Sergij Suchobok

Štai ir įsikūnijo realybėje Donecko gyventojams tai, kas taip aršiai, beprotiškai, lėkštai kasmet buvo brukama per visus televizijos kanalus ir žemos prabos filmus – karas, kurį paprastai stengdavosi parodyti gegužės 9 arba birželio 22 proga. Gegužės 26 karas atėjo į Donecko gatves.

Daugumai miesto gyventojų visi naujienų pranešimai apie antiteroristinę operaciją ties Slovjansku ar Kramatorsku siejosi su kažkuo tolimu. Beveik už realybės ribų. Juk ir žiūrėdavo dauguma vien Rusijos televizijos kanalus, su jų melo ir neapykantos srautais viskam, kas ukrainietiška, įskaitant valstybę. Ir dėl to tikėjo (ir tebetiki), kad Kijevo „chunta“ kovoja su „taikiais savanoriais“.

Tam tikri Donecko miesčionių suvokimo pokyčiai ėmė rastis po gegužės 25-osios sekmadienio, kuomet iki dantų ginkluoti čečėnų teroristai pačiame miesto centre surengė „paradą“ su šaudymais į dangų ištisomis serijomis. O po to pamatė juos ir kitose gatvėse – įžūlius, patenkintus savimi chamus.

Todėl, kai kitądien antiteroristinė operacija prasidėjo pačiame Donecke, miestelėnai, nors ir apimti panikos, Kijevo „chuntos“ akcijai jau buvo kur kas palankesni.

Bent jau šiandien nuo pat ryto kalbos gatvėse ar viešajame transporte sukosi tik apie vakarykščius šaudymus, bet be ukrainiečių jėgos struktūrų karių smerkimo. Emocionaliausią įvertinimą nugirdau besišnekant pagyvenusiems vyriškiams:

– Taigi anie gi norėjo, kad čečėnai čia valdytų. Štai ir gausit, ko geidėt. Teisingai daro, kad juos čia lupa.

Aišku, Donecko gyventojų nuotaikas lėmė ir dar du faktoriai. Pirmasis – tas, kad praėjusį sekmadienį taip vadinamos Donecko Nepriklausomos Respublikos teroristai sužlugdė regione prezidento rinkimus. Šis faktas užkabino daugelio žmonių savigarbą ir ambicijas. Kaip gi čia yra, kad kažkokie ginkluoti perėjūnai sprendžia, kam balsuoti, o kam – ne?

Antrasis faktorius – vakarykštis Donecko mero Aleksandro Lukjančenko skubus kreipimasis į gyventojus, siūlant gegužės 26 d. be būtino reikalo nesirodyti gatvėse. Tai vėlgi apribojo daugelio doneckiečių teises ir laisves. Ir kalti dėl to irgi tik Donecko Nepriklausomos Respublikos teroristai.

Taip, šiandien, gegužės 27-ąją, Donecke nedirba daugelis mokyklų ir vaikų darželių, nebeveikia komercinės ir pasilinksminimų įstaigos. Ne visos, bet visgi. Aišku, ne visi doneckiečiai sureagavo į mero kreipimąsi.

Gatvėse nepasakytum, kad visiškai tuščia, bet žmonių jose kur kas mažiau, nei įprasta. Ypač tai buvo akivaizdu tarp 8 – 9 val. ryto, kuomet žmonių srautai paprastai skuba į darbus. O štai mašinų miesto gatvėse nesumažėjo. Bet visuomeninis transportas piko valandomis važinėdavo pustuštis arba išvis be keleivių. Kas taip pat neįprasta.

Šalia teroristų štabo Donecko srities administracijos pastate taip pat tuštoka. Žmonių apie dvi dešimtis. Bet labai krenta į akis – praktiškai nėra žmonių maskuojančia uniforma ir su veidus dengiančiomis kaukėmis.

Ir kas labiausiai nustebino – nė vienas iš mano matytų žmonių jau nebuvo įsisegęs į atlapus „kolorado“ kaspinėlio.

Netgi įėjimą į barikadomis apribotos teritorijos vidų saugo ne „kovotojai“ maskuojančia uniforma, o civiliai apsirengę žmonės atvirais veidais. Ir kas labiausiai nustebino – nė vienas iš mano matytų žmonių nebuvo įsisegęs į atlapus „kolorado“ kaspinėlių. Bijo, ar ką?

Kol kas Donecke tyla. Bet nerami tyla. Niekas nežino, kada vėl prasidės antiteroristinė operacija. Tačiau kad ji bus – žino visi. Ir laukia su nerimu.

Vertė: Giedrė Bulgakovienė

Šaltinis: http://www.theinsider.ua