Jurijus Butusovas, 2014 06 29. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Dniepropetrovske sutikau bičiulį – jis verslininkas iš Konstantinovkos, turi parduotuvių tinklą, tiekia atsargines automobilių dalis. Prieš dvi savaites pabėgo iš gimtojo miesto. Papasakojo apie priežastis. Žemiau – jo pasakojimas pirmuoju asmeniu.

Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Berzlerio reketo gaujos istorija.

Aš bėgau po to, kai po dešimties dienų nelaisvės buvau už 300.000 dolerių išpirktas iš Rusijos specialiųjų tarnybų, įsikūrusių Gorlovkoje, Ukrainos saugumo tarnybos pastate.

Balandžio mėnesį dauguma žmonių mūsų mieste Donecko liaudies respubliką (DLR) vertino teigiamai. Priežastis – daug Donecko srities gamyklų dirba tik pagal Rusijos užsakymus ir tik Rusijos rinkai. Aš verčiuosi žemės ūkiu ir mes taip pat daug parduodame Rusijai. Tačiau aš suprantu, kad Donbasas yra integruotas į Ukrainos ekonomiką ir infrastruktūrą, o Rusija tiesiog neturi pakankamai lėšų Krymui ir Donbasui išlaikyti – tai maždaug 9 milijonai žmonių krizės periodu, tas sritis vienu metu atskėlus nuo Ukrainos. Aiškinau tai žmonėms, bet jie negirdėjo. Jie norėjo į Rusiją, tikėdamiesi išsaugoti darbo vietą, gauti didesnę pensiją, naiviai vildamiesi, kad likusi įprasta gyvenimo sankloda nepasikeis. Niekas negalvojo, kad į Donbasą iš Rusijos ateis ne „mandagūs žmonės“, o tikri banditai („mandagūs žmonės“ – Rusijos propagandos klišė, kuria ten vadinti Rusijos specialūs padaliniai, užgrobę Krymą – red. pastaba).

Po miestą pasklido informacija, kad „mandagūs žmonės“ su Georgijaus juostelėmis Donecko respublikos reikmėms iš verslininkų renka pinigus. Aš nesidomiu politika, man kažkodėl atrodė, kad manęs tai nepalies. Mano įmonė gana nedidelė. Viskas įvyko labai paprastai. Atvažiavau į biurą, ir tik išlipus iš mašinos prie manęs priėjo trys žmonės su automatais, neperšaunamomis liemenėmis, antsiuvais „DLR“, pasiūlė sėsti pas juos į automobilį. Atvežė į Gorlovką – ten, Gorlovkos Ukrainos saugumo tarnybos pastate, yra jų bazė.

Mane atvedė į kambarį pas žmogų su kamufliažine uniforma. Jis buvo ramus ir geranoriškas. Padavė man sąrašą ir pasakė: „Surask savo pavardę“. Žiūriu – o ten mūsų miesto verslininkų sąrašas. Ir ties kiekviena pavarde parašyti skaičiai. Įdomu, kad vienos sumos nurodytos doleriais, kitos – grivinomis. Sumos siekė nuo 1 iki 15 milijonų grivinų. Ties mano pavarde buvo parašyta – 250 tūkstančių dolerių. Kariškis paklausė:

– Viską supratai? Skambink namiškiams, tegul veža pinigus.
– Bet aš neturiu tiek pinigų. Kas jums sakė, kad namuose galiu turėti 250 tūkstančių dolerių? Kas gi tiek pinigų laiko namuose? Juo labiau tokiu metu?
– Klausyk, aš ne tam čia sėdžiu, kad tave įtikinėčiau. Aš turiu planą. Ir esu atsakingas už jo įgyvendinimą. Tai tavo reikalas galvoti, kaip tu susitvarkysi. Atleisk, vaikine, nieko asmeniško, tai tiesiog mano darbas. Imk telefoną, skambink, rink pinigus ir pasėdėsi per naktį kameroje, pamąstysi. Sėdėsi, kol pinigai nebus atnešti. Jei kameroje patinka – sėdėsi, jei nepatinka – rinksi pinigus. Nekelk mums problemų – mums problemas kelia tik „Dešinysis sektorius“, o tau tai netinkama kompanija. Viską supratai? Iki rytdienos.

Man leido paskambinti, paskui telefoną atėmė ir buvau pasiųstas į UST (užgrobto Ukrainos Saugumo Tarnybos pastato – red. pastaba) pastato rūsį. Ten visos patalpos paverstos kameromis, kiekvienoje kameroje žmonės. Mano kameroje taip pat buvo trys žmonės, tačiau mums griežtai draudė kalbėtis. Kameroje buvo tik civiliai.

Kitą rytą vėl bendravau su neprisistačiusiais kariškiais. Be jokio grubumo. 10 minučių ramiai įkalbinėjo persigalvoti – ir vėl pasiuntė į kamerą. Maitino, beje, neblogai. Jokių grasinimų. Mano „kuratorius“ laikėsi kaip kariškis, buvo konkretus, kalbėjo korektiškai, kaip žmogus, įpratęs komanduoti, valdąs oficialųjį stilių. Prisiminiau Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ – kaip teatre iš piliečių buvo reikalaujama atiduoti auksą ir valiutą. Man čia taip pat kiekvieną dieną rodė sąrašą ir kiekvieną dieną prieš kurią nors pavardę buvo dedamas naujas pliusas. Reiškia, dar vienas verslininkas susimokėjo ir buvo paleistas. Leisdavo daug kalbėti telefonu. Šeima rinko pinigus iš draugų ir pažįstamų visoje apskrityje. Nebūtų padėjęs joks užtarimas, neveikė jokie ryšiai. Įdomu, kad išpirką už mano laisvę jis vadino „auka“.

Buvau priblokštas sužinojęs, kad kariškis turėjo visą informaciją apie mano finansinę padėtį ir mano ūkinę veiklą. Jis pagrindė reikalaujamą sumą konkrečiais duomenimis – kokios mano įplaukos, kokiame banke laikau indėlį, kiek turi būti mano atsiskaitomojoje sąskaitoje. Pasidariau išvadą, kad išpirkos suma gauta pritaikius neaiškų algoritmą, bet pradiniai duomenys paimti iš milicijos Kovos su ekonominiais nusikaltimais ir Mokesčių inspekcijos duomenų bazių. Bandžiau įtikinėti, kad, atidavęs tokią sumą, nebegalėsiu nei gaminti, nei prekiauti savo parduotuvėse.

Maždaug po savaitės mes su kariškiu tiek apsipratome, kad jis ėmė palikinėti mane savo apklausos kambaryje ilgesniam laikui. Mes bendravome. Jis neslėpė, kad yra ne ukrainietis. Kai kurie pavadinimai jam atrodė juokingi – kažkodėl, pavyzdžiui, Berdianskas. Likus dienai iki mano išlaisvinimo, kai šeima patvirtino surinkusi reikalaujamą sumą, jis išpirką pakėlė iki 300.000. Pasakė, esą mano sulaikymas jiems pridaręs daug problemų, kilęs triukšmas, taigi man prisieisią kompensuoti nepatogumus. Galvoju, tų 50.000 jis niekam neatidavė, pasiliko sau.

Likus valandai iki mano išvykimo jis pavaišino mane cigarete, mes galėjome pasikalbėti ir aš jį truputį paklausinėjau:

– Sprendžiant pagal tavo amžių, tu, ko gero, majoras?
– Atspėjai.
– O jūs nesibijote?

Jis nusijuokė.

– Suprask, čia mano ketvirtas karas. Toks mano darbas. Nieko, nukreipto prieš tave asmeniškai. Atidirbsiu dar mėnesį ir būsiu pakeistas. Jau ilgai pas jus čia sėdžiu, Kryme tik kartą teišsimaudžiau, teko važiuoti čia. O jūs čia jūros neturite.
– O ką man dabar daryti? Nebegalėsiu likti čia su šeima – jei mane dar kas pagrobs, nebeįstengsiu išsipirkti.
– Ką čia tau patarus… Aš čia dar savaitėlę būsiu, tai jei tave atveš – paleisiu. Bet paskui… Pas mus tvarka, mes – kariškiai. Bet čia yra visokių grupių. Yra kazokai – juos kontroliuojame ne mes, tai „kontora“. Yra ir čečėnai – juos kontroliuoja Ramzanas. Nepatarčiau papulti jiems. Ech, negalvojau, kad kada nors kartu su čečėnais tvarką įvedinėsiu…
– Ir kaip man čia dirbti? Mano įmonė dabar žlugs. Išvažiuosiu, niekas nebesudarinės sutarčių, verslas sustos, nebeturėsiu iš ko mokesčius susimokėt.
– Tai laikina situacija. Suprask – arba mes paimsime visą resursą, arba jį iš tavęs atims „Dešinysis sektorius“. Tu vis tiek turėsi atiduoti pinigus. Kai tik čia bus Rusija, viskas ims po truputį atsigauti. O mokesčių Ukrainai kol kas nereikia mokėti, mes nuo jų atleidžiame. Mes nenorime, kad tu mokėtum Kijevui, nes už tavo pinigus ukrai nusipirks ginklų ir visus čia iššaudys. Taigi tu ne tik paaukojai, tu dar ir mokestines atostogas gavai, ir prie mūsų pergalės prisidėjai.
– O Rusija čia bus? Pagelbės?
– Rusija čia būtinai bus. Kai tik nebebus Ukrainos. Mes dėl to ir dirbame.

Kai mane išleido, grįžau namo ir mes iš karto susiruošėme evakuacijai. Mano tėvai nepanoro išvažiuoti. Aš sužinojau, kad visi mūsų verslininkai iš Gorlovkos, Kramatorsko, Konstantinovkos, Makejevkos, Artiomovsko moka Igoriui Bezleriui. Be kita ko, smogikai reikalauja jau ne tik pinigų – leidžia atsiskaityti juvelyrika, brangakmeniais.

Šiandien DLR duoklę moka visi verslininkai – net senutės turgavietėje. Visi moka. Ir niekas nedrįsta išsisukinėti. Mentai parašė, kiek kam priklauso – ir privalai arba mokėti, kiek parašyta, arba užsidaryti. Užsidarė beveik visi. Parduotuvės nuolat plėšiamos, todėl čia įmanoma prekiauti tik tuo, kas kol kas neturi didesnės vertės. Dabar jau nerasite nei vieno verslininko, kuris palaikytų DLR. Visi supranta, kad karas sunaikins Donbasą, kad „DLR“ – ne valdžia, o tiesiog smogikai, kurie tik imituoja valdžią, bet nesprendžia jokių problemų.

Kiek aš žinau, iš mūsų apylinkių tik vienas verslininkas atsisakė mokėti. Artiomovske. Labai turtingas žmogus – teko būti jo namuose, ten didelis garažas, motociklai, sportiniai automobiliai. Pas jį atėjo tuoj po mano paleidimo. Jis valdo pačią didžiausią žemės ūkio įmonę, turi apsaugą. Įvyko tikras mūšis. Atvažiavo smogikai iš Gorlovkos, bet juos iššaudė, tris nukovė. Tada Igoris Bezleris iš Gorlovkos pasiuntė visą būrį su šarvuočiu. Jie ėmė šaudyti į didžiulę verslininko sodybą iš granatsvaidžių ir stambiakalibrių kulkosvaidžių. Vyko labai sunkus mūšis – verslininkas su šeima ir apsauga išsigelbėjo, nors tarp jo žmonių irgi buvo žuvusių. Dabar jis įstojo į VRM „Artiomovsko“ batalioną, nori grįžti namo su ginklu rankose. Panašu, kad kitos galimybės išlaisvinti Donbasą nebėra. Dabar jau niekas iš doneckiečių nebeišeis blokuoti Ukrainos karių. Priešingai – visi nori, kad kuo greičiau ateitų kariuomenė ir pagaliau nebeliktų savivalės. Jei to nepadarysime dabar, prarasime žemės ūkį, bus labai daug pabėgėlių ir tą padėtį teks taisyti daug metų.

Jurijaus Butusovo papildymas: dėl pasakojimo patikimumo galite pabendrauti su bet kuriuo pabėgėliu iš Donbaso, su tais, kurie ten dar gyvena. Tai pirma, o antra – pasikalbėkite su batalionų „Donbasas“, „Šachtiorskas“ ir „Artiomovskas“ kariais. Jie vietiniai. Ir trečia – kai būsiu Dniepropetrovske, esu pasiruošęs supažindinti, ne įrašui, žinoma, su pabėgėliais, tam tarpe ir su šituo verslininku.