Broliai ir seserys! Visi mes – paprasti ukrainiečiai, norintys gyventi normalioje, demokratinėje ir vieningoje šalyje – esame giliai sujaudinti ir sunervinti to separatistinio sambrūzdžio, kuris dabar siautėja rytinėse šalies dalyse.
Krūvelė padugnių (dalis – degeneratų iš mūsų pačių tarpo, parsidavusių už kapeikas, dalis – atsibasčiusių pas mus Rusijos piliečių) už Kremliaus pinigus ir po bailaus sutvėrimo, pavarde Janukovyčius, stogu bando įgyvendinti “Krymo scenarijų”. Kitaip tariant – toliau draskyti ir taip kenčiančios Ukrainos kūną.

Pirmas iškylantis klausimas: kur dingo mūsų teisėsaugos ir specialiosios pajėgos?

Mūsų grupės „Informacinis pasipriešinimas” duomenimis, šiai dienai Ukrainos jėgos struktūros turi pakankamai pajėgumų ir galimybių kontroliuoti padėtį rytiniuose regionuose. Netgi turint omenyje, kad masė buvusių Janukovyčiaus tarnų, iki šiol nenusivelkančių milicijos uniformų, iš esmės užsiima sabotažu (kodėl jie vis dar yra VRM tarnautojai – kitas klausimas, į kurį dar, tikiuosi, gausime atsakymą).

Tačiau pagrindinė iškylanti užduotis – kaip išvengti kraujo praliejimo. Juk lavonų atsiradimas ir yra pagrindinė provokatorių užduotis. Kad Rusija galėtų tuoj pat įsikišti, panaudojusi prie mūsų sienų trypčiojančią kariuomenę, ir “apginti savo tautiečius” beigi padėtų šiuose regionuose suorganizuoti Krymo tipo referendumus (su iš anksto aiškiais rezultatais).

Taip, aišku, kad šiandieną mes daugmaž pasiruošę karui su Putinu, taip, tarptautinė bendruomenė tikrai palaikys Ukrainą. Bet lygiai taip pat aišku, kad maniako Putino šizofreniškų ambicijų įgyvendinimo niekas nesustabdys. Jis paskandins Ukrainą kraujyje.
Asmeniškai aš, kaip ir Jūs, esu pasiruošęs su ginklu rankose sutikti besibraunančią į mūsų namus „rusišką taiką”. Tačiau šioje situacijoje negalime kaltinti Ukrainos valdžios skystablauzdiškumu – ant kortos pastatyta per daug, kad galima būtų suklysti.
Iš šiandienos konsultacijų su jėgos struktūromis galiu konstatuoti: ir specialiosios pajėgos, ir teisėtvarkos institucijos tvirtina, kad kritiško situacijos kontrolės praradimo nėra. Visos taktinės separatistų pergalės yra jiems elementariai valdžios „atiduotos”, idant bet kokia kaina išvengtume jėgos panaudojimo.

Šiandieninių kovų pralaimėjimai toli gražu nėra pralaimėtas karas. Atsakomasis smūgis bus, ir bus netrukus. Siūlau tiesiog pasitikėti mūsų jėgos struktūromis. Nes variantus turime tik du: arba jais pasitikėti, arba įsitraukti į pilnavertį karą su agresoriumi. Tikiuosi antrojo varianto mums neprireiks.