Zurab Alasania

Nebendrinkite ir nesidalinkite žiniomis (informacinėmis diversijomis), kurios skirtos jūsų rankomis kelti baimę. Jūs – galutinė loginė šios grandinės grandis.

Tai – patikrinta ir daugeliu faktų įrodyta technologija.

Jos veikimas – paprastas. Pranešimas susidaro iš dalies tiesos ir didelės dalies melo. Jauką jūs čiumpate akimirksniu, nes pora “faktų” iš žinutės jums jau pasitaikė ir jie buvo teisingi. Taigi, jūsų pasąmonė sprendžia, kad likusi informacijos dalis – irgi teisinga.

Kitas informacinės diversijos variantas: “mano pažįstamo pažįstamas, karys iš ATO zonos, asmeniškai…” (dešimtys tokių “karių” jau sulaikyti. Nei vienas iš jų nebuvo net arti ATO zonos. Pusė iš jų buvo RF piliečiai, kiti – tiesiog nupirkti, vienas pasirodė tiesiog idėjinis dnr/lnr romantikas.

Košmaras lenda jums į sielą ir protą. Jus kvailina perskaityto siaubas. Jūs tuoj pat, negalvoję nė sekundės, mėginate to atsikratyti. Mūsų atveju – šauksmu socialiniuose tinkluose, dalindamasis savo šauksmu su pasauliu. Jums truputį lengviau.

Pasauliui tikrai ne lengviau. Baimė lengvai užkrečiama. Ji plinta kaip gaisras vėtroje, ir veikia mases stipriau nei pavienius žmones.

Rezultatas? Nors, regis, tai – tik pavienė priešui pavykusi psichologinė ataka, sukelianti depresyvius jausmus kiekvienam individui – yra ir strateginiai tikslai. Kumuliatyvinės baimės kaupimasis visuomenėje stumia ją į kolektyvinius veiksmus. Visokius. 99 procentai jų – kenksmingi ir problemos niekaip nesprendžia.

Bet jeigu individo atveju palengvėjimas ateina išsiliejus socialiniuose tinkluose (išliejau sielą), tai sociume išsiliejimas būna kolektyvinis: suorganizuoti masinį protestą, ką nors sugriauti, ką nors padegti, ką nors pakarti (specialiai utriruoju, bet istorija čia negailestinga). O gal ir “paimti Bastiliją”. Kam ją reikėjo imti – iki šiol niekas nežino, bet išsiliejo, oho.

Priešas džiaugsmingai trina rankas. Pavyko.
<…>

Galvokite. Skaičiuokite iki 10. Netgi iki 100, jeigu rankos vis tiek nori klaviatūros. Tada – šaltas dušas. Čiupkite save už ausies. Nueikite nuo kompiuterio. Užsiimkite kitais reikalais. Tokiais, kad jūsų mintis pilnai užimtų.

Po dviejų – trijų – keturių valandų grįžkite. Ar vis dar taip pat “svarbu”, ką norėjote paskelbti? Ne. Situacija keičiasi, ir labai greitai. Ir į visas puses.

Niekada nei vienas sprendimas, diktuojamas baime, ir veiksmas, darytas panikuojant, nebuvo naudingas ir teisingas.

Tegul kiekvienas dirba savo darbą. Pagal savo kompetenciją. Ir kiekvienas stengiasi, kad jo darbas būtų tinkamai padarytas. Tada jums nereiks žaisti tankistų, o generolams – gaminti jūsų virtuvėje.

Nebijokite. Ir mes laimėsime!