Apie gyvenimą Luhanske – mieste, kur nėra valdžios

vertė:Milda Petrokaite 
  • Kai teisus yra tas, kuris turi stambesnio kalibro ginklą. 

Prieš keletą dienų netoli nuo Luhansko buvo susidorota su šeima, kurios narys buvo ir dešimties metų vaikas. Abu tėvai – nušauti, sunkiai sužalota jų dukra – ligoninėje. Kaip rašo „Cenzor“, šie žmonės buvo verslininkai, jie pardavė viską, ką turėjo, ir bėgo iš vieno iš miestų Luhansko srityje. Juos vijosi, o patikros punktams buvo pranešta, kad jie iš „Dešiniojo sektoriaus“. Kai vadinamieji „kovotojai“ atidarė jų apšaudyto automobilio duris ir išgirdo vaiko verksmą, jie pabėgo. Ši siaubinga istorija gali tapti teroristų kontroliuojamų miestų kasdienybe.
Per dešimt dienų Luhanskas pavirto į dykynę, kurios vaizdą galima išvysti postapokaliptiniame kino filme „Išprotėjęs Maksas“. Buvusių pramonės gigantų (gamyklų) griuvėsiai, šachtų ir kasyklų atliekų kaupimo vietos „prisipildė“ sportiniais kostiumais vilkinčių, šalmus ir neperšaunamas liemenes dėvinčių ginkluotų žmonių. Jie važinėja miesto gatvėmis, siaubia juvelyrines parduotuves, plėšia degalines, iš sienų „rauna“ bankomatus. Užsuka ir pas ūkininkus, iš kurių reikalauja produktų „respublikos reikmėms“. Grobia žmones ir reikalauja išpirkos, užpuola ir muša praeivius, ir nenuilstamai kartoja „visa tai sukilusios liaudies labui“.
Dar prieš dvi savaites gyvenimas Luhanske vyko įprastine vaga: milicija pažeidėjams skirstė baudas už rūkymą miesto centrinėse gatvėse, prie Ševcenkos paminklo vyko mitingai, palaikantys vieningą Ukrainą, daugelis autobusų važinėjo su Ukrainos vėliavėlėmis. Praėjo savaitė. Gatvės ištuštėję, prie įvažiavimų į miestą įrengti patikros punktai, kuriuose patruliuoja ginkluoti žmonės, bankų sistema paralyžuota, nusikalstamumas sparčiai auga, o milicijos nebėra. Kaip ir valdžios.

 
  • Kur dingo „taikus gyvenimas“?

Fiksuokime datą ir laiką: balandžio 29 d., 14.00. Maždaug 3000 žmonių minia pajudėjo link srities administracijos pastato. Deputatai buvo pabėgę dar ryte. Luhanskiečiai užėmė tuščią pastatą, iškrėtė spintas, spinteles, seifus ir gerokai nustebo, neradę ten nei aukso, nei pinigų. Pro langus minios džiaugsmui buvo mėtomos „sosiskos“, saldainiai, kava, šampanas – žodžiu viskas, ką jie sugebėjo rasti pastate.
18.00 minia pradėjo reikalauti „baliaus“ tęsinio. Visi pajudėjo „šturmuoti“ teismo, prokuratūros, vietinės televizijos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatų. Pirmosiose eilėse – moterys, už jų – vyrai, o dar toliau – ginkluoti „kovotojai“ kamufliažine apranga.
Į miestą važiavo taksi su pilnomis bagažinėmis ginklų. Milicija pabruko uodegą, paskėsčiojo rankomis ir perėjo į „protestuotojų“ pusę. Save apsiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas paėmė valdžią į savo rankas ir paskelbė apie „laisvają Luhansko respubliką“.
Šiandien mieste veikia mistinė srities taryba, kuri posėdžiauja niekam nežinomose vietose ir leidžia „epinius“ aplinkraščius. Yra ir virtualių teisėsaugos institucijų atstovų, kurie facebook‘e rašo apie tai, kad iš medžiotojų bus konfiskuojami neregistruoti ginklai.
Yra miesto meras Sergej Kravčenko, sėdintis užgrobtame vykdomojo komiteto pastate, kuris į klausimą kaip jam einasi darbas kartu su separatistais atsako :“šiokia tokia įtampa yra, bet iš esmės jie NEtrukdo“. Ir yra Luhansko gyventojai, kurie visiškai nesupranta, kas atsitiko ir kur dingo taikus gyvenimas.
Svarbiausias žmogus šiame reikale yra, savaime suprantama, save pasiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas. Jis veda Luhansko laisvąją respubliką gerovės kūrimo link, panašiai kaip Somalilande. Gegužės 1-ąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena, iki tol niekam nežinomas Valerijus Bolotovas pirmą kartą pasirodė žmonėms. Kaip tikras liaudies gubernatorius – lydimas dešimties automatais ginkluotų „apsauginių“. Suprask, liaudies gubernatorius – gerai, bet kalašnikovo tai nereikia pamiršti. Prie užimto administracijos pastato Bolotovas žadėjo Rusijos paramą, santarvę ir taiką visiems Luhansko žmonėms, kurie referendume pritars „nepriklausomybės“ paskelbimui.
(užrašas po nuotrauka)Taikus gyvenimas Luhanske akies mirksniu išnyko kaip dūmas vėjyje.

Luhansk

Keli šimtai pakiliai nusiteikusių darbo žmonių atstovų džiugiai šaukė „Ura!”. Ir jau gegužės 2-ąją tapo aišku, kad tai buvo tik visko pradžia. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į Odesą, apsišaukėlių vadai Luhanske išleido krūvą dekretų. Ir taip „laisvosios respublikos“ „privalumų“ sąrašę atsirado ir visų vyrų mobilizacija, ir bet kokių organizacijų ir partijų uždraudimas, ir nuosavybės prievartinis nusavinimas „respublikos reikmėms“ ir daugelis kitų. Visi šie smagūs dalykai buvo žmonėms buvo patiekiami su priedu „Už Odesą neatleisime“. Atskiro dėmesio nusipelno sprendimas dėl komendanto valandos nuo 23.00 iki 6.00. Buvo atsisakyta paleisti sulaikytus paprastus žmones, atseit, dabar komendanto valanda. Daugelis leidinių spausdinami naktį, todėl laiku nebuvo išleisti. Andrejus Dechtiarenko, vieno iš laikraščių vyriausiasis redaktorius parašė: „Dėl vadinamosios „komendanto valandos“ naujas laikraščio numeris nebus išleistas. Planuojame tą padaryti poryt“. Su mobilizacija paprasčiau – tiesiog į punktus registruotis niekas neina. Jėga dar neverčia eiti.
Žmonės, kurie nepaisė Bolotovo nurodymų, ėmė dingti tiesiog eidami gatve. Komendanto valanda iš tiesų veikė. Tik ne tam, kad sumažinti aukų ir nukentėjusiųjų skaičių, o tam, kad pasinaudoti paros metu, kai niekas niekur nevaikšto ir plėšti parduotuves. Tik įsivaizduokite – tuščias miestas, pilnas parduotuvių ir bankų, ir nė vieno milicininko.
  • Taksistai

Taksistai – tai atskira kasta. Laisvajame mieste Luhanske naudotis taksi prilygsta savižudybei. Nes taksistai vežioja ginklus, malkas, maisto produktus, jie viską žino kas, kur ir kaip vyksta. Tai separatistų proletariatas. Tiesa, ne visi, bet dauguma jų.
Būtent taksi važinėjo tie, kurie puldinėjo visuomenės aktyvistus (pro-ukrainietiškus – vert.past.), būtent taksi naudojosi „vaikinai“ su beisbolo lazdomis ir panašiais instrumentais, kurie kankino žmones, nešiojančius ukrainietišką simboliką. Netgi tada, kai euromaidaniečiai skambindavo į miliciją, pranešdavo tokių automobilių numerius ir kur jie stovi, jiems būdavo tiesiog atsakoma:“Dėkojame, kad atlikote savo pilietinę pareigą“.
Patys taksistai visą kaltę verčia Maidanui. „Galicijoje tai galima automaidanus rengti, o man ką, ne? Štai Rusijoje žmonės gyvena, dirba taksistais, tai vien iš prostitučių kaip gerai uždirba. O čia kas? Kaip šuo už grašius turi dirbti. Rusijoje geriau“ – tokia paprasta taksistų logika.
Pagal respublikoje galiojančius „įstatymus“, visi, kurie nenori į Rusiją – banderovcai, fašistai, priešai, kurie tuoj pat turi būti deportuoti arba likviduoti. Tą iš karto pajautė tie, kurie pasisako už vieningą Ukrainą.
Ypatingai medžiojami žurnalistai. Dar prieš dvi savaites juos tiesiog išvydavo iš mitingų ir sugadindavo aparatūrą, dabar juos muša ir jie tiesiog dingsta be žinios.
Pagrobti žmogų „kovotojams“ panašiai kaip alaus į kioską nueiti: pagrobė ir savigynos būrio vadovą Temurą Juldaševą, aktyvistus Aleksejų Bidą, Ganną Mokrousovą ir daugelį kitų. Kai kuriuos tiesiog iš kavinės. Visus įkaitus veža į SBU pastatą, ten su jais atliekamas „auklėjamasis darbas“, t.y. jie mušami, po to kai kuriuos paleidžia, o kiti lieka ten „gyventi“.

  •  Tiesiog banditai

Luhansko žmonės nežino, ką daryti toliau. Kai kurie, viską metę, išvyksta iš miesto. Kiti vis dar vadina Bolotovą miesto gynėju ir kovotojų už rusakalbių teises. Dar kiti pasiduoda depresijai, nes Luhanskas – tai jau nebe Ukraina.
Politinis terminas „separatistai“ nėra visai tinkamas apibūdinti tiems, kurie dabar kontroliuoja Luhanską. Viena vertus, jie iš tiesų tokie, tačiau pažvelgus iš kitos pusės– jie tiesiog elementariausi banditai. Reikia paminėti ir tai, kad jie iš tiesų tiki savo, kaip „gynėjų“, misija, jie bijo „Dešiniojo sektoriaus“, jie bando sužlugdyti prezidento rinkimus grobdami komisijų pirmininkus, jie „įvykdė“ referendumą. Ir jie turi šalininkų, kurie dievina Cariovą, ėjo į referendumą ir tiki tuo, kad chaosas, dabar vyraujantis mieste, ir yra kova su fašizmu, „chunta“ ir savivale. Jų aktyvumas gali atrodyti ir komiškai, tačiau jie ginkluoti. O tai nejuokinga.
Keletas pavyzdžių: „Liaudies gubernatorius“ Bolotovas rimtai užsiėmė „dešiniasektoriečių“ paieška. Į paieškos lauką pateko ir srities karinis komisariatas, kuriame, Bolotovo nuomone, buvo nacistai, pasiruošę tuoj tuoj užimti miestą. Komisariatą apšaudė ir vos nesudegino. Kareivius išvežė automobiliais nežinoma kryptimi, tas juos išgelbėjo nuo išprotėjusios minios puolimo. Po akcijos komisariate ginkluotieji žmonės patraukė į Nacionalinio Taraso Ševcenkos universiteto bendrabučius, ieškoti palėpėse pasislėpusių nacistų ir „chuntos“ šalininkų. Baudžiamieji būriai ėmė gaudyti žmones tiesiog gatvėje vidury baltos dienos. Užėmus karinį komisariatą, į miestą buvo atvežta dar daugiau ginklų.

  • Skilimas

Protestuojai pradėjo jungtis į gaujas ir atsisakė paklusti Bolotovui. Gubernatorius pripažino, kad nebekontroliuoja situacijos: maždaug, darykite ką nori. Milicijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į nusikaltimo vietą ir pamatę prieš savo šautuvo vamzdį, iš karto apsisuka 180 laipsniu kampu. Kai kurie, ypač išradingi, atima iš Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų naujus automobilius ir važinėjasi jais pro langus mojuodami AK-100 vamzdžiais.
Bolotovą pripažįsta ne visi „kovotojai“. Tokiu būdu Aleksejus Mozgovojus, vienas iš tų, kurie buvo pirmosiose gretose pradedant reikalus Luhanske, nuėjo į „partizanus“ ir grasina susprogdinti dinamito gamyklą kartu su šalia esančiu miestu. Kai kurie Pietryčių kariuomenės atstovai sako, kad būtent tikrieji gubernatoriai patys deda įspūdingus kiekius videomedžiagos į youtube. Tačiau Bolotovui tas nesvarbu, jis „įvykdė“ refendumą ir laukia Rusijos paramos. O Luhansko gyventojams visai nerūpi nei skambūs Avakovo pareiškimai apie ATO (antiteroristinę operaciją), nei prezidento rinkimai, nerūpi ir referendumas. Jie tik nori, kad baigtųsi šaudymai, grobimai, kad mieste galų gale vėl atsirastų milicija, į televizijos eterį vietoje Kiseliovo vėl sugrįžtų ukrainietiški kanalai ir kad bent kas nors prisiimtų atsakomybę už tvarkos atstatymą regione. O kol tvarkos nėra, įstatymai neveikia, o mieste pilna „kovotojų“, Luhanskas – ne Ukraina, o laukiniai RYTAI, kur laimi tas, kas turi stambesnio kalibro ginklą.

  • Referendumas

Vakar dirbo keturios rinkimų apylinkės. Visame mieste, kur pusė milijono gyventojų. Iš pat ryto ten patraukė pensijinio amžiaus bobutės, kurios stvarstė už rankų praeivius ir kvietė balsuoti „už Putiną“, todėl, kad jis „nepaliks Luhansko bėdoje“. Iš tiesų, tuose agitaciniuose lapeliuose, kurie išdidžiai buvo vadinami „biuleteniais“, buvo tik vienas klausimas. Visi, kurie balsavo, darė tai ne tam, kad būtų nepriklausomais nuo Ukrainos, o tam, kad dabartinei valdžiai „parodyti jos vietą“. „Mes prieš Jaceniukus ir Turčynovus“ – kalbėjo bobutės. Ir nors aktyvumas neviršijo 20 proc. daugelis luhanskiečių, pavargusių nuo mieste tvyrančios įtampos, palankiai vertino patį procesą, tikėdamiesi, kad visa šita butaforija sustabdys visuotinį chaosą. Jie tai įvertino ir kaip galimybę išsakyti savo nuomonę.

Leave a Reply