Ilja Azar
Radijo stoties „Echo Moskvy“ tinklapio specialus korespondentas
Rytas Slavianske, kurį išvakarėse užėmė ginkluoti kovotojai iš Donecko, prasidėjo nuo žinios, kad mieste bus vykdoma antiteroristinė operacija. Apie ją l.e.p vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas paskelbė savo „Facebook“ paskyroje, o jo pareiškimą patvirtino kariniai sraigtasparniai, nuo ankstyvo ryto skraidantys virš miesto.
Tuo metu Slavianskas gyveno įprastinį (gal net itin žvalų sekmadieno rytui) gyvenimą – gatvėmis vaikščiojo mamos su vaikais, kažkur skubėjo pensininkai. Dauguma, įskaitant ir miesto milicijos bei Saugumo tarnybos pastato užgrobimą palaikiusią miesto merę Neliu Štepa, ėjo į cerkvę, į Verbų sekmadienio pamaldas.
Žmones tuo tarpu kvietė eiti prie barikados, prie miesto milicijos skyriaus. Net ir lyjant, tapti „gyvaisiais skydais“ per galimą susišaudymą tarp specialiųjų pajėgų ir taip vadinamų „liaudies kovotojų“ panoro apie 500 žmonių, kurie vis skandavo kovotojams: „Šau-nuo-liai“. Šie su milicijos skydais stovėjo virš barikadų, visa povyza demonstruodami pasiryžimą ir pasiruošimą mūšiui. Ant gretimo namo stogo stovėjo kovotojas su granatsvaidžiu.
***
Laikas bėgo, o Avakovo specialiųjų pajėgų mieste taip ir nesimatė, tačiau paaiškėjo, kad viename išvažiavimo iš miesto kontrolės poste būta mūšio, netgi su aukomis. Vidudienį mes apvažiavome keletą išvažiavimų. Prie oro uosto, kur ryte nusileido sraigtasparniai su specialiosiomis pajėgomis, vietoj ginkluotų kovotojų budėjo keturi seniokai su termosu ir senu „Žiguliuku“. Pasirodo, tuo metu specialiosios pajėgos iš Slaviansko jau pasitraukė. Kaip parašė „Facebook“‘e Avakovas – kad „persigrupuotų“.
Prie vieno kontrolės punkto degino padangas (juodi dūmai matyti net iš miesto centro), nors čia niekas nekovojo. „Reikia bl.. n… medžius nuversti, kur katilinė, ten 150 medžių“, – vietiniai vaikinai planavo atremti puolimą. „Visi laukia pastiprinimo iš Lugansko, ir iš Krymo ateina pastiprinimas. Reikia išsilaikyti iki vakaro, tada ginkluoti žmonės bus ir pas mus“ – aiškino kontrolės punkto gynėjas apie tai, kaip jie, neginkluoti, ruošiasi ginti įvažiavimą į Slavianską.
Prie išvažiavimo, Semionovos kaimo rajone, barikados nebuvo. Keli vyrai stovėjo prie atidarytos automobilio bagažinės ir gėrė degtinę.
– Kasiau kiemą, tik girdžiu – dunda, ir sraigtasparniai praskrido. O tai, nežinau, mūsų niekas neskriaudžia, – tarė vienas iš jų.
– Ten buvo BTRai, sako, – pridėjo sugėrovas, rodydamas į miestą.
– Brolyčiai, o po penkiasdešimt? – susirūpino pirmasis.
– Paklausykite, čia tuoj karas prasidės, o jūs nuo ryto geriat degtinę! Maža ką… – nesusilaikiau.
– Kur gi karas, parodyk?! Tiu-tiu…
Kiek toliau už Semenovkos, į Slaviansko centro pusę, pagaliau aptikome vietą, kur būta mūšio. Laukymėje, šalikelėje, stovėjo kelios kulkų perskrostos mašinos. Po pilku džipu, kuris stovėjo arčiausiai prie išvažiavimo iš miesto, taigi, ir priešininko – kraujo bala. Pagal Lifenews video (šio kanalo žurnalistai glaudžiai bendrauja su Donbaso „liaudies kovotojais“ ir transliuoja jų nutikimo versiją), būtent čia gulėjo vieno iš kovotojų kūnas.
Tarp automobilių vaikščiojo moterys ir šaukė: „Mano vyro vos neužmušė! Viską sudaužė!“ ir noriai rodė kulką, įstrigusią automobilio vidaus apmušaluose.
– Būčiau buvęs automobilyje, tikrai žūčiau, – pasakė neaukštas vyriškis, rodydamas į juodą sedaną, kulkų išdaužtais stiklais. Jis prisistatė, kad yra gretimo miesto – Nikolaevkos – tarybos deputatas Vladimiras Kolodčenko.
– Man ryte paskambino vaikinai ir sako, kad trasoje – BTRas, aš atvažiavau, pastačiau mašiną ir priėjau ten, kur anksčiau benziną pardavinėdavo, – deputatas parodė keletą keistų pastatų, apie 50 metrų nuo automobilio, miškelyje. Ten, jo žodžiais, Slaviansko merė Štepa dieną kažką tarėsi su Ukrainos kariškiais, bet greitai išvažiavo. Tiesa, po to ji dingo iš miesto, ir į jos vietą aktyviai „išrinko“ naują merą, kuriuo tapo Viačeslavas Ponomariov, vienas iš miestą užgrobusių kovotojų.
Kaip pasakojo deputatas Kolodčenko, jam pliurpiant su kareiviais, iš baltos mašinos su užrašu „Apsauga“ ėmė šaudyti į SBU specialiąsias pajėgas. „Žmonės, vilkintys kamufliažu, iš Slaviansko pusės šaudė į Ukrainos kariškius“, – pareiškė deputatas. Ukrainos specialiųjų pajėgų nariai atidengė atsakomąją ugnį, bet, žuvus vienam iš jų, atsitraukė. Kartu su jais išvažiavo ir 7 BTRai.
Anot Kolodčenko, kai išvažiavo specialiųjų pajėgų kariai, jis patikrino nukauto kovotojo pulsą – lavonas jau buvo atšalęs. Lifenews teigia, kad tai – „Kijevo valdžios provokacija“ (t.y. kūnas greičiausiai buvo tyčia numestas kovos vietoje) ir vadina SBU specialiąsias pajėgas „Dešiniuoju sektoriumi“, apie kurį man Kolodčenko nieko neminėjo. „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojų pietryčiuose laukia nuo kovo pabaigos, ir pati Ukrainos VRM vis pakursto laužą, pareikšdama, kad į Slavianską vyksta Nacionalinės gvardijos batalionas, sudarytas daugiausia iš „Maidano savigynos“ narių.
Šalia sušaudytų mašinų kukliai glaudėsi du kelių inspektoriai. „Mes patys atvažiavome neseniai ir nieko nežinom“, – sakė vienas iš jų. Užtat milicininkai tvirtino, kad matė po sunkvežimio dugnu „nato kulką“, nors patikrinus ten mėtėsi tik „Kalašnikovo“ gilzės.
Tai buvo pirmieji milicininkai, kuriuos pamačiau Slavianske per dvi dienas. Situaciją mieste kai kur kontroliuoja kovotojai su automatais ir jų savanoriai pagalbininkai su Georgijaus juostelėmis bei lazdomis, kitose miesto dalyse tiesiog valdo anarchija.
* * *
Rezultatas – apie penktą valandą vakaro Ševčenkos gatvėje nežinomi asmenys apšaudė automobilį ir jame buvusius žmones. Anot įvykio liudininkų, veiksmas priminė kino filmo sceną – žudikai savo mašina persekiojo baltą „Renault“ ir persekiojimo metu į jį nuolat šaudė, išlindę pro langus. Kažkuriuo momentu vairuotojas nesuvaldė automobilio ir išlėkė į šalikelę, prie parduotuvės „Produktai“. Automobilio vairuotojas ir keleiviai skubiai išlipo ir išsibėgiojo į skirtingas puses.
Kaip man pasakojo vienas iš įvykio liudininkų, jis matė, kaip į bėgančius iš mašinos žmones buvo šaudoma iš pistoleto, kaip į taikinius.
– Vienas įlindo į kiemą, kitas greitai bėgo Ševčenkos gatve į mano pusę. Tie, kurie šaudė, iššoko iš mašinos ir šaudė į nubėgančiuosius. Vienas iš jų pataikė į jau sužeistą žmogų, kulka perėjo per kairįjį dilbį, dabar jam teikia pagalbą ligoninėje. Stovėdami šalia girdėjome kaip jis dejavo, vis tyliau ir tyliau, – graudinosi vyriškis.
Sužeistąjį keturi praeiviai nunešė į miesto ligoninę, kuri buvo už 50 metrų nuo šaudymo vietos. Išgelbėti Rubeno Ovanesiano gyvybės nepavyko. Po kelių minučių į ligoninę atnešė dar vieną nukentėjusįjį, kurį iš karto išvežė į operacinę. Šis žmogus tiesiog ėjo pro šalį, kuomet užpuolikai nevaldomai šaudė į automobilį.
Vėliau į nusikaltimo vietą atvyko dvi ryškiai dažytos blondinės, viena iš jų ėmė demonstratyviai raudoti, tvirtindama, kad ji yra nužudytojo sužadėtinė. Tarp kito, pasakyti teisingą savo sužadėtinio pavardę jai pavyko ne iš pirmo karto, pasakojo „Novaja“ (vert. past. – „Novaja Gazeta“) – žurnalistas Pavelas Kanyginas.
Dėl Ovanesiano nužudymo ji kaltino „banderovcus“. Tai, kartu su „Dešiniuoju sektoriumi“, jie – svarbiausieji, nors, sprendžiant pagal viską, greičiau įsivaizduojami, vietos gyventojų priešai. Į jų „sąskaitą“ nurašomi visi neaiškūs nutikimai (arba, kaip čia populiaru sakyti, provokacijos). Į žmogžudystės vietą kartu su „liaudies“ meru Ponomariovu atvykę ginkluoti žmonės su kaukėmis ir mane patį įtikinėjo, kad žmogžudystę įvykdė „Dešiniojo sektoriaus“ nariai.
Šiek tiek vėliau pasklido gandas, kad mašinoje buvo rasta Andrejaus Meščeriakovo vardu išduota žurnalisto akreditacijos kortelė (VGTRK (Vesrosyjskaja gosudarstvenaja televizionaja i radioveščatelnaja kompanija), kuris šiomis dienomis buvo Luganske, tačiau vėliau pats žurnalistas paneigė savo mirties faktą.
Pirmadienį Slavianske vėl buvo šaudoma, bent jau vietiniai gyventojai tvirtino, kad matė penkiasdešimties žmonių, šaudžiusių iš pistoletų, grupę. Tai įvyko netoli nuo SBU pastato, tačiau ką nors daugiau sužinoti iš pastatą saugojusių kovotojų buvo neįmanoma. „Smalsumas – tai ne yda, o didelė kiaulystė, – pasakė vienas iš jų ir pasiūlė pažiūrėti televizorių, jeigu noriu ką nors išsiaiškinti“.
***
Artėjo vakaras, tačiau antras Avakovo specialiosios operacijos etapas niekaip neprasidėjo. Sprendžiant pagal įvykius Semionovkoje, SBU planuotas miesto išlaisvinimas baigėsi nesėkmingais susirėmimais miesto prieigose, po kurių jie greitai atsitraukė. Buvo ir deputatų, spėjusių pasidžiaugti (vert. past. – sėkminga operacija), pavyzdžiui Aleksandras Brininiecas „facebook“ rašė apie visišką miesto „išlaisvinimą“, nors iš tiesų specialiosios pajėgos nė nebuvo pasirodę Slaviansko centre.
– Jaučiu, kad pirmadienį mes su tokiomis specialiosiomis operacijomis jau būsime Rusijos Federacijoje, – liūdnai konstatavo vieningos Ukrainos šalininkas, vežiojęs mane po Slaviansko patikros postus. Jo žodžiais, dauguma miesto gyventojų nori į Rusiją – daugiausiai dėl to, kad beveik visas verslas mieste orientuotas išskirtinai į Rusijos rinką (gyventojus gąsdina, kad Ukrainai toliau integruojantis į ES, Maskvos rinkos jai buvo užvertos). „Visi, kurie kada nors buvo išvažiavę už Slaviansko rajono ribų, į Rusiją nenori, tačiau tokių – mažuma“ – pridūrė jis.
***
Vakarop Kijeve įvyko neeilinis Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos posėdis, po kurio l.e. Prezidento pareigas Oleksandras Turčynovas pranešė apie naują specialiosios operacijos etapą, panaudojant armiją. Dar dieną Slavianske sklandė gandai, kad SBU specialusis būrys atsisakė „eiti“ į miestą po to, kai prarado savo narį, veikdamas be šarvuočių priedangos. Slaviansko šturmas neišvengiamai pareikalaus daug aukų, taip pat ir civilių gyventojų. Kaip pasakojo pažįstama žurnalistė, prieš dvi dienas stebėjusi Kramatorsko milicijos skyriaus šturmą, žioplinėtojai išgirdę šūvius ne tik nepasitraukė, o priešingai – spraudėsi į pirmąsias gretas.
Slavianske Kijevo valdžios (arba, kaip ją čia vadina, chuntos) ultimatumų niekas neišsigando. Visų pirma, per savaitę, kai Pietryčiuose visu gražumu klesti „rusiškasis pavasaris“, Kijevas lemtingą šturmą jau žadėjo ir Donecke, ir Luganske, ir nieko nepadarė jau tiek kartų, kad valdžia niekas nebetiki. Antra, Slavianską užėmę kovotojai, panašu, iš tiesų pasiruošę eiti iki pabaigos siekdami įgyvendinti utopinę Donecko liaudies respublikos idėją.
Pirmadienį miestas sutiko kaip išmiręs. Vakare nedirbo beveik visos parduotuvės ir kavinės, taksistai skundėsi, kad neturi užsakymų. Pirmadienį nevyksta ir užsiėmimai mokyklose. „Aš bijau dėl vaikų, bet bėgti nėra kur. Man nepatinka tai, kas dabar vyksta bet „banderovcai“ vis tiek būtų blogiau, prie jų mums nebus gyvenimo“ – sakė man vienas iš Slaviansko gyventojų.
Panašu, kad gyvenimas Slavianske virė tik centrinėje aikštėje, kur girdėjosi girti balsai, šaukiantys „Šlovė Rusijai!”, “Donbasai, kelkis!“, ir ties išvažiavimais iš miesto. Prie turbūt didžiausios barikados ant tilto per Žemojo Toreco upę budėjo dvidešimt automatais ginkluotų vyrų, čia pat moterys su ikonomis rankose meldėsi, jaunimas gėrė alų. Virš padangų krūvos vangiai pleveno Rusijos vėliava, ir čia pat stovėjo kokie aštuoni Molotovo kokteiliai (BTR‘o su tokiu kiekiu niekaip nepadegsi).
– Aš į stačiatikius* nešaudysiu, – sakė barzdotas kovotojas.
– O kaip tu juos atskirsi? – klausė jo žmonės.
– Aš kazokas, turiu ypatingą intuiciją. O štai į banderovcus pašaudyti galima, nors dar neteko, – pasakė jis ir, pagalvojęs, pridūrė – Aš taip galvoju, kad Ukrainos greitai nebebus. Bus viena stačiatikių šalis.
Iš karto už tilto, jau mieste, šalia devynaukščių daugiabučių, moteris ganė avių bandą. Ėjo link pabaigos devintos valandos ryto Turčynovo ultimatumo terminas, po kurio į miestą turėjo būti įvestieji specialieji būriai, lydimi šarvuotos technikos.
* – rus. vartojamas žodis „pravoslavnyje“, kurį kontekste galima būtų versti ir „tikratikiai“.