Mustafa Džemilevas: „Mes pusę amžiaus kovojome už tai, kad grįžtume į Tėvynę, o sugrįžome į Sovietų Sąjungą.“

2014-05-06 , 14:03
Ilja Šepelinas
Vertė: Lightning Rod

Gegužės 4-ą Rusijos prokuratūra pagrasino likviduosianti Krymo totorių liaudies medžlisą – autoritetingiausią Krymo totorių organizaciją. Šio įvykio priežastimi tapo gegužės 3-ios įvykiai, kai keletas tūkstančių Krymo totorių pusiasalio pasienyje su Ukraina, Armjansko mieste bandė priversti pasieniečius įleisti vieną iš savųjų lyderių – Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatą Mustafą Džemilevą, žymų praeities disidentą, kalėjimuose ir tremtyse praleidusį virš 15 metų, aktyviai pasireiškusį prieš referendumą dėl Krymo prijungimo prie Rusijos ir iki šiol nesiruošiantį jo pripažinti.

„Slon“ susisiekė su Džemilevu pakalbėti apie tai, kokia ateitis laukia Krymo totorių medžliso, ir ką ketina daryti jo tautiečiai Kryme.

Mustafa_Abdülcemil_Kırımoğlu_v1– Sakykite, ar vis tik Rusijos valdžia jums kaip nors paaiškino, kodėl jūsų neįleidžia į Krymą?

– Ne, nepaaiškino. Be to, ši situacija tapo dar neaiškesnė. Paskutinį kartą aš išvažiavau iš Krymo balandžio 22-ąją. Tada pasienyje į mane kreipėsi taip vadinamos savigynos kariai, pareikšdami, kad man draudžiama įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Na, gerai, tai kodėl gi man drausti įvažiuoti į Rusiją – tiesą sakant, aš ir taip ten vykdavau ne itin dažnai. Man paklausus, kur parašai, kas priėmė draudžiantį įvažiuoti potvarkį, atsakė, jog jie tėra įgalioti pranešti apie šią sankciją. Po to kilo triukšmas spaudoje, o iš Rusijos pusės buvo pareikšta, jog tai prasimanymas, jokių potvarkių apie draudimą man kur nors važiuoti neegzistuoja, o visos kalbos apie tai – vakarų žiniasklaidos propaganda.

Tačiau gegužės 3-iąją aš išskridau į Krymą. Kadangi susisiekimo oro linijomis tarp Krymo ir Kijevo šiuo metu nėra, aš keliavau tranzitu per Šeremetjevo oro uostą. Man atskridus į Maskvos oro uostą, FSB darbuotojas pranešė, jog man yra uždrausta įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Jis man tai pasakė ir iškart padavė bilietą atgal į Kijevą. Teko grįžti.

Vėliau naktį aš vis tik pabandžiau vykti į Krymą automobiliu. Tai – maždaug 10 valandų kelias, ir dar lygiai tiek gali tekti stovėti pasienyje. Mums privažiavus prie Krymo, ten esantį kontrolės punktą buvo užblokavę kareiviai: apie tūkstantis žmonių – kažin kokie kazokai kaip iš spektaklio, tituškos, savigyna, žmonės civiliais rūbais. Lyg būtų ruošęsi su mumis kovoti. Iš Krymo pusės mūsų pasitikti išvažiavo apie aštuoniasdešimt automobilių su Krymo totoriais. Jie prasiveržė pro tą apsuptį – ir perėjo sieną pas mane. Situacija buvo įtempta – penkias ar šešias valandas vyko derybos, kareiviai pareiškė, kad be leidimo prasiveržusiųjų atgal neleis. Mes pasiruošėme su mūšiu veržtis atgal, bet tuoj pasipylė skambučiai iš Europos Parlamento ir iš Turkijos.

Turkijos ambasadorius mane patikino, kad jų valdžia, kartu su ministru Erdoganu, stebi situaciją Kryme, prašo nesiveržti per patikros postą ir sako, jog man vertėtų grįžti į Kijevą tam, kad jie vėliau galėtų išspręsti situaciją diplomatiniu būdu. Kitu atveju, gali įvykti blogi įvykiai. Ukraina ir taip sunkioje padėtyje, daug karštų taškų, sukurtų Rusijos specialiųjų tarnybų. Mes iškėlėme sąlygą, jog aš išvažiuosiu, jei mano per sieną perėjusius tėvynainius įleis atgal. Taip ir padarė. Tačiau sekančią dieną prasidėjo iškvietimai tų, kurie išėjo už sienos teritorijos. Bet kodėl manęs neįleido, niekas nepaaiškino.

– Jūs gi turėjote telefoninį pokalbį su prezidentu Putinu referendumo Kryme išvakarėse. Ar dabar nebandėte su juo kontaktuoti?

Na, mes su juo kalbėjomės likus keturioms dienoms iki referendumo. Iš esmės, jau tada pokalbis buvo kaip tarp dviejų kurčiųjų. Aš jam sakiau savo, Putinas mane tikino savo. Jis tvirtino, kad viskas priklausys nuo Krymo liaudies nuomonės referendume, o aš jam sakiau, kad okupuotoje teritorijoje neįmanoma vykdyti sąžiningo balsavimo. Putinas kalbėjo, jog Rusija Krymo totoriams padarys žymiai daugiau, nei Ukraina jiems padarė per 23 metus. Žodžiu, žadėjo, kad būsime laimingi. Bet aš jam atsakiau, kad tegu Rusija išveda savo kariuomenę, tada apie tai kalbėsime. Lai Rusija padeda mūsų liaudžiai, bet Rusijos ir Ukrainos tarptautinių susitarimų pagrindu. Vėliau nei su juo, nei su jo atstovais ryšių nebuvo.

Tiesa, kai gegužės 3-ą manęs neįleido į Šeremetjevo oro uostą, aš kalbėjau su jūsų Dūmos deputatu, kurį pažįstu iš Europos Tarybos Parlamento Asamblėjos. Jis man paskambino ir pasiūlė parašyti Putinui pareiškimą, kad jis išsiaiškintų. Aš paklausiau: o ką, ar aš Putinui pavaldus pilietis, kad tokius pareiškimus rašyčiau? Jis, tikriausiai, orientuojasi įvykiuose.

– Ir ką dabar jūs ketinate daryti?

– Kartas nuo karto aš atvažiuosiu prie Krymo sienos ir vis tik bandysiu patekti į savo namus. Tai – tikras chamiškumas. Pusę amžiaus mes kovojome už tai, kad grįžtume į Tėvynę, o dabar atvažiuoja kažkokie kareiviai ir uždraudžia mums būti savo namuose.

– Bet jūs suprantate, kodėl jūsų neįleidžia? Juk jūs, kaip suprantu, taip ir nepripažinote referendumo rezultatų.

– O jų niekas nepripažino, išskyrus Rusiją ir kelias pasaulio šalis.

– Na, tarptautinės teisės atžvilgiu, tai taip. Nepaisant to, Krymo gyventojai laikosi ramiai, jokių protestų nekelia ir, turbūt, apsiprato su tuo, jog dabar tai – Rusijos teritorija.

– Niekas neapsiprato! Ten tiesiog teroras. Vienintelė vieta visame Kryme kurioje iškelta Ukrainos vėliava, – tai Krymo totorių liaudies medžliso pastatas – kaip buliai ant raudono skuduro puola ant jo. Sulekia, nuplėšia ir šaukia, kad Ukrainos vėliava kursto tautinę nesantaiką! Kažkoks idiotizmas. Esant Ukrainos valdžiai, žmonės šimtais tąsėsi po Krymą su rusiškom vėliavom, o dabar juos baisiausiai piktina Ukrainos vėliavos. Štai kokia atmosfera. Žodžiu, lyg būtume grįžę į Sovietų Sąjungą. Ir ne pačių geriausių laikų Sovietų Sąjungą.

– Tačiau kokia prasmė neleisti jūsų į Krymą?

– Čia jie irgi neprotingai elgiasi. XVIII-XIX amžiais tai būtų normalu, tada nebuvo telefonų, skaipo, tada tokiu būdu galėjo užblokuoti Krymo totorių lyderį. Bet dabar aš iš bet kurios pasaulio vietos galiu kreiptis į savo tėvynainius. Tai – absoliučiai keistas Rusijos pusės žingsnis net savo pačios atžvilgiu. Lyg jie norėtų išprovokuoti kokį kraujo praliejimą. Arba tai – elementarus bukumas.

– Juk jūs kovo mėnesį buvote atvažiavęs į Maskvą susitikti su buvusiu Tatarstano prezidentu Šaimijevu. Ar jis kokiu nors būdu bandė tapti arbitru šiame konflikte?

– Ne. Aš susitikau su Šaimijevu, tačiau dabar veikiantis Tatarstano prezidentas Minichanovas nuolat važiuoja į Krymą ir pasakoja totoriams, kaip jiems bus gera gyventi Rusijos Federacijoje. Kitos funkcijos jis šiuo metu neturi.

– Vakar žiniasklaidoje pasirodė pranešimas su nuoroda į jus, apie tai, jog Krymo totorių judėjimas gali nueiti į pogrindį. Ką tai reiškia?

– Ne, kaip liaudis, Krymo totoriai negali nueiti į pogrindį. Kalbame apie tai, kad į pogrindį gali nueiti Krymo totorių medžlisas, jeigu jo veikla Rusijos Federacijos teritorijoje bus uždrausta. Tiesiog grįžta sovietiniai laikai, kuriais buvo uždraustos mūsų nacionalinės struktūros. Legaliai ar nelegaliai, bet mūsų struktūros veiklą tęs.

– Mūsų šalyje žodis „pogrindis“ pastaruoju metu turi labai aiškų atspalvį, susijusį su Šiaurės Kaukazo smogikais.

– Ne, aš žodžio „pogrindis“ neištariau – jį prisigalvojo žurnalistai.

– O kokia šiuo metu jūsų bendražygių nuotaika? Jūs sakote, kad jie nepripažįsta referendumo rezultatų, jūsų pas juos neįleidžia. Ar dėl to jie ketina ko nors imtis?

– Mūsuose už dviejų savaičių, gegužės 18-ą bus 70-osios Krymo totorių deportacijos metinės – apvali data. Žinoma, ir tie, kas rusų valdžios nori, ir tie kas nenori, darys grandiozinį mitingą – aišku, jame bus svarstomas ir prisijungimo prie Rusijos klausimas. Bet atmosfera ten itin slogi, laukiant kažko negero. Keletas tūkstančių Krymo totorių jau paliko pusiasalį ar išvežė žmonas ir vaikus. Todėl dabar įtampa keliais laipteliais pakilo. Žinoma, Krymo totoriai kentės iki paskutiniosios, bet jei toks chamiškumas nesiliaus, mūsų liaudies nepasitenkinimo bus neįmanoma sustabdyti.

– Ar jūs šiuo metu raginate savo bendražygius kokiai nors veiklai? Kur juos nukreipiate?

– Aš visada sakiau, kad 50 metų mes siekėme sugrįžti į Tėvynę. Ir sakiau su pasididžiavimu, jog per visus tuos metus mes nepraliejome nei vieno kraujo lašo, nei savojo, nei svetimo – šiems principams ir liksime ištikimi. Bet, jei prieš mus ir toliau tęsis chamiški veiksmai, žmonių nebus galima sustabdyti.

– Ką jūs turite galvoje, sakydamas „rusiškos valdžios chamiški veiksmai“?

– Akiplėšiškiausia yra tai, jog žmonėms sakoma, jog jūs dabar Rusijos piliečiai ir privalote atsisakyti Ukrainos pilietybės! Jei neatsisakysite, būsite laikomi užsieniečiais ir privalėsite gauti leidimą čia gyventi. Bet, kurių galų mums savo žemėje teikti prašymus, kad leistų čia gyventi? Kaip mes galėjome savo Tėvynėje pavirsti užsieniečiais?

Šaltinis: http://slon.ru

Leave a Reply