Keturi Krymo ateities variantai

krymasPavel Kazarin, vertė Gitana Dambrauskienė

Ką daryti su Krymu – dabar šis klausimas aktualus ne tiek Kijevui, kiek Maskvai. Galų gale, juk ne tam Rusija pykosi su pasaulio galingaisiais, kad pusę metų paprasčiausiai mėgautųsi patriotine euforija? Ji labai jau netvari. Įjautrinti žmonės pernelyg lengvai vietoj „valio!“ gali pradėt šaukti „šalin!“

Pusiasalis tampa savotiška iškaba – štai, neprieteliai, žiūrėkite, mes ne tik susigrąžinome, bet ir pagražinome ir pagausinome. Krymas tampa kovos su įvairiarūšiais nacional-išdavikais  lauku – juos svarbu nugalėti, demonstruojant pavyzdinę vitriną. Kad niekam nebekiltų abejonių – Rusija ne kokia nors Britų imperija, Indijoje tik tiek ir tenuveikusi, kad geležinkelį pastatė ir našlių susideginimą uždraudė. Pusiasalis motušės Rusijos sudėtyje – kaip hobitų kaimas. „O tai reiškia- gerai sutvarkytas“.

Sutvarkymui mažo remonto negana. Taip, pensijas pakels, atlyginimus suindeksuos, kelius palopys. O kas toliau? Juk kasdienei krymiečių buičiai visi tie dalykai kaip vitamino C žirnelis – skanu ir naudinga, bet rimto gydymo neatstoja. O pusiasaliui seniai reikia rimtos pagalbos. Pirmiausiai atsakant į klausimus apie gyvenimo prasmę.

Prekyvietė

Bet kokios kalbos apie istorinį teisingumą istorikui gali sukelti nervinį tiką. Vien jau dėl painiavos su atskaitos tašku. Iki kurios tiksliai datos buvo chaosas ir entropija, kuriuos pakeitė civilizacija ir meduoliai?

Jei pasigilintume į senesnę, nei dviejų su puse tūkstantmečio, pusiasalio istoriją, tai aptiktume, kad Krymas šimtus metų veikė kaip savotiškas prekybinis-komunikacinis mazgas, kuriame Viduržemio jūros civilizacijos produktai buvo keičiami į laukinių žemių prekes. Apibendrinant, juvelyriniai gaminiai, amforos, vynas, audiniai buvo mainomi su klajoklių gentimis į žuvis ir grūdus, arklius ir vergus. Krymas, o tiksliau Chersonas ir kiti prekybiniai miestai labai ilgą laiką atliko tranzitinę komunikacinę funkciją ir daugelį šimtmečių buvo savotiška didelė bemuitė zona.

Sudėtinga šiandien atgaivinti šį krymietišką modelį. Vien jau dėl to, kad nuo XVIII a. pabaigos, atėjus rusų kariuomenei, pusiasalis egzistavo kaip vieningas „liaudies ūkio“ kompleksas kartu su Novorosijsko gubernija. Tai reiškia, jis kartu su Chersono, Jekaterinoslavsko (Dnepropetrovsko), Besarabijos, Stavropolio gubernijomis buvo paverstas minimaliu vienetu, neskaitant Kubanės ir Donbaso teritorijų. Atskirai nuo žemyninės Ukrainos Krymas negyveno iki pat paskutiniojo referendumo.

Net jei pamirštume apie vandens ir elektros tiekimą, tai grynai logistiškai Krymą su Rusija jungia vienintelis keltas. Tarkim, bus pastatyti du tiltai – automobilių ir geležinkelio – į Krasnodaro kraštą. Bet aš tai padės grąžinti Krymui prekybinio mazgo paskirtį? Ar tos galimybės nepanaikins okupuotos teritorijos statusas, kurį pusiasaliui gali pripažinti pasaulio bendruomenė, ir tikėtina prekybinė Ukrainos, kuri tęsia įstatymo apie okupuotas teritorijas rengimą, blokada?

Kol kas realybė rodo, kad per 20 metų 2-5 kartus sumažėjo per Krymą gabenamų krovinių. Dalį funkcijų perėmė Odesa ir Nikolajevas, dalį – Novorosijskas. Jei žiūrėsime į Juodosios jūros rajono tarptautinių pervežimų žemėlapį, suprasime, kad pusiasalį aplenkia beveik visi šiuolaikiniai susisiekimo maršrutai.

Sodų ir vynuogynų kraštas

Dar neseniai 80% Krymo kioskininkų ir turgininkų turėjo sovietinio aukštojo mokslo diplomus. Sovietinių laikų Krymo pramonė neištvėrė paskutiniųjų 20-ties metų. Jau 2001 m., neatlaikiusi konkurencijos su pigiu turkišku ir kinišku importu, dingo lengvoji Krymo pramonė. Beveik nebeliko pieno kombinatų, vaisių bei daržovių konservų ir sulčių gamyklų. Šiandien neįmanoma Kryme rasti vietinės gamybos sulčių ar kompotų. Didžiulė lėšų, kurias Kryme išleidžia poilsiautojai, dalis išplaukia į kitus regionus, gaminančius maistą, gėrimus, servetėles, suvenyrus ir t.t..

Jei nebeliko Krymo pieno pramonės, tai nebeliko ir galvijų bandų. Tokia pat situacija ir su sodais, kurie buvo maisto pramonės bazė – jei mes nebeturime konservų gamyklos, tai mums nebereikia ir sodų. O sodai, kitaip nei grūdinės kultūros, reikalauja laiko – medis ima derėti tik po kelerių metų. Vyno pramonė Kryme išliko tik todėl, kad išsilaikė svarbiausios vyno daryklos. Buvo prarasta kažkiek vynuogynų, bet ne tiek daug, kaip sodų. Gamybos reikalus sunkina ir tai, kad fabrikų statybai nuo nulio reikalingi kadrai, o Kryme liko tik viena techninio profilio aukštoji mokykla, ir ta pati Sevastopolyje. Atvežus inžinierių iš kitų sričių, jiems tektų pirkti butus.

Ordinas ant Žemės krūtinės

Dar vienas vystymosi variantas – kurortinis turistinis. Juolab vyresniosios kartos atmintyje iki šiol gyvuoja prisiminimai apie klestinčias sanatorijas. Prisimenamos sausakimšos gydyklos ir perpildyti pliažai, nors tai buvo įmanoma tik esant planinei sistemai, kuomet kurortininkas galėjo rinktis tarp Abchazijos, Krasnodaro krašto ir pusiasalio teritorijos. Savo kurortinę viršūnę Krymas pasiekė devintame dešimtmetyje (daugiau nei aštuoni milijonai poilsiautojų , du milijonai gyveno sanatorijose). Posovietiniais metais „atsibasčiusiųjų“ geriausiu atveju būdavo apie penkis milijonus. Be to, apie 70% turistų atvykdavo iš žemyninės Ukrainos dalies, o Rusijai tekdavo apie ketvirtis visų atkeliaujančių. Net jei Maskva dotuos lėktuvų skrydžius į pusiasalį, jie neišspręs visų problemų, kylančių čia su aptarnavimu.

Iš esmės, norint kurortui suteikti civilizuotą formatą, reiktų bolševikiškai griauti visus paskutiniųjų dvidešimties metų statinius, o po to… Geležinkelio susisiekimo su Krymu neaiškumai (Kijevas vis dar nepriėmė sprendimo, ar bus išsaugotas visas ankstesnis eismas) optimizmo irgi neprideda. Be to, trumpas kurortinis sezonas (trys mėnesiai), kaip ir reikia tikėtis, poilsį daro brangiu- juk už tuos per 75-90 dienų uždirbtus pinigus daugelis Krymo gyventojų išsilaiko visus metus.

Dabar Krymo turizmo rodikliai atitinka pusiasalio infrastruktūros išsivystymą. Kurorte praleidžiamas laikas sutrumpėjo nuo 24 dienų (standartinė sovietinių laikų kelialapio trukmė) iki poros savaičių. Iš veikiančio visus metus kurortas galutinai tapo vasariniu ir pliažiniu. Sąlygų žiemos, įskaitant ir slidinėjimą kalnuose, poilsiui Kryme taip pat nėra.

Šiaip jau vienintelė šito verslo galimybė yra masinio gydymo paslaugų vystymas (arba atgaivinimas). Kaip tik dėl elito ir inteligentijos, atvykdavusių čia gydytis tuberkuliozės, Krymas ir tapo svarbiu turizmo centru. Net ir Livadijos rūmus Romanovai nupirko tik todėl, kad imperatoriaus Aleksandro žmona sirgo tuberkulioze. Sąlygos tokiam vystymuisi teoriškai yra: Rusijos gyventojai objektyviai sensta, pensijinis amžius ilgėja, atsiranda poreikis sveikai ilgaamžystei. Ne veltui kaimyninė Turkija jau seniai dirba šioje srityje, investuodama į ją rimtus pinigus.

Tačiau šis verslas turi ir antrą dugną. Bet koks turistinis regionas – net ir sanatorinio pobūdžio – pirmiausiai yra metrodotelių, kambarinių, apsaugininkų, pardavėjų, durininkų ir taksistų teritorija. Ambicingam jaunimui toks nuosavos ateities paveikslas nėra labai patrauklus. Sovietiniais metais Krymas į „patarnaujančio personalo“ nišą nenusirito tik dėl vienos priežasties: jis niekuomet nebuvo vien tik kurortiniu-turistiniu regionu. Visa rekreacija, viena vertus, buvo ne verslas, o socialinė SSRS programa – poilsiautojas apmokėdavo tik 20% kelialapio vertės, likusią dalį dengdavo valstybė arba profsąjunga. Kita vertus, pagrindinis Krymo uždavinys buvo visai kita, ypatingai uždara ir jokioje statistikoje neatspindima sritis.

Neskęstantis lėktuvnešis

Visą sovietinį periodą pusiasalis buvo vienas iš labiausiai militarizuotų SSRS regionų. Jis veikė kaip stambi karinė jūrų bazė, garantuojantį šalies dominavimą regione. Tarp kita ko, tas statusas Krymui jokia naujiena- ir iki tol jis buvo Rusijos imperijos placdarmu, nukreiptu į sąsiaurius.

1980 metais vien tik Juodosios jūros laivyne tarnavo apie 140.000 žmonių. Pridėkite apie dešimtį karinių oro uostų, kosminio ryšio stotis, skrydžių valdymo punktus, didžiules priešlėktuvinės gynybos sistemas ir sausumos kariuomenės korpusą. Kryme buvo net branduolinių raketų bazė.

Prie šitos karinės gausybės galima pripliusuoti pramonės, skirtos karo reikmėms, sritis. Sevastopolyje, Eupatorijoje, Simferopolyje, Feodosijoje buvo stambios matavimo prietaisų gamyklos. Sevastopolyje, Feodosijoje ir Kerčėje buvo statomi ir remontuojami kariniai laivai.

Pasak krymiečio ekonomisto Andrėjaus Klimenkos, realūs duomenys apie kariuomenę ir karinę pramonę – dirbančiųjų skaičius, gamybos apimtys – niekada nebuvo skelbiami oficialioje sovietų statistikoje. Cenzūra dirbo pavyzdingai – net to laiko žinynuose ir enciklopedijose nėra įrašų apie daugybę didžiulių karinės pramonės įmonių su stambiais konstruktorių ir mokslo tyrimų institutais. Tikrąjį karinio komplekso indėlį į sovietinių metų Krymo ekonomiką dar teks tyrinėti. Todėl kiekvienas, kuris šiandien imasi perstatyti Krymo ekonomiką, turi suprasti, ką būtent jis perstato.

Ne veltui užsieniečiams, atvykdavusiems į Krymą, buvo ribojamos kelionės dauguma krypčių, išskyrus tas, kurios vedė į pietinę pakrantę. Į Sevastopolį net Krymo gyventojams reikėjo leidimų, o į Balaklavą be leidimo nepatekdavo net sevastopoliečiai. Žvelgiant iš pramoninės perspektyvos, pusiasalis pirmiausiai buvo karinių prietaisų bei laivų gamybos ir mokslinių tyrimų centras. Ir tik trečią vietą užėmė civilinė Krymo, kaip vieno iš specializuotos maisto pramonės – žuvies, daržovių, vaisių ir vynuogių perdirbimo – centrų paskirtis.

Šiandien karinė pramonė sunaikinta. Minėtasis Sevastopolis dabar aklavietėje: darbo vietų trūksta, atlyginimai maži, jaunimas stengiasi išvažiuoti iš miesto. Pramonės beveik neliko, gyventojai verčiasi prekyba. Žmonių sąmonėje (galbūt išskyrus vyresniąją kartą) Sevastopolis suvokiamas ne kaip pats didžiausias, geriausios ir gražiausios architektūros Krymo miestas – o jis, be abejonės, yra toks – bet kaip akligatvis ir geležinkelio, ir perspektyvų prasme. Per paskutinius metus Juodosios jūros laivyno indėlis į bendrą Sevastopolio biudžetą sudarė tik 11%. Net ir darbo vietų miestui laivynas davė nedaug – dėl įžymiosios perėjimo prie „naujo karinių pajėgų modelio“ politikos Juodosios jūros laivyno įmonėse dirba beveik vieni laivyno pensininkai. Bet būtent šios pramonės atgimimas niekaip nesikerta su ginčytinu pusiasalio teritorijos statusu. Skirtingai nei kurortų ar pramonės atveju, netektų aiškintis paklausos konjunktūros ar objektyvių sąlygų. Karinis sektorius puikiai atitinka rusiškosios autarkijos ir vietinio Krymo izoliacionizmo logiką. Jei Krymas neveikia pagal šiaip ar taip savaime susireguliuojančios paklausos ir pasiūlos principus, tai vienintele alternatyva jam tampa sfera, kurioje nereikalingi jokie rinkos mechanizmai.