Šį straipsnį parašė Slava Rabinovich. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Kuris nors iš jūsų turi tokias pat pažiūras, kaip ir aš. Arba panašias į manąsias. Jūsų gyvenimo vertybės gali būti tokios pačios. Jūs visiškai teisingai laikote save geru bei padoriu žmogumi.

Ir staiga jus areštuoja. Neteisėtai areštuoja, neteisingame teisme nuteisia. Jūsų laikas, jūsų gyvenimas, jūsų pažeminimas dabar priklauso „jiems“. Vertuchajams. Skundikų ir budelių palikuonims. Scum of the earth.

Esama nusikaltėlių. Esama žmonių, kurie stipriai apsivogė, prievartavo, žudė. Jie turi sėdėti kalėjime. Jų prižiūrėtojai… tai tiesiog toks darbas.

Bet yra ir neteisėtai areštuotieji ir neteisingai nuteistieji. Jų prižiūrėtojai — tai vertuchajai, padugnės, niekšai, stalininių skundikų ir budelių palikuonys. Pats bjauriausias purvas, žmogiškosios atliekos.

Ir jie iš tavęs tyčiojasi. Tave kankina. Žemina. Užmuša.

Rusijos kalėjimuose sėdi tūkstančiai neteisingai nuteistų, tarp jų buvę verslininkai, savo sukurtų, užaugintų, pastatytų verslų savininkai. Jų verslus pasisavino, atėmė tie patys kalėjimo prižiūrėtojai.

Tie žmonės turi žmonas, iš bejėgiškumo, iš skausmo ir nevilties grąžančias rankas. Tie žmonės turi vaikus, augančius be tėvų. Geriausi tų žmonių metai prabėga kasdieniniame pažeminime, atliekant vergišką beprasmį buką mechanišką darbą, patiriant patyčias. Šeimos sielvartauja ir vargsta.

Тaip buvo areštuotas mano draugas ir kolega Sergejus Magnitskis. Iš jo taip tyčiojosi, mušė, kankino. Jis jautė būtent tai. Būtent tai jautė jo žmona ir motina. Būtent tai dabar jaučia ir žino jo vaikai.

Jį nužudė šitie stalininių budelių ir skundikų palikuonys. Šitie niekšai ir nusikaltėliai.

O dabar jie dreba iš beviltiško pykčio dėl savo aktyvų užsienyje, dėl amerikietiškojo įstatymo, pavadinto Sergejaus vardu: „Magnitskio akto“. Daugelis kitų šalių de jure arba de facto prisijungė prie šio įstatymo. Visas žmonių, paliestų šio įstatymo, sąrašas privalo būti kuo viešesnis, aptariamas žiniasklaidoje, detaliai apsvarstant kiekvieną šio sąrašo pavardę.

Sergejus mirė, jis žuvo pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis: jį visą laiką, o ypač prieš mirtį, žemino tie vertuchajai, tie skundikų ir budelių palikuonys. Kas gali už tai būti blogiau tiek gyvenime, tiek mirtyje? Mirtis Kursko povandeniniame laive?

Ne. „Kursko“ jūreivius „tik“ išdavė jų vadas, kuris po to šaipėsi*. Tai buvo jo vergai, tiek čia tos bėdos! Štai kai laisvieji piliečiai aname Boeinge pasitiko savo mirtį, vypsnys iš jo veido dingo! O kai vėl buvo paliesti JO vergai ir skaičiaus 41 klausimas, tai grįžo ne tik vypsnys, bet ir šlykštūs niekšingi patyčių žodžiai.

„Kursko“ jūreivius išdavė jų vyriausiasis vadas, ir jie kankinamai užduso. Tačiau mirė laisvi. Be vertuchajų ir budelių. Amžiams susieti savo jūreiviškos eilinių ir karininkų, tiesioginių Rusijos karinio laivyno šlovės paveldėtojų, brolystės. Nužudyti Rusijos nešlovės.

O Sergejus mirė neišlaisvintas. Jis mirė tiesiogine prasme prikaustytas antrankiais prie šalto geležinio kalėjimo gulto. Buvo užfiksuotos baisių sumušimų, padarytų vertuchajų, budelių ir skundikų, žymės.

Ir savo baisia mirtimi nelaisvėje jis mums prisakė: nebūkite abejingi! Jūsų abejingumas prilygsta šiems nusikaltimams. Jei jūs abejingi, tai jūs – bendrininkai.

——–

* Turimas omeny garsus video interviu su Vladimiru Putinu, kur žurnalistas šio paklausė, kas atsitiko su povandeniniu laivu „Kursk“. Putinas atvirai nusišypso, pasako „jis nuskendo“ ir vėl nusišypso.