Kodėl „Donecko liaudies respublika“ nenunyks į nebūtį net po antiteroristinės operacijos

Sergej Kostež (žurnalistas, istorikas)

Istorija – tam tikra gyvenimo forma. Kiekviena jos apraiška, sukurta kokių nors tautų ar kultūrų, iš žmogaus organizmo jau neišnyksta, lieka jame kokiu nors pavidalu. Kartais – svarbaus organo, kartais – varginančo šlako, o būna – kaip slapta liga. Norime to ar ne, tačiau bet kuris istorijos gaminys, ypatingai geopolitinis – yra bent jau ilgaamžis, o kartais ir amžinas.

Tarkim, Romos imperijos istorija nėra tiesiog Senovės Roma nuo miesto įkūrimo ir iki jos žlugimo 5-tame mūsų eros amžiuje. O, jei viskas būtų tuomet pasibaigę! Tačiau į Romos imperijos palikimą lygiai 1000 metų pretenduoja daugiau nei dvi dešimtys mažų ir didelių valstybių. Tai ir Bizantija, ir Popiežiaus valstybė, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Abiejų Tautų Respublika, pirmasis, antrasis ir trečiasis Vokietijos Reichai, Rusija – trečioji Roma… Visų, ko gero, neišvardinsim! Net šiuolaikinių JAV administracinių ir valstybės statinių architektūroje atpažįstami tie bruožai. Jau nekalbant apie tai, kad visi tie pastatai, kaip ir Romoje, įsikūrę ant Kapitolijaus kalvos…Ten ir Senatas.

Nepaisant istoriniu požiūriu trumpo gyvavimo (trumpiau nei 70 metų, kurie, lyginant su virš tūkstančio metų siekiančiomis Romos ir Bizantijos imperijų istorijomis), Sovietų Sąjunga tapo neoimperine konstrukcija, kuri lengvai nepaleidžia ne tik politinių, bet ir humanitarinių protų, ir ne tik Rusijoje. O dabartinės Rusijos atsigręžimas prie politinių ir socialinių SSRS praktikų liudija sovietinės konstrukcijos įsitvirtinimą masių sąmonėje, nors šią konstrukciją išreiškusios valstybės ir nebėra.

Ukrainoje šis dalykas taip pat yra gana sudėtingas. Pačios Ukrainos gyvybingumas (nežiūrint visų išorinių ir vidinių problemų bei nuolatinių grėsmių) aiškintinas pirmiausiai, žinoma, solidžia istorine proceso trukme – juk Ukrainos ideologinis-politinis konstruktas yra tokio pat amžiaus, kaip Lenkija (nuo Piastų dinastijos centralizuotos valstybės) arba pati Rusija (nuo daugiau nei prieš 500 metų ten sukurtos imperinės trečiosios Romos koncepcijos). Tačiau reikia pasakyti, kad ir jos teritorijoje konkuruojantys istoriniai konstruktai turi rimtą pamatą. Taigi, DLR, kaip koncepcija, remiasi užmarštin nugrimzdusia 1918 m. Donecko-Krivorožsko respublikos patirtim.

Donetsko-Krivorozhskaya-respublikaTa respublika, kaip ir dabartinė DLR, buvo kuriama iš Maskvos ir siekė to paties tikslo – svarbių pramonės regionų kontrolės tuo atveju, jei visos Ukrainos užkariauti nepavyktų. Paradoksalu, tačiau 1918-1919 metais Ukrainą užkariavę bolševikai išsaugojo jos teritorinį vientisumą – Donecko-Krivorožsko respublika Leninui ir Trockiui tapo nebereikalinga, ir jie išsviedė ją kartu su jos vadovu Artiomu (jis labai keistomis aplinkybėmis mirė prieš pasirašant stojimo į SSRS sutartį, o visi jo žmonės buvo išstumti iš USSR vadovybės) į sąvartyną. Nieko keisto, kad kritišku 2014 metų momentu istorijos podėlyje saugotas projektas buvo atgaivintas.

Tačiau neverta apsigauti, nurašant viską Maskvai. Reikalas tas, kad iki 1917 metų Ukrainos pietryčiuose egzistavo galingas nesveikai išpūstos Katerinoslavo (senasis Dniepropetrovsko pavadinimas) gubernijos darinys, apimantis dabartinės Zaporožės, Dniepropetrovsko, Donecko, Luhansko sričių teritorijas ir siekiantis iki pat Azovo bei Taganrogo. Nieko keisto, kad šis pusantro šimto metų Rusijos imperijos žemėlapiuose egzistavęs projektas anksčiau ar vėliau atgims kokiu nors pavidalu. Beje, Kolomoiskio Dono referendumo iniciatyva dėl keleto Donbaso teritorijų prijungimo prie Dniepropetrovsko krašto yra bandymas atgaivinti tą patį konstruktą. Tik iš kitos, proukrainietiškosios, pusės…

Būtent todėl tokie dalykai, kaip DLR, „pietryčiai“ ir pan. iš mūsų gyvenimo nedings net sėkmingai užbaigus ATO. Jų šimtametės istorinės inercijos užteks ir toliau greta Ukrainos riedėti į …ateitį. Ukrainai jų nesustabdyti. Bet ji gali imtis jiems vadovauti, pasukdama juos savo naudai. „Kolomoiskio referendumas“ – puikus pavyzdys. Derybos prie apvalių stalų ir decentralizacija – dar viena galimybė.

Ir, galiausiai, yra trečiasis kelias – vienus konstruktus iš masinės regiono gyventojų sąmonės išstumti kitais. Kodėl niekam nekilo klausimas, dėl kokių priežasčių Dniepropetrovskas taip skiriasi nuo Donecko? Kodėl Zaporožėje kelias dešimtis teroristų išvijo visas miestas, tūkstančiais išėjęs tautinių siuvinėtų marškinių maršan, o Donecke pavojinga su tokiais marškiniais pasirodyti gatvėje? Viskas labai paprasta – Donecke, be DLR, nėra nieko, o Zaporožėje yra Chortica su visu jos istorinių simbolizmu ir paveldu.

Pietryčių istoriją galima rašyti kaip kazokų, didvyrių, ukrainiečių istoriją, O galima ir kaip pramoninio šalies pakraščio, kuriame dygsta apsišaukusios respublikos. Viskas priklauso nuo mūsų. Galima pasirinkti ir į piliečių sąmonę įskiepyti bet kokią istorinę idėją – jiems būtinas koks nors praeities įprasminimas…

Tačiau reikia skubėti – vakuumas galvose liks neilgai, ir jei jo neužpildysime mes, tai už mus padarys kiti. Ir vargu ar mums patiks jų variantas.

Šaltinis: http://hvylya.org

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Leave a Reply