Nuo Didžiojo Tėvynės karo* pradžios praėjo 73 metai. Ir štai dabar Ukrainoje, taip pat, kaip keturiasdešimt pirmaisiais, bombarduojami miestai, nuo antskrydžių ir apšaudymų žūsta taikūs gyventojai, vyksta mūšiai, dalyvaujant tankams ir artilerijai.

(* – taip Sovietų Sąjungoje buvo vadinama Antro pasaulinio karo dalis, vykusi nuo 1941 birželio iki 1945 gegužės. Red. past.)

Apie tai, kodėl šis karas yra nepateisinamas, kalba teatro ir kino aktorius, SSRS liaudies artistas Olegas Basilašvilis.

– Olegai Valerianovičiau, tas karas, kurio liudininku jūs buvote, seniai pasibaigė, o naujas, matyt, tik prasideda. Ką jūs apie tai manote?

– 1941 metų birželio 22. Tą dieną aš atsimenu labai aiškiai. Aš buvau Maskvoje, gimtojoje Pokrovkoje, 22 name, 15 bute. Rytas buvo aiškus, saulėtas. Mes su mama ėjome per Čistyje prudy į „Koliziejų“ žiūrėti filmo (ten dabar „Sovremenniko“ teatras). Ant kinoteatro laiptelių stovėjo nedidelė minia. Kažkodėl visi buvo apsirengę juodai – aš taip įsiminiau. Tarp tų žmonių, su raudona berete, stovėjo moteris, kuri kinoteatre tikrina bilietus, ir susijaudinus jiems apie kažką pasakojo. Mes priėjome, mama kažką nugirdo. O paskui paėmė mane už rankos ir mėšlungiškai nuvedė namo. Aš buvau beprotiškai nusiminęs, todėl, kad mes turėjome pažiūrėti filmą „Mūsų kiemas“, kuriame dalyvavo klounas Karandašas, o po to važiuoti į Visasąjunginę žemės ūkio parodą. Paaiškėjo, kad moteris raudona berete perpasakojo radijo pranešimą – kalbėjo Molotovas*, prasidėjo karas.

(Viačeslavas Molotovas – SSRS užsienio reikalų komisaras. Red. past.)

Su tuo karu man daug kas susiję. Mano netikras brolis, artilerijos mokyklos kursantas, pabaigęs ją jaunesniuoju leitenantu, buvo išsiųstas į frontą. Jis buvo vardu Žora. Jis kariavo pėstininkų būrio vyriausiuoju, prie Viazmos pateko į apsuptį, pats iš ten ištrūko, praėjo filtracinę stovyklą, buvo išsiųstas į Charkivo frontą – ir ten pateko į apsuptį. Vėlgi pats išsiveržė, pateko į pėstininkų padalinį ir pasitiko savo mirtį tankų mūšyje Kursko lanke netoli Prochorovkos stoties artilerijos būrio vado pareigose – atskiro 76-mm patrankų artilerijos divizijono 125-os pėstininkų brigados būstinės vado…

Mano tėvas praėjo visą karą, grįžo namo majoru jau 1945-ųjų liepą. Kuo vyresnis jis darėsi, tuo dažniau pasakodavo apie karą. Ir dabar man atrodo, kad jis ir tokie kaip jis žmonės buvo laimingi visus tuos keturis karo metus. Todėl, kad jie vykdė teisingą reikalą – gynė savo tėvynę nuo fašistų, savo šeimas, namus, savo mylimus miškus ir laukus. Neveltui mūsų šūkis buvo: „Mūsų reikalas teisingas, priešas bus sumuštas, pergalė bus mūsų“. Bet apie dabartinį karą Ukrainoje – jei sąžiningai, tai aš nelabai suprantu, kas ir kodėl ten vyksta. Kas nuo ko ką gina? Manau, mums visos tiesos apie tai nepraneša. O jei nepraneša, reiškia, kažką mes darome ne visai teisingo.

– Jūs manote, ne už visai teisingą reikalą kovoja Pietų-Rytų savanoriai?

– Aš nesuprantu, už ką būtent jie kovoja. Siaubinga tik tai: žūsta taikūs gyventojai, pirmiausia, žinoma, karo prievolininkai, o tada vaikai, moterys, seni žmonės. Ar jie kuo nors kalti?.. Tie niekšai, kas jie bebūtų, kurie išprovokavo karinius veiksmus, anksčiau ar vėliau bus teisiami visų tautų teismo.

– Ką jūs turite omenyje?

– Aš nežinau. Juk kažkas tuo suinteresuotas! Kažkam reikia, kad žūtų civiliai žmonės, ir Ukrainos Pietuose ir Rytuose būtų kraujuojanti žaizda.

Kam reikalingas svetimas kraujas? O svarbiausia – vardan ko? Aš nesuprantu, kokių tikslų siekia taip vadinami sukilėliai. Atsiskirti nuo Ukrainos? Ne. Tam, kad būtų su Rusija? Irgi ne – jie nekelia šito reikalavimo. O jei ir keltų – maža kas ko reikalauja. Federalizacijos? Taigi, ji jiems pažadėta. Kokių nors konstitucijos pakeitimų? Kijeve su tuo irgi sutinka. Tai ko gi tie žmonės toliau priešinasi?! Gal gana šaudytis, vyručiai – už ką jūs kariaujat? Ne, ir vėl šaudo…

Nieko negali suprasti. Žiniasklaida nepateikia pilno vaizdo apie tai, kas vyksta. Kodėl ten vyksta kažkokie savanoriai iš Rusijos? Kokiu būdu jie ten patenka? Juk yra siena!.. Ji turi būti „po spyna“. O tai dešimtys, šimtai savanorių su ginklais per ją praeina – ir nors tu ką. Kaip taip gali būti? Kokie tai žmonės? O jų naujausi ginklai? O jūs ką – šaunamuoju ginklu galite numušti sraigtasparnį? Ne, negalite, koks jis bebūtų puikus ir tikslus. Bet NZRK (Nešiojamu zenitiniu raketiniu kompleksu) – gali. Tai iš kur tie NZRK? Ar ten Donbase ar Luhansko krašte didžiuliai ginklų sandėliai?

– Ar jums atrodo, jog tiems žmonėms dabar reiktų pasiduoti?

– Reikia baigti tas žudynes. Sukilėlių vietoje aš užlipčiau ant aukštos kalvos, paimčiau į rankas ginklą, padėčiau jį ant žemės ir sušukčiau: „Brolyčiai, viskas! Mes baigiame šaudyti. Baikite ir jūs. Nagi, susėskim ir pakalbėkim…“. O sugebėti nuspausti gaiduką ir patirti seksualinį pasitenkinimą nuo to, kad tu užmuši žmogų, tai – supraskit, ne heroizmas, o nusikaltimas. Aš pats buvau pabėgėliu ir atsimenu, kaip mes bėgome iš Maskvos 1941-ųjų gruodyje. Pamenu, kaip tai sunku ir baisu. Tai kodėl dabar žmones kankinti? Tada, bent jau, mūsų žmonės kovėsi prieš fašizmą, prieš tai, kad vokiečiai gali pavergti mus, rusus ir tarybinius žmones. O dabar tai prieš ką jie kovoja? Ir kas jiems padeda?

– Bet jei savanoriai sudės ginklus – juos užmuš. O taikius gyventojus sudegins kaip Odesoje.

– Palaukit! Tai, jūs manote, Kijevo vadovybės uždavinys – sudeginti Ukrainos Pietryčius?

– Kodėl gi ne? Ten dabar Ukrainos kariškiai bombarduoja ir apšaudo iš patrankų miestus, taikius gyventojus.

– Jie bombarduoja ne taikius gyventojus, o tik tuos, kurie prieš juos kaunasi, kažkokią tų Donecko ir Luhansko respublikų vidaus kariuomenę. Taikūs žmonės tiesiog patenka į ugnį, didelei nelaimei… Visa tai man sukelia negeras mintis. Kam mums šito reikia? Mes, Krymo prijungimo dėka, vietoj brolio ir draugo, esančio šalia mūsų, jau įgijome piktą priešą – visiems laikams.

– Kaip jūs manote, kodėl nugalėjusių fašizmą rusų taip nemėgsta Vakaruose – nei pačioje Vokietijoje, nei kitose Europos šalyse, tame tarpe ir Rytų Europoje?

– Mūsų kareiviams karas buvo pačiu švenčiausiu reikalu. Ir šlovė visiems, tada kariavusiems. Bet štai po to nuo fašizmo išvaduotose taip vadinamose Rytų demokratijos šalyse – Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje – mūsų armija įtvirtino naują socialistinę tvarką. Šios šalys pasijuto okupuotos Sovietų Sąjungos. Mes ten diegėme savo taisykles, suiminėdavome režimo priešininkus. Todėl mūsų nemėgsta, mes tapome tarsi antraisiais okupantais. Mes norėjome gero, duoti toms šalims naują gyvenimą, tokį, apie kurį patys svajojome. Bet tai atnešė aukas ir kančias… Aš manau, čia ir visas reikalas. Okupantų niekur nemėgsta, nepaisant geriausių ketinimų, su kuriais jie užima svetimas žemes.

– Šiais metais Kijevo vadovybė atšaukė visas Pergalės dienai skirtas iškilmes. Vakarų Ukrainoje Didžiojo Tėvynės karo veteranams iš viso uždraudė švęsti Pergalės dieną, o visuomeninėms organizacijoms ir partijoms – vykdyti masines akcijas prie karių kapaviečių. Kaip jums tai?

– Jei sąžiningai, tai netikiu. Tai netiesa. To negali būti. Aš buvau Kijeve praeitą vasarą. Ten ant aukšto Dnepro kranto, monumento Tėvynei-motinai papėdėje stovi pabūklai, dalyvavę mūšiuose. Tai – veikiantis kovinės šlovės muziejus. Aš buvau ir kitose Ukrainos vietovėse, kuriose tarybinė armija atrėmė fašizmą. Ir netikiu, kad ten kažkodėl draudžia švęsti gegužės 9. Kam reikalingas šis melas? Nagi, aš jūsų paklausiu: kas jie tokie, kurie priešinasi Ukrainos Pietuose ir Rytuose? Kodėl jie nenori gyventi taikoje, vienoje valstybėje kartu su visais ukrainiečiais ir naująja Kijevo vadovybe, kurią iškėlė Maidanas?

– Jie sako, kad nenori gyventi vienoje valstybėje su banderininkais – fašistų padėjėjo Stepano Banderos ir tų policajų, kurie siautėjo Ukrainoje kartu su vokiečiais, palikuonimis.

– Tai, taip išeina, mes su jumis, ko gero, norime gyventi kartu su fašistais? Rusijoje taip pat jų yra, savų banderininkų. Tai imkime dabar ir taip pat visi sukilkime. Ko gi mes tylime, kodėl nemušam fašistų savo namuose?

– Tai jie mūsuose kol kas neatėjo į valdžią…

– O Kijeve, jūs manote, atėjo? O kodėl? Ar žinote, kiek ten nacionalistai gavo rinkimuose į Radą? Kažkokius menkus procentus. Tai ko mums meluojama apie tai, kad banderininkai paėmė Ukrainoje valdžią?.. Šis melas man ir kelia įtarimą, todėl, kad meluojantis žmogus, pasirodo, meluoja vardan kažkokių negerų tikslų. Kokių – nežinau.

– Egzistuoja nuomonė, kad, atseit, dėl Krymo dabar prasidės Ukrainos karas su Rusija, o vėliau ir su visu pasauliu. Ir vėl mūsų motinoms siųs pranešimus apie mirtį. Ir tam, kad karas neateitų į mūsų namus, reikia atiduoti Krymą atgal. Ir tada mūsų, galbūt nepalies, paliks ramybėje…

– Krymas – ne žaisliukas: atėmei, grąžink atgal. Krymo žmonės – taip pat ne žaisliukas. Reikia skaitytis su tais, kas ten gyvena. Buvo vykdytas referendumas, ir iš tikro, aš tuo tikiu, didžioji krymiečių dalis pasisakė už prisijungimą prie RF. Bet įsivaizduokite, kad Kubanė balsuoja už prisijungimą prie JAV. Tai Valstijos gali ten įžengti ir užvaldyti Kubanę? Tai kaip mes šį aktą pavadintume? Turbūt, okupacija… Ir suomiai galėtų pasakyti: Karelijos sąsmauka – buvusi suomių žemė. Nagi, mes ją atsirėšim! Ir viens po kito. Ir prasideda pasaulinis karas… Jeigu mes norime padėti rusams, kurie nuo Luhansko iki Odesos Ukrainoje kenčia – tai, ką gi, mes šalies rytuose turime daug žemių, ir ne tik ten. Mieliausiai prašome, atvažiuokite, o mes jums padėsime, būsite Rusijos piliečiais. Ko tik pageidaujate, kad tik Rusija neįsitrauktų į jokius karinius konfliktus…

– O jei tų rusų atžvilgiu, kurie negalės išvažiuoti, bus vykdomas genocidas, etniniai valymai? Kaip buvo Jugoslavijoje su serbais? Kas tada?

– Aš netikiu tuo. Ukrainoje genocido būti negali.

– O jei įsivaizduotumėm, kad tai galėtų atsitikti? Ar Rusija turėtų įsikišti?

– Turėtų, be abejo – jei ten naikintų rusus, žydus, totorius, vokiečius, bet kurias tautas. Mes privalome įsikišti, bet kokiu būdu? Tik per Jungtines Tautas. Iškelti ten esminį klausimą – baigti genocidą, įvesti „žydruosius šalmus“. Bet kodėl iki šiol niekas su tokiu reikalavimu nesikreipia į Jungtines Tautas? Kodėl? Kažkas suinteresuotas tuo, kad šis parakas visą laiką rusentų. Tačiau, jeigu nebus sustabdytas, tai šis rusenimas prišliauš iki pasaulinės parako statinės.

– Štirlicas „Septyniolikoje pavasario akimirkų“ sakė: „Iš visų žemėje gyvenančių žmonių aš labiausiai myliu senukus ir vaikus“. Apie ką jūs galvojate, žiūrėdamas į vaikus ir į mūsų veteranus?

– Apie tai, kad reikia užsiimti ne naujų žemių užgrobimu, o vidiniu šalies tvarkymu. Pavyzdžiui, atiduoti dalį butų naujuose elitiniuose gyvenamuosiuose namuose, kuriuose šiandien beveik niekas negyvena (nes ten beprotiškos kvadratinių metrų kainos), dar gyviems karo veteranams. Tegu jie bent likusius gyvenimo metus pagyvena žmoniškose sąlygose. Duokite jiems ne kelių tūkstančių pensiją, o kiekvienam po šimtą tūkstančių. Juk jų beliko tiek nedaug… Neatiduosite? Tai kodėl gi jums taip gaila? Tai kas jūs per skūpailos? Kaip jums negėda žiūrėti į žmones, kurie jus išgelbėjo? Štai kuo mums reikia užsiimti savojoje žemėje.

Andrejus Volodinas

Šaltinis: http://gospravo.mirtesen.ru

Vertė Lightining Rod.