2014 05 12
Apie pseudoreferendumo Ukrainos rytuose reikšmę, taikdariškos operacijos tikimybę, pilietinį karą ir situaciją Donbase pasakoja TSVPI vadovas, grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.
– Ar šiuo metu „DLR“ marginalų vykdytas referendumas pakeis įvykių rytuose eigą?
Vertinti Rusijos operacijos prieš Ukrainą eigą, remiantis panašiais separatistų pseudopolitiniais ėjimais – tai tas pats, kaip spręsti apie kariuomenės kovinę parengtį pagal stovyklos viešnamio darbo kokybę.
Mes visi puikiai suprantame, kad šis referendumas – tai tik figos lapelis, kuriuo Maskva pridengia savo veiksmus. Iš anksto buvo aišku, jog Maskvai nusprendus įvesti savo armiją, tai įvyks nepriklausomai nuo „referendumo“ sėkmės ar nesėkmės. Kremliui tai – tik papildoma priedanga.
Žinoma, patogiau tai padaryti prisidengus “ pareikštos Donbaso gyventojų valios gynyba“. Bet, jei nepavyks gauti norimo vaizdelio, Putinui tai nebus globali problema. Patikėkit, jei koks nors užmanyta įsiveržimo priežastis atpuola, Maskva kaip mat ras dar dvi-tris.
– O koks pretekstas galėtų būti alternatyva „referendumui“?
Dabar Maskva sudarė mažiausiai du pretekstus savo kariuomenės įvedimui.
Pirmasis – tai jau minėtas pseudoreferendumas. Čia viskas maksimaliai aišku. Esą rytų gyventojai nenori gyventi vieningoje Ukrainoje, tai reikia „apginti“ jų apsisprendimą, neleidžiant Kijevui jėga sulaikyti Donbasą Ukrainos sudėtyje.
Antrasis – pavadinti Rytų Ukrainos įvykius „pilietiniu karu“ ir parengti savųjų „taikdarių“ įvedimą. Aišku, gelbstint „tėvynainius“ ir „brolišką tautą“ nuo „kraugeriškos Kijevo chuntos“.
– Argi negalima apeliuoti į JTO taikdarių potencialą? Toks sprendimas atrodytų visai logiškas, Rusijai prakalbus apie taikdarystę.
Visas Kremliaus cinizmas yra tame, kad būtent Rusija ir neleidžia panaudoti JTO instrumentų Ukrainos situacijai spręsti. Dėl Rusijos JTO Saugumo Taryba negali net įvertinti Ukrainos įvykių. Apie kokią taikdarių operaciją dar galime kalbėti? Kol Rusija, kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė, turi veto teisę, instrumentas, vardu JTO, panašus į gražuolę impotento lovoje. Kad ir kaip viliojančiai atrodo, bet – nulis naudos.
Putinas kaip niekas kitas supranta, kad bet kurios kitos, tik ne jo, kariuomenės įvedimas į Ukrainą – tai jo planų Ukrainos atžvilgiu žlugimas. Net jei Maskva įtikinamai įrodys, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir valdžia naikina taikius gyventojus (nors mes to nematome – sunku pavadinti „taikiais gyventojais“ tuos, kurie iš NPGS (nešiojamų priešlėktuvinių ginklų sistemų) numušinėja sraigtasparnius ir granatsvaidžiais daužo mūsų jėgos struktūrų šarvuotąją techniką).
Esmė ta, kad tarptautinė teisė grindžiama valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo prioritetu piliečių teisių gynimo atžvilgiu. Tuo viskas ir pasakyta. Net jei į Ukrainą įžengtų JTO taikdariai ne iš vakarų šalių, o iš Australijos ar Meksikos, Rusijai tektų atsisveikinti su savo žydromis svajonėmis suskaldyti Ukrainą.
– Na, o pagal faktus – ar Ukrainoje vyksta pilietinis karas?
Aš pasakyčiau, mes stovime ant jo slenksčio. Šiomis dienomis tik viename Donbaso mieste – Mariupolyje – mes pamatėme kai ką panašesnio į pilietinio karo formatą. Tai yra – kai valdžiai priešinasi ne krūva Rusijos samdinių ir specialiosios paskirties karių kartu su Maskvos finansuojamų mūsiškių separatistų gauja, o iš tikro „idėjiniai“ piliečiai. Net jei pagrindinė jų dalis – marginalai, tai nėra svarbu.
Būtent todėl Ukrainos jėgos atstovai greitai pasitraukė iš Mariupolio, nors pajėgumų ir priemonių būtų visiškai užtekę pilnai miesto kontrolei (tarp kitko, toj pačioj Rusijoj jėgos struktūros niekad neatsitrauktų iš miesto, jie „skandintų“ visus iš eilės – sprendžiant pagal ilgus metus besitęsiančius Kaukazo įvykius).
Ukrainos valdžia tiesiog išsigando to, jog štai dabar iš tikrųjų reiks šaudyti į paprastus piliečius – pirmą kartą per visą ATO. Ir ją, tai yra, valdžią, sunku už tai teisti. Bent jau Mariupolyje ši riba, už kurios prasideda pilietinis karas, nebuvo peržengta.
Tačiau Mariupolis yra rodiklis. Taip, vienas miestas, tegu ir regioninės reikšmės, – ne itin svarbus. Bet čia mes pamatėme, kaip tiek ilgai Maskvos primetinėjamas scenarijus vis tik ėmė realizuotis. Ir tai didelį nerimą keliantis signalas.
– Kokia rusiškojo scenarijaus „sėkmės“ priežastis?
Akivaizdi priežastis – rusiškos propagandos sėkmė. „Kraugeriai ir naujagimių ėdikai“ iš „Dešiniojo sektoriaus“, „budeliai“ iš Nacionalinės gvardijos, „Kijevo chuntos“ valdoma klastinga ir niekšiška UST – visi šie Maskvos propagandos vaiduokliai Donbase vis tik veikia. Ir reikia pripažinti, kas Ukraina praktiškai nesipriešina Kremliaus agitpropui.
Tačiau yra ir gilesnis paaiškinimas, ir apie tai ne kartą kalbėta gerokai prieš dabartinius įvykius. Ukraina, kaip valstybė, niekada nesistengė užkariaut rytų protus ir sielas. Ir dabar Putino propaganda Donbase suveikia tik todėl, kad užpildo ideologinį vakuumą.
– O kodėl kas nors turi Donbasui aiškinti, kas yra gerai ir kas yra blogai? Kodėl pats Donbasas negali atskirti pelų nuo grūdų, Putino autoritarinę propagandą nuo demokratinių vertybių? Ir jei jau reikalai pasisuko ta linkme, ar ne paprasčiau atsisveikint su Donbasu, kaip pataria kai kurie ekspertai ir politologai? Kam primetinėti jam svetimas vertybes ir jėga tempti į nuostabią ateitį?
Pirma, Donbasas nėra Putino kelionės Ukraina pabaiga. Tai tik jo antras žingsnis po Krymo. Jei mes atiduosime Donbasą, kaip mat panašus scenarijus apims kitas rytines sritis ir Ukrainos pietus. Čia nėra jokių abejonių. Todėl dabar pavojuje visai ne vien tik Doneckas ar Luhanskas, tai reikėtų aiškiai suprasti.
Antra, norėčiau pataisyti ir jus, ir patį save. Mes nekalbame apie visą Donbasą. Dabar mes iš tikro kalbame apie mažesniąją jo dalį – mažiau nei trečdalis regiono apnuodytas šiuo rusišku užkratu ir, daugiau ar mažiau, atstumia Ukrainą.
Visgi daugelis vietinių gyventojų pasiruošę diskutuoti apie regiono vaidmenį ir vietą vieningoje Ukrainoje, apie visos šalies ateitį.Taigi, reikia išnaudoti šį dialogo siekį bendriems sprendimams. Beje, Ukrainos valdžia dabar būtent tuo ir užsiima – galimas daiktas, riekia tik aktyviau kviesti regionus diskusijai ir bendram darbui.
Reikia suprasti, kad tik primityvūs žmonės Rytuose laukia, jog ateis gerasis Putinas ir už gražias akutes ims dalinti „Gazpromo“ pinigus bei akcijas. Jie pasiruošę už išmaldą priimti bet kokią diktatūrą – kad tik nereiktų dirbti. Laimei, tokių žmonių nedaug. Kiekvienas adekvatus pilietis supranta, koks idiotizmas yra tikėti geru caru. Savąją šalį reikia statyti patiems.
Trečia, apie tai, kad numoti ranka ir atsisveikinti su Donbasu. Iškart klausiu: o kas jums davė teisę va taip imti ir išduoti 70-80% Donbaso gyventojų, mūsų tėvynainių ir brolių, kurie nenori išeiti iš Ukrainos?
Rusai mėgsta kartoti, kad „rusai saviškių nepalieka“. Nors iš tikro, Rusijos istorija – tai ištisa išdavysčių istorija. Nebūkime į ją panašūs. Tai – ne mūsų vertybės.
Kalbėjosi Ana Šumakova
vertė Lightning Rod
