Rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk:

Broliai ir seserys, rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1.Visiškai akivaizdu, kad Putinas neatsitrauks. Ir jeigu Ukrainos valdžia galvoja, kad kai kurių Europos lyderių raginimai „išspręsti konfliktą politinėmis priemonėmis“ turi prasmę, tai ji aiškiai klysta. Kalbėti apie „politinį“ krizės sprendimo būdą galima tik susitaikius jeigu ne su viso, tai bent su dalies (pradiniame etape) Donbaso praradimu.

Putinas – pats ar teroristų lūpomis – reikalaus pripažinti „DLR“ (Donecko liaudies respublika) ir „LLR“ (Luhansko liaudies respublika) egzistavimą ne Ukrainos sudėtyje savarankiškų „valstybių“ statusu. Jeigu Ukraina su tuo nesutiks, jis pasiryžęs priimti „DLR“ ir „LLR“ ir nepripažintų (tiksliau – pripažintų tik grupės marginalų, su Rusijos Federacija priešakyje) kvazivalstybinių darinių statusu – į „slaptojo“ Rusijos protektorato narių tarpą.

Todėl vykstant deryboms kokių nors autonomijų ir panašių federacinių darinių variantas (su kuo kompromiso vardan Kijevas galėtų ir sutikti) gali būti traktuojamas tik kaip „makaronų kabinimo“ tarptautinei bendruomenei variantas. Putinui nereikalingas Donbasas, kuris būtų kad ir minimaliai kontroliuojamas Kijevo, nereikia puoselėti iliuzijų.

Todėl pradėti derybas su tikslu „taikiai sureguliuoti konfliktą“ galima tik patiems aiškiai suvokiant, kad teks atsisveikinti su teritorijomis, dabar kontroliuojamomis teroristų.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad „LLR“ ir „DNR“ Putinui reikalingos tik kaip placdarmas toliau eskaluoti situaciją ir atplėšti nuo Ukrainos visas pietines ir rytines jos žemes. Kremliui nereikia Donbaso terikonų – jam reikia mokslinio ir pramoninio Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės potencialo, o taip pat strategiškai svarbių teritorijų pietuose – Odesos, Chersono, Nikolajevsko srityse – vykdant planą kaip užtikrinti Krymo gyvybingumą, susiejant tai ir su Padnestre, o taip pat ir siekiant kontroliuoti Ukrainos teritorijas prie Azovo ir Juodosios jūrų. Tai – minimali programa. Dar nežinia kur toliau patrauktų maskvietiškasis „karaliukas“ .

Sustabdyti šį scenarijų galima tik jėga ir tik dabar. Mes turime suprasti, kad net ir turint omenyje visus Rusijos „turtus“, kurie yra Europai būtinų žaliavų šaltinis, jos karinė galia nėra beribė, bent jau kai kalbame apie „įprastines ginkluotąsias pajėgas“.

Maršalo Žukovo variantas, kad „Rusijos bobos prigimdys dar“ šiuo atveju, akivaizdu, nepraeis – kuo daugiau Rusijos kareivėlių grįš namo karstuose, tuo stipriau klibės Putino sostas. Rusijos propagandinės televizijos puikiai veikia rusiškuosius zombius tik iki to momento, kai jiems reikia laidoti savo atžalas.

Jeigu aš klystu, ir konfliktą vis dėlto įmanoma išspręsti politinėmis priemonėmis nepakenkiant Ukrainos nacionaliniams interesams – būsiu labai laimingas. Šiandien, deja, aš nematau jokio pagrindo tikėtis tokio scenarijaus.

2.ATO aplinkoje įsisiautėjo „raganų medžioklės“ sezonas. Visuomenė ir įvairaus plauko ekspertai pradeda kaltinti dėl nesėkmių ATO, Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo vadovus. Karinė vadovybė tokių nesėkmių priežastimi mato Rusijos armijos įsiveržimą ir (kol kas neakivaizdžiai) kalba apie savanorių padalinių „nuodėmes“ (daugiausia kalbama apie jų „nesuvaldomumą“) ir nepakankamą kovinę dvasią mobilizuotųjų gretose. Aukščiausia šalies vadovybė žada priimti kadrų pokyčių sprendimus karinėje vadovybėje.

Klausimas: kas teisus?

Atsakymas: tai retas atvejis, kai teisūs visi.

Pradėsiu nuo nepopuliariausio momento – kritikos eiliniam kareiviui, būtų jis savanoris ar mobilizuotasis. Mes randame tūkstantį ir vieną priežastį elementarios disciplinos trūkumo savo karių gretose pateisinimui. Tokie argumentai skamba įtikinamai ir jiems prieštarauti neįmanoma. Tik viena smulkmena – be disciplinos jokia kariuomenė egzistuoti, o tuo labiau sėkmingai kovoti negali. Tai patikrinta tūkstantmete patirtimi, galima nebeeksperimentuoti.

Man atsako klausimu: tai kalti kariai?

Aš atsakysiu paprastai. Nors turiu karinės žurnalistikos išsilavinimą, karininko tarnybą aš vis dėlto pradėjau karinėse pajėgose. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: blogų kareivių nebūna.

Tik tam, kad nors ir didžiausias apšepėlis iš tiesų taptų puikiu kariu, jam vadovauti turi ne tiesiog karinio išsilavinimo diplomą turintieji, o karininkai – lyderiai.

O lyderiai atsiskleidžia konkrečiuose darbuose. Dabar retorinis klausimas: kiek gi seržantų ir puskarininkių, pasižymėjusių ATO metu, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį? Ar čia tokia problema padaryti pakeitimus „Apraše dėl atitinkamų kategorijų karių karinės tarnybos atlikimo“ tam, kad būtų galimybė suteikti karininko laipsnį ir „nepaskelbto“ karo metu? Kiek pasižymėjusių būrių vadų pakilo į kuopos ar bataliono lygmenį? Juk tokie „šuoliai“ – tai normali praktika karo metu, t.y. tokiomis sąlygomis, kai per ribotą laiko tarpą kiekvienas gali parodyti ir geriausias, ir blogiausias savo savybes.

Dabar apie generolus. Jeigu generolas nesusitvarko su savo pareiginėmis užduotimis – jį reikia „nuimti“ nuo pareigų, kaip ir bet kokį kitą pareigūną, kuris tik veltui trina kelnes. Čia aš visiškai sutinku su Jurijumi Butusovu, kuris tvirtina, kad argumentas „nėra kuo pakeisti“ – ne argumentas. Mažai generolu, nėra iš ko rinktis? Ne problema. Čia taip pat galima naudoti „natūralios atrankos“ principą, t.y. suteikti generolo laipsnius pasižymėjusiems vyresniesiems karininkams. Nereikia iš generolo antpečių daryti fetišo, kai kalba eina apie Tėvynės likimą.

3. Ir pabaigai, apie Rusijos įsiveržimą. Mums sako: rusai pasiuntė į Donbasą Rusijos Federacijos karinių pajėgų dalinius, todėl viskas tapo žymiai sudėtingiau. Taip tai problema, ir didelė problema. Bet kam gi pas mus bent teoriškai nuolat buvo rengiama kariuomenė, įskaitant ir tų pačių generolų parengimą atitinkamame Gynybos akademijos fakultete? Juk ne ATO vykdymui gi! O karui, ir pirmiausia su reguliaria priešo kariuomene, t.y. būtent tai situacijai, kurią kaip tik ir turime šiandien. Sutinku, kad tai menkas malonumas, tačiau nereikia kurti įspūdžio, kad mus užpuolė marsiečiai, pasipriešinimo kuriems galimybės apgaubtos paslapties šydu. Rusų kareiviai to paties kraujo, kaip ir rusų samdiniai, jie skiriasi tik užrašų ant jų antkapių kapinėse nebuvimu. Nemanau, kad parengti jų „siuntimo“ į kapus algoritmą yra neišsprendžiamas uždavinys.

Gerosios naujienos:

1.Viena iš svarbiausių užduočių Donecko srityje – apginti pietinę kryptį, neleidžiant Rusijos kariuomenei užimti Mariupolio. Nacionalinėje saugumo ir gynybos taryboje šiandien pranešė, kad Ukrainos jėgos struktūros rengiasi šio miesto gynybai. Žada, kad rusų okupantai šia kryptimi neturi jokių šansų. Kyla du klausimai. Pirmasis: ar daliniai, besirengiantys šiai gynybai (iš esmės daugiausiai Nacionalinė gvardija), užtektinai aprūpinti sunkiąja ginkluote? Antrasis: Pagal mūsų prognozes, Mariupolio šturmas gali vykti ne tik sausumoje, bet ir iš jūros. O čia mes turime tik pasieniečius su jų kateriais (karinių jūrų pajėgų laivai dėl suprantamų priežasčių negali būti permesti iš Juodosios į Azovo jūrą). Ar mūsų pajėgos pasirengė apginti pakrantes? Tikėkimės, kad karinė vadovybė numatė šiuos aspektus.

2.Sprendimas dėl naujų Vakarų sankcijų Rusijai įvedimo bus priimtas artimiausiomis dienomis.

Bendras Europos nusiteikimas įkvepia optimizmo. Vokietijos lyderė Angela Merkel pareiškė, kad sankcijos Rusijai yra būtinos, nepaisant jų neigiamo poveikio Vokietijos ekonomikai. (Ta pačia tema kalbant, sprendžiant iš užsienio žiniasklaidos, Angela Chorstovna vėl nustojo mylėti Putiną, ir tikrai būtų nuodėmė dėl to liūdėti). Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas pareiškė, kad Rusijos karių buvimas Ukrainos teritorijoje „nepagrįstas ir nepriimtinas“. Tradiciškai Kijevą palaikė ir Lenkijos vadovybė.

O Europos Komisijos vadovas Ch.M.Barroso iš viso prarado amą nuo Putino pareiškimo, kad jeigu jis užsinorės, tai „paims Kijevą per dvi savaites“.

Čia matome dvi silpnas grandis. Visų pirma, linksmieji bičiuliai iš ESBO, veblenantys apie tai, kad jiems sunku patvirtinti Rusijos karių įėjimą į Ukrainą (visiems aišku: jeigu jums smegenų užtenka tik tam, kad sėdėti poroje sienos perėjimo punktų, geriau patylėkite ir nekalbėkite apie visą Ukrainos – Rusijos pasienio užkardą).

Ir labai godūs, tačiau nelabai protingi Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai, kurie dėl nuostolių dreba labiau nei dėl viso kontinento saugumo. Ypač kai Čekija ir Slovakija patys iš Hitlerio patyrė tą, ką dabar Putinas daro su Ukraina. Ir dar klausimas: apie kokį Ukrainos pasitikėjimą šiomis kaimyninėmis šalimis gali eiti kalba istorinėje perspektyvoje? Atsakymas akivaizdus.

Leave a Reply