Oleg Kozyrev, Rusijos pilietinis aktyvistas

Prisipažinsiu, buvau neteisus, sakydamas, kad Ukrainoje pilietinis karas neįmanomas. Jis išties ten vyksta ir to nepastebėti neįmanoma. Mano klaida buvo tame, kad aš galvojau apie Ukrainą, o reikėjo žiūrėti į Rusiją.

Ukrainos rytuose vyksta Rusiškasis pilietinis karas. Paradoksas, tačiau būtent rusus šis karas supriešino ir virto brolžudišku. Ne ukrainiečius (atvirkščiai, pastaruosius šis karas mobilizavo ir suvienijo), o būtent rusus.

Būtent ten, Ukrainos rytuose, rusai, kurie nenori tapti vergais, kovoja su tais rusais, kurie nori grąžinti vagių, autokratų ir nevaldomų saugumiečių valdžią. Ir šios skerdynės, šis kruvinas ginčas atneša nesuvokiamas rusų tautos aukas.

Jau dabar konfliktas išplito per tūkstančius kilometrų, atnešdamas supriešinimą visų pirma tarp pačių rusų. Žmonės pradėjo užmušinėti vieni kitus tik dėl kitokios nuomonės, muštis, niekinti arba galų gale tiesiog nekęsti vieni kitų.

Kalba vyksta apie rusų pasaulio ateitį. Rusija gali būti didelė ir laisva, išsivysčiusi ir apsirūpinusi. Arba susitraukusi, agresyvi, smulkmeniška, skurdi, kerštinga ir visapusiškai atsilikusi. Tačiau dabar kalba patrankos. Informacijos priemonės taip pat kalba, tačiau beveik taip pat kaip patrankos. Dabar kalba kulkos. Kalba kastuvai, kasantys naujus kapus šio ginčo idealistams, o taip pat visiems atsitiktiniams ginčo stebėtojams. Žinoma, karas vyksta lyg ir toli tačiau ne taip toli, kad nepaliestų mums artimų žmonių.

Neįmanoma nuspėti, kada ir kas nuspręs šį karą užbaigti. Gal net sakyčiau, nenumanau, kas iš vis turėtų tiek galios nutraukti šį kruviną ginčą. Nebent pačios tautos valios jėga. Ir būtų gerai, jei šios jėgos užtektų ir vidinei neapykantai užgniaužti.