė, kad 2014 gegužės 21-25d. Lipecko, Voronežo ir Riazanės rajonuose Rusijos oro pajėgos vykdys ”Aviadarts 2014” karines pratybas. Drąsieji „Putino ereliai” mokysis naudoti kovines raketas ir kitus ginklus prieš antžeminius taikinius, taip pat bandys įveikti tariamo priešo oro gynybos sistemas.

Šie bandymai įbauginti jau atsibodo. Putino maniakinis troškimas įteigti kitiems baimę rodo, kad yra rimtų įtarimų apie jo kompleksus. Atrodo, kad jie jau peržengė nekenksmingų psichikos sutrikimų ribas.

Gerosios naujienos:

1. ATO tęsiasi. Kam tai patinka, kam ne, tačiau Ukraina kovoja. Praėjusi para buvo turtinga įvykių – mūsų kariškiai veikė. Smogikai tiesiog taip nepasiduoda, bet kai vyksta apgalvota ir suplanuota operacija, šansų jie turi nedaug.

Kad tik pačiu įdomiausiu momentu ATO vėl nepradėtų buksuoti. Falšstartai jau visiems nusibodo.

2. Donecko srities Velyka Novosilkos (Вели́ка Новосі́лка) rajonas išvalytas nuo prorusiško gaivalo. Čia suformuotas liaudies pašauktinių būrys, kuris apgins rajoną nuo separatistų. Pašauktiniai jau ėmė kontroliuoti rajono tarybą, rajono milicijos skyrių, prokuratūrą.

Man labai patiko, kaip pašauktinių būrio suformavimą pakomentavo savanorių bataliono „Donbasas“ vadas S. Semiončenko; „Visi valdininkai, perėjusieji į DLR pusę ir tuo pačiu praradusieji legitimumą, bus nušalinti nuo pareigų. Ginkluoti žmonės iš DLR pašauktinių bus blokuojami ir, jei kels tiesioginę grėsmę piliečių gyvybei ir sveikatai, naikinami“.

Komentaras telpa į vieną žodį – šaunuoliai!

3. Iždas atblokavo Ukrainos Gynybos ministerijos sąskaitos lėšas, kurias pervedė piliečiai labdaringai remdami kariuomenę.

Na, pagaliau gi. O tai vis kvepėjo idiotizmu: valstybė ir pati negali aprūpinti kariuomenės, ir piliečiams neleidžia to padaryti. Dabar kariuomenė nors nusipirks būtiniausių dalykų – pirmiausia ATO labui.

Belieka užtikrinti tų pinigų panaudojimo kontrolę. Nes kas tai yra karinis valdininkas, naudojantis „karinės paslapties“ dūmų uždangą vogimui – mes puikiai žinome. Karti patirtis išmokė.

4. Šiandien A. Turčynovas pasirašė Prezidento potvarkį r. 862/2014-rp „Dėl priemonių užtikrinti visuomenės informavimą apie antiteroristinę operaciją“.

Daugelis dalykų, apie kuriuos aš kalbėjau kiek anksčiau dėl informacinio darbo vykstant ATO, jau įgyvendinami. Prasidės normalus darbas su žurnalistais. Per tris dienas bus sukurta operatyvinė informacinė grupė. Žiniasklaidos atstovams bus užtikrintas saugumas ir darbo sąlygos, o visuomenei – visa operatyvinė informacija. O teisinga operatyvinė informacija – mūsų labai svarbus ginklas.

Šiam labai svarbiam darbui vadovaus Gynybos ministerijos karininkas. Mes siūlome paskirti papulkininkį Vladą Selezniovą – mes jį pažįstame jau ne pirmi metai, ir Kryme jis gerai pasirodė. „Viršuje“ mus kol kas palaikė – tikiuosi, viskas taip ir bus.

Bendrai kalbant, bičiuliai, galiu pasakyti vieną dalyką tuo klausimu. Šie veiksmai – tik ledkalnio viršūnė. Mes pagaliau pradedame telkti pastangas – aktyvistų-patriotų ir valstybės – informacijos fronte.

Mes, tai yra „IP“ grupė, liekame išimtinai visuomenine iniciatyva, neįeinančia į valstybės struktūras – mes įsitikinę, kad taip mes būsim efektyvesni. Tačiau mus girdi labai aukštame lygyje, ir mes turime abipusį norą dirbti dėl bendro reikalo, ir asmeniškai mane tai labai džiugina.

Laikas duoti Rusijai deramą atkirtį nors, pradžiai, informaciniame fronte. Gana trauktis.

Apie gyvenimą Luhanske – mieste, kur nėra valdžios

vertė:Milda Petrokaite 
  • Kai teisus yra tas, kuris turi stambesnio kalibro ginklą. 

Prieš keletą dienų netoli nuo Luhansko buvo susidorota su šeima, kurios narys buvo ir dešimties metų vaikas. Abu tėvai – nušauti, sunkiai sužalota jų dukra – ligoninėje. Kaip rašo „Cenzor“, šie žmonės buvo verslininkai, jie pardavė viską, ką turėjo, ir bėgo iš vieno iš miestų Luhansko srityje. Juos vijosi, o patikros punktams buvo pranešta, kad jie iš „Dešiniojo sektoriaus“. Kai vadinamieji „kovotojai“ atidarė jų apšaudyto automobilio duris ir išgirdo vaiko verksmą, jie pabėgo. Ši siaubinga istorija gali tapti teroristų kontroliuojamų miestų kasdienybe.
Per dešimt dienų Luhanskas pavirto į dykynę, kurios vaizdą galima išvysti postapokaliptiniame kino filme „Išprotėjęs Maksas“. Buvusių pramonės gigantų (gamyklų) griuvėsiai, šachtų ir kasyklų atliekų kaupimo vietos „prisipildė“ sportiniais kostiumais vilkinčių, šalmus ir neperšaunamas liemenes dėvinčių ginkluotų žmonių. Jie važinėja miesto gatvėmis, siaubia juvelyrines parduotuves, plėšia degalines, iš sienų „rauna“ bankomatus. Užsuka ir pas ūkininkus, iš kurių reikalauja produktų „respublikos reikmėms“. Grobia žmones ir reikalauja išpirkos, užpuola ir muša praeivius, ir nenuilstamai kartoja „visa tai sukilusios liaudies labui“.
Dar prieš dvi savaites gyvenimas Luhanske vyko įprastine vaga: milicija pažeidėjams skirstė baudas už rūkymą miesto centrinėse gatvėse, prie Ševcenkos paminklo vyko mitingai, palaikantys vieningą Ukrainą, daugelis autobusų važinėjo su Ukrainos vėliavėlėmis. Praėjo savaitė. Gatvės ištuštėję, prie įvažiavimų į miestą įrengti patikros punktai, kuriuose patruliuoja ginkluoti žmonės, bankų sistema paralyžuota, nusikalstamumas sparčiai auga, o milicijos nebėra. Kaip ir valdžios.

 
  • Kur dingo „taikus gyvenimas“?

Fiksuokime datą ir laiką: balandžio 29 d., 14.00. Maždaug 3000 žmonių minia pajudėjo link srities administracijos pastato. Deputatai buvo pabėgę dar ryte. Luhanskiečiai užėmė tuščią pastatą, iškrėtė spintas, spinteles, seifus ir gerokai nustebo, neradę ten nei aukso, nei pinigų. Pro langus minios džiaugsmui buvo mėtomos „sosiskos“, saldainiai, kava, šampanas – žodžiu viskas, ką jie sugebėjo rasti pastate.
18.00 minia pradėjo reikalauti „baliaus“ tęsinio. Visi pajudėjo „šturmuoti“ teismo, prokuratūros, vietinės televizijos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatų. Pirmosiose eilėse – moterys, už jų – vyrai, o dar toliau – ginkluoti „kovotojai“ kamufliažine apranga.
Į miestą važiavo taksi su pilnomis bagažinėmis ginklų. Milicija pabruko uodegą, paskėsčiojo rankomis ir perėjo į „protestuotojų“ pusę. Save apsiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas paėmė valdžią į savo rankas ir paskelbė apie „laisvają Luhansko respubliką“.
Šiandien mieste veikia mistinė srities taryba, kuri posėdžiauja niekam nežinomose vietose ir leidžia „epinius“ aplinkraščius. Yra ir virtualių teisėsaugos institucijų atstovų, kurie facebook‘e rašo apie tai, kad iš medžiotojų bus konfiskuojami neregistruoti ginklai.
Yra miesto meras Sergej Kravčenko, sėdintis užgrobtame vykdomojo komiteto pastate, kuris į klausimą kaip jam einasi darbas kartu su separatistais atsako :“šiokia tokia įtampa yra, bet iš esmės jie NEtrukdo“. Ir yra Luhansko gyventojai, kurie visiškai nesupranta, kas atsitiko ir kur dingo taikus gyvenimas.
Svarbiausias žmogus šiame reikale yra, savaime suprantama, save pasiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas. Jis veda Luhansko laisvąją respubliką gerovės kūrimo link, panašiai kaip Somalilande. Gegužės 1-ąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena, iki tol niekam nežinomas Valerijus Bolotovas pirmą kartą pasirodė žmonėms. Kaip tikras liaudies gubernatorius – lydimas dešimties automatais ginkluotų „apsauginių“. Suprask, liaudies gubernatorius – gerai, bet kalašnikovo tai nereikia pamiršti. Prie užimto administracijos pastato Bolotovas žadėjo Rusijos paramą, santarvę ir taiką visiems Luhansko žmonėms, kurie referendume pritars „nepriklausomybės“ paskelbimui.
(užrašas po nuotrauka)Taikus gyvenimas Luhanske akies mirksniu išnyko kaip dūmas vėjyje.

Luhansk

Keli šimtai pakiliai nusiteikusių darbo žmonių atstovų džiugiai šaukė „Ura!”. Ir jau gegužės 2-ąją tapo aišku, kad tai buvo tik visko pradžia. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į Odesą, apsišaukėlių vadai Luhanske išleido krūvą dekretų. Ir taip „laisvosios respublikos“ „privalumų“ sąrašę atsirado ir visų vyrų mobilizacija, ir bet kokių organizacijų ir partijų uždraudimas, ir nuosavybės prievartinis nusavinimas „respublikos reikmėms“ ir daugelis kitų. Visi šie smagūs dalykai buvo žmonėms buvo patiekiami su priedu „Už Odesą neatleisime“. Atskiro dėmesio nusipelno sprendimas dėl komendanto valandos nuo 23.00 iki 6.00. Buvo atsisakyta paleisti sulaikytus paprastus žmones, atseit, dabar komendanto valanda. Daugelis leidinių spausdinami naktį, todėl laiku nebuvo išleisti. Andrejus Dechtiarenko, vieno iš laikraščių vyriausiasis redaktorius parašė: „Dėl vadinamosios „komendanto valandos“ naujas laikraščio numeris nebus išleistas. Planuojame tą padaryti poryt“. Su mobilizacija paprasčiau – tiesiog į punktus registruotis niekas neina. Jėga dar neverčia eiti.
Žmonės, kurie nepaisė Bolotovo nurodymų, ėmė dingti tiesiog eidami gatve. Komendanto valanda iš tiesų veikė. Tik ne tam, kad sumažinti aukų ir nukentėjusiųjų skaičių, o tam, kad pasinaudoti paros metu, kai niekas niekur nevaikšto ir plėšti parduotuves. Tik įsivaizduokite – tuščias miestas, pilnas parduotuvių ir bankų, ir nė vieno milicininko.
  • Taksistai

Taksistai – tai atskira kasta. Laisvajame mieste Luhanske naudotis taksi prilygsta savižudybei. Nes taksistai vežioja ginklus, malkas, maisto produktus, jie viską žino kas, kur ir kaip vyksta. Tai separatistų proletariatas. Tiesa, ne visi, bet dauguma jų.
Būtent taksi važinėjo tie, kurie puldinėjo visuomenės aktyvistus (pro-ukrainietiškus – vert.past.), būtent taksi naudojosi „vaikinai“ su beisbolo lazdomis ir panašiais instrumentais, kurie kankino žmones, nešiojančius ukrainietišką simboliką. Netgi tada, kai euromaidaniečiai skambindavo į miliciją, pranešdavo tokių automobilių numerius ir kur jie stovi, jiems būdavo tiesiog atsakoma:“Dėkojame, kad atlikote savo pilietinę pareigą“.
Patys taksistai visą kaltę verčia Maidanui. „Galicijoje tai galima automaidanus rengti, o man ką, ne? Štai Rusijoje žmonės gyvena, dirba taksistais, tai vien iš prostitučių kaip gerai uždirba. O čia kas? Kaip šuo už grašius turi dirbti. Rusijoje geriau“ – tokia paprasta taksistų logika.
Pagal respublikoje galiojančius „įstatymus“, visi, kurie nenori į Rusiją – banderovcai, fašistai, priešai, kurie tuoj pat turi būti deportuoti arba likviduoti. Tą iš karto pajautė tie, kurie pasisako už vieningą Ukrainą.
Ypatingai medžiojami žurnalistai. Dar prieš dvi savaites juos tiesiog išvydavo iš mitingų ir sugadindavo aparatūrą, dabar juos muša ir jie tiesiog dingsta be žinios.
Pagrobti žmogų „kovotojams“ panašiai kaip alaus į kioską nueiti: pagrobė ir savigynos būrio vadovą Temurą Juldaševą, aktyvistus Aleksejų Bidą, Ganną Mokrousovą ir daugelį kitų. Kai kuriuos tiesiog iš kavinės. Visus įkaitus veža į SBU pastatą, ten su jais atliekamas „auklėjamasis darbas“, t.y. jie mušami, po to kai kuriuos paleidžia, o kiti lieka ten „gyventi“.

  •  Tiesiog banditai

Luhansko žmonės nežino, ką daryti toliau. Kai kurie, viską metę, išvyksta iš miesto. Kiti vis dar vadina Bolotovą miesto gynėju ir kovotojų už rusakalbių teises. Dar kiti pasiduoda depresijai, nes Luhanskas – tai jau nebe Ukraina.
Politinis terminas „separatistai“ nėra visai tinkamas apibūdinti tiems, kurie dabar kontroliuoja Luhanską. Viena vertus, jie iš tiesų tokie, tačiau pažvelgus iš kitos pusės– jie tiesiog elementariausi banditai. Reikia paminėti ir tai, kad jie iš tiesų tiki savo, kaip „gynėjų“, misija, jie bijo „Dešiniojo sektoriaus“, jie bando sužlugdyti prezidento rinkimus grobdami komisijų pirmininkus, jie „įvykdė“ referendumą. Ir jie turi šalininkų, kurie dievina Cariovą, ėjo į referendumą ir tiki tuo, kad chaosas, dabar vyraujantis mieste, ir yra kova su fašizmu, „chunta“ ir savivale. Jų aktyvumas gali atrodyti ir komiškai, tačiau jie ginkluoti. O tai nejuokinga.
Keletas pavyzdžių: „Liaudies gubernatorius“ Bolotovas rimtai užsiėmė „dešiniasektoriečių“ paieška. Į paieškos lauką pateko ir srities karinis komisariatas, kuriame, Bolotovo nuomone, buvo nacistai, pasiruošę tuoj tuoj užimti miestą. Komisariatą apšaudė ir vos nesudegino. Kareivius išvežė automobiliais nežinoma kryptimi, tas juos išgelbėjo nuo išprotėjusios minios puolimo. Po akcijos komisariate ginkluotieji žmonės patraukė į Nacionalinio Taraso Ševcenkos universiteto bendrabučius, ieškoti palėpėse pasislėpusių nacistų ir „chuntos“ šalininkų. Baudžiamieji būriai ėmė gaudyti žmones tiesiog gatvėje vidury baltos dienos. Užėmus karinį komisariatą, į miestą buvo atvežta dar daugiau ginklų.

  • Skilimas

Protestuojai pradėjo jungtis į gaujas ir atsisakė paklusti Bolotovui. Gubernatorius pripažino, kad nebekontroliuoja situacijos: maždaug, darykite ką nori. Milicijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į nusikaltimo vietą ir pamatę prieš savo šautuvo vamzdį, iš karto apsisuka 180 laipsniu kampu. Kai kurie, ypač išradingi, atima iš Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų naujus automobilius ir važinėjasi jais pro langus mojuodami AK-100 vamzdžiais.
Bolotovą pripažįsta ne visi „kovotojai“. Tokiu būdu Aleksejus Mozgovojus, vienas iš tų, kurie buvo pirmosiose gretose pradedant reikalus Luhanske, nuėjo į „partizanus“ ir grasina susprogdinti dinamito gamyklą kartu su šalia esančiu miestu. Kai kurie Pietryčių kariuomenės atstovai sako, kad būtent tikrieji gubernatoriai patys deda įspūdingus kiekius videomedžiagos į youtube. Tačiau Bolotovui tas nesvarbu, jis „įvykdė“ refendumą ir laukia Rusijos paramos. O Luhansko gyventojams visai nerūpi nei skambūs Avakovo pareiškimai apie ATO (antiteroristinę operaciją), nei prezidento rinkimai, nerūpi ir referendumas. Jie tik nori, kad baigtųsi šaudymai, grobimai, kad mieste galų gale vėl atsirastų milicija, į televizijos eterį vietoje Kiseliovo vėl sugrįžtų ukrainietiški kanalai ir kad bent kas nors prisiimtų atsakomybę už tvarkos atstatymą regione. O kol tvarkos nėra, įstatymai neveikia, o mieste pilna „kovotojų“, Luhanskas – ne Ukraina, o laukiniai RYTAI, kur laimi tas, kas turi stambesnio kalibro ginklą.

  • Referendumas

Vakar dirbo keturios rinkimų apylinkės. Visame mieste, kur pusė milijono gyventojų. Iš pat ryto ten patraukė pensijinio amžiaus bobutės, kurios stvarstė už rankų praeivius ir kvietė balsuoti „už Putiną“, todėl, kad jis „nepaliks Luhansko bėdoje“. Iš tiesų, tuose agitaciniuose lapeliuose, kurie išdidžiai buvo vadinami „biuleteniais“, buvo tik vienas klausimas. Visi, kurie balsavo, darė tai ne tam, kad būtų nepriklausomais nuo Ukrainos, o tam, kad dabartinei valdžiai „parodyti jos vietą“. „Mes prieš Jaceniukus ir Turčynovus“ – kalbėjo bobutės. Ir nors aktyvumas neviršijo 20 proc. daugelis luhanskiečių, pavargusių nuo mieste tvyrančios įtampos, palankiai vertino patį procesą, tikėdamiesi, kad visa šita butaforija sustabdys visuotinį chaosą. Jie tai įvertino ir kaip galimybę išsakyti savo nuomonę.

Respublikinės reikšmės bomžai

2014.05.14 16:21

2

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.

Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.

Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!

„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.

SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI

Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.

Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.

Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.

Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.

Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.

Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…

DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS  „МММ“

Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.

Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.

3

Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…

Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…

MUILAVIRYS MERAS

Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.

4

Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.

Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.

Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.

5

Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.

BOMŽAI IŠ PLIAŽO

Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.

Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.

„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.

6

Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.

Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.

Sergėjus Koliada

šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm

vertė G. Dambrauskienė

Tymčiukas: „Mūsų ATO generalitetas – apgailėtinas“

1

2014.05.14 – 11:32

Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?

Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.

Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).

– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.

Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.

Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.

Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.

Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.

Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.

Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.

– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.

Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.

Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.

– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…

Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.

Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?

Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.

Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O  toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.

Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.

– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…

Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.

– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?

Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.

– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?

Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.

Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.

Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.

Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.

Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.

Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.

-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.

Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.

Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.

VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.

Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.

Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.

Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche

vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod

Gegužės 13 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 13-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Šiandien baisi diena Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų ir visos šalies istorijoje. Tragiškesnė buvo tik 2005 metų sausio 9-toji, kai Saviroje žuvo 8 mūsiškiai.

Šiandien prie Kramatorsko žuvo 6 Ukrainos 95-osios oro desantininkų brigados, papuolusios į pasalą, kariai. Vėliau nuo žaizdų mirė dar vienas desantininkas.

Mūsų vaikinai žuvo ne atvirame mūšyje – tam prorusiškieji šunys neturi drąsos. Maskvos valdomi teroristai moka veikti tik užsislėpę – iš už nugaros, iš pasalų arba iš viso iš už taikių gyventojų nugarų. Tik niekšiškai ir šlykščiai. Tokia jų esybė.

Lieka daug klausimų padalinių vadams. Kodėl ATO rajone nesiimama elementaraus karinio aprūpinimo? Kur dingo žvalgyba ir kariniai konvojai? Į šituos klausimus kol kas neturime atsakymo.

Kiek ukrainiečių kraujo dar bus pralieta, kol stos taika – nepasakys niekas. Bet aš tvirtai tikiu ir žinau, kad mūsų vaikinai žuvo ne veltui. Jie savo gyvybėmis užmokėjo už mūsų šalies laisvę ir vienybę. Amžinai juos atminsime.

2. Šiandieninė tragedija prie Kramatorsko parodė, kad apie jokias derybas su teroristais, kaip kalba kai kurie politikeriai ir „ekspertai“, negali būti nė kalbos.

Donbase galima ir reikia kalbėtis su tais, kurie nori taikos. Su budeliais ir nusikaltėliais, kurie lieja ukrainiečių kraują ant ukrainiečių žemės, kalba trumpa. Ir kalbėti reikia labiau nei klausytis.

DNR grivina

DNR grivina – „Donbasas nesiklaups“

Gerosios naujienos:

1. Generalinė prokuratūra kels klausimą dėl taip vadinamos „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ pripažinimo teroristinėmis organizacijomis.

Iš tiesų, jau seniai laikas. Į sekmadienines mokyklas ir pagalbos benamiams burundukams fondus šios banditų struktūros mažai panašios. Tai tapo aišku ne šiandien ir netgi ne vakar. Todėl sunku pasakyti, dėl ko prokurorai taip ilgai gimdė savo šviesią mintį. Bet pagaliau pagimdė, ir ačiū Dievui.

2. OPG „Donecko liaudies respublika“ paskelbė sankcijas JAV ir Europos Sąjungai, uždraudę daliai jų politikų įvažiuoti į savo teritoriją.

Dieve mano, kokia nelaimė, koks nežmogiškumas. Dabar Barakas Obama iki šių metų lapkričio, kol veiks prieš jį nukreiptos „sankcijos“, negalės grožėtis Donbaso atliekų krūvomis. Kaip jis išgyvens šią tragediją – sunku pasakyti. Mes prašome Valstybinio departamento akylai stebėti JAV prezidentą – kad tik jis nepakeltų prieš save rankos.

Gerokai labiau pasisekė Angelai Merkel. Prieš ją „sankcijos“ veikia tik iki rugsėjo. Po to ji pagaliau galės aplankyti numylėtą Jenakijevą ir savo dvasinį pasaulį praturtinti bendravimu su tais, kurie kadais, kartu su Janukovyčium, kniaukdavo praeivių kepures. Nuskilo kanclerei, ką ir kalbėti.

Iš tikrųjų tai kuo labiau separatistai demonstruoja savo neadekvatumą ir bukumą, anekdotiškai save pateikdami, tuo geriau. Gal, pagaliau patys Donbaso gyventojai supras, su kokiais degeneratais jie susidūrė.

3. Tarp separatistų vyksta rimtos tarpusavio pjautynės. Įvairių grupių vadukai aiškinasi, kuris iš jų didesnis eilinio Donbaso vienkiemio imperatorius. Ten kaip Afrikos respublikoje – perversmas po perversmo.

Toje sumaištyje vos nenupylė apsišaukėlio Luhansko „liaudies gubernatoriaus“ V. Bolotovo (nors pagal „teisingos“ Rusijos žiniasklaidos pranešimus tai labiau panašu į eilinį propagandinį išsidirbinėjimą).

Kad ir kas ten vyksta, tegul pjaunasi. Į vorus stiklainyje – štai į ką panašūs šitie ponai.

D.Tymčiukas: „Referendumas Donbase – tik vienas iš figos lapelių Maskvos planams

tymchuk_3

2014 05 12

Apie pseudoreferendumo Ukrainos rytuose reikšmę, taikdariškos operacijos tikimybę, pilietinį karą ir situaciją Donbase pasakoja TSVPI vadovas, grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Ar šiuo metu „DLR“ marginalų vykdytas referendumas pakeis įvykių rytuose eigą?

Vertinti Rusijos operacijos prieš Ukrainą eigą, remiantis panašiais separatistų pseudopolitiniais ėjimais – tai tas pats, kaip spręsti apie kariuomenės kovinę parengtį pagal stovyklos viešnamio darbo kokybę.

Mes visi puikiai suprantame, kad šis referendumas – tai tik figos lapelis, kuriuo Maskva pridengia savo veiksmus. Iš anksto buvo aišku, jog Maskvai nusprendus įvesti savo armiją, tai įvyks nepriklausomai nuo „referendumo“ sėkmės ar nesėkmės. Kremliui tai – tik papildoma priedanga.

Žinoma, patogiau tai padaryti prisidengus “ pareikštos Donbaso gyventojų valios gynyba“. Bet, jei nepavyks gauti norimo vaizdelio, Putinui tai nebus globali problema. Patikėkit, jei koks nors užmanyta įsiveržimo priežastis atpuola, Maskva kaip mat ras dar dvi-tris.

– O koks pretekstas galėtų būti alternatyva „referendumui“?

Dabar Maskva sudarė mažiausiai du pretekstus savo kariuomenės įvedimui.

Pirmasis – tai jau minėtas pseudoreferendumas. Čia viskas maksimaliai aišku. Esą rytų gyventojai nenori gyventi vieningoje Ukrainoje, tai reikia „apginti“ jų apsisprendimą, neleidžiant Kijevui jėga sulaikyti Donbasą Ukrainos sudėtyje.

Antrasis – pavadinti Rytų Ukrainos įvykius „pilietiniu karu“ ir parengti savųjų „taikdarių“ įvedimą. Aišku, gelbstint „tėvynainius“ ir „brolišką tautą“ nuo „kraugeriškos Kijevo chuntos“.

– Argi negalima apeliuoti į JTO taikdarių potencialą? Toks sprendimas atrodytų visai logiškas, Rusijai prakalbus apie taikdarystę.

Visas Kremliaus cinizmas yra tame, kad būtent Rusija ir neleidžia panaudoti JTO instrumentų Ukrainos situacijai spręsti. Dėl Rusijos JTO Saugumo Taryba negali net įvertinti Ukrainos įvykių. Apie kokią taikdarių operaciją dar galime kalbėti? Kol Rusija, kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė, turi veto teisę, instrumentas, vardu JTO, panašus į gražuolę impotento lovoje. Kad ir kaip viliojančiai atrodo, bet – nulis naudos.

Putinas kaip niekas kitas supranta, kad bet kurios kitos, tik ne jo, kariuomenės įvedimas į Ukrainą – tai jo planų Ukrainos atžvilgiu žlugimas. Net jei Maskva įtikinamai įrodys, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir valdžia naikina taikius gyventojus (nors mes to nematome – sunku pavadinti „taikiais gyventojais“ tuos, kurie iš NPGS (nešiojamų priešlėktuvinių ginklų sistemų) numušinėja sraigtasparnius ir granatsvaidžiais daužo mūsų jėgos struktūrų šarvuotąją techniką).

Esmė ta, kad tarptautinė teisė grindžiama valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo prioritetu piliečių teisių gynimo atžvilgiu. Tuo viskas ir pasakyta. Net jei į Ukrainą įžengtų JTO taikdariai ne iš vakarų šalių, o iš Australijos ar Meksikos, Rusijai tektų atsisveikinti su savo žydromis svajonėmis suskaldyti Ukrainą.

– Na, o pagal faktus – ar Ukrainoje vyksta pilietinis karas?

Aš pasakyčiau, mes stovime ant jo slenksčio. Šiomis dienomis tik viename Donbaso mieste – Mariupolyje – mes pamatėme kai ką panašesnio į pilietinio karo formatą. Tai yra – kai valdžiai priešinasi ne krūva Rusijos samdinių ir specialiosios paskirties karių kartu su Maskvos finansuojamų mūsiškių separatistų gauja, o iš tikro „idėjiniai“ piliečiai. Net jei pagrindinė jų dalis – marginalai, tai nėra svarbu.

Būtent todėl Ukrainos jėgos atstovai greitai pasitraukė iš Mariupolio, nors pajėgumų ir priemonių būtų visiškai užtekę pilnai miesto kontrolei (tarp kitko, toj pačioj Rusijoj jėgos struktūros niekad neatsitrauktų iš miesto, jie „skandintų“ visus iš eilės – sprendžiant pagal ilgus metus besitęsiančius Kaukazo įvykius).

Ukrainos valdžia tiesiog išsigando to, jog štai dabar iš tikrųjų reiks šaudyti į paprastus piliečius – pirmą kartą per visą ATO. Ir ją, tai yra, valdžią, sunku už tai teisti. Bent jau Mariupolyje ši riba, už kurios prasideda pilietinis karas, nebuvo peržengta.

Tačiau Mariupolis yra rodiklis. Taip, vienas miestas, tegu ir regioninės reikšmės, – ne itin svarbus. Bet čia mes pamatėme, kaip tiek ilgai Maskvos primetinėjamas scenarijus vis tik ėmė realizuotis. Ir tai didelį nerimą keliantis signalas.

Kokia rusiškojo scenarijaus „sėkmės“ priežastis?

Akivaizdi priežastis – rusiškos propagandos sėkmė. „Kraugeriai ir naujagimių ėdikai“ iš „Dešiniojo sektoriaus“, „budeliai“ iš Nacionalinės gvardijos, „Kijevo chuntos“ valdoma klastinga ir niekšiška UST – visi šie Maskvos propagandos vaiduokliai Donbase vis tik veikia. Ir reikia pripažinti, kas Ukraina praktiškai nesipriešina Kremliaus agitpropui.

Tačiau yra ir gilesnis paaiškinimas, ir apie tai ne kartą kalbėta gerokai prieš dabartinius įvykius. Ukraina, kaip valstybė, niekada nesistengė užkariaut rytų protus ir sielas. Ir dabar Putino propaganda Donbase suveikia tik todėl, kad užpildo ideologinį vakuumą.

– O kodėl kas nors turi Donbasui aiškinti, kas yra gerai ir kas yra blogai? Kodėl pats Donbasas negali atskirti pelų nuo grūdų, Putino autoritarinę propagandą nuo demokratinių vertybių? Ir jei jau reikalai pasisuko ta linkme, ar ne paprasčiau atsisveikint su Donbasu, kaip pataria kai kurie ekspertai ir politologai? Kam primetinėti jam svetimas vertybes ir jėga tempti į nuostabią ateitį?

Pirma, Donbasas nėra Putino kelionės Ukraina pabaiga. Tai tik jo antras žingsnis po Krymo. Jei mes atiduosime Donbasą, kaip mat panašus scenarijus apims kitas rytines sritis ir Ukrainos pietus. Čia nėra jokių abejonių. Todėl dabar pavojuje visai ne vien tik Doneckas ar Luhanskas, tai reikėtų aiškiai suprasti.

Antra, norėčiau pataisyti ir jus, ir patį save. Mes nekalbame apie visą Donbasą. Dabar mes iš tikro kalbame apie mažesniąją jo dalį – mažiau nei trečdalis regiono apnuodytas šiuo rusišku užkratu ir, daugiau ar mažiau, atstumia Ukrainą.

Visgi daugelis vietinių gyventojų pasiruošę diskutuoti apie regiono vaidmenį ir vietą vieningoje Ukrainoje, apie visos šalies ateitį.Taigi, reikia išnaudoti šį dialogo siekį bendriems sprendimams. Beje, Ukrainos valdžia dabar būtent tuo ir užsiima – galimas daiktas, riekia tik aktyviau kviesti regionus diskusijai ir bendram darbui.

Reikia suprasti, kad tik primityvūs žmonės Rytuose laukia, jog ateis gerasis Putinas ir už gražias akutes ims dalinti „Gazpromo“ pinigus bei akcijas. Jie pasiruošę už išmaldą priimti bet kokią diktatūrą – kad tik nereiktų dirbti. Laimei, tokių žmonių nedaug. Kiekvienas adekvatus pilietis supranta, koks idiotizmas yra tikėti geru caru. Savąją šalį reikia statyti patiems.

Trečia, apie tai, kad numoti ranka ir atsisveikinti su Donbasu. Iškart klausiu: o kas jums davė teisę va taip imti ir išduoti 70-80% Donbaso gyventojų, mūsų tėvynainių ir brolių, kurie nenori išeiti iš Ukrainos?

Rusai mėgsta kartoti, kad „rusai saviškių nepalieka“. Nors iš tikro, Rusijos istorija – tai ištisa išdavysčių istorija. Nebūkime į ją panašūs. Tai – ne mūsų vertybės.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/news/251-dtymchuk-referendum-na-donbasse-lish-odin-iz-figovyh-listochkov-dlya-planov-moskvy

vertė Lightning Rod