Laimė – kai į tave nešaudo

Eugenijus Šibalovas gegužės 30, 21:00

Mes greitai pripratome gyventi karo vidury. Bauginančiai greitai.

Mūsų vaikai daugiau neprabunda naktį, jei girdisi šūviai. Net nekrūpteli. Priprato.

Užtat mes prabundame. Ir iškart dairomės: ar visi savi namie? Visi. Galima miegoti toliau.

Ir prasmengam į sunkią drumzliną užmarštį be sapnų. Mūsų miegas – poilsis prieš naują sunkią dieną. Gal ir paskutinę mūsų gyvenimo dieną.

Vaikai… Vaikai tapo visiškai kitokiais. Tai – maži suaugusieji. Jie daugiau neberodo kaprizų. Jie tapo tyliais ir paklusniais.

Kai danguje pasigirsta sunkus lėktuvo motoro gaudimas, jie patys lipa iš smėlio dėžių, nuo sūpuoklių, susirenka žaisliukus ir bėga namo.

Kai kažkur-tai, toli ar arčiau, pasigirsta stiprūs sprogimai, jie ima mus už rankos ir žiūri iš apačios į viršų su keista ramybe. Laukia, kol mes pasakysime, ką daryti. Jie jau suprato, kad kare reikia vykdyti įsakymus.

Mokiniai nebebėga iš pamokų „pasitūsinti“ su draugais. Nesavivaliauja. Po skambučio sėdi, kol mes neateisime jų pasiimti. Mes ateiname. Kartais net atbėgame – jei pasiekia gandai, kad prie mokyklos pasirodė ginkluoti žmonės.

Vaikams atrodo – mes žinome, ką daryti. Kad viskas bus gerai.

Mes, aišku, nežinome. Mes tik mokomės. Mokomės gyventi kare.

– Autobusas važiuoja tik iki Panfilovo prospekto. Toliau vyksta kariniai veiksmai., – praneša per garsiakalbį vairuotojas. Jau neužsikerta. Išmoko.

Visi tyli. Išskyrus vieną jaunutę merginą, kuri ištaria, nežinia į ką kreipdamasi:

– Bet juk tai – iš tikrųjų baisu… Turbūt…

Balse – nuostaba. Jai tai keista: turėtų būti baisu, o nebaisu.

Mes mokomės.

Pirma pamoka – niekur neiti ir nevažiuoti, jei nėra būtinybės.

Mes išmokome apsieiti be pasivaikščiojimų, kino teatrų, kavinių. Nepaklusti akimirkos kaprizams. Neužsibūti ilgiau, nei derėtų, vietose, kur daugiau žmonių.

Mūsų judėjimas dabar – griežtai funkcionalus. Darbas, namai, bankomatas, parduotuvė.

Dykinėjantis „šopingas“ ir kiti vartotojiškos visuomenės džiaugsmai – tai jau ne apie mus. Mes perkame ne pramogai. Tik išgyvenimui. Tai, kas reikalingiausia, pagal išankstinį sąrašą.

Svarbiausia – kuo greičiau.

Reikia spėti grįžt namo iki sutemstant. Nes, ar yra komendanto valanda, ar jos nėra – neaišku.

Todėl naktį tiesiog geriau nevaikščioti. Neabejotinas sprendimas. Naktis – karo laikas. Ir – akmeninių džiunglių plėšrūnų naktinės medžioklės.

Mes užmiršome, kas yra piko valandos kamščiai. Mūsų gatvės tuščios. Bet kuriuo dienos metu viešojo transporto neperpildo keleiviai.

Bedarbystė daugiau neatrodo kaip tragedija. Anaiptol, bet kokia galimybė likti namie – kaip laimė. Mes, laimei, kol kas nebadaujame. Poreikis neveja mūsų į gatvę ieškoti vakarienės.

Vadinasi, geriau pasėdėti namie. Gerai, kad vanduo, elektra ir dujos tiekiami be pertrūkių. Ta prasme – ne blogiau, nei visada. Net stebėtina.

Gyvenimas persikėlė į kiemus. Tačiau kiekvienas išėjimas už blokiniais daugiaaukščiais apibrėžto kvadrato – loterija. Ilgas ir sunkus žygis. Be garantijos sugrįžti.

Vakarop kažkada pilnos žmonių alėjos ir skverai pavirsta Silent Hill. Bežadė tyla. Beveik nepagaunamas, vos juntamas pavojaus prieskonis.

Antra pamoka – laikytis kuo toliau nuo ginkluotų žmonių.

Karas_gretaGinkluoti žmonės – mirties pranašai. Savosios ir svetimos.

Jie pritraukia mirtį.

Šią pamoką mes mokėmės nelengvai.

Mes – buvę taikūs gyventojai. Mes užaugome ant kovinių filmų, patosinio heroizmo knygų ir video žaidimų, kur mirtis nebaisi, o graži ir su specialiais efektais.

Barikados, šarvuočiai keliuose, žmonės su automatais gatvėse, sraigtasparniai danguje. Tai buvo nauja, tai buvo įdomu.

Pasakojo, kad moteris iš Slovjansko buvo atsitiktinai sužeista per savo smalsumą. Ji vakare išėjo į balkoną per žiūronus pažiūrėti karo. Iškart buvo šauta į optikos blykstelėjimą, ar tai iš granatsvaidžio, ar tai iš minosvaidžio. Kas šovė – neaišku.

Kiek vėliau mes supratome – ten, kur sėjama mirtis, nėra jokio tikslumo. Atsitiktinė kulka ar skeveldra gali kliūti kiekvienam.

Trys taikūs gyventojai žuvo Donecke ir dešimt sužeistų Slovjanske. Tai – tik per vieną dieną – gegužės 28-osios pirmadienį. O per praeitą – trys užmušti Slavjanske ir vienas Mariupolyje.

O dar nuo karo veiksmų pradžios buvo sužeisti septyni vaikai. Nuo keturių iki septyniolikos metų. Laimei, nei vienas nežuvo.

Mes išmokome šią pamoką. Gatvės akimirksniu tuštėja, jei jomis eina kolona. Ar vaikštinėja „respublikos“ patrulis. Ar kur nors lekia visureigiai be numerių, prikimšti barzdylų kamufliaže.

Ginkluoti žmonės turi savo gyvenimą., sudėtingą ir įvairų. Jie skirstosi į grupuotes. Sudarinėja keistas sąjungas, nepatvarias ir nepastovias.

Iš pradžių stovi blokpostuose po viena vėliava. Vėliau apšaukia vieni kitus „marodieriais“ ir „išdavikais“

Ir kariauja.

Kartais su Ukrainos armija. Kartais tarpusavyje.

Atrodo, jie patys neatsimena, nuo ko viskas prasidėjo. Bet jau nebegali sustoti.

Juos vaikosi mirtis. Bet nebūtinai pasivys. Galbūt, tai, kas paruošta kažkuriam iš jų, atiteks kažkuriam iš mūsų.

Todėl geriau juos apeiti.

Trečia pamoka – nepasitikėti. Niekuo. Niekada.

Mes išmokome pasilaikyti savo nuomonę sau. Kažkada mes mėgome ginčytis ir garsiai įrodinėti savo teisumą. Pliurpti, juokauti ir stoti mūru už beprotiškas teorijas.

Dabar mes sveriame kiekvieną žodį. Ypač su mažai pažįstamais žmonėmis.

Kas žino, į ką ir kaip sureaguos tavo pašnekovas? Šaukdamas puls prie artimiausio patrulio: „Laikykite jį, tai banderininkas“? Duos į snukį, tardamas: „Še tau, separatistų kale“?

Geriau netikrinti. Geriau patylėti.

Mums šiurpu per televizorių išgirsti žodžius „derybos“ ir „visuomeninis dialogas“. Su kuo dialogas? Su mumis?

Bet mes nekalbėsime. Mes jau supratome, kad tylėjimas – saugumo garantas.

Paskutinius pasitikėjimo likučius griauna patys artimiausi žmonės. Gerai tiems, kurių draugai ir artimieji turi vienodus požiūrius. Kurie neturi abejonių, kas šiame kare – saviškiai.

Bet taip būna retai. Neatsargiai tartas žodis kaip degtukas įžiebia bjauriausių barnių laužą. Trūkinėja šeimyniniai ryšiai, sena draugystė pažyra šukėmis.

O vaikai iš kampo tyliai ir liūdnai žiūri į rėkiančius, šlykščiai besiplūstančius, taškančius seiles suaugusius.

Bet neverkia. Jau išmoko. Ar nebemoka?

Mes daugiau nepasitikime viešomis kalbomis ir oficialiomis suvestinėmis. Ypač tomis kalbomis ir suvestinėmis, kurios apie taiką ir saugumą.

Mes jau supratome, kad saugumas būna tik laikinas. O taika kažkada buvo. Daugiau jos nebėra.

Mes skambiname draugams, bičiuliams, pažįstamiems:

– Klausyk, aš tavo krašte turiu reikalą. Ar ten pas jus nešaudo?

– Ryte pašaudė nedaug, dabar lyg tylu.

– Keliai neužblokuoti?

– Blokpostas – senoje vietoje, naujų neatsirado.

Su tais, kuriais mes nepasitikime kiek mažiau, nei likusiais, dalinamės pačiu brangiausiu – pačia svarbiausia ir reikalingiausia informacija. Apie dar veikiančias parduotuves ir bankomatus. Apie blokpostus.

Apie komendanto valandą:

– Tai ji vis tik yra ar jos nėra?

– O velniai ją žino!

Labiausiai mes nepasitikime milicija. Anksčiau mes jų prisibijojome, bet vis tiek laikėme valdžios atstovais. O kas jie dabar?

Mano draugas namie vakarieniauja. Skambutis į duris. Nusiverkusi kaimynė:

– Mano vyrą paėmė! Tie – su automatais – kabinėjosi prie kažkokio žmogaus, o jisai užsistojo. Ir jį nusivedė į UST (Ukrainos saugumo tarnybos) pastatą. Ką man daryti? Juk neskambinsiu į miliciją?

– Žinoma, į kokią miliciją! Klausyk, juk „respublika“ publikavo telefonus, kur reikia pranešti apie pagrobtus žmones…

Skambinti teroristams, kad jie prašytų savo draugų paleisti įkaitą. Čia ir dabar ši mintis neatrodo beprotiška.

Galbūt, tai vienintelis šansas išsigelbėti. O milicija – tai iš viso be šansų.

Dabar mes tiesiog nesuprantame – kas tie keisti žmonės su absurdiška mėlyna uniforma? Kalbama, kad jiems moka atlyginimą. Sklinda gandai, kad jie už tuos pinigus turėtų palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti taikių gyventojų saugumą. Juokinga…

Tarp kitko, ir iš jų yra nauda. Tokia, kaip iš baltų pelių povandeniniame laive – kai pritrūksta oro, pirma ima dusti pelė.

O kai Donecke nusimato susišaudymas ar eiliniai pogromai „respublikos vardu“, pirmieji iš gatvių dingsta milicininkai.

Vadinasi, ir mums laikas išsilakstyti.

…Mes su didelėmis pastangomis išsaugome žmoniškumo likučius. Kol kas mes nesiveržiame miniomis į marodierių atplėštas parduotuves. Mums tai atrodo gėdinga. Bet tai – tik todėl, kad kol kas mūsų šeimos dar nėra ant skurdo ir bado ribos.

Patys sąžiningiausi keikia save už tai, kad pratylėjo, kai dar žodis galėjo kažką pakeisti.

Patys doriausi pripažįsta, jog buvo kvaili, kai manė, jog jų įsivaizdavimas, kokia turi būti laimė, buvo pakankamas pretekstas griebtis ginklo.

Mes vis dar laikomės, kad nenusiristume į visišką chaosą.

O dar mes pagaliau radome, kas mus visus vienija. Nepriklausomai nuo pažiūrų ir simpatijų.

Mes visi, slėpdami vienas nuo kito, žiūrime vakarais pro uždengtus langus į žvaigždėtą dangų ir meldžiame: „Dieve, tegu visa tai greičiau pasibaigia“.

Šaltinis: http://gazeta.zn.ua

Vertė: Lightning Rod

Leave a Reply