Gegužės 20 dienos naujienos

Broliai ir sesės, gegužės 20 d. apibendrinimai.

Blogosios naujienos:

1. Luhansko ir Donecko srityse separatistai užėmė 11 apygardų rinkimų komisijų, yra grėsmė, kad tas pats bus padaryta dar su aštuoniomis.

Pagal mūsų dabartinius įstatymus, rinkimai bus pripažinti galiojančiais net jeigu ir nevyks tam tikrose rinkiminėse apygardose Donbase. Betgi kodėl dėl kažkokių banditų iš piliečių atimama teisė išreikšti savo politinį pasirinkimą?

Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad Ukrainos jėgos struktūros maksimaliai užtikrins rinkimų komisijų darbą. Tam ir yra valstybė, kad užtikrintų piliečiams jų konstitucinių teisių realizavimą.

2. Regionų partija ir komunistai Aukščiausioje Radoje sužlugdė balsavimą dėl baudžiamosios atsakomybės už rinkėjų papirkimą įvedimo. Buvo siūloma tuos, kurie paperka rinkėjus, bausti laisvės atėmimo bausme iki 3 metų. Kaip ir reikėjo tikėtis, regionalai ir komunistai, paminėjus laisvės atėmimo bausmės galimybę už tokius fokusus, ėmė smarkiai nervintis. Na, nenori šie ponai iš praeities sąžiningos politikos. Ne jiems tai. Jų smegenys atsisako priimti sąžiningo gyvenimo idėją. Reikia kažką daryti šių smegenų klausimu.

3. Rusija neatsisako rengti mokymus “Aviadarts – 2014” Ukrainos Prezidento rinkimų dieną ir jos išvakarėse. Kijevas davė Maskvai 48 valandų terminą paaiškinimui dėl šių mokymų.

Suprantama, kad įtikinamo paaiškinimo mes neišgirsime. Nors šie mokymai (jų metu bus „atidirbtas“ kovinis raketinės, sprogstamosios ginkluotės ir pabūklų naudojimas antžeminių taikinių atžvilgiu, taip pat sąlyginio priešo oro gynybos sistemos įveikimas) – tai iš esmės Rusijos oro karinių pajėgų įsiveržimo į Ukrainą veiksmų scenarijus.

Taip pat mes, kaip iš anksčiau, nefiksuojame Rusijos karinių pajėgų atitraukimo iš pasienio zonos. Tiesa, dabar jie bent jau „nebesėdi ant pačios sienos“ – 10 km zonoje – tai šiek tiek stabilizuoja situaciją. Tačiau tai, ko gero, tik įtampos sumažėjimo iliuzija. Tikrajam situacijos stabilizavimui reikia, kad karinės pajėgos būtų sugrąžintos į savo pastovios dislokacijos vietas.

Gerosios naujienos:

Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė “Taikos ir santarvės memorandumą”. Ten – kvietimas mažinti įtampą šalyje, visiškas Ženevos susitarimų palaikymas, žadėtos konstitucinės reformos.

Suprantama, jog šis dokumentas – tik deklaracija. Bet, manau, labai svarbus žingsnis į tikrą dialogą. Žinoma, ne su teroristais – su jais galima tik švino kalba. O su Rytų ir Pietų gyventojais – tai, kurie dėl kokių nors priežasčių netiki Kijevu, bet vis tiek nori gyventi vieningoje ir stabilioje Ukrainoje.

2. 100 tūkstančių pasaulio gyventojų palaikė peticiją JAV vyriausybei su prašymus pripažinti Rusiją terorizmo rėmėja.

Jeigu Vakarai šį statutą, patvirtinantį faktinę situaciją, pripažins, tai bus akivaizdi Ukrainos pergalė. Nors Rusija ir taip jau faktiškai atstumtoji, tačiau tarptautinio palaikymo Ukrainai augimas tikrai netrukdys.

3. Oligarchas R. Achmetovas pagaliau atmetė gėdingą melą ir parėmė vieningą Ukrainą. Donecko ir Luhansko srityse jo pkvietimu didžiausiose gamykloje įvyko įspėjamasis streikas prieš prievartą ir separatizmą.

Išvakarėse mes kaip tik sukritikavome Achmetovą už jo „memorandumą“ su teroristų organizacija „Donecko liaudies respublika“. Draugas taisosi. Mes džiaugiamės.

Tokiam Donbaso oligarcho elgesiui gali būti aibė priežasčių. Nepamirškime, kad didelė jo verslo dalis – Europoje, o ten gali nesuprasti jo „bendradarbiavimo“ su teroristine organizacija.

Kita vertus, kol Rinatas Leonidovičius blaškosi tarp „rusiško“ ir normalaus pasaulio, virš jo tėvonijos – Donbaso – pamažu slenka Kolomojskio šešėlis. Tokių varžybų Achmetovui nė už ką nereikia. Todėl jo dalyvavimas konkurse „geriausias vieningos Ukrainos draugas“ – paaiškinamas.

Tačiau neatmeskime ir tai, kad Achmetovas paskaičiavo, jog labiau verta remti teisėtą valdžią, nors ir grasinančią atimti dalį verslo, nei prorusiškų draugužių chaosą ir anarchiją. Juolab, kad šie jau rengiasi įvykdyti Achmetovo gamyklų „privatizaciją“.

Galiausiai, neatmetame ir dvigubo žaidimo galimybės. Bet ne tai svarbu. Jeigu šis taktinis Achmetovo ėjimas padės pagerinti situaciją regione – kodėl gi jo nepasveikinus? O motyvus ir slaptus norus vėliau išsiaiškinsime.

Balandžio 9 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, balandžio 9 suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Nuo rytdienos prasideda naujoji separatistinių judėjimų aktyvumo banga. Bendras tikslas – separatistinio šabašo apoteozė gegužės 9-ąją.

Toks yra jų scenarijus. Tačiau tai, kaip pastarosiomis dienomis veikė Ukrainos teisėtvarkos organai ir specialiosios tarnybos, leidžia abejoti, ar Maskvos padlaižių svajos išsipildys.

Nuolaidos, kurias daro administracinius pastatus, pavyzdžiui, Luhanske, užgrobę asmenys (turiu galvoje įkaitų išlaisvinimą), rodo juos suprantant, kad kamuolys dabar Ukrainos jėgos struktūrų aikštės pusėje. Tikimės, kad varžovams jis nebeatiteks.

2. Savo tikrąjį veidą po Regionų partijos atskleidė ir Ukrainos komunistų partija.

Taigi, Ukrainos komunistų partijos lyderis Piotras Simonenko pareiškė, kad rytuose nėra separatistų ir teroristų, o jo partija palaikanti maištininkų reikalavimus.

Mes tikrai pritariame Simonenko dėl separatistų. Donecke, Luhanske ir Charkove jų nėra. Kadangi šitie ponai siekia atsiskirti nuo Ukrainos ne dėl nepriklausomybės, o norėdami prisijungti prie Rusijos, tai nėra separatizmas. Tai gryniausias kolaboravimas. Tiksliau – žmonių ir Tėvynės išdavystė.

Vadinasi, Simonenko džiugiai skelbiasi esąs už kolaboraciją. Jis su savo partija visa širdim palaiko išdavystę.

Ką gi, nesužinojome nieko naujo apie Ukrainos komunistus. Smagu, kad jie patys sudėliojo taškelius ant „i“.

Gerosios naujienos:

1. Per praėjusią parą Ukrainos Saugumo Valdyba sukėlė ištisą prorusiškųjų teroristų ir Rusijos diversantų sulaikymų bangą Ukrainos Rytuose ir Pietuose.

Visa tai – baigiamoji ir lemiamoji Kremliaus scenarijaus, pagal kurį parengiama dirva Rusijos įsiveržimui ir kuris buvo vykdomas pastarąsias tris paras, sužlugdymo fazė.

Kiekvienas toks suėmimas – tai minus vienas durklas ukrainietiškame Kremliaus legione. O jei kalbėsime apie organizatorius (kaip antai atvejis, kai buvo sulaikytas Chersono srities gyventojas, kuris subūrė Kachovskajos hidroelektrinę turėjusią užgrobti grupę) – tai ir galingas smūgis visam Maskvos ardomajam tinklui Ukrainoje.

2. Buvęs Regionų partijos narys, kandidatas į prezidento postą Olegas Cariovas pabandė aplankyti separatistus, nukentėjusius per susidūrimus Nikolajeve.

Cariovas apsireiškė ligoninėje įsisegęs Georgijaus juostelę. Už tai buvo išvadintas „rusiškuoju fašistu“ ir gavo į dūdą. Ne taip, kad nuo dūšios, bet veidą kandidatui lengvai palygino.

Aš – humanistas. Aš kategoriškai prieš prievartą. Ir šią naujieną aš įdėjau prie gerųjų tik todėl, kad esu įsitikinęs: šis apmaudus atvejis su Cariovu privers mūsų kandidatus į prezidento postą atkreipti dėmesį į medicinos problemas Nikolajeve.

3. Dauguma Donecko gyventojų – 65,7% – nori gyventi vieningoje Ukrainoje. Prisisiurbti prie Rusijos ir tapti Putino valdiniais siekia viso labo 18,2%.

Apie tai liudija socialinės apklausos rezultatai, kurią Donecko visuomeninių organizacijų koalicijos iniciatyva atliko Socialinių tyrimų ir politinės analizės institutas.

Čia komentarai nereikalingi. Jei toks santykinai nedidelis „Putino mėgėjų“ skaičius yra separatistų lizde Donecke, ką tada kalbėti apie kitus Ukrainos miestus? Ir sekti pasakėčias apie tai, kad mūsų Rytai vieningai veržiasi tapti Rusijos Federacijos dalimi, gali tik arba labai bukas, arba labai niekšiškas ir veidmainiškas žmogus.

Foto: Valdemar Fishmen „Human Rights in Ukraine“