Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

 

porošenko
Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

Laimė – kai į tave nešaudo

Eugenijus Šibalovas gegužės 30, 21:00

Mes greitai pripratome gyventi karo vidury. Bauginančiai greitai.

Mūsų vaikai daugiau neprabunda naktį, jei girdisi šūviai. Net nekrūpteli. Priprato.

Užtat mes prabundame. Ir iškart dairomės: ar visi savi namie? Visi. Galima miegoti toliau.

Ir prasmengam į sunkią drumzliną užmarštį be sapnų. Mūsų miegas – poilsis prieš naują sunkią dieną. Gal ir paskutinę mūsų gyvenimo dieną.

Vaikai… Vaikai tapo visiškai kitokiais. Tai – maži suaugusieji. Jie daugiau neberodo kaprizų. Jie tapo tyliais ir paklusniais.

Kai danguje pasigirsta sunkus lėktuvo motoro gaudimas, jie patys lipa iš smėlio dėžių, nuo sūpuoklių, susirenka žaisliukus ir bėga namo.

Kai kažkur-tai, toli ar arčiau, pasigirsta stiprūs sprogimai, jie ima mus už rankos ir žiūri iš apačios į viršų su keista ramybe. Laukia, kol mes pasakysime, ką daryti. Jie jau suprato, kad kare reikia vykdyti įsakymus.

Mokiniai nebebėga iš pamokų „pasitūsinti“ su draugais. Nesavivaliauja. Po skambučio sėdi, kol mes neateisime jų pasiimti. Mes ateiname. Kartais net atbėgame – jei pasiekia gandai, kad prie mokyklos pasirodė ginkluoti žmonės.

Vaikams atrodo – mes žinome, ką daryti. Kad viskas bus gerai.

Mes, aišku, nežinome. Mes tik mokomės. Mokomės gyventi kare.

– Autobusas važiuoja tik iki Panfilovo prospekto. Toliau vyksta kariniai veiksmai., – praneša per garsiakalbį vairuotojas. Jau neužsikerta. Išmoko.

Visi tyli. Išskyrus vieną jaunutę merginą, kuri ištaria, nežinia į ką kreipdamasi:

– Bet juk tai – iš tikrųjų baisu… Turbūt…

Balse – nuostaba. Jai tai keista: turėtų būti baisu, o nebaisu.

Mes mokomės.

Pirma pamoka – niekur neiti ir nevažiuoti, jei nėra būtinybės.

Mes išmokome apsieiti be pasivaikščiojimų, kino teatrų, kavinių. Nepaklusti akimirkos kaprizams. Neužsibūti ilgiau, nei derėtų, vietose, kur daugiau žmonių.

Mūsų judėjimas dabar – griežtai funkcionalus. Darbas, namai, bankomatas, parduotuvė.

Dykinėjantis „šopingas“ ir kiti vartotojiškos visuomenės džiaugsmai – tai jau ne apie mus. Mes perkame ne pramogai. Tik išgyvenimui. Tai, kas reikalingiausia, pagal išankstinį sąrašą.

Svarbiausia – kuo greičiau.

Reikia spėti grįžt namo iki sutemstant. Nes, ar yra komendanto valanda, ar jos nėra – neaišku.

Todėl naktį tiesiog geriau nevaikščioti. Neabejotinas sprendimas. Naktis – karo laikas. Ir – akmeninių džiunglių plėšrūnų naktinės medžioklės.

Mes užmiršome, kas yra piko valandos kamščiai. Mūsų gatvės tuščios. Bet kuriuo dienos metu viešojo transporto neperpildo keleiviai.

Bedarbystė daugiau neatrodo kaip tragedija. Anaiptol, bet kokia galimybė likti namie – kaip laimė. Mes, laimei, kol kas nebadaujame. Poreikis neveja mūsų į gatvę ieškoti vakarienės.

Vadinasi, geriau pasėdėti namie. Gerai, kad vanduo, elektra ir dujos tiekiami be pertrūkių. Ta prasme – ne blogiau, nei visada. Net stebėtina.

Gyvenimas persikėlė į kiemus. Tačiau kiekvienas išėjimas už blokiniais daugiaaukščiais apibrėžto kvadrato – loterija. Ilgas ir sunkus žygis. Be garantijos sugrįžti.

Vakarop kažkada pilnos žmonių alėjos ir skverai pavirsta Silent Hill. Bežadė tyla. Beveik nepagaunamas, vos juntamas pavojaus prieskonis.

Antra pamoka – laikytis kuo toliau nuo ginkluotų žmonių.

Karas_gretaGinkluoti žmonės – mirties pranašai. Savosios ir svetimos.

Jie pritraukia mirtį.

Šią pamoką mes mokėmės nelengvai.

Mes – buvę taikūs gyventojai. Mes užaugome ant kovinių filmų, patosinio heroizmo knygų ir video žaidimų, kur mirtis nebaisi, o graži ir su specialiais efektais.

Barikados, šarvuočiai keliuose, žmonės su automatais gatvėse, sraigtasparniai danguje. Tai buvo nauja, tai buvo įdomu.

Pasakojo, kad moteris iš Slovjansko buvo atsitiktinai sužeista per savo smalsumą. Ji vakare išėjo į balkoną per žiūronus pažiūrėti karo. Iškart buvo šauta į optikos blykstelėjimą, ar tai iš granatsvaidžio, ar tai iš minosvaidžio. Kas šovė – neaišku.

Kiek vėliau mes supratome – ten, kur sėjama mirtis, nėra jokio tikslumo. Atsitiktinė kulka ar skeveldra gali kliūti kiekvienam.

Trys taikūs gyventojai žuvo Donecke ir dešimt sužeistų Slovjanske. Tai – tik per vieną dieną – gegužės 28-osios pirmadienį. O per praeitą – trys užmušti Slavjanske ir vienas Mariupolyje.

O dar nuo karo veiksmų pradžios buvo sužeisti septyni vaikai. Nuo keturių iki septyniolikos metų. Laimei, nei vienas nežuvo.

Mes išmokome šią pamoką. Gatvės akimirksniu tuštėja, jei jomis eina kolona. Ar vaikštinėja „respublikos“ patrulis. Ar kur nors lekia visureigiai be numerių, prikimšti barzdylų kamufliaže.

Ginkluoti žmonės turi savo gyvenimą., sudėtingą ir įvairų. Jie skirstosi į grupuotes. Sudarinėja keistas sąjungas, nepatvarias ir nepastovias.

Iš pradžių stovi blokpostuose po viena vėliava. Vėliau apšaukia vieni kitus „marodieriais“ ir „išdavikais“

Ir kariauja.

Kartais su Ukrainos armija. Kartais tarpusavyje.

Atrodo, jie patys neatsimena, nuo ko viskas prasidėjo. Bet jau nebegali sustoti.

Juos vaikosi mirtis. Bet nebūtinai pasivys. Galbūt, tai, kas paruošta kažkuriam iš jų, atiteks kažkuriam iš mūsų.

Todėl geriau juos apeiti.

Trečia pamoka – nepasitikėti. Niekuo. Niekada.

Mes išmokome pasilaikyti savo nuomonę sau. Kažkada mes mėgome ginčytis ir garsiai įrodinėti savo teisumą. Pliurpti, juokauti ir stoti mūru už beprotiškas teorijas.

Dabar mes sveriame kiekvieną žodį. Ypač su mažai pažįstamais žmonėmis.

Kas žino, į ką ir kaip sureaguos tavo pašnekovas? Šaukdamas puls prie artimiausio patrulio: „Laikykite jį, tai banderininkas“? Duos į snukį, tardamas: „Še tau, separatistų kale“?

Geriau netikrinti. Geriau patylėti.

Mums šiurpu per televizorių išgirsti žodžius „derybos“ ir „visuomeninis dialogas“. Su kuo dialogas? Su mumis?

Bet mes nekalbėsime. Mes jau supratome, kad tylėjimas – saugumo garantas.

Paskutinius pasitikėjimo likučius griauna patys artimiausi žmonės. Gerai tiems, kurių draugai ir artimieji turi vienodus požiūrius. Kurie neturi abejonių, kas šiame kare – saviškiai.

Bet taip būna retai. Neatsargiai tartas žodis kaip degtukas įžiebia bjauriausių barnių laužą. Trūkinėja šeimyniniai ryšiai, sena draugystė pažyra šukėmis.

O vaikai iš kampo tyliai ir liūdnai žiūri į rėkiančius, šlykščiai besiplūstančius, taškančius seiles suaugusius.

Bet neverkia. Jau išmoko. Ar nebemoka?

Mes daugiau nepasitikime viešomis kalbomis ir oficialiomis suvestinėmis. Ypač tomis kalbomis ir suvestinėmis, kurios apie taiką ir saugumą.

Mes jau supratome, kad saugumas būna tik laikinas. O taika kažkada buvo. Daugiau jos nebėra.

Mes skambiname draugams, bičiuliams, pažįstamiems:

– Klausyk, aš tavo krašte turiu reikalą. Ar ten pas jus nešaudo?

– Ryte pašaudė nedaug, dabar lyg tylu.

– Keliai neužblokuoti?

– Blokpostas – senoje vietoje, naujų neatsirado.

Su tais, kuriais mes nepasitikime kiek mažiau, nei likusiais, dalinamės pačiu brangiausiu – pačia svarbiausia ir reikalingiausia informacija. Apie dar veikiančias parduotuves ir bankomatus. Apie blokpostus.

Apie komendanto valandą:

– Tai ji vis tik yra ar jos nėra?

– O velniai ją žino!

Labiausiai mes nepasitikime milicija. Anksčiau mes jų prisibijojome, bet vis tiek laikėme valdžios atstovais. O kas jie dabar?

Mano draugas namie vakarieniauja. Skambutis į duris. Nusiverkusi kaimynė:

– Mano vyrą paėmė! Tie – su automatais – kabinėjosi prie kažkokio žmogaus, o jisai užsistojo. Ir jį nusivedė į UST (Ukrainos saugumo tarnybos) pastatą. Ką man daryti? Juk neskambinsiu į miliciją?

– Žinoma, į kokią miliciją! Klausyk, juk „respublika“ publikavo telefonus, kur reikia pranešti apie pagrobtus žmones…

Skambinti teroristams, kad jie prašytų savo draugų paleisti įkaitą. Čia ir dabar ši mintis neatrodo beprotiška.

Galbūt, tai vienintelis šansas išsigelbėti. O milicija – tai iš viso be šansų.

Dabar mes tiesiog nesuprantame – kas tie keisti žmonės su absurdiška mėlyna uniforma? Kalbama, kad jiems moka atlyginimą. Sklinda gandai, kad jie už tuos pinigus turėtų palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti taikių gyventojų saugumą. Juokinga…

Tarp kitko, ir iš jų yra nauda. Tokia, kaip iš baltų pelių povandeniniame laive – kai pritrūksta oro, pirma ima dusti pelė.

O kai Donecke nusimato susišaudymas ar eiliniai pogromai „respublikos vardu“, pirmieji iš gatvių dingsta milicininkai.

Vadinasi, ir mums laikas išsilakstyti.

…Mes su didelėmis pastangomis išsaugome žmoniškumo likučius. Kol kas mes nesiveržiame miniomis į marodierių atplėštas parduotuves. Mums tai atrodo gėdinga. Bet tai – tik todėl, kad kol kas mūsų šeimos dar nėra ant skurdo ir bado ribos.

Patys sąžiningiausi keikia save už tai, kad pratylėjo, kai dar žodis galėjo kažką pakeisti.

Patys doriausi pripažįsta, jog buvo kvaili, kai manė, jog jų įsivaizdavimas, kokia turi būti laimė, buvo pakankamas pretekstas griebtis ginklo.

Mes vis dar laikomės, kad nenusiristume į visišką chaosą.

O dar mes pagaliau radome, kas mus visus vienija. Nepriklausomai nuo pažiūrų ir simpatijų.

Mes visi, slėpdami vienas nuo kito, žiūrime vakarais pro uždengtus langus į žvaigždėtą dangų ir meldžiame: „Dieve, tegu visa tai greičiau pasibaigia“.

Šaltinis: http://gazeta.zn.ua

Vertė: Lightning Rod

Valstybės sienos apsauga. Trumpa grupės „IP“ ataskaita

Dmitry Tymchuk

Viena iš nuolat aptariamų temų dėl įvykių Rytų Ukrainoje – valstybės sienos apsaugos patikimumas.
Mes, „IP“ grupės koordinatoriai, susitikome su pirmuoju Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pavaduotoju generolu-pulkininku P. Šišolinu. Ir pamėginome išsiaiškinti svarbiausius su šia tema susijusius klausimus.

Trumpa ataskaita

1. Korupcija

Mes konstatuojame, kad VSAT vadovybė pakankamai atvirai nusiteikusi svarstyti šią problemą. Tai leidžia tikėtis konstruktyvumo ją sprendžiant.

Neįmanoma nesutikti, jog VSAT – ne uždara struktūra. Valstybės ir visuomenės ligos būdingos ir jai. Taigi, gydyti galima tik kompleksiškai – nenaudinga kovoti su korupcija tarp pasieniečių, užmerkus akis į tą patį reiškinį kitose valstybės struktūrose. Priemonių sistema turi būti taikoma visos valstybės mastu.

Tuo pačiu, VSAT aplinkoje yra „specifinių“ šios problemos pasireiškimų. Kaip antai, kadangi struktūra pereina prie sutartiniu pagrindu samdomų asmenų, įvairiuose sienos rajonuose tarnauja dažniausiai tų vietovių gyventojai. O juk visuotinai žinoma: visur vietiniai pasienio gyventojai „maitinasi iš sienos“. Jeigu šeimoje, pavyzdžiui, pasieniečio tėvas ir brolis ne vienerius metus verčiasi kontrabanda, sunku tikėtis, kad pats pareigūnas bus itin sąžiningas.

Tačiau ir vėl, šios problemos sprendimas reikalauja kompleksinių priemonių, ir ne tik VSAT.

Operatyviu (bet laikinu) šios problemos sprendimo būtų gali būti pasienio dalinių Luhansko ir Donecko srityse papildymas pasieniečiais, komandiruotais iš kitų regionų.

Bet problema – nuolatinis pajėgumų ir lėšų trūkumas VSAT. Nurodoma, kad pernai šios struktūros poreikių finansavimas sudarė maždaug 25 proc. viso reikalingo kiekio. Tai tas pats, kas garantuoti patikimą apsaugą maždaug ketvirtadaliui mūsų pasienio.

2. Sienos su Rusija apsaugos specifika šių dienų sąlygomis

Paskutinių metų VSAT reforma rėmėsi Europoje priimtais principais. T.y., VSAT yra teisėsaugos struktūra, neturinti karinio potencialo.

Tuo tarpu šiandienos įvykiai Rytų Ukrainoje kelia ne sienos apsaugos, o sienos su Rusija gynybos klausimą. O tam pasieniečiai neturi resursų.

Išeitis – šį klausimą spręsti kartu su Ukrainos Gynybos ministerija ir Generaliniu štabu.

Šiuo metu, palei mūsų rytų sieną, kariuomenės pajėgomis yra parengta gynybos juosta. Būtų gerai, jeigu atskiri batalionai, kuopos ir daliniai (priklausomai nuo poreikių) būtų dislokuoti šalia automobilių ir kaimo kelių netoli nuo sienos.

Veikdami kartu su pasieniečiais, jie galėtų aktyviai dalyvauti ir užkirsti kelią kovotojų bei transporto kolonų su ginklais įsiveržimui iš Rusijos. Šiandien tai yra didžiulė problema, kadangi pasieniečių dalinių – nedaug, ir ginkluoti jie tik lengvaisiais šaunamaisiais ginklais.

Ateityje VSAT mato „kombinuotą“ Ukrainos valstybės sienos apsaugos organizavimą. T.y., pasienyje su draugiškomis valstybėmis siena bus saugoma europietiškais principais. Tuo tarpu pasienio daliniai prie Rusijos turi užtikrinti ne tik sienos apsaugą, bet ir gynybą.

3. Sąveika su Antiteroristinės operacijos (ATO) pajėgomis

Pažymėtina, kad sąveika su ATO pajėgomis – ypač silpna (mes nuolatos pabrėžiame, kad ta pati problema yra ir ATO štabe tarp įvairių jėgos struktūrų atstovų)

Pastebėta daug atvejų, kai pasieniečiai, įsiveržimo pro sieną atveju, negalintys patys sustabdyti įsiveržėlių, prašo ATO pajėgų pagalbos, tačiau jos negauna. Dažniausias „atsikalbinėjimas“ – kad ATO neturi „laisvų“ resursų.

Problemos sprendimas galėtų būti prie ATO štabo sukurta greito reagavimo grupė (su sraigtasparniais ir šarvuočiais). Taip pat – aukščiausiame lygyje sukurtas ATO ir pasieniečių sąveikos algoritmas – pageidautina, ne per Kijevą, o tiesiogiai.

4. Pasienio su Rusija situacijos tyrimas

VSAT vadovybė suteikė galimybę grupės „IP“ koordinatoriams ištirti valstybės sienos apsaugos specifiką pasienyje su Rusija ir pasieniečių darbo sąlygas.

Mes nuoširdžiai dėkojame pasieniečių vadovybei už pagalbą ir bendradarbiavimą ir vyksime į šį pasienio ruožą artimiausiomis dienomis.

Tyrimo išvadas pateiksime ataskaitoje.

Ukrainiečių kino režisierius Olegas Sentsovas suimtas Rusijos saugumo (FSB)

vertė:Kastytis Rimkevičius

Ukrainiečių kino režisierius ir visuomenės veikėjas Olegas Sentsovas, kuris buvo suimtas Rusijos saugumo (FSB)  gegužės 11, perduotas į Maskvą, Lefortovo (kalėjimą, vert.past.)

Sentsovą apkaltino teroristinio išpuolio rengimu ir organizavimu, remiantis dviejų nežinomų žmoniųparodymais, kurie tariamai nurodė jį kaip organizatorių, skelbia „Echo Moskvy“, ir perduoda „Ukrainskaja pravda“.

Antradienį Kanų kino festivalyje Olego bendradarbis kolega, žinomas Ukrainiečių režisierius Sergejus Loznitsa pristatys savo naują filmą „Maidanas“. Savo interviu konferencijoje jis pradės paskelbdamas apie Olego Sentsovo areštą.

Ukrainiečių Kultūros ministerija neseniai pareiškė, kad Sentsovo kaltinimai terorizmu yra nepagrįsti .

Kinematografininkai ir neabejingi režisieriaus likimui renka parašus Peticijai remiančiai Olegą Sentsovą.

„Dokumentinių filmų operatorių, filmavusį Krymo totorių procesiją, OMON‘as sulaikė Simferopolyje.“

Olegas Sentsovas yra talentingas filmų kūrėjas, jo darbai yra labai vertinami tiek žiūrovų, tiek ekspertų prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose Vokietijoje , Olandijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Jis yra vaidybinio filmo „Gamer“ autorius, kurį įvertino žiuri Odesos tarptautiniame kino festivalyje ir 10-jame Tarptautinis Chanty Mansijsko kino festivalyje „Ugnies dvasia“.

Minėtas filmas dalyvavo prestižiniame autorinio kino festivalyje, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, konkursinėje programoje tarptautiniame kino festivalyje GoEast (Vokietija), taip pat buvo rodomas Kijevo tarptautiniame kino festivalyje „Jaunystė“.

Su kitu pilnametražio vaidybinio filmo projektu „Raganosis“  Olegas Sentsovas laimėjo Ukrainos GOSKINO konkursą ir laimėjo juostos finansavimą.

Olegas – tėvas dviejų mažų vaikų, kurie dabar liko be tėvo: – Alina 12 metų , Vladas – 9 metų.

Šaltinis: http://censor.net.ua/n285967

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė

Vertė:Kastytis ir Arvidas

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė.

Blogosios žinios:

1. Prorusiški teroristai paskelbė ultimatumą : grasina pradėti ”karinę operaciją” prieš Ukrainos jėgos struktūras, jei šios neišvyks iš Donbaso. Įvykdymui duotos 24 valandos.

Akivaizdu, kad šiems nesubrendusiems strategams atimti iš benamio nebaigtą butelį alaus – taip pat ”karinė operacija”. Vis tik, pagadinti kraują visokiais išpuoliais ir šunybėmis jie gali.

2. Šie pavojingi aplinkiniams Donbaso klounai, be kita ko, ir toliau vaidina valstybingumą. Prorusiški pakalikai jau paskyrė keletą kažkokių savo ”premjerų” ir ”ministrų”, rengia ”konstituciją” ir ”parlamento rinkimus”.

Manau, kad šie vaikinai visiškai užsižaidė. Atėjo laikas jiems paaiškinti, kad jų ”parlamentarų” ir ”ministrų” vieta – šalia Napoleono palatos.

3. Panašu, kad jei Putinas nustotų krėst šunybes, tai jis nebebus Putinas. Ukrainos Prezidento rinkimams gegužės 25 jis paruošė ukrainiečiams savo krūvą mėšlo.

Konkrečiau – Maskva pranešė, kad 2014 gegužės 21-25d. Lipecko, Voronežo ir Riazanės rajonuose Rusijos oro pajėgos vykdys ”Aviadarts 2014” karines pratybas. Drąsieji „Putino ereliai” mokysis naudoti kovines raketas ir kitus ginklus prieš antžeminius taikinius, taip pat bandys įveikti tariamo priešo oro gynybos sistemas.

Šie bandymai įbauginti jau atsibodo. Putino maniakinis troškimas įteigti kitiems baimę rodo, kad yra rimtų įtarimų apie jo kompleksus. Atrodo, kad jie jau peržengė nekenksmingų psichikos sutrikimų ribas.

Gerosios naujienos:

1. ATO tęsiasi. Kam tai patinka, kam ne, tačiau Ukraina kovoja. Praėjusi para buvo turtinga įvykių – mūsų kariškiai veikė. Smogikai tiesiog taip nepasiduoda, bet kai vyksta apgalvota ir suplanuota operacija, šansų jie turi nedaug.

Kad tik pačiu įdomiausiu momentu ATO vėl nepradėtų buksuoti. Falšstartai jau visiems nusibodo.

2. Donecko srities Velyka Novosilkos (Вели́ка Новосі́лка) rajonas išvalytas nuo prorusiško gaivalo. Čia suformuotas liaudies pašauktinių būrys, kuris apgins rajoną nuo separatistų. Pašauktiniai jau ėmė kontroliuoti rajono tarybą, rajono milicijos skyrių, prokuratūrą.

Man labai patiko, kaip pašauktinių būrio suformavimą pakomentavo savanorių bataliono „Donbasas“ vadas S. Semiončenko; „Visi valdininkai, perėjusieji į DLR pusę ir tuo pačiu praradusieji legitimumą, bus nušalinti nuo pareigų. Ginkluoti žmonės iš DLR pašauktinių bus blokuojami ir, jei kels tiesioginę grėsmę piliečių gyvybei ir sveikatai, naikinami“.

Komentaras telpa į vieną žodį – šaunuoliai!

3. Iždas atblokavo Ukrainos Gynybos ministerijos sąskaitos lėšas, kurias pervedė piliečiai labdaringai remdami kariuomenę.

Na, pagaliau gi. O tai vis kvepėjo idiotizmu: valstybė ir pati negali aprūpinti kariuomenės, ir piliečiams neleidžia to padaryti. Dabar kariuomenė nors nusipirks būtiniausių dalykų – pirmiausia ATO labui.

Belieka užtikrinti tų pinigų panaudojimo kontrolę. Nes kas tai yra karinis valdininkas, naudojantis „karinės paslapties“ dūmų uždangą vogimui – mes puikiai žinome. Karti patirtis išmokė.

4. Šiandien A. Turčynovas pasirašė Prezidento potvarkį r. 862/2014-rp „Dėl priemonių užtikrinti visuomenės informavimą apie antiteroristinę operaciją“.

Daugelis dalykų, apie kuriuos aš kalbėjau kiek anksčiau dėl informacinio darbo vykstant ATO, jau įgyvendinami. Prasidės normalus darbas su žurnalistais. Per tris dienas bus sukurta operatyvinė informacinė grupė. Žiniasklaidos atstovams bus užtikrintas saugumas ir darbo sąlygos, o visuomenei – visa operatyvinė informacija. O teisinga operatyvinė informacija – mūsų labai svarbus ginklas.

Šiam labai svarbiam darbui vadovaus Gynybos ministerijos karininkas. Mes siūlome paskirti papulkininkį Vladą Selezniovą – mes jį pažįstame jau ne pirmi metai, ir Kryme jis gerai pasirodė. „Viršuje“ mus kol kas palaikė – tikiuosi, viskas taip ir bus.

Bendrai kalbant, bičiuliai, galiu pasakyti vieną dalyką tuo klausimu. Šie veiksmai – tik ledkalnio viršūnė. Mes pagaliau pradedame telkti pastangas – aktyvistų-patriotų ir valstybės – informacijos fronte.

Mes, tai yra „IP“ grupė, liekame išimtinai visuomenine iniciatyva, neįeinančia į valstybės struktūras – mes įsitikinę, kad taip mes būsim efektyvesni. Tačiau mus girdi labai aukštame lygyje, ir mes turime abipusį norą dirbti dėl bendro reikalo, ir asmeniškai mane tai labai džiugina.

Laikas duoti Rusijai deramą atkirtį nors, pradžiai, informaciniame fronte. Gana trauktis.

Apie gyvenimą Luhanske – mieste, kur nėra valdžios

vertė:Milda Petrokaite 
  • Kai teisus yra tas, kuris turi stambesnio kalibro ginklą. 

Prieš keletą dienų netoli nuo Luhansko buvo susidorota su šeima, kurios narys buvo ir dešimties metų vaikas. Abu tėvai – nušauti, sunkiai sužalota jų dukra – ligoninėje. Kaip rašo „Cenzor“, šie žmonės buvo verslininkai, jie pardavė viską, ką turėjo, ir bėgo iš vieno iš miestų Luhansko srityje. Juos vijosi, o patikros punktams buvo pranešta, kad jie iš „Dešiniojo sektoriaus“. Kai vadinamieji „kovotojai“ atidarė jų apšaudyto automobilio duris ir išgirdo vaiko verksmą, jie pabėgo. Ši siaubinga istorija gali tapti teroristų kontroliuojamų miestų kasdienybe.
Per dešimt dienų Luhanskas pavirto į dykynę, kurios vaizdą galima išvysti postapokaliptiniame kino filme „Išprotėjęs Maksas“. Buvusių pramonės gigantų (gamyklų) griuvėsiai, šachtų ir kasyklų atliekų kaupimo vietos „prisipildė“ sportiniais kostiumais vilkinčių, šalmus ir neperšaunamas liemenes dėvinčių ginkluotų žmonių. Jie važinėja miesto gatvėmis, siaubia juvelyrines parduotuves, plėšia degalines, iš sienų „rauna“ bankomatus. Užsuka ir pas ūkininkus, iš kurių reikalauja produktų „respublikos reikmėms“. Grobia žmones ir reikalauja išpirkos, užpuola ir muša praeivius, ir nenuilstamai kartoja „visa tai sukilusios liaudies labui“.
Dar prieš dvi savaites gyvenimas Luhanske vyko įprastine vaga: milicija pažeidėjams skirstė baudas už rūkymą miesto centrinėse gatvėse, prie Ševcenkos paminklo vyko mitingai, palaikantys vieningą Ukrainą, daugelis autobusų važinėjo su Ukrainos vėliavėlėmis. Praėjo savaitė. Gatvės ištuštėję, prie įvažiavimų į miestą įrengti patikros punktai, kuriuose patruliuoja ginkluoti žmonės, bankų sistema paralyžuota, nusikalstamumas sparčiai auga, o milicijos nebėra. Kaip ir valdžios.

 
  • Kur dingo „taikus gyvenimas“?

Fiksuokime datą ir laiką: balandžio 29 d., 14.00. Maždaug 3000 žmonių minia pajudėjo link srities administracijos pastato. Deputatai buvo pabėgę dar ryte. Luhanskiečiai užėmė tuščią pastatą, iškrėtė spintas, spinteles, seifus ir gerokai nustebo, neradę ten nei aukso, nei pinigų. Pro langus minios džiaugsmui buvo mėtomos „sosiskos“, saldainiai, kava, šampanas – žodžiu viskas, ką jie sugebėjo rasti pastate.
18.00 minia pradėjo reikalauti „baliaus“ tęsinio. Visi pajudėjo „šturmuoti“ teismo, prokuratūros, vietinės televizijos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatų. Pirmosiose eilėse – moterys, už jų – vyrai, o dar toliau – ginkluoti „kovotojai“ kamufliažine apranga.
Į miestą važiavo taksi su pilnomis bagažinėmis ginklų. Milicija pabruko uodegą, paskėsčiojo rankomis ir perėjo į „protestuotojų“ pusę. Save apsiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas paėmė valdžią į savo rankas ir paskelbė apie „laisvają Luhansko respubliką“.
Šiandien mieste veikia mistinė srities taryba, kuri posėdžiauja niekam nežinomose vietose ir leidžia „epinius“ aplinkraščius. Yra ir virtualių teisėsaugos institucijų atstovų, kurie facebook‘e rašo apie tai, kad iš medžiotojų bus konfiskuojami neregistruoti ginklai.
Yra miesto meras Sergej Kravčenko, sėdintis užgrobtame vykdomojo komiteto pastate, kuris į klausimą kaip jam einasi darbas kartu su separatistais atsako :“šiokia tokia įtampa yra, bet iš esmės jie NEtrukdo“. Ir yra Luhansko gyventojai, kurie visiškai nesupranta, kas atsitiko ir kur dingo taikus gyvenimas.
Svarbiausias žmogus šiame reikale yra, savaime suprantama, save pasiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas. Jis veda Luhansko laisvąją respubliką gerovės kūrimo link, panašiai kaip Somalilande. Gegužės 1-ąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena, iki tol niekam nežinomas Valerijus Bolotovas pirmą kartą pasirodė žmonėms. Kaip tikras liaudies gubernatorius – lydimas dešimties automatais ginkluotų „apsauginių“. Suprask, liaudies gubernatorius – gerai, bet kalašnikovo tai nereikia pamiršti. Prie užimto administracijos pastato Bolotovas žadėjo Rusijos paramą, santarvę ir taiką visiems Luhansko žmonėms, kurie referendume pritars „nepriklausomybės“ paskelbimui.
(užrašas po nuotrauka)Taikus gyvenimas Luhanske akies mirksniu išnyko kaip dūmas vėjyje.

Luhansk

Keli šimtai pakiliai nusiteikusių darbo žmonių atstovų džiugiai šaukė „Ura!”. Ir jau gegužės 2-ąją tapo aišku, kad tai buvo tik visko pradžia. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į Odesą, apsišaukėlių vadai Luhanske išleido krūvą dekretų. Ir taip „laisvosios respublikos“ „privalumų“ sąrašę atsirado ir visų vyrų mobilizacija, ir bet kokių organizacijų ir partijų uždraudimas, ir nuosavybės prievartinis nusavinimas „respublikos reikmėms“ ir daugelis kitų. Visi šie smagūs dalykai buvo žmonėms buvo patiekiami su priedu „Už Odesą neatleisime“. Atskiro dėmesio nusipelno sprendimas dėl komendanto valandos nuo 23.00 iki 6.00. Buvo atsisakyta paleisti sulaikytus paprastus žmones, atseit, dabar komendanto valanda. Daugelis leidinių spausdinami naktį, todėl laiku nebuvo išleisti. Andrejus Dechtiarenko, vieno iš laikraščių vyriausiasis redaktorius parašė: „Dėl vadinamosios „komendanto valandos“ naujas laikraščio numeris nebus išleistas. Planuojame tą padaryti poryt“. Su mobilizacija paprasčiau – tiesiog į punktus registruotis niekas neina. Jėga dar neverčia eiti.
Žmonės, kurie nepaisė Bolotovo nurodymų, ėmė dingti tiesiog eidami gatve. Komendanto valanda iš tiesų veikė. Tik ne tam, kad sumažinti aukų ir nukentėjusiųjų skaičių, o tam, kad pasinaudoti paros metu, kai niekas niekur nevaikšto ir plėšti parduotuves. Tik įsivaizduokite – tuščias miestas, pilnas parduotuvių ir bankų, ir nė vieno milicininko.
  • Taksistai

Taksistai – tai atskira kasta. Laisvajame mieste Luhanske naudotis taksi prilygsta savižudybei. Nes taksistai vežioja ginklus, malkas, maisto produktus, jie viską žino kas, kur ir kaip vyksta. Tai separatistų proletariatas. Tiesa, ne visi, bet dauguma jų.
Būtent taksi važinėjo tie, kurie puldinėjo visuomenės aktyvistus (pro-ukrainietiškus – vert.past.), būtent taksi naudojosi „vaikinai“ su beisbolo lazdomis ir panašiais instrumentais, kurie kankino žmones, nešiojančius ukrainietišką simboliką. Netgi tada, kai euromaidaniečiai skambindavo į miliciją, pranešdavo tokių automobilių numerius ir kur jie stovi, jiems būdavo tiesiog atsakoma:“Dėkojame, kad atlikote savo pilietinę pareigą“.
Patys taksistai visą kaltę verčia Maidanui. „Galicijoje tai galima automaidanus rengti, o man ką, ne? Štai Rusijoje žmonės gyvena, dirba taksistais, tai vien iš prostitučių kaip gerai uždirba. O čia kas? Kaip šuo už grašius turi dirbti. Rusijoje geriau“ – tokia paprasta taksistų logika.
Pagal respublikoje galiojančius „įstatymus“, visi, kurie nenori į Rusiją – banderovcai, fašistai, priešai, kurie tuoj pat turi būti deportuoti arba likviduoti. Tą iš karto pajautė tie, kurie pasisako už vieningą Ukrainą.
Ypatingai medžiojami žurnalistai. Dar prieš dvi savaites juos tiesiog išvydavo iš mitingų ir sugadindavo aparatūrą, dabar juos muša ir jie tiesiog dingsta be žinios.
Pagrobti žmogų „kovotojams“ panašiai kaip alaus į kioską nueiti: pagrobė ir savigynos būrio vadovą Temurą Juldaševą, aktyvistus Aleksejų Bidą, Ganną Mokrousovą ir daugelį kitų. Kai kuriuos tiesiog iš kavinės. Visus įkaitus veža į SBU pastatą, ten su jais atliekamas „auklėjamasis darbas“, t.y. jie mušami, po to kai kuriuos paleidžia, o kiti lieka ten „gyventi“.

  •  Tiesiog banditai

Luhansko žmonės nežino, ką daryti toliau. Kai kurie, viską metę, išvyksta iš miesto. Kiti vis dar vadina Bolotovą miesto gynėju ir kovotojų už rusakalbių teises. Dar kiti pasiduoda depresijai, nes Luhanskas – tai jau nebe Ukraina.
Politinis terminas „separatistai“ nėra visai tinkamas apibūdinti tiems, kurie dabar kontroliuoja Luhanską. Viena vertus, jie iš tiesų tokie, tačiau pažvelgus iš kitos pusės– jie tiesiog elementariausi banditai. Reikia paminėti ir tai, kad jie iš tiesų tiki savo, kaip „gynėjų“, misija, jie bijo „Dešiniojo sektoriaus“, jie bando sužlugdyti prezidento rinkimus grobdami komisijų pirmininkus, jie „įvykdė“ referendumą. Ir jie turi šalininkų, kurie dievina Cariovą, ėjo į referendumą ir tiki tuo, kad chaosas, dabar vyraujantis mieste, ir yra kova su fašizmu, „chunta“ ir savivale. Jų aktyvumas gali atrodyti ir komiškai, tačiau jie ginkluoti. O tai nejuokinga.
Keletas pavyzdžių: „Liaudies gubernatorius“ Bolotovas rimtai užsiėmė „dešiniasektoriečių“ paieška. Į paieškos lauką pateko ir srities karinis komisariatas, kuriame, Bolotovo nuomone, buvo nacistai, pasiruošę tuoj tuoj užimti miestą. Komisariatą apšaudė ir vos nesudegino. Kareivius išvežė automobiliais nežinoma kryptimi, tas juos išgelbėjo nuo išprotėjusios minios puolimo. Po akcijos komisariate ginkluotieji žmonės patraukė į Nacionalinio Taraso Ševcenkos universiteto bendrabučius, ieškoti palėpėse pasislėpusių nacistų ir „chuntos“ šalininkų. Baudžiamieji būriai ėmė gaudyti žmones tiesiog gatvėje vidury baltos dienos. Užėmus karinį komisariatą, į miestą buvo atvežta dar daugiau ginklų.

  • Skilimas

Protestuojai pradėjo jungtis į gaujas ir atsisakė paklusti Bolotovui. Gubernatorius pripažino, kad nebekontroliuoja situacijos: maždaug, darykite ką nori. Milicijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į nusikaltimo vietą ir pamatę prieš savo šautuvo vamzdį, iš karto apsisuka 180 laipsniu kampu. Kai kurie, ypač išradingi, atima iš Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų naujus automobilius ir važinėjasi jais pro langus mojuodami AK-100 vamzdžiais.
Bolotovą pripažįsta ne visi „kovotojai“. Tokiu būdu Aleksejus Mozgovojus, vienas iš tų, kurie buvo pirmosiose gretose pradedant reikalus Luhanske, nuėjo į „partizanus“ ir grasina susprogdinti dinamito gamyklą kartu su šalia esančiu miestu. Kai kurie Pietryčių kariuomenės atstovai sako, kad būtent tikrieji gubernatoriai patys deda įspūdingus kiekius videomedžiagos į youtube. Tačiau Bolotovui tas nesvarbu, jis „įvykdė“ refendumą ir laukia Rusijos paramos. O Luhansko gyventojams visai nerūpi nei skambūs Avakovo pareiškimai apie ATO (antiteroristinę operaciją), nei prezidento rinkimai, nerūpi ir referendumas. Jie tik nori, kad baigtųsi šaudymai, grobimai, kad mieste galų gale vėl atsirastų milicija, į televizijos eterį vietoje Kiseliovo vėl sugrįžtų ukrainietiški kanalai ir kad bent kas nors prisiimtų atsakomybę už tvarkos atstatymą regione. O kol tvarkos nėra, įstatymai neveikia, o mieste pilna „kovotojų“, Luhanskas – ne Ukraina, o laukiniai RYTAI, kur laimi tas, kas turi stambesnio kalibro ginklą.

  • Referendumas

Vakar dirbo keturios rinkimų apylinkės. Visame mieste, kur pusė milijono gyventojų. Iš pat ryto ten patraukė pensijinio amžiaus bobutės, kurios stvarstė už rankų praeivius ir kvietė balsuoti „už Putiną“, todėl, kad jis „nepaliks Luhansko bėdoje“. Iš tiesų, tuose agitaciniuose lapeliuose, kurie išdidžiai buvo vadinami „biuleteniais“, buvo tik vienas klausimas. Visi, kurie balsavo, darė tai ne tam, kad būtų nepriklausomais nuo Ukrainos, o tam, kad dabartinei valdžiai „parodyti jos vietą“. „Mes prieš Jaceniukus ir Turčynovus“ – kalbėjo bobutės. Ir nors aktyvumas neviršijo 20 proc. daugelis luhanskiečių, pavargusių nuo mieste tvyrančios įtampos, palankiai vertino patį procesą, tikėdamiesi, kad visa šita butaforija sustabdys visuotinį chaosą. Jie tai įvertino ir kaip galimybę išsakyti savo nuomonę.

Respublikinės reikšmės bomžai

2014.05.14 16:21

2

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.

Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.

Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!

„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.

SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI

Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.

Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.

Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.

Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.

Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.

Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…

DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS  „МММ“

Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.

Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.

3

Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…

Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…

MUILAVIRYS MERAS

Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.

4

Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.

Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.

Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.

5

Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.

BOMŽAI IŠ PLIAŽO

Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.

Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.

„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.

6

Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.

Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.

Sergėjus Koliada

šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm

vertė G. Dambrauskienė

Tymčiukas: „Mūsų ATO generalitetas – apgailėtinas“

1

2014.05.14 – 11:32

Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?

Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.

Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).

– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.

Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.

Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.

Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.

Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.

Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.

Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.

– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.

Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.

Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.

– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…

Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.

Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?

Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.

Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O  toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.

Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.

– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…

Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.

– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?

Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.

– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?

Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.

Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.

Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.

Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.

Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.

Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.

-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.

Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.

Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.

VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.

Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.

Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.

Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche

vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod

Donbasas liko namuose. Separatistų referendumas žlugo.

Milijonai Luhansko ir Donecko sričių gyventojų ignoravo neteisėtą separatistų referendumą. Donbasas prieš smogikus nubalsavo kojomis.

10

Dauguma Luhansko ir Donecko sričių gyventojų ignoravo neteisėtą separatistų referendumą. Ukrainos piliečiai atsisakė palaikyti smogikus. Išankstiniais sociologų vertinimais, neteisėtoje apklausoje dalyvavo iki 10% dviejų sričių, kurių teritorijoje gyvena 6,5 mln. žmonių, gyventojų. Tankiai gyvenamuose rajonuose separatistai sąmoningai kūrė dirbtines eiles, 100-tūkstantinėse gyvenvietėse atidarydami po porą „rinkimų apylinkių“. Tačiau dauguma apylinkių pasirodė tiesiog nereikalingos – žmonės ateiti nepanoro. Savo referendume separatistai leido vienam žmogui balsuoti po kelis kartus, rinkėjų sąrašus sudarinėjo tiesiog rašydami ranka, įmesdavo biuletenius, o balsavimas kai kuriais atvejais vyko net garažuose. Bet visos pastangos nuėjo niekais – daugiamilijoninis Donbasas nubalsavo neateidamas.

Continue reading

Teroristai pagrobė Kramatorsko aerodromo viršininką.

Vertė: Arvidas

Pagal operatyvinius „Informacinio pasipriešinimo“ grupės duomenis, šiąnakt teroristai pagrobė Kramatorsko aerodromo viršininką.

Šio aerodromo teritorijoje nuo ATO pradžios buvo įsikūrusi Ukrainos jėgos struktūrų stovykla.

Kartu su juo pagrobtos trys aerodromo tarnybos darbuotojos.

Vieną šių moterų šiuo metu teroristai paleido. Dėl prorusiškųjų teroristų kankinimų jai sulaužytas šonkaulis, diagnozuotas smegenų sutrenkimas.

Kitų pagrobtųjų likimas neaiškus.

„IP“ http://sprotyv.info/news/245-terroristy-pohitili-nachalnika-i-3-sotrudnic-kramatorskogo-aerodroma