Gegužės 2-ą, apie 11-ą vakaro man paskambino ir pasakė, kad vienam iš nukentėjusiųjų reikia kraujo. Tuo momentu mes nesuvokėm tragedijos mastų. Nežinojom ir apie dar kelias dešimtis žuvusiųjų.

Ką tik išvažiavus iš apgriauto miesto centro, aš vis negalėjau atsikratyt įvykių nerealumo pojūčio. Namai be langų. Išverstos šiukšliadėžės, sudegęs autobusas. Mašinos išdaužtais langais, aplankstytais šonais. Ant asfalto kraujas. Išardyti grindinio akmenys.

De-ja-vu. Tą jau kažkur esu mačiusi. Kažkada anksčiau.

Kažkuris iš milicininkų tarstelėjo, kad profsąjungų rūmuose trisdešimt lavonų. Aš nepatikėjau, – iš kur jis tatai ištraukė? Kokie lavonai?Kodėl jūs dauginate netiesą?

Jis ėmė teisintis. Pasakė, kad jam kolega paskambino. Jis irgi suabejojo, jog taip gali būti. Nes taip išvis būti negali.

Bet netrukus supratau, kad tai tiesa.

Aš ėmiau ieškot kraujo, reikiamos grupės. Pasimetę ir apkurtinti mes sėdėjom miesto centre.

Marina tarė: Kraujas jau važiuoja. Iš Kotovsko. Ar jam užteks laiko sulaukt?

Jis laukė. Šio, pilvo sritin sužeistojo, nebuvo galima vežti net į šalimais esančią ligoninę.

Vėliau sužinojom, kad kraujo (donorų) reikės daug. Parašėm į Feisbook’ą. Ir praktiškai iškart į ligonines ėmė eiti žmonės. O kitą dieną – į kraujo priėmimo punktus.

O man ėmė visi vienodai rašyti : „Negalėjau padaryt nieko, bent kraują pridaviau“

O dar man kažkas anonimiškai parašė, kad vienas pirmųjų, kuriems mūsų kraują pylė buvo ne mūsiškis. Netgi labai ne mūsiškis.

Tik kad niekam iš tų, kurie skambino artimiesiems, pasitikrinti nuosavą kraujo grupę, nedomino kam jų kraujas bus įpiltas. Suprantat? JŲ NEDOMINO!

Ir vaistai, kurių čia pat po vaistines ieškojo mūsų medikai, į ligonines būdavo skubiai siunčiami.

Niekam nekilo jokio noro ką nors identifikuoti.

O vaikis gyvas. Sunkioje būklėje, bet gyvas. Ir vargu ar sužinos apie tai, kaip „kraujas vyko iš Katovskio gyv.“

Foto: http://112.ua