Monthly Archives: liepos 2014

Dmitry Tymchuk, liepos 3 įvykiai

Dmitry Tymchuk, Liepos 3 įvykių apibendrinimas

Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmytro Tymčukas:

Broliai ir seserys, liepos 3–iosios įvykių apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Jėgos struktūrų atstovai neigia, kad Ukrainos aviacija galėjo apšaudyti gyvenvietę Stanica Luhanska. Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba (NSGT) turi įrodymų, kad tragiškąjį apšaudymą surengė teroristai naudodami raketinės salvinės artilerijos sistemas „Grad“ (kalbama apie šaudmenų, kuriais buvo šaudoma, identifikaciją). Beje, šį „Grad“ ATO (antiteroristinės operacijos) pajėgos jau atėmė iš teroristų.

Blogai tai, kad aibė žmonių – tarp jų ir iš paties Donbaso – tiki Kremliaus pasakomis. O todėl reikia aiškiai dėlioti taškus ant „i“. Atlikti patį nuodugniausią tyrimą, įtraukiant tarptautines organizacijas – konkrečiau, ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją). Pateikti visus turimus įrodymus Jungtinių Tautų Organizacijai.

Mes neturime pastoviai teisintis. Mums dera parodyti visam pasauliui teroristų, už kurių nugarų po tokių kruvinų provokacijų džiaugsmingai savąsias rankeles trina Vladimiras Putinas, veidą.

2. Karinės padėties įvedimas Donbase, panašu, kad nesišviečia. Atsižvelgiant į politines to priežastis, neįrašyčiau šio fakto į „blogąsias naujienas“. Tačiau nesuprantu, kaip be karinės padėties galima efektyviai kontroliuoti jau išlaisvintas teritorijas.

Vietos valdžia tikėti negalima – šiandien jie už mūsiškius, rytoj už priešą. Pasitikėti vietos teisėsaugininkais – negerbti savęs visiškai. Todėl būtų logiška, įvedus karinę padėtį išlaisvintuose rajonuose, apriboti vietos valdžios įgaliojimus, situacijos kontrolę perimant karinėms komendantūroms, ir taip terorizmo „recidyvo“ pavojus gerokai sumažėtų.

Jeigu bus pasiūlyta efektyvi alternatyva šiam mechanizmui, apsieinant be karinės padėties, – būsiu patenkintas. Tačiau kol kas kyla klausimų.

3. Gynybos ministerijoje sudaryta darbo grupė Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų kariškių, kuriuos suimtus laiko teroristai, išlaisvinimo organizavimui. Tai pozityvas.

Negatyvas tame, kad iki šiol nesukurta nei viena valstybinė institucija, kuri centralizuotai užsiimtų visais karo belaisviais ir įkaitais. Kiekviena žinyba rūpinasi savo vaikinais, o įkaitais iš civilių asmenų rūpinasi visi (tai reiškia – niekas).

Manau, sukurti vieningą instituciją (pavyzdžiui prie NSGT) reikėjo jau vakar. Kodėl rankos per trumpos – neaišku. Tuomet, kai belaisvių išgelbėjimas – tai labai didelė ir aktuali problema.

Gerosios naujienos:

1. Spaudos konferencijoje NSGT informaciniame centre įsižiebė diskusija. Žurnalistai sako: jeigu ATO pajėgos išlaisvins po 4 gyvenvietes per dieną, kaip tai vyko vakar, operacija užsitęs metus.

Informacinio centro pranešėjas A.Lysenko pateikia pagrįstą atsakymą: išlaisvinamos gyvenvietės, kuriose yra smogikų štabai arba jų grupuotės.

Ir iš tiesų, teroristai neturi nei jėgų, nei priemonių ginti teritoriją, kurią šiandien mes laikome jų kontroliuojama. Todėl dabar smogiama pagrindinėms grupuotėms ir, kas labai svarbu, atkertami teroristinių grupių aprūpinimo keliai. Šiuo požiūriu vieno teroristų prigrūsto kaimo išlaisvinimas žymiai svarbesnis nei dešimties gyvenviečių, kurios tik simboiškai kontroliuojamos smogikų, išvadavimas.

2. Praeitą naktį Rusijos pasieniečiai apšaudė 300 teroristų grupę, kuri bandė prasiveržti iš Donbaso į RF.

Putinas, kaip visada, žaidžia keliais ėjimais. Teroristams tokie susidorojimai – signalas, kad kelio atgal į Rusiją jiems nėra, ir samdiniams teks kautis Ukrainos žemėje iki galo. Tarptautinei bendruomenei tai pasidemonstravimas – atseit, štai kaip šauniai mes saugome sieną! Tiesa, nepatikslinama, kad „įėjimas“ į Ukrainą per šią sieną iš Rusijos pusės veikia labai sklandžiai.

Na, o Rusijos kvailiukams–samdinukams ir jų prorusiškiems broliukams Donbase tai ryški iliustracija: Vladimiras Putinas juos parduoda. Ir išeitys dvi – arba dvėsti neaišku dėl ko, arba sudėti ginklus ir gelbėti savo niekam naudingus kailius.

3. Aukščiausioji Rada įtraukė į dienotvarkę Konstitucijos pakeitimų projektą, pateiktą prezidento. Pats Porošenko pakeitimus pavadino „priešnuodžiu federalizacijai“.

Pakeitimų prasmė žinoma: valdžios decentralizacija, išsaugant unitarinę valstybę, galimybė suteikti ypatingąjį statusą rusų ir kitoms kalboms. Kompromisai, kurie iš esmės turėtų patenkinti visus.

Pažiūrėsime, kaip tai veiks praktikoje – jau svarstant pakeitimus. Bet kokiu atveju, tai – tikrojo taikaus dialogo pradžia. Ne su teroristais, o su Ukrainos Rytais.

P.S. Dėl naujojo gynybos ministro ir Generalinio štabo (GŠ) viršininko paskyrimo. Gerai tai ar blogai – anksti spręsti. Nors, be abejo, gali gluminti tai, kad ponas Geletėjus – ne iš kariškių aplinkos, kas taikiam laikmečiui normalu, bet de facto kariniu laiku gali turėti rimtą reikšmę.

Todėl naujajam Gynybos ministerijos vadovui, kaip neturinčiam veiklos karinio valdymo institucijose patirties, ypatingai svarbus GŠ viršininko kompetetingumo vaidmuo. Tuo metu, kai naujasis GŠ viršininkas – generolas V.Muženko – ATO štabe pasirodė visai garbingai (neskaitant keisto atvejo, kai jis asmeniškai vedė į ataką karius – nors žmonėms, esantiems toli nuo kariuomenės, tai atrodo visiškai pagirtina). Jeigu ministras ir GŠ viršininkas dirbdami kartu ras tarpusavio kalbą nuo pirmos dienos – tik geriau. Jeigu ne – tai bus labai negerai. Tikėkimės geresniojo.

Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

 

porošenko
Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

Dmitry Tymchuk, liepos 2 suvestinė

Broliai ir seserys, liepos 2-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos saugumo ir gynybos taryba šiandien pranešė: nuo antiteroristinės operacijos pradžios Ukrainoje 200 kariškių žuvo, 619 sužeista. Gynybos ministerijos duomenimis, 29 Ukrainos kariškius teroristai laiko paėmę įkaitais.

Žūsta ir taikūs gyventojai. Donecko apskrities administracija pranešė: per teroristų veiklos laiką vien tik Donecko srityje žuvo ne mažiau nei 160 taikių gyventojų.

Mūsų brolių kraujas tebesilieja ant mūsų žemės. Kruvinas skerdynes kurstančiai Rusijai, kuri, kaip įprasta, nesijaudina dėl savo piliečių žūties, tas skaičius gal ir nedaro įspūdžio. Tačiau Ukrainai kiekvieno kariškio ir taikaus piliečio gyvybė, kurią atėmė šis konfliktas – baisi tragedija.

2. Šiandien netoli nuo sienos perėjimo punkto „Izvarino“ nuo fugasinės bombos sprogo kariškių šarvuotis. Vėliau teroristai šį perėjimo punktą apšaudė iš artilerijos.

Tos situacijos kaip pavyzdžiai. Smogikai nesileis lengvai atkertami nuo sienos su Rusija. Jie puikiai supranta: nutraukus Rusijos samdinių ir ginklų tiekimo kanalus – ateis galas terorizmui Donbase.

Mūsų duomenimis, net kai pasieniečiai ir kariuomenė atnaujina sienos kontrolę teritorijose, kuriose aktyviai veikia smogikai, pastarieji tuoj imasi minuoti mūsų jėgos struktūrų pozicijas. Ir jas apšaudyti. Taigi mūšiai dėl sienos kontrolės dar tik prasideda.

3.Vakar „LLR“ teroristai paėmė į nelaisvę žurnalistę Anastasiją Stanko ir Hromadske TV operatorių Ilją Bezkorovainą.

Tai karo dėl protų epizodas. Prorusiškųjų smogikų (ir jų šeimininkų Kremliuje) nuomone, neteisėtai į Ukrainą patenkantys Rusijos žiniasklaidos propagandininkai gali koja kojon su teroristais lakstyti po Donbasą. O štai visuomeninės neangažuotos žiniasklaidos atstovai čia dirbti neturi teisės. Nei vieno tiesos žodžio iš Donbaso – svarbiausias Kremliaus ir jo pakalikų lozungas.

Šiandien USGT pranešė, kad Stanko ir Bezkorovainyj gyvi, vyksta derybos dėl jų paleidimo. Duok dieve, jie greitai bus išlaisvinti. Ir – žemai lenkiuosi jiems už sąžiningą, pavojingą bei labai svarbų darbą.

Gerosios naujienos:

1. Antiteroristinė operacija vykdoma aktyviai ir matomi jos rezultatai. Dabar jėgos struktūros demonstruoja tai, ko taip ilgai iš jų laukėme. Pagaliau. Vien per vakarykštę dieną buvo atakuota 120 teroristų objektų – išžvalgius ir įsitikinus, kad ten nėra taikių gyventojų.

Sunku komentuoti iš valdžios kabinetų sklindančius svarstymus, kad įmanomas paliaubų pakartojimas. Žinau, kad tarp jūsų, mano draugai, yra ir tokių, kurie tiki taikaus dialogo galimybe. Kaip ir tokių, kurie įsitikinę: teroristus reikia be jokių kompromisų nukenksminti ir naikinti, o taikus dialogas mums ne į naudą.

Pasakysiu tiesiai: širdimi aš už antrąjį variantą. Bet protas man sako, kad ir paliaubos gali būti naudingos. Tačiau ne kaip pirmąjį kartą, kai jėgos struktūros nevykdė aktyvių veiksmų, o teroristai tuo metu Donbasą pavertė kruvina skerdykla ir ruošėsi tolesnei konfrontacijai.

Paliaubos turi vykti tik tam, kad teroristai sudėtų ginklus. Kitą variantą sunku pateisinti.

2. Karą laimėti galima tik nugalint visuose frontuose. Tam tarpe ir informaciniame, kuriame Ukraina nuo pirmosios Rusijos agresijos dienos visiškai aiškiai pralaimėdavo.

Situacija vis dar problemiška, bet taisosi. USGT spykerio pakeitimas „tikru pulkininku“ Andrejumi Lysenko – vienas iš žingsnių ta linkme. Ima veikti efektyvi visuomenės informavimo schema. Mes nuolat sakome: kadangi Ukraina – agresijos auka, tai geriausia kontrpropaganda šiuo atveju – operatyvus objektyvios informacijos tiekimas. Tik taip įmanoma smogti per galingą Kremliaus propagandos mašiną.

Beje, aš A. Lysenko pasirodymą scenoje vertinu kaip itin sėkmingą ėjimą. Šitą karininką pažįstu labai seniai, jis ilgus metus puikiai tarnavo Gynybos ministerijos spaudos tarnyboje, ėjo tarnybą taikdarių daliniuose. Apibūdinti galima vienu žodžiu: profesionalas. Ir tai, kad šalies ginkluotųjų pajėgų veiksmus nušviečia bei komentuoja žmogus su antpečiais – taip pat teisinga.

Mes, „IP“ grupė, taip pat keičiame darbo formatą. Dabar deriname naują bendradarbiavimo su valstybės struktūromis algoritmą. Kaip nuolat tvirtiname, mes nekonkuruojame su valstybės mechanizmais, bet esame visuomeninė iniciatyva, siekianti sunkią akimirką padėti savo šaliai. Vėliau nedubliuosime valstybinių struktūrų, bet dirbsime tik ten, kur reikės pagalbos.

3. Informacinis analitinis USGT centras šiandien pranešė: antiukrainietiška retorika per Rusijos federalinius telekanalus ir valstybinėse informacinėse agentūrose po Ukrainos prezidento rinkimų žymiai sušvelnėjo.

Gal ir taip. Nors apie tai, kad RF nutraukia galingiausią informacinį karą prieš Ukrainą, nėra nė kalbos. Tačiau bet kuriuo atveju tai teigiamas dalykas.

Apie paliaubų pabaigą

Dmitry Tymchuk

Ukrainos Prezidentas turėjo du pasirinkimo variantus: pirmąjį – pratęsti ATO aktyviąją fazę, ir antrąjį – neteisingąjį. Ukrainos laimei, jis pasirinko pirmąjį.

PorosenkoPranesimasKiekviena paliaubų diena, kad ir kokią didelę politinę reikšmę jos turėjo, buvo išnaudojama teroristų karinėms pozicijoms stiprinti, ir tai buvo daroma – ne pačiu didžiausiu mastu, bet pakankamai pastebimai. Didindami savo kovinį potencialą pasinaudojant iš Rusijos siunčiamais samdiniais ir ginkluote (taip pat ir sunkiąja kovine technika), smogikai gavo unikalią galimybę ir praktiškai idealias sąlygas užsiimti savo grupių tarpusavio veiksmų suderinamumo gerinimu.

Rusijoje buvo vykdomas sunkiosios karinės technikos ekipažų ir artileristų grupių (įskaitant ir raketų paleidimo sistemą „GRAD“) formavimas. Tačiau netgi ir surinkus patyrusius samdinius, tose grupėse nebuvo vykdomi jokie veiksmai, galintys pagerinti jų veiksmų suderinamumą. Ir tai ženkliai mažino tokių grupių kovinio pasirengimo lygį.

„Paliaubų“ Donbase metu, kurių, beje, laikėsi tik ATO vykdančios jėgos struktūros, teroristai gavo puikią galimybę dirbti siekiant geresnio tarpusavio veiksmų suderinamumo – iš vienos pusės, karo sąlygomis, ir kitos pusės – esant minimaliai nuostolių rizikai.
Paliaubų tęsimas būtų leidęs teroristams ženkliai pakelti savo grupių karinio pasirengimo lygį, toliau vykdyti veiklą stiprinant pozicijas savo įsitvirtinimo taškuose, taip pat vykdyti visus kitus veiksmus, rengiantis tolesniam pasipriešinimui.

Tuo, kad jie net negalvojo apie jokį taikų dialogą, mes jau pilnai įsitikinome. Daugiau nei 100 teroristų išpuolių per 10 „paliaubų“ dienų, 27 žuvę mūsų vaikinai – štai „taika“ pagal Putino ir jo vasalų Donbase supratimą.

Šalia viso šito, Rusija sutelkė visas pastangas, kad užtikrinti idealias sąlygas rengiant jos kontroliuojamus teroristus tolesnei konflikto Donbase eskalacijai. Siekiant priversti Kijevą pratęsti paliaubas, Kremlius ėmė žadėti kažkokias priemones dėl Rusijos sienos su Ukraina apsaugos stiprinimo (Putinas paskelbė, kad įleis ESBO stebėtojus į pasienio punktus _iš Rusijos pusės_ – red. papild.)

Ir tai – po to, kai iš Rusijos į Ukrainą ilgą laiką nenutrūkstamu srautu keliavo samdiniai ir buvo tiekiami ginklai. Kas gi trukdė Putinui, jeigu jis iš tiesų būtų suinteresuotas taika, duoti tokius pažadus (ir, svarbiausia, pradėti veikti) ne birželio 30 – ąją, paliaubų pabaigos dieną, o prieš dešimt dienų, kuomet paliaubos tik buvo prasidėję? Tik tada galima būtų buvę kalbėti apie Rusijos siekimą užgesinti tą gaisrą, kurį ji taip sėkmingai kursto.

Todėl traukinys jau nuvažiavo. Rusija ir jos banditai Ukrainoje turėjo puikią galimybę sudėti ginklus ir eiti link taikaus dialogo su Kijevu. Jie tą galimybę kategoriškai atmetė.

Ukraina privalo gintis, tą ji ir daro. Tai jos šventa teisė. Niekas labiau neprovokuoja smurto, kaip nesugebėjimo jam pasipriešinti demonstravimas. Jeigu Ukraina nori išgyventi – ji turi veikti. Kitų variantų nėra.

Vertė: Milda Petrokaite