Jurijus Fiodorovas – karo ir politikos ekspertas (Praha)
Vertė: Dobilas-Šamanas Jankauskas

Pasaulio žiniasklaida, politikai ir analitikai, ginčijasi, kiek veiksmingos galėtų būti sankcijos prieš Rusiją.

Klausimas lieka atviras: sankcijų veiksmingumas priklauso nuo jų įvedimo nuoseklumo. Bet kuriuo atveju tai priminimas rusiškajam establišmentui apie tai, kad jie asmeniškai atsakys už kurstymą ir talkinimą vykdant agresiją, nukreiptą prieš suverenią valstybę. Norėtųsi tikėtis, kad Kremliaus panoptikumo sąrašas, pakliuvęs į sankcijų galiojimo zoną, su laiku, taptų tarptautinio STO tribunolo Hagoje teisiamųjų sąrašu. Tačiau tai tik ateityje. O dabar JAV ir NATO privalo sustabdyti rusišką agresiją prieš Ukrainą, bei neutralizuoti rusišką grėsmę Europai.

Kremlius išprovokavo krizę Europos šalyje, gresiančią pilietiniu karu, galimu chaosu, humanitarinėmis ir technogeninėmis katastrofomis. Šios krizės pasekmės gali būti visa pakopa sunkesnės, nei dešimtojo dešimtmečio karų Balkanuose pasekmės. Toje didelėje erdvėje esančioje „tarp Rusijos ir ES“ sugriauta tarptautinė tvarka, grįsta teisiniu pagrindu. Rusiškos diversinės grupės bei samdinių būriai bando įžiebti pilietinį karą pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos rajonuose. Tad ir Moldovai bei Pabaltijui egzistuoja visiškai reali grėsmė, kad pas juos pasikartos „Ukrainos scenarijus“.

Nuo 1999 metų Rusija periodiškai vykdo strateginius karinius mokymus Pabaltijo regione. Mokymuose „Sąjunginis saugumas 2004“, „Sąjungos skydas 2006“, „Vakarai 2009“ ir „Vakarai 2013“ buvo repetuojami kariuomenės veiksmai esant taktinio branduolinio ginklo panaudojimui. Rusijos karinė vadovybė nė karto net nebandė neigti šios informacijos žiniasklaidoje. Tuo tarpu, kariniai mokymai visada parodo, kokiems karams ir kokiose vietovėse yra ruošiama kariuomenė. Kitais atvejais mokymai beprasmiai.

Maskva kategoriškai atsisako svarstyti taktinės branduolinės ginkluotės kontrolės Europoje klausimą. Tačiau taktinių raketų „Iskander“ šalia vakarinių sienų dislokavimas, ir permetimas Kryman strateginių bombonešių Tu-22M3, apie ką buvo pranešta iškart po pusiasalio aneksijos, išduoda Rusijos pasiruošimą branduoliniam konfliktui su NATO. Ir šios raketos, ir bombonešiai idealiai tinka branduoliniam karui Europoje.

С-300 ПМУ2 Фаворит

Rusija stato ant taktinės branduolinės ginkluotės kortos ne veltui. Agresija prieš Latviją, Lietuvą ar Estiją pastatytų NATO prieš dilemą: eiti į karinį konfliktą su Rusija, kuris gali peraugti į branduolinį konfliktą, arba, kad to išvengtų, nevykdyti Varšuvos sutarties penktojo straipsnio įsipareigojimų. Pastaruoju atveju NATO būtų diskredituota visiškai. Ir kaip karinė, ir politinė jėga, o tvarka tarp tautų, susiklosčiusi po šaltojo karo, būtų sugriauta galutinai ir negrįžtamai, ko, atvirai tariant, ir siekia Rusijos valdžia.

Tokios grėsmės Vakarai ignoruot negali. Ir dabar formuojama ilgalaikė strategija ją neutralizuoti. Tai ilgalaikis procesas: būtina išgvildenti ir suderinti efektyvius poveikio Rusijai būdus. Būdus, kurie įmanomai mažiau pakenktų Vakarų šalims. Jau žinoma, kad tie poveikio būdai įtrauks ir draudimą įvežt Rusijon karinio arba pusiau-karinio tipo technologijų produkciją, progresyvų angliavandenių importo Europon mažinimą, rusiškų bankų ir įmonių kreditavimo minimizavimą arba visišką nutraukimą. Tačiau mažai kalbama apie būtent karybos reikalus. Galima tik spėlioti, kokius veiksmus NATO darys, kad užtikrintų Pabaltijo ir Rumunijos saugumą. Svarbiau kitkas: ar sugebės Rusija nepralošt gresiančios dvikovos su Vakarų pasauliu, tame tarpe ir naujųjų ginklavimosi varžybų, panašių į jau kartą TSRS pralaimėtą šaltąjį karą?

Artėjant link devintojo dešimtmečio pabaigos, suminis NATO šalių Bendrasis Vidaus Produktas (BVP) viršijo analogišką Varšuvos šalių rodiklį, apytiksliai, keturis kartus. Bendrai, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos išlaidos karybai buvo 2-2,5 kartų didesnis, nei šalių, Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) narių. TSRS, prieš pat jam išyrant, savo karo reikalams, skirdavo, skirtingais duomenimis, nuo 12 iki 15 procentų šalies BVP, nors yra ir drąsesnias sumas įvardijančių. Kitaip sakant, NATO ir VSO išlaidų karybai paritetas buvo palaikomas 2-2,5:1 santykiu NATO naudai. Tos išlaidos, sudariusios 12-15% nuo TSRS vidaus produkto tapo viena iš pagrindinių jos žlugimo priežasčių.

2013-ais bendrasis NATO šalių BVP sudarė apie 35 trilijonus JAV dolerių, o jų suminės išlaidos karybai viršijo trilijoną. Tai atitinka 2,9 procentus jų bendrojo BVP. Tuo tarpu Rusijos BVP 2013-ais, perskaičiavus pagal perkamumo galią, lygus apytiksliai 2,6 trilijonams dolerių. 2014-ais Rusijos išlaidos nacionalinei gynybai buvo įvertintos 2,49 trilijonais rublių arba apytiksliai 100 milijardais dolerių. Gaidaro instituto vertinimais, Rusijos ekonomikos tolerancija kariniams apmokestinimams galėtų viršyti 5% BVP. Kitaip sakant, Rusijos ekonominis potencialas šiai dienai 13,5 kartų mažesnis nei NATO, o šių išlaidų dalis jos bendrame vidaus produkte maždaug pusantro karto mažesnis nei NATO šalių.

Norėdama išlaikyti paritetą su NATO šaltojo karo laikų lygmenyje, karines išlaidas išlaikant santykio 2-2,5 su 1 ribose, šios išlaidos Rusijoje turėtų pasiekti 400-500 milijardų dolerių, taigi padidėti keturis-penkis kartus ir pasiekti 15-17 procentų nuo BVP. Tačiau netgi esant mažiausiam įmanomam karinių biudžetų santykiui, tarkim 5 su 1 NATO naudai, rusų karinis biudžetas turėtų padidėt bent dvigubai ir pasiekti nuo 8% iki 10% BVP.

Rusijos gynybos ministerijos ginkluotės departamento direktoriaus Anatolijaus Guliajevo nuomone, didžioji dalis šalies karinę techniką gaminančių įmonių naudoja pasenusias, 9-10-to dešimtmečio technologijas. Naujesnė nei dešimties metų įranga sudaro mažiau nei 20%, o bendras nusidėvėjimas viršija 70%. Gauti naujas technologijas, reikalingas rusų karinio gamybinio komplekso modernizacijai, galima tik techniškai išsivysčiusiose šalyse – JAV, kai kuriose ES šalyse ir Japonijoje. Tačiau karinių ir dvigubos paskirties technologijų tiekimo Rusijai embargas jau praktiškai įvestas.

Ir galiausiai, kritinę įtaką gebėjimui kurti šiuolaikinę ginkluotę turi moksliniai tyrimai ir inžinerinė veikla. Šių lygį apsprendžia jiems skiriamų lėšų kiekis. Šiuo rodikliu Rusija beviltiškai atsilieka nuo JAV ir ES. 2011-ais Rusija minėtiems tikslams išleido 35 milijardus dolerių, JAV – 430, ES – 320, o Japonija 146 milijardus.

Taigi, aneksuodamas Krymą ir imdamasis agresijos prieš Ukrainą, Kremlius įvarė savo šalį į spąstus. Tęsti dabartinę politiką ir nereaguoti į beprasidedančias ginklų varžybas neįmanoma. Kadangi Putino žodžiais jau niekas nebetiki, kad sustabdytų šias ginklų varžybas, jis turi veiksmais įrodyti kad buvo atsisakyta nuo agresyvių siekių. Tokiu įrodymu galėtų tapti Europai grasinančios taktinės branduolinės ginkluotės sunaikinimas. Tačiau tai yra nepriimtina Rusijos generolams bei karinės pramonės elitui, kuris kartu su specialiųjų tarnybų darbuotojais sudaro režimo jėgos ir politinę bazę. Įsitraukdama į naujas ginklavimosi varžybas, Rusija turės konsoliduoti turimus gamybinio gynybos komplekso ir ginkluotųjų pajėgų resursus, ir neišvengiamai pereiti prie sovietinio tipo mobilizacinės ekonomikos. Tačiau įveikti vis didėjantį atsilikimą nuo vakarų karinėje srityje Rusija vis vien nesugebės. Tuo tarpu mobilizacinės ekonomikos įvedimas reikš ir vartojimo šalies viduje sumažėjimą iki minimumo. To pasekoje, vidutinės klasės tarpe kilsiantį nepasitenkinimą, bus bandoma raminti represijomis. O apie tai, kas bus toliau, galima pasiskaityti Vladimiro Sorokino knygose.

Šaltinis: http://www.svoboda.org
Foto: Andrey Korchagin