Sofja Kornienko
(Radijo stoties „Laisvė“ neetatinė korespondentė Beniliukso šalyse (Amsterdamas), – vert. pastaba.)

Vertė Laima Žilaitytė-Mayer

Paskelbta 2014 04 26 9:30

Putinas Ukrainoje kariauja hibridinį karą, sako atsargos generolas majoras Frankas van Kappenas (Frank van Kappen), Nyderlandų parlamento aukštutinių rūmų (Eerste Kamer, lietuviškai – pirmieji rūmai) narys. Praeityje generolas van Kappenas taip pat dirbo JTO ir NATO patarėju saugumo klausimais. Kas gi yra tasai Putino hibridinis karas ir kiek Vakarai pasiruošę įsivelti atsakydami į jį, generolas papasakojo interviu „Laisvės radijui“.

NATO užsakymu 2004 metais atliktas tyrimas pavadinimu „Multiple Futures“ buvo bandymas pažvelgti į ateitį, pabandyti įsivaizduoti, ko artimiausiais metais galima tikėtis tarptautinio saugumo srityje. Tyrimo darbe dalyvavo daugiau nei aštuoni tūkstančiai mokslininkų, kariškių ir politikų; mokslininkai, beje, buvo ne vien tik iš NATO valstybių. Tyrėjai suformulavo keletą pagrindinių išvadų (ir šios jų pranašystės jau pradėjo pildytis). Pagal vieną iš scenarijų, silpnos, skirtingų nuomonių padalintos tarptautinės bendruomenės fone įmanomu taps sugrįžimas į XIX a. primenančią politiką, kai stiprios valstybės primeta savo valią silpnoms, nes tarptautinės bendruomenės, kuri galėtų pažaboti tokį jų elgesį, faktiškai nėra. Šiandien mes esame panašios įvykių eigos liudininkais, sako generolas Frankas van Kappenas:

– Nei Ukraina, nei kitos geopolitinių interesų susilietimo linijoje esančios valstybės neturi galimybės savarankiškai pasirinkti savo likimo: jos yra įspraustos tarp Rusijos įtakos sferos iš vienos pusės ir Vakarų arba Europos iš kitos. Jeigu valstybė yra šioje lūžio linijoje, lauk bėdos. Švarkas juk visad ỹra per siūles. Dabar lūžio linija, anksčiau ėjusi per Lenkiją (pažvelkite į šios šalies praėjusio šimtmečio istoriją), Vengriją, Čekoslovakiją, pasislinko į rytus ir eina per Ukrainą, per Baltarusiją, Moldovą ir Gruziją.

2004 m. NATO tyrimo antroji išvada kaip tik ir buvo ta, kad mes tapsime liudininkais konfliktų ties šia geopolitinių platformų lūžio linija. Tai, ką Rusija dabar daro su Rytų Europos šalimis, kurios nėra NATO ar ES narės, gali tapti užkrečiamu pavyzdžiu kitoms regiono valstybėms.

– Dar viena svarbi 2004 m. NATO tyrimo išvada buvo karinių veiksmų vykdymo būdo pasikeitimo prognozė, – juk taip?

– Tai vadinama hybrid warfare, hibridiniu karu. Šiam terminui yra daug apibrėžimų, jis taip pat yra daugelio knygų tema. Hibridinis karas – tai klasikinio kariavimo būdo ir nereguliarių ginkluotųjų grupuočių panaudojimo mišinys. Valstybė, vykdanti hibridinį karą, sudaro sandorį su nevalstybiniais vykdytojais – kovotojais, vietinių gyventojų grupėmis, organizacijomis; ryšys su visais šiais veikėjais oficialiai yra visiškai nuneigiamas. Šie vykdytojai gali daryti tai, ko pati valstybė negali daryti, nes kiekviena valstybė privalo laikytis karo sausumoje Ženevos ir Hagos konvencijose apibrėžtų įstatymų, susitarimų su kitomis valstybėmis. Visą purviną darbą galima perkelti ant nevalstybinių grupuočių pečių.

– O ar galima pasiųsti savo kariuomenę į kitą valstybę sakant, kad tai ne mano kariuomenė?

Ukraina neturi galimybės savarankiškai rinktis savo likimo: ji įsprausta tarp Rusijos ir Vakarų ar Europos įtakos sferų. Jeigu valstybė yra šioje lūžio linijoje, reiškia – lauk bėdos. Švarkas juk visad ỹra per siūles.

– Taip, tai ir yra hibridinis karas. Viena vertus, naudojama reguliarioji kariuomenė, tegul tik pagąsdinimo tikslu – dabar prie Ukrainos sienos sutelkta apie 40 tūkstančių rusų karių (esama skaičiavimo prieštaravimų, bet maždaug tiek ir tai nėra mažai). Tuo būdu Ukrainai daromas spaudimas: „Klaidingas žingsnis – ir tik žiū, kas su jumis bus!“ Kita vertus, Ukrainos teritorijoje veikia grupuotės, kurioms vadovaujama iš Rusijos. Kai kariaujama pagal tokią schemą, nepaprastai sunku reaguoti. Kai kaimyninės valstybės sieną kerta tankų divizija, viskas aišku. Bet šiuo atveju nieko panašaus nėra daroma. Vietoj to yra vykdoma begarsė aneksija, pasinaudojant kovotojais ir etninėmis grupėmis, esančiais vietoje, pagal susitarimą ir vadovaujamais iš Rusijos. Pabandyk atrasti, kaip atremti tokį metodą.

– Krymo aneksiją Vakarai jau irgi nurijo?

– Аmerika ir Europa amžinai šauks, kad jos nepripažįsta Krymo perėjimo Rusijos žinion, todėl tai bus eilinis „užšaldytas“ konfliktas. Toks pat kaip Kalnų Karabachas. Bet, nors teisiškai mes to nepripažįstame, de facto Krymo prijungimas įvykdytas – Krymas tapo Rusijos dalimi, ten dabar valdo Vladimiras Putinas, Putinas gavo tai, ko norėjo. Štai jums dar vienas svarbus skiriamasis hibridinio karo taktikos bruožas: pasaulio bendruomenei pateikiamas įvykęs faktas. Pasaulio bendruomenei telieka sakyti „mes to nepripažįstame“, bet prijungimo faktas jau įvyko. Trumpalaikėje perspektyvoje tai labai sėkminga taktika: „Žiūrėkite, kas man pavyko! Be jokio šūvio!“

– Ir jokios sankcijos Rusijos lyderio kol kas neveikia…

– Ne, kol kas neveikia. Bet seks dar griežtesnės sankcijos. Jos įvedamos palaipsniui, po kiekvienos sankcijų bangos tikintis, gal Putinas imsis deeskaluoti konfliktą. Paskutiniame etape planuojama Visa ir MasterCard mokėjimo sistemų blokavimas, užsienyje esančios nuosavybės konfiskavimas. Putino pareiškimai apie tai, kad Rusija sukurs nuosavą mokėjimų sistemą, tik parodo, kad jis visiškai nesupranta tarptautinės finansų rinkos sandaros. Su kuo jis ruošiasi susieti tą sistemą, kas priims rusišką kreditinę kortelę? Vakarai labai atsargiai įveda sankcijas, nes mes nuo jų taip pat nukentėsime. Bet mes išgyvensime, o štai žala, kurią sankcijos gali padaryti Rusijos ekonomikai, bus milžiniška. Jau dabar Rusijai „nuplaukė“ 67 milijardai eurų investicijų. Šis skaičius augs iki 160–170 milijardų eurų. Rusijos ekonomikai tai sunkus smūgis. Rublis jau labai silpnas, Rusijos biržose matomas 14 procentų nuosmukis. Tad pasekmės jau dabar akivaizdžios. O jei Vakarai dar įves ir finansines sankcijas arba užsuks dujų kraną? Taip, dabar Europa gauna 30 procentų savo dujų iš Rusijos, bet pakaitiniai tiekimo šaltiniai jau rasti, nuostolių naštą bus galima pasidalinti, tad mes ir tai išgyvensime. O štai Rusijai tai bus tikra problema. Dabar Rusija iš dujų tiekimo Europai uždirba 178 milijardus eurų per metus. Rusija gyvena iš žaliavos tiekimo užsieniui. Tada tektų parduoti Kinijai ir Indijai. Tai realu, bet kol kas tam nėra jokios infrastruktūros.

– Nejaugi prireiks ir tokių rimtų sankcijų?

– Aš manau, tokių sankcijų bus imamasi tik pačiu kraštutiniu atveju. Jei Rusija užpultų Baltijos valstybę – NATO narę. Štai čia Vakarams eina galutinė riba.

– O puolimas, panaudojant „žaliuosius žmogeliukus“, ar būtų tokiu laikomas?

Jei Putinas veiks hibridinio karo metodu, jis gali visiškai pasikliauti, kad NATO nesiims vykdyti penktąjį straipsnį. Tiesiog bus paskelbta Narvos laisvoji liaudies respublika.

– Be abejo. Putinas bet kokiu atveju nesiruošia įvažiuoti į Baltijos šalis su tanku, nes tuo būdu jis atvirai paskelbs karą NATO aljansui. Penktasis Šiaurės Atlanto Aljanso sutarties straipsnis skelbia, kad vienos valstybės, NATO narės, užpuolimas yra visų valstybių narių užpuolimas. Vietoj to mes galime pamatyti tą patį scenarijų, kokį jau matėme. Pavyzdžiui, galima įkaitinti sąlygas Estijos Narvoje, kur gyvena daug rusų. Vėl hibridinis karas, ryšiai su vietos organizacijomis – ir Narva paskelbia nepriklausomybę. Estija reaguoja griežtai. Rusija paskelbia apie savo pareigą ginti rusakalbius gyventojus nuo neofašistų. Jei Putinas įriedėtų į Estiją su tanku, viskas būtų paprasta. Bet tokiu atveju jis paskelbtų karą NATO aljansui ir jį pralaimėtų – aš galiu jums šitai visu šimtu procentų užtikrinti. Kainuotų milijonus gyvybių. Bet karo niekas nenori. Jei Putinas veiks hibridinio karo metodu, jis gali visiškai pasikliauti, kad NATO nesiims vykdyti penktąjį straipsnį. Tiesiog paskelbiama Narvos laisvoji liaudies respublika. Ji pasiprašo į Rusiją. Ar tai priežastis penktajam straipsniui? Ir jei tai ne priežastis, ir visi NATO nariai iš Rytų Europos sukyla, kad NATO – nieko verta organizacija, Putinas šia prasme įmuša įvartį į NATO vartus.

– Ką Jūs visgi prognozuojate, kokia yra tikimiausia įvykių eiga, koks yra įtikimiausias Putino planas?

– Aš manau, kad Putinas nelies Baltijos valstybių. Tai per daug rizikinga. Kas visai tikėtina, tai kad – jeigu jam viskas pavyks Rytų Ukrainoje (o tai dar klausimas, nes procentinė etninių rusų dalis ten mažesnė negu Kryme, ir toli gražu ne visi jie palaiko separatistus) – jis dar pasistengs užgrobti ir šiauriau Krymo esančią teritoriją, kurioje yra dujų ir vandens Krymui bei Odesai tiekimo kranas. Tada jo rankose bus visa Juodosios jūros pakrantė bei kelias į Padniestrę, kurioje jau ir taip esama Rusijos kariuomenės ir kurios gyventojai ir taip nori į Rusiją. Į Rusijos įtakos zoną pateks visi Ukrainos rytai ir pietūs. Ką visa tai reikš Rusijos ekonomikai – jau kitas klausimas. Kainuos tai labai daug. Donbasas – potencialiai neprastas regionas, bet jo pramoninis kompleksas labai pasenęs. Sovietmečiu Ukrainoje daug specialistų dirbo raketinės technikos, branduolinės ginkluotės, lėktuvų gamybos srityse. Čia buvo gaminamos ir aptarnaujamos tarpkontinentinės balistinės raketos SS-18 („Сатана“, lietuviškai – „šėtonas“).

Aš negaliu to įrodyti dokumentais, bet ne vieną kartą girdėjau, be kita ko ir iš verslo partnerių, kad pastaraisiais metais į Ukrainos karinės technikos įmones ateina dirbti rusų vadybininkai ir sąmoningai jas žlugdo, kad po uždarymo likusiems vertingiems darbuotojams pasiūlytų darbo vietas Rusijoje. Visgi, Rusijai reikia užsienio investicijų, Vakarų ekspertų žinių, technologijų. Trumpuoju laikotarpiu Putinas laimės daug balsų, daugelis rusų didžiuosis tuo, kad Rusija tapo dar didesnė, išplėtė įtakos sferą. Bet ekonomikos srityje Putino politika ilgalaikiai atneš didžiulių nuostolių. Net geopolitiniu požiūriu tai, ką Putinas daro dabar, ilgalaikiai pažvelgus – neprotinga. Rusijos dabartinės geopolitinės problemos – jos pietiniame pasienyje, Kaukaze ir Sibire, Kinijos pasienyje, kur taip pat eina geopolitinė lūžio linija. Kremliaus vykdoma priklausomybės etninei grupei jausmo dirbtinio sustiprinimo politika gali smogti antru galu pačiai Rusijai. Ne tik Kaukaze, bet ir Rytų Sibire, kur gyvena gana daug kinų. Vakarinės Rusijos sienos iki šiol buvo pačios ramiausios. Putinas tvirtina, kad Rusiją „apsupo“. Bet kas, sakykite, tapo šio neramumo vakariniuose pasieniuose priežastimi?

– Putinas viskuo kaltina ES ir NATO išplėtimą į rytus.

– Taip, tai jo įvykių versija. Iš tiesų ES nieko neviliojo į savo gretas ir juo labiau nevertė narystei. ES narėmis valstybės tampa todėl, kad pačios to nori. Ir vien noro tam nepakanka. Šalims kandidatėms tenka įvykdyti reformas, kad jas priimtų. Pažvelkite, kaip sunkiai į ES įstojo Bulgarija ir Rumunija. Ukrainai tam prireiks ne mažiau 20 metų. Bet Europos Sąjunga negalėjo pasakyti nepriklausomoms valstybėms, panorusioms pabandyti tapti stojimo kandidatėmis, kad tai neįmanoma, nes priešingu atveju „supyks ponas Putinas“. Kiekvienos valstybės laisvo pasirinkimo teisė yra principinė Europos Sąjungos taisyklė. Jeigu kažkurios valstybės gyventojai nori į Rusiją – tai jų pasirinkimas, bet jis turi būti vykdomas netaikant spaudimo. Tokia pasirinkimo teisė dabar yra atimta iš Gruzijos, Moldavijos, Azerbaidžano ir Ukrainos, o vėliau bus atimta ir iš Baltarusijos (dar paminėsite mano žodį). Joms neleidžiama savarankiškai rinktis.

– O kaip dėl NATO plėtros?

Bet Europos Sąjunga negalėjo pasakyti nepriklausomoms valstybėms, panorusioms pabandyti tapti stojimo kandidatėmis, kad tai neįmanoma, nes priešingu atveju „supyks ponas Putinas“.

Kas dėl NATO, tai čia labai svarbūs du susitarimai. Pirmiausia, po SSRS žlugimo Ukraina tapo trečia pagal galią branduoline valstybe pasaulyje. Tai niekam nepatiko – nei amerikiečiams, nei Europai, nei Rusijai. Todėl 1994 m. Budapešte buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Ukraina visiškai atsisakė branduolinio ginklo, mainais iš keleto šalių gavusi savo teritorijos vientisumo garantijas. Ukraina atidavė visas savo branduolinio ginklo atsargas, bet dabar viena iš valstybių, kurios turėjo garantuoti Ukrainos suverenitetą, pažeidė sutartį. Antra, buvo ir kitas susitarimas su Rusija. Kai kurios valstybės, buvusios Varšuvos sutarties narės ir netgi buvusios SSRS respublikos, panoro į NATO. NATO šia tema su Rusija vedė atviras derybas. Rusija davė savo pritarimą NATO plėtrai į rytus su viena sąlyga, kad naujosiose aljanso šalyse nebus didelės karinio kontingento koncentracijos ir branduolinio ginklo. NATO griežtai vykdo šiuos susitarimus ir net dabar nesiruošia jų laužyti. Tarp kitko, norint įstoti į NATO, taip pat reikia įvykdyti daug reikalavimų. NATO taip pat nieko nevertė narystei, įstoti į NATO labai nelengva.

– Mano nuomone, tai Putinas įkvėpė naują gyvybę NATO organizacijai!

– Kai kas sako, laikas būtų iškelti padėkos už pagalbą plakatą Putinui, išgelbėjusiam Europos Sąjungą ir NATO. Dar neseniai girdėjosi daug balsų, tvirtinančių, kad NATO neteko bet kokios prasmės, kad Rusija – mūsų draugė ir partnerė, o Europa visiškai saugi. Ir staiga mes prabudome ir supratome, kad Rusija visgi ne partnerė, bet, matyt, priešininkė. Ir staiga Šveicarija bei Suomija pasiprašė į NATO. O NATO kritikai dabar tyli.

– Jūsų žiniomis, NATO išilgai savo rytinių sienų ruošiasi sukurti buferinę zoną, ten tankiai išdėstydama nedidelius karinius padalinius, kad nepažeistų susitarimų su Rusija, bet užkirstų kelią neteisėtų grupuočių prasiskverbimui per NATO sienas. Ar tai įmanoma padaryti be sprendžiamojo JAV dalyvavimo?

– Europa – ekonominis milžinas, bet politiniu ir kariniu požiūriu – nykštukas. Po SSRS griūties Europa išnaudojo visus taikos dividendus – finansines lėšas, atsilaisvinusias atsisakius ginklavimosi varžybų. Ginkluotųjų pajėgų skaitlingumas Europoje sumažėjo dvigubai. Nyderlandų oro pajėgų žinioje kažkada buvo 200 karinių lėktuvų, dabar tik apie 60, iš kurių skraido 30 vienetų. Nyderlandai turėjo tūkstantį tankų, dabar – nė vieno. Buvo 22 karinės fregatos, dabar 6. Ne tik Nyderlandai, visa Europa visiškai apleido savo armiją. Europos politikai iškėlė į aukštumas tai, kas vadinama low politics, t.y., rūpestį savo žmonių gerove, visiškai ignoruodami high politics. Saugumo išlaidoms Europoje skiriama vidutiniškai po pusantro procento nuo BVP, tuo metu kai NATO rekomenduoja skirti ne mažiau 2 procentų. 75 procentai NATO biudžeto įplaukų ateina iš JAV, kariniu požiūriu Europa be JAV – niekas. Amerikai tokia padėtis, tiesą sakant, nusibodo. Labai tikėtina, kad nelengva tarptautinė situacija privers Europos politikus susirūpinti savo kariniais biudžetais, bet realiai pakelti karinę galią, net ir padidinus finansavimą, pavyks ne anksčiau kaip po keleto metų.

– Ir vis tik, pone van Kappenai, Jūs visą laiką kalbate apie geopolitinę priešpriešą taip, lyg Rusijos prezidentas numatytų situaciją daugelį metų į priekį, mąstytų apie savo šalies ateitį. Daugelis Rusijos liberaliųjų analitikų įsitikinę, kad Putiną domina tik trumpalaikės pergalės, tik pergalės dėl paties savęs ir savo artimiausios aplinkos.

– Trumpuoju laikotarpiu Putinas laimės šią konfrontaciją, nes niekas nežino, kaip deramai atremti hibridinį karą. Bet vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje Putinas pralaimės. Rusija pateks į vis labiau didėjančią priklausomybę nuo užsienio technologijų ir kapitalo, pasijus užspausta tarp dviejų galingų ekonominių blokų – transatlantinio JAV ir ES bloko, kuris dabar formuojasi ir turės daugiau nei 800 milijono gyventojų, ir Kinijos. Gi Rusija taip ir nesugebės pakelti savo ekonomikos, nes ją pakelti įmanoma tik sutvarkius prekybinius santykius su Vakarais ir nugalėjus korupciją. Ir štai dar kas: Vakarams visiškai nenaudinga pašonėje turėti nestabilią, priešiškai nusiteikusią, neturtingą Rusiją. Mes esame suinteresuoti Rusijos kaip partnerės stabilumu, – įsitikinęs Nyderlandų parlamento aukštesniųjų rūmų narys, atsargos generolas majoras Frank von Kappen.

Laidos „Laisvės laikas“ fragmentas