Jurijus Vaščenko, psichologijos mokslų kandidatas, portalui Хвилі

Vertė Milda Petrokaitė ir Laima Žilaitytė-Mayer.

Tikriausiai ir jūs turite giminių Rusijoje. Arba pažįstamų. Ir jūs, tikriausiai, taip pat vieną dieną nustebote dėl to, kad jiems neįmanoma paaiškinto to, kas vyksta pas mus. Čia. Ukrainoje. Lyg kokia nematoma siena mus atskyrė. Tie patys įvykiai ir faktai interpretuojami skirtingai. Mes liūdime – jie džiaugiasi. Mes džiaugiamės – jie suglumę. Socialiniuose tinkluose regime kalbas apie žmonių vertimą zombiais, apie smegenų plovimą. Apie tai, kad dėl agresyvios propagandos Rusijos žmonės pradėjo iškreiptai ir tendencingai priimti naujienas mūsų šalyje. Žmonės toliau eina į darbą, augina vaikus, ima kreditus, sveikinasi su kaimynais. Ir tik Ukrainos atžvilgiu jie reaguoja aiškiai neadekvačiai. Pernelyg emocingai, egzaltuotai, nenorėdami aiškintis faktų ir demonstruodami spragas savo mąstyme. Kas gi atsitiko?

Paaiškinimo siūlyčiau ieškoti klinikinėje psichologijoje. Ji tyrinėja patologinių psichinių procesų vyksmą – kaip keičiasi žmonių elgesys, mąstymas, jausmai streso, ligos ar agresyvios propagandos įtakoje. Kaip mes galime charakterizuoti masinės Rusijos žmonių sąmonės būseną žvelgiant klinikinės psichologijos požiūriu? Man atrodo, kad tai – kliedesio būsena.

Klinikinėje psihologijoje kliedesys priskiriamas prie mąstymo sutrikimų. Žmogus, kenčiantis nuo kliedesio, pilnai orientuojasi vietovėje, gali pasakyti tikslią datą ir laiką, apibūdinti save. Tačiau tuo pačiu yra ir tvirtai įsitikinęs, kad jo kaimynai – CŽV darbuotojai, žmona ir vaikai nori jį nunuodyti, o jis pats netrukus padarys kokį nors neįtikėtiną mokslinį atradimą. Iš kliedesio gimę tokio žmogaus įsitikinimai nekritikuotini. Jie aukščiau bet kokios kritikos. Kritika jų negali paliesti. Pavyzdžiui, Baltosios brolijos nariai buvo įsitikinę, kad visi žmonės – biorobotai, ir tik Baltosios Brolijos nariai likę paskutiniais normaliais žmonėmis, biorobotai nori išžudyti paskutinius normalius žmones, todėl biorobotais negalima pasitikėti, negalima iš jų imti medikamentų, su jais bendrauti. Ir kai su Baltosios Brolijos nariais bandė dirbti psichiatrai, jų darbas buvo beviltiškas.

Būna persekiojimo kliedesiai, maniakiniai kliedesiai, santykio suvokimo kliedesiai, kai žmogui atrodo, kad visi pasaulio įvykiai tiesiogiai susiję su juo pačiu. Kliedesio elementai gali būti sutinkami mūsų kasdieniniame gyvenime, tiesiog mes retai į juos atkreipiame dėmesį. Beskubant gyventi mums ne visada užtenka laiko išsiaiškinti, pavyzdžiui, kodėl buvę sutuoktiniai staiga pradeda vienas kito nekęsti, kodėl jų mąstymas aplinkiniams atrodo, švelniai tariant, keistas. Kodėl jie po daugelio kartu praleistų metų staiga tampa įsitikinę, kad buvęs sutuoktinis būtinai nori jiems pakenkti, sugadinti turtą ar netgi gyvenimą. Juos supantiems žmonėms tai atrodo kaip kvailystė ir nesąmonė, tačiau pačiam sutuoktiniui tokie samprotavimai atrodo ypač įtikinami.

Jeigu mes dėl vienų ar kitų priežasčių bandome suprasti jų santykius, tai su tam tikru nusistebėjimu suvokiame, kad jų samprotavimuose galima atrasti tam tikrą logiką. Įvairūs faktai, nuomonės, jausmai rikiuojasi kiekvieno iš sutuoktinių mąstyme tokiu savotišku būdu, kad iš pradžių jis (ji) netgi gali įtikinti išorinį stebėtoją savo teisumu. Na iš tiesų, juk tikrai kitas sutuoktinis užsiima smulkiomis kiaulystėmis, tyliai kenkia, blogo linki. Ir tik neskubėdami išanalizavę visą šią loginę seką, pakalbėję su kita puse, kaimynais, giminaičiais, mes galime padaryti išvadą, kad tai kliedesio logika. Išmąstyta, neįprasta, sklandi savo esme, kartais netgi ganėtinai įtikinama, bet vistiek liguista kliedesio logika.

Pamėginkime susigaudyti rusiškojoje kliedesio logikoje aktualiu tarptautinio konflikto klausimu. Rusiškasis geopolitinis kliedesys ilgą laiką buvo paslėptas, menkai pastebimas, tačiau pastaruoju metu agresyvios propagandos dėka perėjo į aštriąją fazę. Koks kliedesio logikos uždavinys? Įrodyti, kad viskas, kas vyksta su Ukraina yra teisėta, pagrįsta ir tik šiuo vieninteliu būdu įmanoma. Kad ukrainiečiai savo veiksmais arba neveiklumu patys išprovokavo Rusijos vadovybę atitinkamai veikti. Kad šioje situacijoje yra neleistina naudoti tokius aštrius išsireiškimus kaip aneksija, užgrobimas, agresija, išdavystė, apgavystė melas. Reikia naudoti švelnesnes sąvokas – susijungimas, istorinio teisingumo atkūrimas, nuraminimas, adekvatūs veiksmai.

Kuriant iškreiptą ir kliedesiu pagrįstą pasaulio vaizdą būtinai sukuriama šio vaizdo esminė šerdis, grindžiama vadinamaisiais „atraminiais mazgais“ – pagrindiniais postulatais, kurių pagalba ilgą laiko tarpą palaikomas iškreiptas mąstymo būdas. Jie sudaro kliedesio logikos struktūrą. Mūsų aptariamu atveju tokiais atraminiais mazgais yra šie teiginiai:

• Tai yra didžioji geopolitika. Pasaulyje egzistuoja didžiųjų valstybių priešprieša. Mes kovojame su Vakarais. Taip išėjo, kad Ukraina tapo globalios konfrontacijos vieta. Pati Ukraina kaip tokia mums įdomi tik šios konfrontacijos su Vakarų valstybėmis rėmuose. Tokia štai geopolitinė mėsmalė išeina.
• Ukraina, kaip pilnateisė valstybė, neegzistuoja. Yra tik valstybės iškaba, o pačios valstybės nėra, tik laikinas darinys. Yra broliška ukrainiečių tauta, kuri kankinasi šioje „neįvykusioje“ valstybėje. Todėl neįmanoma sugriauti to, ko nėra.
• Ukrainiečiai, kaip atskira tauta, neegzistuoja. Ukrainiečiai – tai tokia savotiška didžiosios rusų tautos atšaka. Ukrainiečiai mums „savi“. Neįmanoma kariauti su tuo, kas neegzistuoja.
• Ukraina, kaip politinis objektas, neegzistuoja. Ukraina visiškai priklausoma nuo mitologizuotų Vakarų ir nuo Vašingtono apygardos komiteto. Todėl kalbėtis ir tartis reikia su Vakarų lyderiais, o ne su Ukrainos valstybės vadovais. Mes atkakliai nepastebime Ukrainos kaip tokios.
• Vieninga Ukrainos valdžia neegzistuoja, yra tik abejotino teisėtumo Kijevo valdžia – „Kijevo chunta“. Ši vyriausybė neatstovauja visos Ukrainos, tai Vakarų statytiniai ir atėjūnai iš Vakarų Ukrainos. Neturime su kuo kalbėtis. Jie nieko neatstovauja.
• Valdžia Kijeve užgrobta ginkluoto perversmo būdu, grasinant ginklais. Valdžią kontroliuoja nacistai, neofašistai, ekstremistai. Tai labai agresyvi valdžia, pražūtinga rusams ir rusakalbiams ukrainiečiams. Mes šioje valdžioje nematome partnerio dialogui. Tai ne valdžia, o perversmininkų gauja.
• Ukraina apimta ugnies. Gatvėmis klaidžioja ginkluoti žmonės, kurie puldinėja tuos, kurie jiems nepatinka. Šalyje vyrauja chaosas ir suirutė. Mes matome artėjančią humanitarinę katastrofą. Reikia gelbėti šalį.
• Atsakomybės permetimas. Jūs, bičiuliai, patys to nusipelnėte. Reikia tą sąžiningai pripažinti. Būtumėte sėdėję sau tyliai, nėję į jokius maidanus, nieko nebūtų atsitikę. O dabar nesiskųskite. Jūs, ukrainiečiai, patys dėl visko kalti.
• Pilietinio karo iliuzija. Pas jus ten rimtas pilietinis pasipriešinimas, skilimas tarp Rytų ir Vakarų, tarp ukrainietiškai kalbančių ir rusakalbių. Mes turime ginti rusų tautybės žmonės ir rusakalbius nuo pasiutusių šovinistų. Reikia užbaigti šį rimtą vidinį konfliktą.
• Mitas apie brolišką tautą. Mes nekariaujame su ukrainiečiais. Mes netgi negalime įsivaizduoti karo su ukrainiečiais. Mes kariaujame su ekstremistais.
• Mes ne puolame, mes ginamės. Tai jūs stumiate link mūsų sienų konfliktus, sumaištį ir chaosą. Mes tiesiog priversti gintis. Mes neturime kito pasirinkimo.
• „Banderovcų“ mitas. „Banderovcai“ – tai nebaigti naikinti fašistai, kurie visą laiką buvo pogrindyje. O dabar, pamaitinti ir pašildyti Vakarų, atgijo ir pradėjo audringai daugintis. „Banderovcai“ – principiniai „sovietinio“ ir „rusiško“ priešininkai. Su „banderovco“ įvaizdžiu rusiškojoje (ir sovietinėje) masinėje sąmonėje siejama viskas, kas yra labiausiai atstumiančio ir gąsdinančio. Tai visuotinio blogio sinonimas, o jo nugalėjimas neabejotinai laikomas didžiausiu gėriu.
• Istorinis teisingumas. Tai, kas vyksta, yra istorinės neteisybės ištaisymas. Visus tuos metus mes gyvenome su baisios neteisybės jausmu ir neužgyjančia žaizda širdyje. Mes neatimame svetimo, mes susigrąžiname tai, kas mūsų.

Visi čia išvardinti teiginiai mažų mažiausia ginčytini. Pabrėšiu dar kartą: kalbame apie subjektyvų suvokimą, apie tai, kaip mums įprastą realybę suvokia masinė šiaurinio kaimyno sąmonė. Kliedesio logika specifiniu būdu programuoja individualią sąmonę, nepalikdama vietos asmeninei nuomonei, savo ypatingam požiūriui į tai, kas vyksta.

Kiekvienas šis semantinis mazgas atskirai neatrodo esantis rimtas. Bet visi kartu jie sudaro loginę kliedesio struktūrą. Ši struktūra iškreipia realybę, leidžia laisvai interpretuoti faktus, pašalina akivaizdžius argumentavimo pertrūkius ir spragas. Suderintas visų šių mazgų veikimas ištisai masei Rusijos žmonių leidžia nejusti nė nerimo, nė sąžinės graužimo, nė gėdos. Tokia loginė struktūra apsaugo nuo mums, ukrainiečiams, akivaizdžių egzistencinių klausimų: kaip galėta užpulti gimines, didžiausią jų silpnumo minutę, pasinaudojant ciniškomis ir įžūliomis priemonėmis? Susivilioti teritorijos gabalėliu ir paniekinti bendrą istoriją ir tragišką likimą? Paaukoti tai, kas amžina dėl materialinės naudos? Pūstis iš pasididžiavimo, menkinant savo artimą?

Galima kalbėti būtent apie masinę sąmonę apėmusį patologinį psichinį procesą, kadangi susiduriame su rimtomis psichologinio negalavimo apraiškomis: aiškiu priešiškumu, atviru vertinimo išsireiškimų vartojimu, nemaskuojamai triumfuojančiu kerštingumu.

Priešiškumo aukomis pirmiausia tapo Ukrainos žurnalistai. Šis priešiškumas iššauktas to, kad būtent žurnalistai kelia pavojų sukritikuoti kliedesio idėjas. Pavojų jas atskleisti. Net jeigu žurnalistas tiesiogiai ir nekritikuoja kliedesio fantazijų. Vis vien, jis potencialiai gali sugriauti visą kliedesio konstrukciją. Klausinėja, domisi, piktžodžiauja, o paskui ims ir pateiks mus nepalankioje šviesoje. Todėl geriau su juo nesikalbėti, jei tik įmanoma – sudaužyti fotoaparatą, videokamerą.

Mes tapome liudininkais, kai masiškai vartojami neigiamai emocionaliai nuspalvinti, dažnai įžeidūs išsireiškimai: fašistiniai banditai, Kijevo chunta, nacistiniai veikėjai, įsisiautėję ekstremistai. Atpažįstamas sovietinės propagandos stilius. Tokiais išsireiškimais visiškai devalvuojama oponento žmogiškoji vertė, tiesiogiai provokuojama atsakomoji agresija. Sunku palaikyti dialogą, kai vienas iš pašnekovų akimirksniu nusirita iki įžeidimų.

Ir pagaliau – atviros nugalėjusio kerštingumo išraiškos. Nugalėtojų, triumfatorių suvažiavimas, ovacijos stovint, skandavimas. Mes – rusai, kaip nuostabu! Priešas sutryptas, istorinis teisingumas atstatytas, Imperija gyvuos, Vladimiras Vladimirovičius bus pavadintas Vladimiru Didžiuoju! Nušluostėme nosį visiems: Europai, Amerikai, Ukrainai! Žvelgti iš šalies į šitą svaiguliu springstantį džiūgavimą labai liūdna. Nes ūminė kliedesio fazė visada baigiasi, karštą entuziazmą neišvengimai pakeičia erzinanti tuštuma.

O kas toliau, daktare? Ar gali toks ligonis pasveikti? O toliau reikia nuosekliai ir sistemingai griauti pagrindinius prasminius kliedesių logikos branduolius. Mes esame. Mes kitokie nei jūs. Ukraina yra. Mūsų vyriausybė yra. Jūs kariaujate su mumis, o ne su Amerika. Pas mus nėra vidinio konflikto – yra išorinis. Pas mus nėra chaoso, tiksliau – nebuvo, kol jūs neatėjote. „Banderininkai“ – jūsų karštligiškos vaizduotės sukurtos mitinės būtybės. Mūsų vadovybė visiškai teisėta. Ramiai, metodiškai pasakoti, rodyti. Klausti, kaip jie jaučiasi, kodėl vartoja tokią neįprastą leksiką, dėl ko tas beribis susijaudinimas. Ką mes galime padaryti, kad nuramintume juos? Kokių duomenų ar faktų jiems trūksta, kad galėtų priimti pagrįstus sprendimus? Taip, mes visi truputį nervinamės, tai suprantama, situacija neįprasta, nepaprasta, todėl imkime ir pamirškime geopolitiką. Nusileiskime ant žemės, sugrįžkime prie žmogiškųjų santykių. Ir tokiu būdu, palengva propagandos degėsiai išblės, neišvengiamai prasidės išblaivėjimas. Būtent mes turime padėti, kad vyktų sveikimo procesas.

Šaltinis ir iliustracija: http://hvylya.org/analytics/geopolitics/logika-geopoliticheskogo-breda.html