Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

 

porošenko
Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

Birželio 24 dienos įvykiai

Šį kartą pateikiame kolegų Maidanas vertimą.

Broliai ir seserys, birželio 24–osios įvykių apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Vadinamojo „paliaubų“ režimo Donbase laikosi tik ATO (antiteroristinės operacijos) pajėgos. Jos nevykdo aktyvių veiksmų, šaudo tik atakuojant teroristams.

O jėgos struktūrų pozicijos, beje, apšaudomos pastoviai. Šiandien taip pat smogikai numušė ATO pajėgų sraigtasparnį „Mi–8“. Vėl žuvo mūsų vaikinai…

2. Vadinamosios trišalės grupės konflikto Ukrainos Rytuose sureguliavimui „taikos derybos“ pasuko link kokios tai dvokiančios intrigos. Tos intrigos vardas – V.Medvedčukas.

Kol mes sukom galvą, kam tose derybose atstovauja žis žymus ukrainofobas ir Putino kūmas, ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) paaiškino: Medvedčukas derybų metu atstovauja… teroristinių organizacijų „DLR“ („Donecko liaudies respublika“) ir „LLR“ („Luhansko liaudies respublika“) interesams.

Aš ne visai suprantu, kodėl į tokias derybas priimti tokias odiozines asmenybes, daugelį metų vykdančias Ukrainoje „Putino projektą“. Vien tas faktas verčia žiūrėti į trišalę grupę kaip į balaganą, kuriuo derybas pavertė Maskva.

3. Gynybos ministerija šiandien pranešė: 62 proc. Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų kariškių ATO zonoje aprūpinti neperšaunamosiomis liemenėmis. Be tų liemenių, kurias kariuomenė turėjo, ir be savanorių pagalbos, į ATO zoną po pirkimų buvo atgabenta dar 4652 liemenių. Iki birželio pabaigos šis kiekis sieks iki 7000 neperšaunamųjų liemenių. Nors kariuomenei lėšų skirta nepakankamai.

Tai kažkoks rafinuotas pasityčiojimas. Apie katastrofišką neperšaunamųjų liemenių stygių buvo žinoma nuo ATO pradžios, tai yra nuo balandžio pradžios. Per šį laikotarpį netgi šalis, kuri niekada jų negamino, rastų būdų kaip aprūpinti savo kariškius. O Ukraina, turėdama gamybinį potencialą, nepasivargino.

Tai nusikaltimas ir gėda. Labai graudu, kad niekas nesusirūpina asmenine valdininkų atsakomybe už panašius fokusus.

Gerosios naujienos:

1. Ukrainos prezidentas P.Porošenko V.Putino kreipimąsi į RF Federacijos Tarybą dėl Rusijos kariuomenės panaudojimo Ukrainos teritorijoje atšaukimo „pirmu praktiniu Kremliaus žingsniu“ palaikant taikos Ukrainoje planą.
Jeigu šį Putino žingsnį pozityviai įvertino mūsų prezidentas – įrašysime jį į pozityvus. Nors asmeniškai aš į panašius Putino šou dėmesio nekreipčiau. Šio pono žodžiai niekada neturėjo nieko bendra su jo darbais.

Juolab, kad Putinas vėliau pats pasakė: atseit, šis sprendimas dėl pajėgų įvedimo buvo skirtas tik Krymui. Savo dalyvavimo Donbaso įvykiuose, akivaizdu, Maskva taip ir nepripažins.

2. Luhanske vietos gyventojai platina atsišaukimus su kreipimusi į teroristus, kuriuose ragina juos „drožti į savo smirdančią Rusiją“. Ir perspėja: „Neišvyksite iš Luhansko – šaudysime jums į nugaras!“ Atsišaukimus pasirašo „rusakalbiai Luhansko gyventojai“.

Čia nėra ką komentuoti. Kuo toliau – tuo nejaukiau Kremliaus suskiams Donbaso žemėje. Ir tai teisinga.

3. Briuselyje šiandien pareiškė: Ukraina turi neatidėliotinai surengti susitarimo dėl asociacijos su ES ratifikaciją, kad išvengtų galimo prekybinių pirmenybių, Europos Sąjungos suteiktų kovo mėnesį, atšaukimo.

Jeigu pati ES ragina dėl asociacijos – tai puiku. Nors kaip kompensuoja Europos impotenciją dėl sankcijų prieš Rusiją.

Beje, Vokietijos kanclerė A.Merkel šiandien iškėlė drąsią prielaidą, kad legendinis trečiasis sankcijų Rusijai bus priimtas ES jau šios savaitės pabaigoje.

Ech, Angela Horstovna, brangusis mūsų žmogau. Kad jūsų žodžiai – Dievui į ausį.

4. JAV ir Europa žada pagalbą Ukrainai prisidedant prie Ukrainos ginkluotės pardavimo užsienio rinkose skatinimo. Šį klausimą šiandien svarstė JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas G.Kosneris ir Kijevo atstovai.

Tai svarbus klausimas Ukrainos gynybos pramonei, kuri daug praranda dėl nutrauktų ryšių su Rusija. Jeigu Vakarai padės apkrauti užsakymais įmones, kas duos vietos gyventojams gerai apmokamą darbą (o mūsų gynybos pramonės kompleksas labiausiai sutelktas Rytuose) – tai bus geriausia agitacija Ukrainos europiniam pasirinkimui.

O tada žiūrėk, šiandieniniai laimingieji amerikietiškų „Abrams“ laimėtojai visokių Kuveitų ir Australijų asmenyse stumdysis eilėje dėl ukrainietiškųjų „Oplot“.*

* „Abrams“ – amerikietiškas, „Oplot“ – ukrainietiškas tankai.

Gegužės 20 dienos naujienos

Broliai ir sesės, gegužės 20 d. apibendrinimai.

Blogosios naujienos:

1. Luhansko ir Donecko srityse separatistai užėmė 11 apygardų rinkimų komisijų, yra grėsmė, kad tas pats bus padaryta dar su aštuoniomis.

Pagal mūsų dabartinius įstatymus, rinkimai bus pripažinti galiojančiais net jeigu ir nevyks tam tikrose rinkiminėse apygardose Donbase. Betgi kodėl dėl kažkokių banditų iš piliečių atimama teisė išreikšti savo politinį pasirinkimą?

Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad Ukrainos jėgos struktūros maksimaliai užtikrins rinkimų komisijų darbą. Tam ir yra valstybė, kad užtikrintų piliečiams jų konstitucinių teisių realizavimą.

2. Regionų partija ir komunistai Aukščiausioje Radoje sužlugdė balsavimą dėl baudžiamosios atsakomybės už rinkėjų papirkimą įvedimo. Buvo siūloma tuos, kurie paperka rinkėjus, bausti laisvės atėmimo bausme iki 3 metų. Kaip ir reikėjo tikėtis, regionalai ir komunistai, paminėjus laisvės atėmimo bausmės galimybę už tokius fokusus, ėmė smarkiai nervintis. Na, nenori šie ponai iš praeities sąžiningos politikos. Ne jiems tai. Jų smegenys atsisako priimti sąžiningo gyvenimo idėją. Reikia kažką daryti šių smegenų klausimu.

3. Rusija neatsisako rengti mokymus “Aviadarts – 2014” Ukrainos Prezidento rinkimų dieną ir jos išvakarėse. Kijevas davė Maskvai 48 valandų terminą paaiškinimui dėl šių mokymų.

Suprantama, kad įtikinamo paaiškinimo mes neišgirsime. Nors šie mokymai (jų metu bus „atidirbtas“ kovinis raketinės, sprogstamosios ginkluotės ir pabūklų naudojimas antžeminių taikinių atžvilgiu, taip pat sąlyginio priešo oro gynybos sistemos įveikimas) – tai iš esmės Rusijos oro karinių pajėgų įsiveržimo į Ukrainą veiksmų scenarijus.

Taip pat mes, kaip iš anksčiau, nefiksuojame Rusijos karinių pajėgų atitraukimo iš pasienio zonos. Tiesa, dabar jie bent jau „nebesėdi ant pačios sienos“ – 10 km zonoje – tai šiek tiek stabilizuoja situaciją. Tačiau tai, ko gero, tik įtampos sumažėjimo iliuzija. Tikrajam situacijos stabilizavimui reikia, kad karinės pajėgos būtų sugrąžintos į savo pastovios dislokacijos vietas.

Gerosios naujienos:

Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė “Taikos ir santarvės memorandumą”. Ten – kvietimas mažinti įtampą šalyje, visiškas Ženevos susitarimų palaikymas, žadėtos konstitucinės reformos.

Suprantama, jog šis dokumentas – tik deklaracija. Bet, manau, labai svarbus žingsnis į tikrą dialogą. Žinoma, ne su teroristais – su jais galima tik švino kalba. O su Rytų ir Pietų gyventojais – tai, kurie dėl kokių nors priežasčių netiki Kijevu, bet vis tiek nori gyventi vieningoje ir stabilioje Ukrainoje.

2. 100 tūkstančių pasaulio gyventojų palaikė peticiją JAV vyriausybei su prašymus pripažinti Rusiją terorizmo rėmėja.

Jeigu Vakarai šį statutą, patvirtinantį faktinę situaciją, pripažins, tai bus akivaizdi Ukrainos pergalė. Nors Rusija ir taip jau faktiškai atstumtoji, tačiau tarptautinio palaikymo Ukrainai augimas tikrai netrukdys.

3. Oligarchas R. Achmetovas pagaliau atmetė gėdingą melą ir parėmė vieningą Ukrainą. Donecko ir Luhansko srityse jo pkvietimu didžiausiose gamykloje įvyko įspėjamasis streikas prieš prievartą ir separatizmą.

Išvakarėse mes kaip tik sukritikavome Achmetovą už jo „memorandumą“ su teroristų organizacija „Donecko liaudies respublika“. Draugas taisosi. Mes džiaugiamės.

Tokiam Donbaso oligarcho elgesiui gali būti aibė priežasčių. Nepamirškime, kad didelė jo verslo dalis – Europoje, o ten gali nesuprasti jo „bendradarbiavimo“ su teroristine organizacija.

Kita vertus, kol Rinatas Leonidovičius blaškosi tarp „rusiško“ ir normalaus pasaulio, virš jo tėvonijos – Donbaso – pamažu slenka Kolomojskio šešėlis. Tokių varžybų Achmetovui nė už ką nereikia. Todėl jo dalyvavimas konkurse „geriausias vieningos Ukrainos draugas“ – paaiškinamas.

Tačiau neatmeskime ir tai, kad Achmetovas paskaičiavo, jog labiau verta remti teisėtą valdžią, nors ir grasinančią atimti dalį verslo, nei prorusiškų draugužių chaosą ir anarchiją. Juolab, kad šie jau rengiasi įvykdyti Achmetovo gamyklų „privatizaciją“.

Galiausiai, neatmetame ir dvigubo žaidimo galimybės. Bet ne tai svarbu. Jeigu šis taktinis Achmetovo ėjimas padės pagerinti situaciją regione – kodėl gi jo nepasveikinus? O motyvus ir slaptus norus vėliau išsiaiškinsime.

Ar gali Kremlius nepralošti?

Jurijus Fiodorovas – karo ir politikos ekspertas (Praha)
Vertė: Dobilas-Šamanas Jankauskas

Pasaulio žiniasklaida, politikai ir analitikai, ginčijasi, kiek veiksmingos galėtų būti sankcijos prieš Rusiją.

Klausimas lieka atviras: sankcijų veiksmingumas priklauso nuo jų įvedimo nuoseklumo. Bet kuriuo atveju tai priminimas rusiškajam establišmentui apie tai, kad jie asmeniškai atsakys už kurstymą ir talkinimą vykdant agresiją, nukreiptą prieš suverenią valstybę. Norėtųsi tikėtis, kad Kremliaus panoptikumo sąrašas, pakliuvęs į sankcijų galiojimo zoną, su laiku, taptų tarptautinio STO tribunolo Hagoje teisiamųjų sąrašu. Tačiau tai tik ateityje. O dabar JAV ir NATO privalo sustabdyti rusišką agresiją prieš Ukrainą, bei neutralizuoti rusišką grėsmę Europai.

Kremlius išprovokavo krizę Europos šalyje, gresiančią pilietiniu karu, galimu chaosu, humanitarinėmis ir technogeninėmis katastrofomis. Šios krizės pasekmės gali būti visa pakopa sunkesnės, nei dešimtojo dešimtmečio karų Balkanuose pasekmės. Toje didelėje erdvėje esančioje „tarp Rusijos ir ES“ sugriauta tarptautinė tvarka, grįsta teisiniu pagrindu. Rusiškos diversinės grupės bei samdinių būriai bando įžiebti pilietinį karą pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos rajonuose. Tad ir Moldovai bei Pabaltijui egzistuoja visiškai reali grėsmė, kad pas juos pasikartos „Ukrainos scenarijus“.

Nuo 1999 metų Rusija periodiškai vykdo strateginius karinius mokymus Pabaltijo regione. Mokymuose „Sąjunginis saugumas 2004“, „Sąjungos skydas 2006“, „Vakarai 2009“ ir „Vakarai 2013“ buvo repetuojami kariuomenės veiksmai esant taktinio branduolinio ginklo panaudojimui. Rusijos karinė vadovybė nė karto net nebandė neigti šios informacijos žiniasklaidoje. Tuo tarpu, kariniai mokymai visada parodo, kokiems karams ir kokiose vietovėse yra ruošiama kariuomenė. Kitais atvejais mokymai beprasmiai.

Maskva kategoriškai atsisako svarstyti taktinės branduolinės ginkluotės kontrolės Europoje klausimą. Tačiau taktinių raketų „Iskander“ šalia vakarinių sienų dislokavimas, ir permetimas Kryman strateginių bombonešių Tu-22M3, apie ką buvo pranešta iškart po pusiasalio aneksijos, išduoda Rusijos pasiruošimą branduoliniam konfliktui su NATO. Ir šios raketos, ir bombonešiai idealiai tinka branduoliniam karui Europoje.

С-300 ПМУ2 Фаворит

С-300 ПМУ2 Фаворит

Rusija stato ant taktinės branduolinės ginkluotės kortos ne veltui. Agresija prieš Latviją, Lietuvą ar Estiją pastatytų NATO prieš dilemą: eiti į karinį konfliktą su Rusija, kuris gali peraugti į branduolinį konfliktą, arba, kad to išvengtų, nevykdyti Varšuvos sutarties penktojo straipsnio įsipareigojimų. Pastaruoju atveju NATO būtų diskredituota visiškai. Ir kaip karinė, ir politinė jėga, o tvarka tarp tautų, susiklosčiusi po šaltojo karo, būtų sugriauta galutinai ir negrįžtamai, ko, atvirai tariant, ir siekia Rusijos valdžia.

Tokios grėsmės Vakarai ignoruot negali. Ir dabar formuojama ilgalaikė strategija ją neutralizuoti. Tai ilgalaikis procesas: būtina išgvildenti ir suderinti efektyvius poveikio Rusijai būdus. Būdus, kurie įmanomai mažiau pakenktų Vakarų šalims. Jau žinoma, kad tie poveikio būdai įtrauks ir draudimą įvežt Rusijon karinio arba pusiau-karinio tipo technologijų produkciją, progresyvų angliavandenių importo Europon mažinimą, rusiškų bankų ir įmonių kreditavimo minimizavimą arba visišką nutraukimą. Tačiau mažai kalbama apie būtent karybos reikalus. Galima tik spėlioti, kokius veiksmus NATO darys, kad užtikrintų Pabaltijo ir Rumunijos saugumą. Svarbiau kitkas: ar sugebės Rusija nepralošt gresiančios dvikovos su Vakarų pasauliu, tame tarpe ir naujųjų ginklavimosi varžybų, panašių į jau kartą TSRS pralaimėtą šaltąjį karą?

Artėjant link devintojo dešimtmečio pabaigos, suminis NATO šalių Bendrasis Vidaus Produktas (BVP) viršijo analogišką Varšuvos šalių rodiklį, apytiksliai, keturis kartus. Bendrai, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos išlaidos karybai buvo 2-2,5 kartų didesnis, nei šalių, Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) narių. TSRS, prieš pat jam išyrant, savo karo reikalams, skirdavo, skirtingais duomenimis, nuo 12 iki 15 procentų šalies BVP, nors yra ir drąsesnias sumas įvardijančių. Kitaip sakant, NATO ir VSO išlaidų karybai paritetas buvo palaikomas 2-2,5:1 santykiu NATO naudai. Tos išlaidos, sudariusios 12-15% nuo TSRS vidaus produkto tapo viena iš pagrindinių jos žlugimo priežasčių.

2013-ais bendrasis NATO šalių BVP sudarė apie 35 trilijonus JAV dolerių, o jų suminės išlaidos karybai viršijo trilijoną. Tai atitinka 2,9 procentus jų bendrojo BVP. Tuo tarpu Rusijos BVP 2013-ais, perskaičiavus pagal perkamumo galią, lygus apytiksliai 2,6 trilijonams dolerių. 2014-ais Rusijos išlaidos nacionalinei gynybai buvo įvertintos 2,49 trilijonais rublių arba apytiksliai 100 milijardais dolerių. Gaidaro instituto vertinimais, Rusijos ekonomikos tolerancija kariniams apmokestinimams galėtų viršyti 5% BVP. Kitaip sakant, Rusijos ekonominis potencialas šiai dienai 13,5 kartų mažesnis nei NATO, o šių išlaidų dalis jos bendrame vidaus produkte maždaug pusantro karto mažesnis nei NATO šalių.

Norėdama išlaikyti paritetą su NATO šaltojo karo laikų lygmenyje, karines išlaidas išlaikant santykio 2-2,5 su 1 ribose, šios išlaidos Rusijoje turėtų pasiekti 400-500 milijardų dolerių, taigi padidėti keturis-penkis kartus ir pasiekti 15-17 procentų nuo BVP. Tačiau netgi esant mažiausiam įmanomam karinių biudžetų santykiui, tarkim 5 su 1 NATO naudai, rusų karinis biudžetas turėtų padidėt bent dvigubai ir pasiekti nuo 8% iki 10% BVP.

Rusijos gynybos ministerijos ginkluotės departamento direktoriaus Anatolijaus Guliajevo nuomone, didžioji dalis šalies karinę techniką gaminančių įmonių naudoja pasenusias, 9-10-to dešimtmečio technologijas. Naujesnė nei dešimties metų įranga sudaro mažiau nei 20%, o bendras nusidėvėjimas viršija 70%. Gauti naujas technologijas, reikalingas rusų karinio gamybinio komplekso modernizacijai, galima tik techniškai išsivysčiusiose šalyse – JAV, kai kuriose ES šalyse ir Japonijoje. Tačiau karinių ir dvigubos paskirties technologijų tiekimo Rusijai embargas jau praktiškai įvestas.

Ir galiausiai, kritinę įtaką gebėjimui kurti šiuolaikinę ginkluotę turi moksliniai tyrimai ir inžinerinė veikla. Šių lygį apsprendžia jiems skiriamų lėšų kiekis. Šiuo rodikliu Rusija beviltiškai atsilieka nuo JAV ir ES. 2011-ais Rusija minėtiems tikslams išleido 35 milijardus dolerių, JAV – 430, ES – 320, o Japonija 146 milijardus.

Taigi, aneksuodamas Krymą ir imdamasis agresijos prieš Ukrainą, Kremlius įvarė savo šalį į spąstus. Tęsti dabartinę politiką ir nereaguoti į beprasidedančias ginklų varžybas neįmanoma. Kadangi Putino žodžiais jau niekas nebetiki, kad sustabdytų šias ginklų varžybas, jis turi veiksmais įrodyti kad buvo atsisakyta nuo agresyvių siekių. Tokiu įrodymu galėtų tapti Europai grasinančios taktinės branduolinės ginkluotės sunaikinimas. Tačiau tai yra nepriimtina Rusijos generolams bei karinės pramonės elitui, kuris kartu su specialiųjų tarnybų darbuotojais sudaro režimo jėgos ir politinę bazę. Įsitraukdama į naujas ginklavimosi varžybas, Rusija turės konsoliduoti turimus gamybinio gynybos komplekso ir ginkluotųjų pajėgų resursus, ir neišvengiamai pereiti prie sovietinio tipo mobilizacinės ekonomikos. Tačiau įveikti vis didėjantį atsilikimą nuo vakarų karinėje srityje Rusija vis vien nesugebės. Tuo tarpu mobilizacinės ekonomikos įvedimas reikš ir vartojimo šalies viduje sumažėjimą iki minimumo. To pasekoje, vidutinės klasės tarpe kilsiantį nepasitenkinimą, bus bandoma raminti represijomis. O apie tai, kas bus toliau, galima pasiskaityti Vladimiro Sorokino knygose.

Šaltinis: http://www.svoboda.org
Foto: Andrey Korchagin

Jekaterina Putina su savo „stebuklu“

Apie Rusijos valdžios atstovų atžalas užsieniuose

Šaltinis: http://biboroda.livejournal.com
Vertė: Milda Petrokaitė
2014 m. gegužės 14 d.

Rusijos valdžios atstovai uoliai „važiuoja“ ant Jungtinių Amerikos Valstijų ir apskritai Vakarų pasaulio greičiausiai tam, kad apsaugotų savo pačių atžalas nuo bendrapiliečių antplūdžio. Saviems vaikams viskas, kas geriausia, jie gi ne idiotai, kad jiems blogo linkėtų.

Taigi, draugai, einate teisingu keliu!

Kas galima jų pačių vaikams, neleidžiama kitiems. Ir jūs vis dar tikite šitais plepiais iš televizijos ekranų?

Katerina Putina ir Yonnas Joonas-Wonas

Pradžiai priminsiu, kad 2013 metais įvyko Katerinos Putinos (jaunesnioji V.Putino dukra – vert. past.) ir Yonno Joono-Wono (buvęs Pietų Korėjos karo atašė Rusijoje – vert. past.) vestuvės.

Ir šiek tiek informacijos apie kitas valdžios atstovų atžalas:

Ministro pirmininko D.Medvedevo šeima

D.Medvedevas yra vedęs Svetlaną Linnik, kuri yra E.Vasiljevos, figūruojančios „Oboronservis“ byloje (2012 m. spalio 25 dieną pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl įtariamo sukčiavimo valstybinėje įmonėje „Oboronservis“, pavaldžioje Gynybos ministerijai, dėl kurio šalies iždas patyrė daugiau nei 3 mlrd. rublių (apie 255,8 mln. litų) žalą), pusseserė.

Pati E.Vasiljeva – Sankt-Peterburgo nusikalstamo pasaulio autoriteto Vasiljevo dukra. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2012 m. sausio mėn. apdovanojo ją Garbės ordinu.

Medvedevas turi sūnų – Ilją Medvedevą. Šiuo metu jis mokosi Rusijoje, tačiau viename iš viešų interviu yra sakęs, kad studijas tęs Masačiusetso universitete JAV.

Užsienio reikalų ministro S.Lavrovo šeima

Vienintelė užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra gyvena ir mokosi JAV.

Dabar ji kaip tik baigia studijas Kolumbijos universitete Niujorke ir planuoja likti nuolat gyventi Jungtinėse Valstijose.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Železniako šeima

Trys vicepirmininko S.Železniako dukros mokosi užsienyje.

Jekaterina – elitinėje Šveicarijos mokykloje (mokestis už mokslą – 2,4 mln rublių per metus, nuo 6 iki 12 klasės), Anastasija – Londone, universitete (mokestis už mokslą – apie 630 tūkst. per metus).

Jauniausioji – Liza, šiuo metu taip pat gyvena Londone.

Įdomu tai, kad „jūreivis-patriotas“ Železniakas deklaravo 3,5 mln. rublių metines pajamas, o už savo vaikų mokslus Vakarų universitetuose moka 11 mln. per metus…

Valstybės Dūmos vicepirmininko A.Žukovo šeima

Sūnus Piotras Žukovas mokėsi Londone ir netgi sugebėjo į kalėjimą ten papulti. Žukovas jaunesnysis sudalyvavo neblaivių asmenų muštynėse ir „užsidirbo“ 14 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Andenko šeima

Dukra gyvena ir mokosi Vokietijoje.

Vicepremjero D.Kozako šeima

Vyresnysis vicepremjero D.Kozako sūnus Aleksejus jau mažiausiai šešis metus gyvena užsienyje ir užsiima statybų verslu. Yra kelių užsienio valstybių įmonių – „Red“, „Makbrait“ ir „Juna“ bendrasavininkas. Taip pat dirba ir valstybinėje bankinėje – finansinėje grupėje VTB.

Jaunesnysis Aleksejaus Kozako brolis Aleksandras dirba „Credit Suisse“.

Šiais metais Vokietija ir JAV apkaltino šį Šveicarijos banką, kad jis ypatingai svarbiems klientams padeda išvengti mokesčių. Vyksta tyrimas.

Valstybės Dūmos deputato, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos nario A.Remezkovo šeima

Vyresnysis Remezkovo sūnus Stepanas, neseniai pabaigė mokslus kariniame Valley Forge koledže Pensilvanijoje (mokestis už mokslą – apie 1,3 mln. rublių per metus). Deputato sūnus studijavo pagal programą, skirtą JAV kariuomenės karininkų rengimui (!!!).

Vėliau Stiopa įstojo mokytis į privatų Hofstra universitetą Hempstede, Niujorko valstijoje.

Vidurinysis deputato sūnus, Nikolajus, nuo 2008 metų mokosi Didžiojoje Britanijoje privačiame Malverno koledže.

O jauniausioji dukra gyvena Vienoje, kur užsiima gimnastika. Maša Remezkova atstovavo Austrijos rinktinei vaikų varžybose Liublijanoje.

Deputato V.Fetisovo šeima

Dukra išaugo ir išsilavinimą įgijo JAV. Rašyti ir skaityti rusiškai Nastia taip ir neišmoko.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo V.Jakunino šeima

Pagrindinio Rusijos patrioto, “Rusijos geležinkelių“ vadovo Vladimiro Jakunino vaikai ir anūkai gyvenimą kuria užsienyje – Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje.

Sūnus A.Jakuninas mokėsi ir ilgus metus gyveno Londone, šiuo metu dirba Rusijoje kaip britų įmonės investuotojas. Nuo 2009 metų Jakuninas jaunesnysis vadovauja Didžiojoje Britanijoje įregistruotai investicinės kompanijai „Venture Investment & Yield Management (VIYM)“, kuri užsiima įvairiais plėtros projektais Sankt-Peterburge. Taip pat yra jos bendraturtis. Andrejus Jakuninas yra ir viešbučio Maskvoje „Marriott Courtyard“, esančio netoli Paveletsko stoties (viena iš pagrindinių Maskvos stočių), savininkas. Nuolatinė gyvenamoji vieta – nuosavas namas Londone, įsigytas 2007 metais už 4,5 mln. svarų (225 mln. rublių) ir užregistruotas ofšoro Panamoje vardu.

Kitas Jakunino sūnus Viktoras gyvena Šveicarijoje, kur valdo „elitinį“ nekilnojamąjį turtą.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo anūkai mokosi šių šalių prestižinėse mokslo įstaigose.

Valstybės Dūmos deputatės, „Vieningos Rusijos“ frakcijos narės S.Nesterovos šeima

Dukra gyvena Didžiojoje Britanijoje.

P.Astachovo šeima

Vyresnysis įgaliotinio vaiko teisių klausimais Pavelo Astachovo sūnus Antonas mokėsi Oksforde ir Niujorko ekonomikos mokykloje.

Jaunesnioji atžala apskritai gimė Kanuose, nuomojamoje viloje.

Valstybės Dūmos deputatės, frakcijos „Teisingoji Rusija“ narės E. Muzilinos šeima

Atkakli kovotoja už tradicines krikščioniškąsias vertybes turi sūnų Nikolajų.

Nikolajus mokėsi Oksforde, gavo diplomą ir persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Belgiją, kur leidžiamos vienos lyties asmenų santuokos. Šiuo metu dirba Belgijoje, stambioje tarptautinėje juridinėje kompanijoj „Mayer Brown“. Nesuprantama, kaip Jelena Muzilina, Valstybės Dūmos komiteto šeimos, moterų ir vaikų teisių klausimams pirmininkė, paliko savo sūnų gyventi tokioje gėjų keliamų grėsmių pilnoje aplinkoje?!

Deputato – komunisto A.Voroncovo šeima

Komunisto Voroncovo dukra Ana gyvena Italijoje. Anksčiau gyveno Vokietijoje, ten ir mokėsi. Dabar studijuoja Milano universitete. Pats Voroncovas apsiputojęs keikia Vakarus, ir tuo pačiu metu moka šimtus tūkstančių už dukters mokslus Milane.

„Vieningos Rusijos“ narės J.Rachovos šeima

„Vieningosios Rusijos“ atstovės Jelenos Rachovos, išgarsėjusios tuo, kad leningradiečius, kurie kentėjo blokadą mažiau nei 120 dienų, išvadino „nedoblokadnikais“ (ji taip pat teigė, kad tokie žmonės, vadinamieji „nedoblokadnikai“ neįgyja teisės gauti išgyvenusiems blokadą priklausančias įvairias kompensacijas ir lengvatas), dukra gyvena JAV.

Polina Rachova, pabaigusi studijas Sankt-Peterburgo valstybiniame universitete, išvažiavo gyventi į Niujorką.

B. Gryzlovo, Saugumo tarybos nario, šeima

Buvusio Valstybės Dūmos pirmininko, vieno iš partijos „Vieningoji Rusija“ įkūrėjo, kuris šiuo metu yra Saugumo tarybos narys, dukra Jevgenija gyvena Taline. Neseniai ji netgi gavo Estijos pilietybę.

A.Fursenko šeima

Buvęs švietimo ministras Andrejus Fursenko, kuris prastūmė „vieningo valstybinio egzamino“ sistemą, ilgą laiką slėpė, kad jo vaikai mokslus baigė užsienyje. Šiuo metu jo sūnus Aleksandras nuolat gyvena JAV.

Fondo „Politika“ prezidento V. Nikonovo (Molotovo anūko) šeima

Sūnus Aleksejus – JAV pilietis. Ir iš kur gi mes apie jį sužinojome? Teisingai, kampanijoje, nukreiptoje prie JAV patvirtintą Magnitskio aktą, jis pasisakinėjo gindamas Rusijos priimtą įstatymą, draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.

Žodžiu, visi reiškia nuoširdų rūpestį dėl Rusijos, vargšeliai…

Originalas publikuotas : ketiiiiiiii – Екатерина Путина со своим чудом

P.S. O štai ir pats Kiseliovas Amsterdame su vaikais, „pramogaujantis“ toje gėjų Europoje.

Toks iš tiesų yra gyvenimas, tokia realybė, o Jūs galite ir toliau jais tikėti….

Temos papildymas (Ukraina)

Regionų partijos atstovo Carevo šeima siekia gauti ilgalaikes Šengeno vizas

Deputato, buvusio kandidato į Ukrainos prezidentus Olego Carevo žmona Larisa stengiasi gauti ilgalaikę Šengeno vizą įvairių valstybių – Šengeno narių – konsulinėse įstaigose.

Kaip praneša cenzor.net, su nuoroda į Newsportal, šia informaciją pateikė šaltinis iš artimos Carevų šeimos aplinkos.

Žinoma tai, kad Larisa Careva kreipėsi į Slovakijos konsulatą Kijeve prašydama suteikti jai ilgalaikę Šengeno vizą.

Anksčiau, 2013 metais, dvejų metų trukmės Šengeno vizas jau gavo pats Olegas Carevas, keturi jo vaikai ir motina Nina Vasiljevna Careva. Jos buvo išduotos Slovakijos konsulate.

Kaip žinia, Olego Carevo, eurointegracijos priešininko ir gerų santykių su Rusija šalininko, vaikai mokosi Europoje. 18-metis Maksimas ir 14-metė Olga Carevai mokosi Didžiosios Britanijos mokymo įstaigose.

Pats Olegas Carevas yra išsakęs neigiamus protestuotojų Euromaidane veiksmų vertinimus ir politinės krizės 2014 metų vasarį paaštrėjimo laikotarpiu kvietė protestuotojus išvaikyti jėga.

2014 m. gegužės 6 d. Olegas Carevas pasisakė apie gegužės 11 d. referendumų dėl Donecko ir Luhansko respublikų nepriklausomybės būtinybę, o taip pat apie planus dėl Novorusijos federacijos sukūrimo Ukrainos pietryčių teritorijose.

Kaip jau pranešta anksčiau, 2014 m. gegužės 12 d. ES taryba nusprendė įvesti sankcijas Olegui Carevui ir dar 12 Ukrainos ir Rusijos piliečių.

Šaltinis: http://censor.net.ua

Tymčiukas: „Mūsų ATO generalitetas – apgailėtinas“

1

2014.05.14 – 11:32

Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?

Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.

Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).

– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.

Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.

Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.

Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.

Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.

Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.

Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.

– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.

Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.

Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.

– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…

Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.

Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?

Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.

Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O  toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.

Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.

– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…

Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.

– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?

Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.

– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?

Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.

Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.

Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.

Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.

Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.

Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.

-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.

Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.

Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.

VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.

Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.

Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.

Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche

vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod

Gegužės 13 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 13-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Šiandien baisi diena Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų ir visos šalies istorijoje. Tragiškesnė buvo tik 2005 metų sausio 9-toji, kai Saviroje žuvo 8 mūsiškiai.

Šiandien prie Kramatorsko žuvo 6 Ukrainos 95-osios oro desantininkų brigados, papuolusios į pasalą, kariai. Vėliau nuo žaizdų mirė dar vienas desantininkas.

Mūsų vaikinai žuvo ne atvirame mūšyje – tam prorusiškieji šunys neturi drąsos. Maskvos valdomi teroristai moka veikti tik užsislėpę – iš už nugaros, iš pasalų arba iš viso iš už taikių gyventojų nugarų. Tik niekšiškai ir šlykščiai. Tokia jų esybė.

Lieka daug klausimų padalinių vadams. Kodėl ATO rajone nesiimama elementaraus karinio aprūpinimo? Kur dingo žvalgyba ir kariniai konvojai? Į šituos klausimus kol kas neturime atsakymo.

Kiek ukrainiečių kraujo dar bus pralieta, kol stos taika – nepasakys niekas. Bet aš tvirtai tikiu ir žinau, kad mūsų vaikinai žuvo ne veltui. Jie savo gyvybėmis užmokėjo už mūsų šalies laisvę ir vienybę. Amžinai juos atminsime.

2. Šiandieninė tragedija prie Kramatorsko parodė, kad apie jokias derybas su teroristais, kaip kalba kai kurie politikeriai ir „ekspertai“, negali būti nė kalbos.

Donbase galima ir reikia kalbėtis su tais, kurie nori taikos. Su budeliais ir nusikaltėliais, kurie lieja ukrainiečių kraują ant ukrainiečių žemės, kalba trumpa. Ir kalbėti reikia labiau nei klausytis.

DNR grivina

DNR grivina – „Donbasas nesiklaups“

Gerosios naujienos:

1. Generalinė prokuratūra kels klausimą dėl taip vadinamos „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ pripažinimo teroristinėmis organizacijomis.

Iš tiesų, jau seniai laikas. Į sekmadienines mokyklas ir pagalbos benamiams burundukams fondus šios banditų struktūros mažai panašios. Tai tapo aišku ne šiandien ir netgi ne vakar. Todėl sunku pasakyti, dėl ko prokurorai taip ilgai gimdė savo šviesią mintį. Bet pagaliau pagimdė, ir ačiū Dievui.

2. OPG „Donecko liaudies respublika“ paskelbė sankcijas JAV ir Europos Sąjungai, uždraudę daliai jų politikų įvažiuoti į savo teritoriją.

Dieve mano, kokia nelaimė, koks nežmogiškumas. Dabar Barakas Obama iki šių metų lapkričio, kol veiks prieš jį nukreiptos „sankcijos“, negalės grožėtis Donbaso atliekų krūvomis. Kaip jis išgyvens šią tragediją – sunku pasakyti. Mes prašome Valstybinio departamento akylai stebėti JAV prezidentą – kad tik jis nepakeltų prieš save rankos.

Gerokai labiau pasisekė Angelai Merkel. Prieš ją „sankcijos“ veikia tik iki rugsėjo. Po to ji pagaliau galės aplankyti numylėtą Jenakijevą ir savo dvasinį pasaulį praturtinti bendravimu su tais, kurie kadais, kartu su Janukovyčium, kniaukdavo praeivių kepures. Nuskilo kanclerei, ką ir kalbėti.

Iš tikrųjų tai kuo labiau separatistai demonstruoja savo neadekvatumą ir bukumą, anekdotiškai save pateikdami, tuo geriau. Gal, pagaliau patys Donbaso gyventojai supras, su kokiais degeneratais jie susidūrė.

3. Tarp separatistų vyksta rimtos tarpusavio pjautynės. Įvairių grupių vadukai aiškinasi, kuris iš jų didesnis eilinio Donbaso vienkiemio imperatorius. Ten kaip Afrikos respublikoje – perversmas po perversmo.

Toje sumaištyje vos nenupylė apsišaukėlio Luhansko „liaudies gubernatoriaus“ V. Bolotovo (nors pagal „teisingos“ Rusijos žiniasklaidos pranešimus tai labiau panašu į eilinį propagandinį išsidirbinėjimą).

Kad ir kas ten vyksta, tegul pjaunasi. Į vorus stiklainyje – štai į ką panašūs šitie ponai.

Dmitrijus Rogozinas grasina ES branduoliniais bombonešiais

dmitrijus_rogozinasRusija grasina ES bombonešiais: greit mes jus pamokysim. 10.05.2014 19:55

Skandalistas Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas pagrasino Rumunijai strateginiais bombonešiais

Rumunijos Užsienio reikalų ministerija pareikalavo Rusijos pasiaiškinti dėl Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Rogozino pasisakymų Bukarešto adresu. Apie tai rašoma oficialiame Rumunijos URM spaudos pranešime.

Rumunijos URM susirūpinimą sukėlė Rogozino gegužės 10-tąją Twitter socialiniame tinkle parašyta žinutė. Ten buvo skelbiama: „JAV pareikalavus, Rumunija neleido mano lėktuvui naudotis savo oro erdve. Ukraina vėl nepraleidžia. Kitą kartą skrisiu Tu-160 (strateginiu bombonešiu, skirtu branduoliniam karui – redaktoriaus pastaba)„,- rašė RF vicepremjeras.

Jau pasirodžius Rumunijos URM spaudos pranešimui, Rogozinas savo Twitter paskyroje parašė: „Taip, ponai rumunai, mes greitai jums paaiškinsime, kas jūs tokie ir ką mes apie jus galvojame„.

Primename, anksčiau buvo pranešta, kad esą Rumunija ir Ukraina neleido Rogozino lėktuvui išskristi iš Moldavijos (Rogozinas buvo Padniestrėje). Vėliau Ukrainos URM paneigė Rogozino pareiškimą apie tai, kad Ukraina esą uždariusi jam savo oro erdvę. „Istorija su Rogozinu kaip anekdotas apie „nepagaunamąjį Džo“. Kodėl „nepagaunamasis“? Todėl, kad niekam nereikalingas. Telieka tik girtis ir pūstis„, – pastebi Ukrainos URM.

Arsenijus Jaceniukas apie Vladimiro Putino pareiškimą: neverta prekiauti oru

arsenijus_jaceniukasTrečiadienis, 2014, gegužės 7, 21:09 Tonja Tumanova

Arsenijus Jaceniukas apie Vladimiro Putino pareiškimą: neverta prekiauti oru

CHARKIVAS-KIJEVAS. Gegužės 7. UNN. „Mane nustebino tai, jog Maskvoje svarstomas Ukrainos klausimas be Ukrainos, be JAV ir Europos Sąjungos. Nes kaip tik šiame formate vyko pirmasis susitikimas Ženevoje, ir kaip tik šių susitarimų įvykdymo Rusijos Federacija atsisakė„, – pabrėžė Charkivo žurnalistams Ukrainos Ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas trečiadienį, gegužės 7, prieš skrydį į Kijevą, praneša UNN.

Atsakydamas į klausimą apie Rusijos Federacijos prezidento šios dienos pareiškimą, Arsenijus Jaceniukas pasakė: „Neverta prekiauti oru. Rusija prašo perkelti kažkokį gegužės 11 referendumą, todėl reikia painformuoti Rusijos prezidentą, kad joks gegužės 11 referendumas nė nebuvo planuotas. O jeigu Rusijos palaikomi teroristai ir separatistai gavo komandą perkelti tai, kas nebuvo planuota, – tai jau jų vidinės „razborkės““.

Apie pareiškimą, jog Rusija pasiruošusi savo indėliu stabilizuoti situaciją Ukrainoje, Vyriausybės vadovas pasakė: „Ji išvis kasdieną „įdeda indėlį“ – tai FSB agentus nukreipia, tai ginklus tiekia. Todėl, geriausias indėlis – atšaukti visas diversines grupes, kurios yra Ukrainos teritorijoje, pasmerkti teroristus ir įpareigoti juos sudėti ginklus, apleisti pastatus ir pasiduoti valdžios atstovams.

Vyriausybės vadovas pažymėjo, kad prieš Šveicarijos užsienio reikalų ministro kelionę į Maskvą, Ukrainos užsienio reikalų ministras „perdavė mūsų veksmų planą“, ir jis gerokai skiriasi nuo to, ką pareiškė Maskva.

Manau, Ukrainos sudarytas veiksmų planas taps krizės sureguliavimo pagrindu„, – pažymėjo Arsenijus Jaceniukas.

Putino planas gegužės 9-ajai

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

Visi supranta, kad Rusija labai pavargo nuo Ukrainos. Visi supranta, kad Rusija labai trokšta pagaliau įvesti kariuomenę nuo Slovjansko iki pat Čopo ir visiems laikams atsikratyti šio galvos skausmo.

Tačiau Ukraina Vakarų akyse kol kas dar per gerai vaidina nekaltos aukos vaidmenį, kad būtų galima tai prasukti, neužsirovus ant pasaulinio agresoriaus statuso ir visiškos blokados, kurios, žinoma, nesinori, nežiūrint į visą bravūrą „Mums tos jūsų sankcijos – nusispjaut ir užkapstyt“.

Žinoma, svarbiausiais Ukrainos sėkmės teatrališkai save rodant nekaltos aukos vaidmenyje garantas – mūsų valdžios institucijų, kurios nepajėgia nei mitingo išvaikyti, nei teroristo nukenksminti, impotencija.

Todėl idėjos, pateikiančios ukrainiečius kaip piktus demonus, kurie klastingai naikina savo pačių šalies gyventojus, įgyvendinimas nelabai sekasi.

Slovjanskas, turėjęs būti mielų taikių angeliukų lizdeliu, kurie nori vien apsisprendimo teisės ir savarankiškumo, patyrė visišką nesėkmę. Nes aišku, koks angelėlis yra Ponomariovas. O paskui jis dar užsienio stebėtojus pagrobė įkaitais. O paskui pas jį dar iš kažkur atsirado nešiojamųjų priešlėktuvinių ginklų sistemų, kurios yra ypač reta prekė ir kurių panaudojimas akimirksniu kiekvienam kariškiui tampa požymiu, kad konfliktas pereina į naują kokybinį lygmenį.

Žodžiu, Slovjanske nepavyko.

Todėl, papirkę tenykščius mentus, užėjo į Odesą. Planas buvo – sukurti eilinį pasipriešinimo židinį užbarikaduotame pastate, o jei nepavyks – bent pasinaudoti savo tikslams piaru dėl žuvusiųjų puolimo metu. Planas B, kaip matote, suveikė, tačiau nepakankamai, nes buki Odesos mentai per daug uoliai padėjo separatistams ir dalino ginklus, nevengdami filmavimo kamerų.

Tyrimą labai apsunkina tas faktas, kad Odesos milicija yra ne tik prorusiškųjų aktyvistų puolimo prieš radikalus, bet ir, akivaizdu, jų žudymo Profsąjungų rūmuose tiesioginis organizatorius. Todėl teismo medicinos ekspertų ataskaitų mes, aišku, taip ir nepamatysime.

Bet ir šitai, nepaisant visų etatinių Kremliaus propagandistų pastangų, nelabai kaip sekasi. Kurstant neapykantą tenka sąmoningai nutylėti per daug akivaizdžių ir vaizdo juostose užfiksuotų dalykų.

– Juk tie vaikinai puolė pirmieji, tai kaip jie dabar gali būti aukomis?

– Juk tos nekaltos aukos prieš savo tragišką žūtį sušaudė svetimą eiseną, kuri ėjo ne jų link, o į futbolą?

– Juk šitie sąžiningi nepriklausomi asmenys visgi bendradarbiauja su Odesos mentais?

Ir taip toliau. Reiškia, aukų yra, bet jos nėra nekaltos: tai konfrontacijos dalis.

Bet nekaltų aukų verkiant reikia. Nes kiek bešauktų Kremliaus agitatoriai „Pakilk, didžioji šalie!“ („Vstavaj, strana ogromnaja“ – pirmoji eilutė iš populiariausios rusų autorių dainos „Šventasis karas“, Antrojo pasaulinio karo pradžioje kvietusios priešintis fašistų užpuolimui – vert. pastaba), bet šalis nepakyla. Sukiojasi, klausimus užduoda, jau lyg ir pasirengusi, bet vis vien tebesėdi ir bamba, į ataką nepuola. Vakarai irgi niekaip nenori patikėti, kad „Rusija turi savo teisybę“. Trūksta Ukrainos agresijos prieš Rusiją. Trūksta vienintelio mažo preteksto – to paties, kurio užteko JAV, kad pradėtų karą Afganistane 2001 m.

Ir mes, deja, žinome, kaip jį užsitikrinti.

Trūksta asmeninės nuoskaudos. Kol kas esami įvykiai rusams – ne jų bėdos. Iš kokio nors Uriupinsko gyventojo pozicijos žiūrint, jam siūloma įsigilinti į neįtikėtinai tolimos ir svetimos Ukrainos problemas ir imtis padėti tos jam svetimos Ukrainos gyventojams kovoti su kažkokiu Dešiniuoju sektoriumi, apie kurį Uriupinske dar prieš tris mėnesius niekas nieko negirdėjo ir dabar, tiesiai pasakysime, irgi nei labai žino, nei domisi.

Kremliui reikia asmeninės kiekvieno Rusijos piliečio nuoskaudos, patirtos iš Ukrainos ir ukrainiečių.

Kremliui reikia, kad frazė „Tėti, užmušk banderininką“ nekeltų klausimų ir nereikalautų ilgų paaiškinimų.

Kremliui reikia, kad karas su Dešiniuoju sektoriumi kiekvienam Rusijos piliečiui taptų savigynos reikalu.

Ir kokios gi viso to išvados?

Tokios, kad gegužės 9-ąją Rusijos Federacijos gyventojų, greičiausiai, laukia nemažai kruvinų siurprizų – o būtent, teroristinių aktų Maskvoje arba kituose didmiesčiuose su įvykio vietoje plačiai paskleistomis Jarošo (Dešiniojo sektoriaus lyderis – vert. pastaba) vizitinėmis kortelėmis.

Mes žinome, kad teroristiniai aktai prieš savo šalies gyventojus – seniai atidirbtas gyventojų mobilizavimo receptas.
Po to, kai Dešinysis sektorius įrodys savo tarptautinę grėsmę ir žvėrišką neapykantą Rusijai, organizuodamas teroristinius aktus pačios Rusijos teritorijoje, niekas negalės suabejoti, kad būtina nedelsiant įvesti kariuomenę į Ukrainą. Ne tam, kad būtų apginti kažkokie mitiniai rusakalbiai Ukrainos gyventojai, kurių gynimas kelia daugiau klausimų negu atsakymų (kas gina Kazachstano ir Latvijos rusakalbius?), o savos šalies gyventojų, visiškai ir besąlygiškai remiančių bei ant didingo įtūžio bangos sukilusių, gynimui.

Tuo pačiu Putinas gaus savo mėgiamą „simetrinį argumentą“: atseit, jei JAV po Pasaulio prekybos centro atakos turėjo teisę įvesti kariuomenę į Afganistaną, tai kodėl gi mes neturime teisės įvesti kariuomenės į Ukrainą po baisaus teroristinio akto Rusijos centre šventąją Gegužės 9-osios dieną? O pačiose Junginėse Valstijose Rusijos įtakos agentai kreipsis į savo senatorius ir kandžiai klaus: tai ką, palaikote terorizmą?

Akivaizdu, kad geras sprogimas Rusijos centre duos marias naudos ir pliusų.

Mes patariame rusų žmonėms Rusijoje per gegužės šventes, ir ypač gegužės 9-ąją, dėl viso pikto palikti didmiesčius. Taip pat mes patariame gegužės 8–10 dienomis nesinaudoti metro, nebūti daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose pastatuose ir nedalyvauti didelio masto eitynėse. Jei jūs nenorite tapti nekalta auka, žinoma.
Todėl, kad jei pirmajame akte Putinas Maidane iškabino Dešinįjį sektorių, tai baigiamajame akte Jarošas būtinai iššaus. Galbūt, Raudonojoje aikštėje.

Mes rašome šią labai galimą prognozę todėl, kad tikimės, jog šis planas bus maksimaliai išplatintas. Tikimės, kad priešo planų pagarsinimas baigsis tuo, kad jis atsisakys jų įgyvendinimo. Aprašytas scenarijus – tai katastrofa, kuri tarnauja vieninteliam tikslui: Putino pozicijų sutvirtinimui Rusijos žmonių gyvybės kaina. Todėl mes tikimės, kad, iš anksto jį pagarsinę, nors kaip nors sugebėsime jį paveikti. Prašome kuo plačiau pasidalinti ir paskleisti.

Šaltinis: http://petrimazepa.com