Inga Lavrinenko

Vertė Milda Petrokaitė

Jeigu rusas nors akimirkai atsiribos nuo išgalvotų vaizdinių ir įsisąmonins, kad jokių fašistų Kijeve nėra, jis bus priverstas pripažinti, kad neapykantos jausmas, kuris jame liejasi per kraštus – tai jo paties asmeninis jausmas. Psichologas Olegas Chomiakas pasakoja, kaip Rusijoje vykdoma masinis sąmonės apdorojimas ir siūlo rekomendacijas, kaip bendrauti su giminėmis, draugais ir kolegomis – rusų tautybės žmonėmis, kurių smegenis „išsinuomojo“ Kremlius.

Šioje sudėtingoje situacijoje, kurioje dabar esame, susiduriame su daugeliui netikėta problema bendraujant su giminaičiais, kolegomis, draugais, bendradarbiais iš Rusijos. Kodėl lyg ir normalūs, adekvačiai vertinantys situaciją žmonės elgiasi taip, lyg būtų netekę proto? Kaip į tai reaguoti? Anksčiau, bendraudami su rusų tautybės žmonėmis, mes galėjome aptarinėti įvykius, ginčytis, įrodinėti, tartis. Vyko normali komunikacija. Dabar gi mes susiduriame su tuo, kad mūsų paprasčiausiai negirdi. Bet kokioms mūsų prielaidoms priešpastatomas „tekstas“, susidedantis iš tam tikrų stereotipų rinkinio, o mes suprantame, kad tokia siunčiama žinia – tai akivaizdus melas. Mes aptariame situaciją ne Rusijoje, o Ukrainoje, o šiame procese rusų tautybės žmonės užima tokią poziciją, lyg geriau už mus pačius žinotų, kas pas mus vyksta.

Kai taip atsitinka, aš patarčiau visų pirma perkelti pašnekovo dėmesį į tuos negerus dalykus, kurie vyksta pačioje Rusijoje: terorizmas, masiniai grobstymai (korupcinės vagystės – red.past.), besaikis girtuokliavimas ir pan. Taip pat galima pašnekovo paklausti, kodėl Rusijoje dabar taip stiprėja neonacistinės nuotaikos, ir kaip jie planuoja su tuo kovoti. Tai pats paprasčiausias būdas nuleisti garą.

Kodėl staiga su racionaliu, subrendusiu ir protingu žmogumi tampa nebeįmanoma kalbėtis? Čia reikėtų papasakoti apie tam tikro mechanizmo, populiariai vadinamo „vertimu zombiais“ arba, kitaip tariant, masinio sąmonės apdorojimo, veikimą. Svarbu prisiminti, kad žiniasklaida Rusijoje jau daugelį metų yra visiškai kontroliuojama valstybės ir transliuoja valdžios kuriamą bei vieningai formuojamą ideologiją. Aišku, yra ir opozicinė žiniasklaida, tačiau ji patiria didelį spaudimą ir jos lieka vis mažiau ir mažiau. Greitai ten susikurs vieninga ideologija grindžiama erdvė. Rusijoje atgimė ir buvo atkurta sovietinė propagandos sistema pačia baisiausia jos forma. Ši propagandos mašina labai panaši į tą, kuri veikė Hitlerio valdomoje Vokietijoje. Kad pasiektų ten buvusį lygį, dar reikėtų padirbėti, tačiau nepaisant to, propagandinė žiniasklaidos sistema Rusijoje dabar dirba labai galingai.

Kokiu būdu žmonės „verčiami zombiais“? Kiekvienas žmogus turi individualią sąmonę, pasąmonę, asmenines emocijas, jausmus, požiūrius. Tačiau egzistuoja ir vadinamasis kolektyvinis nesąmoningumas, apie kurį kalbėjo Karlas Gustavas Jungas. Tai vienodų mąstymo stereotipų rinkinys, kuriais vadovaujasi žmonės, vienu ar kitu būdu sujungtas į vieną sistemą. Kokie vaizdiniai iškyla sąmonėje žmogaus, išaugusio Sovietų Sąjungoje, pavyzdžiui, kad ir mano, kai išgirstamas žodis „fašizmas“? Pirmas vaizdas, kuris iškyla prieš mano akis – tai karo laikų plakatas, kuriame pavaizduotas sovietinis kareivis, durtuvu smeigiantis į fašistą. Antrasis – tai sudeginti miestai ir kaimai. Žvelgiant toliau išvystame fašistus atraitotomis rankovėmis, laikančius „Šmaiserio“ automatus. Ir dar išgirstame dainą „Pakilk, didžioji šalie!“ („Vstavaj, strana ogromnaja“). Šiuose iškylančiuose prieš akis paveiksluose slypi labai didelis emocinis užtaisas, čia telpa ir baimė, ir neapykanta, ir pyktis, ir panieka ir dar daug panašių dalykų.

Kolektyviniame nesąmoningume telpa daug vaizdinių. Tai – vizualizuotų paveikslų, jausmų, pergyvenimų, garsų samplaika. Ir visiškai nebūtina, kad šie vaizdiniai atitiktų realybę. Pavyzdžiui, Rusijoje visiškai sėkmingai gyvuoja „pasaulinio sąmokslo“ vaizdinys, kuris pačia savo esme yra absurdiškas, nors tuo pačiu atrodo, kad lyg ir kalbama apie kažką konkretaus.

Vaizdiniai gali būti išgalvoti, nesusiję su realybe, tačiau tuo pačiu ir sudėlioti iš realybėje egzistuojančių elementų. Pavyzdžiui, rusams pasakojama, kad Ukrainoje valdžią užgrobė „banderovcai“ ir „fašistai“. Sukuriami mitiniai „fašistų“, „banderovcų“ vaizdiniai (beje, irgi labai stiprų emocinį užtaisą turintis vaizdinys, kuris, be kita ko, Rytų ir Vakarų Ukrainoje sukelia visiškai priešingus jausmus), jie susiejami su realiai egzistuojančia situacija Kijeve, rusakalbiais žmonėmis, Maidano įvykiais. Visa tai iškreiptu būdu supinama ir sukuriamas chaoso vaizdinys.

Kadangi kiekvienas iš mūsų priklauso daugeliui įvairių sistemų (giminės, profesinei, nacionalinei, tautinei, valstybinei ir t.t.), mes esame veikiami skirtingų vaizdinių rinkinių, kurie saugomi šių sistemų kolektyvinio nesąmoningumo šerdyje. Kaip kino filme „Matrica“: prie žmogaus pakaušio prijungiamas atitinkamas laidas, ir žmogus mato tą pasaulio vaizdą, kurį jam diktuoja ta konkreti sistema. Tokiais individualios žmogaus psichikos ir sistemos kuriamo bendro vaizdo jungiamaisiais „vartais“ ir yra vaizdiniai. Iš vienos tokio kuriamo vaizdinio pusės (sistemos kuriamos pusės) pateikiamas vizualizuotas paveikslas arba stereotipas (kad ir tas pats „fašistas“, kurio aš, pavyzdžiui, niekada savo gyvenime nesu matęs, kaip ir didžioji dauguma rusų tautybės žmonių), o iš kitos pusės pastatomos mūsų individualios emocijos (neapykanta, pyktis, baimė, teisingumo siekis ir pan.). Ir visa asmeninė žmogaus energija nukreipiama į šio sisteminio vaizdinio realizavimą. Kitaip tariant, daugelio rusų tautybės žmonių jausmai ir jėgos šiuo metu aktyviai nukreiptos į kovą prieš fašizmą Ukrainoje, nors kiekvieno iš jų pačių gyvenime yra nemažai problemų, su kuriomis labiau derėtų kovoti.

Įsijungdami į sistemą (daugelis žmonių tai daro nesąmoningai ir nekontroliuodami proceso), mes priimame šiuos vaizdinius ir juose įsigyvename. Vyresnio amžiaus rusų tautybės žmonėms tokių istoriškai suformuotų vaizdinių yra labai daug, kad ir ideologiniai vaizdiniai, kurti ir puoselėti sovietų laikais. Tuo pačiu turime įsisąmoninti ir tai, kad anas karas buvo realus, baisus, pareikalavęs daug žmonių aukų, ir iš to kilo atitinkamas jo vaizdinys, atradęs savo vietą ir įsitvirtinęs mūsų kolektyviniame nesąmoningume. Tai – skirtingi dalykai. Tačiau eilinis žmogus neskiria išgalvoto ir realaus vaizdinio. Jis bet kokį vaizdinį, jeigu tik jis nėra visiškai neįtikėtinas, priima kaip gryną tiesą. Nors kartais net ir atrodytų visiškai nieko bendro su realybe neturintys vaizdiniai priimami kaip teisybė. Atsiminkime vadovėlinį pavyzdį, kuomet radijo spektaklis pagal Herberto Velso knygą „Pasaulių karas“ sukėlė tikrą paniką visuomenėje. Jeigu aš, jūs, dar kas nors staiga pradėsime įtikinamai pasakoti apie tai, kad matėme čiupakabrą, praėjus tam tikram laikui šis gyvūnas įgis tam tikrą apčiuopiamą pavidalą ir jau nebebus priimamas kaip visiškas išsigalvojimas. Žmonės neskiria vaizdinių, ateinančių iš asmeninės patirties, nuo vaizdinių, gaunamų iš sistemos. Paprastas pavyzdys: visi mes esame įsitikinę, kad žinome, kaip atrodo Saulės sistema: viduryje saulė, aplink kurią savo orbitomis sukasi planetos. Bet ar kas nors iš mūsų tą matė savo akimis? Mes matėme paveiksliukus vadovėliuose ir priėmėme tai kaip tiesą. Jeigu tą suprasime, tai suvoksime, kad mes neturime jokio kito Saulės sistemos egzistavimo patvirtinimo, išskyrus tą vaizdą, kurį matėme vadovėlyje. Nemaža mūsų žinių apie pasaulį dalis – būtent tokie paveiksliukai, kurie nėra patikrinti mūsų asmenine patirtimi.

Dėl to, kad gyvename vienoje teritorijoje, sukamės toje pačioje bendruomenėje, tai reiškia – esame prijungti prie vienos bendros sistemos – mes „praryjame“ tuos pačius ar bent jau panašius vaizdinius. Tai leidžia mums bendrauti tarpusavyje, lyg ir suprantant vienas kitą. Jeigu kalbame apie patį mąstymo procesą, tai iš tiesų ne tiek žmogus pats mąsto, kiek sistema mąsto per žmones. Sistema „pakrovė“ į mus tam tikrą atitinkamų vaizdinių kiekį ir dabar visas mūsų tikrovės suvokimas yra pagrįstas šiais vaizdiniais. Taigi, mąstymo procesas – tai ne individualus, o sisteminis procesas.

Taigi, kas nutiko Rusijoje? Putinas pradėjo aktyvuoti ir aktualizuoti tam tikrą vaizdinių rinkinį: visų pirma – „fašizmo“ vaizdinį (o rusai reaguoja taip, lyg fašizmas jau stovėtų prie pat jų sienų) ir, savaime suprantama, sovietinio herojiškumo idėjas. Čia vertėtų prisiminti „Pergalės dienos“ minėjimą. Ši šventė, šalia to, kad atspindi realų įvykį – SSRS pergalę prieš Vokietiją, savyje turi ir galingą ideologinį užtaisą. Tai šventė, kurios paskirtis – nuolat palaikyti nugalėtojo dvasią. Nuo tos dienos jau praėjo 70 metų. Per šiuos metus jau buvo pralošta išties nemažai – pralaimėtas Šaltasis karas su Vakarais (SSRS sužlugo, Rusijos ekonomika dabar grindžiama tik žaliavomis). Tačiau „Pergalės šventė“ tęsiasi, o žmonės ir toliau gyvena pergalės jausmo šviesoje. Dabar Rusijoje vis rečiau prisimenami žuvusieji šitame siaubingame kare (o tą tikrai reikėtų daryti dažniau). Vietoje to, žmonės mėgaujasi šovinistiniais nugalėtojo jausmais. Šią dieną galima būtų padaryti atminties, taikos, protesto prieš karus diena, tačiau šiuolaikinėje Rusijoje, kuri iš tiesų savo esme ir toliau išlieka sovietine Rusija, ši šventė toliau egzistuoja kaip didvyriškumo dvasios puoselėjimo įrankis.

Rusai – imperialistinė nacija, o visos tokios nacijos turi postimperinį sindromą – išgyvenimą dėl prarastos didybės. Štai todėl ir švenčiama „Pergalės diena“ ir panašios šventės, susiję su pačios Rusijos didybe ir Rusijos ginklų galybe. Ir jeigu sumanus manipuliatorius išnaudoja šį išgyvenimo dėl prarastos galybės jausmą, papildo jį stipriai „įkrautais“ vaizdiniais, pavyzdžiui, kad ir to paties fašizmo vaizdiniu, ir dar parodo, kur būtent tas fašizmas gyvuoja (aptariamu atveju – Ukrainoje), tai kyla stipri emocinė banga, kurios nešami didžioji dalis Rusijos gyventojų veržiasi kovoti su fašizmu Ukrainoje.

Tačiau neužtenka vien tik sužadinti emocijas. Jas reikia nuolat palaikyti tame sužadinimo lygyje. Ir tada prasideda apeliacijos į rusišką vienybę (visuomenei peršamos idėjos apie įvairiausius rusų ir netgi rusakalbių teisių pažeidimus), į tikėjimo (stačiatikybės) tiesas (prieš „begėdžius Europos gėjus“). Ir štai mes turime ištisą „fusion“ ideologiją, apjungiančią sovietinės praeities, Rusijos imperinės praeities, panslavizmo ir religijos simbolius bei vaizdinius. Ir visa ši keista idėjų mišrainė pateikiama kaip „dvasinių saitų“ koncepcija. Nors iš tiesų, vieninteliai „saitai“, kurie jungia Rusiją – tai nafta ir dujos, o visa kita – tai tik ideologinis apvalkalas, skirtas suteikti visiems šiems dalykams bent kažkokią prasmę. Ir tai suprantama – juk gyventi beprasmiškame pasaulyje labai sunku.
Reikia suprasti, kad žmonės, pajungti bendrai vaizdinių sistemai, nustoja mąstyti, jie tiesiog reaguoja, kaip į mygtuko paspaudimą. Žiniasklaida nuspaudžia mygtuką – paleidžiamos emocijos, mąstymo procesas nebevyksta. Todėl kai jūs bandote kalbėti su rusų tautybės žmogumi, jūs susiduriate vien tik su stipriomis emocijomis, logikos ten nėra. Ir jeigu jums neįtikėtinų pastangų dėka ir pavyktų tą žmogų kuo nors įtikinti, jam ką nors įrodyti, jūs vėliau nustebęs aptiksite, kad kito pokalbio metu jis vėl transliuos tą pačią žinią, ir netgi ta pačia forma, kaip ir anksčiau. Kodėl? Todėl, kad jis grįžta namo, prisijungia prie sistemos – televizoriaus, kaimynų, kolegų ir vėl pasikrauna ta pačia informacija.

Kaip suprasti, kad jūsų pašnekovas paverstas zombiu? Jis emocingai reaguoja, operuoja galingais stereotipais (kurie yra tokie patys pas vienos sistemos atstovus) ir visiškai negirdi jūsų argumentų. Žmogus neįsisavina išorinės informacijos, kuri gali sugriauti vaizdinius, sukurtus jo smegenyse. Būtent tai yra pagrindinis išties stiprios ideologijos požymis – žmoguje „įmontuotas“ apsaugos nuo nereikalingos informacijos mechanizmas. Ir žmogus laikosi įsikibęs šio mechanizmo. Todėl, kad jeigu jis bent akimirkai leis sau atsiriboti nuo išgalvoto vaizdinio ir supras, kad jokių fašistų Kijeve nėra, jis turės pripažinti, kad neapykantos jausmas, kuris liejasi per kraštus – tai jo paties asmeninis neapykantos jausmas, o agresija, kurią jis jaučia – jo paties asmeninė agresija. Kad būtinybės žudyti jausmą patiria jis pats asmeniškai. Ir kad jo šalis – ne išvaduotojas, o okupantas. Bet kuriam normaliai žmogui toks suvokimas – asmeninė katastrofa.

Todėl jeigu susiduriate su tokiomis „įkrovomis“, atsiminkite – ką nors įrodinėti yra beviltiška. Nors pabandyti, aišku, verta: o gal jūsų pašnekovas dar išlaikė kritinio mąstymo likučius. Ženklas, kad jūsų bandymas gali būti sėkmingas – jeigu žmogus jūsų atidžiai, susidomėjęs klauso, užduoda klausimus. Tai rodo, kad jis sugeba mąstyti, priimti informaciją. Jūs galite labai atsargiai, po truputį teikti jam tą informaciją, apeidami, pagal galimybes, jo susiformavusius stereotipus apie gimtąją šalį. Eilinis rusas, staiga supratęs, kad jo šalis – agresorė, o Putinas – vagis ir melagis, praranda tikėjimą savo šalimi, savo patriotiškumą ir vietoje asmeninio pasididžiavimo jausmo, neatskiriamai susieto su šalies didybės pajautimu, staiga pradeda jausti savo niekingumą.

O ką daryti jeigu zombiu paverstas rusas, su kuriuo jūs bendraujate, yra jūsų giminaitis, senas draugas, kolega? Geriausia, ką galite padaryti – tai palikti kolektyvinių vaizdinių veikiamas temas nuošalyje ir kalbėtis apie asmeninius reikalus. Paklausti, kaip laikosi vaikai, ar moka pensiją, kokia situacija su atlyginimais, ar pabaigtas remontas. Arba pokalbį nukreipti profesine linkme. Ir jūs pamatysite, kad žmogus vėl taps tokiu, kokį jūs jį visada pažinojote. Bet jei tik prabilsite apie geopolitiką, įvyks atvirkštinis procesas. Visai kaip „Matricoje“, kai kiekvienas taikus gyventojas staiga pavirsta agentu Smitu. Pagal filmo scenarijų – agentas Smitas – tai autonominis modulis, skirtas palaikyti sistemos egzistavimą. Taip ir šiuo atveju, kiekviename rusų tautybės žmoguje pradedame įžvelgti Dmitrijų Kiseliovą. Dingsta asmenybė, pasirodo sistemos požymiai. Jūs jau kalbate ne su žmogumi, o su Putino garsiakalbiu. Todėl tikėtis, kad jums pavyks nugalėti, nereikėtų. Sistema galingesnė už jus. O tokių garsiakalbių Rusijoje – šimtai milijonų.

Vienintelis dalykas, kurį galime daryti šioje situacijoje – tai ir toliau palaikyti žmogiškuosius kontaktus, išmokti jausti ribas, kurių rėmuose galime bendrauti. Ir būtinai reikia pabrėžti, kad „dabar situacija sudėtinga, netgi labai sudėtinga, bet mes gi normalūs žmonės ir visi norime taikos. Todėl tiesiog pabandykime į tai žiūrėti ramiai. Viskas bus gerai, ir tau, ir man bus gerai“. Tik toks bendravimo būdas gali padėti išlaikyti santykių pusiausvyrą. Jei tik prarasite savitvardą, imsite šaukti, ginčytis, jūs, be abejonės, pasijausite geriau (tai tinkamas būdas pasijausti geriau), tačiau nieko nepasieksite, tik iššauksite dar didesnę agresiją ir neapykantą. Jeigu jūs jausitės geriau nuo to, kad užsiimsite pažįstamų rusų trolinimu – darykite tai, jeigu nebranginate ryšių su jais. Nes šiandien jūs nieko jiems neįrodysite. O visa prasimanymais grįsta sistema anksčiau ar vėliau sužlugs pati.

Susitaikykite su faktu, kad humaniškasis tikėjimas, jog visi žmonės protingi ir su jais galima susitarti – tai iliuzija. Protas, žinoma, pas kiekvieną yra individualus, tačiau jeigu juo pradėjo naudotis sistema, jis jau tampa sistemos dalimi. O su sistema nesusitarsi.

Šaltinis: http://racurs.ua

Foto: Игорь Титаренко