Tūkstančiui žodžių – tūkstantis mirčių. Kaip propaganda veikė Ruandoje

Boris Kozlovskij

Harvardo ekonomikos docentas prisiminė mokyklinę fiziką ir sugalvojo paprastą būdą, kaip suskaičiuoti propagandos aukas, nužudytas per tutsių skerdynes.

David Yanagizawa-Drott, 45 puslapius užimančio straipsnio, atspausdinto rugpjūčio mėnesio „Quaterly Journal of Economics“ numeryje autorius, seniai domisi valdžios ir žiniasklaidos santykių vingrybėmis. O keletą paskutiniųjų metų jis išsamiai nagrinėja 1994 m. genocido Ruandoje siužetą ir vienos vienintelės radijo stoties RTML („Tūkstančio kalvų radijas“) vaidmenį jo metu.

RTML vedėjus tarptautinis tribunolas nuteisė ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis. Kaltės problema lyg ir yra išspręsta. Taip, skatino neapykantą. Taip, ragino „sutraiškyti tarakonus“. Ir tikrai, per tris mėnesius, nuo balandžio iki liepos, hutu aktyvistai mačetėmis ir plikomis rankomis nužudė 500 tūkstančius tutsių (arba milijoną – dėl skaičių ginčijamasi.) Tačiau lieka neatsakytas kitas klausimas: ar tikrai radijas taip stipriai paveikė įvykių eigą? (Apie TV ir laikraščius nėra kalbos: šalyje, kur dauguma nemoka skaityti ir neturi pinigų televizoriui, radijas – be konkurencijos.)

Ir štai, kaip dažnai pasitaiko mūsų rubrikoje, į pagalbą ateina fizika. O tiksliau – radijo bangų sklaidos dėsniai.

RTLM – vienos iš dviejų radijo stočių, kurias Rusijoje vadintų federalinėmis, žinioje buvo viso labo du siųstuvai: vienas, 100 vatų galios, sostinėje Kigalyje, kitas, 1000 vatų, aukštoje Muė kalno viršūnėje. Radijo stotis pavadinta „Tūkstantis kalvų“ todėl, kad Ruanda iš tiesų yra kalnuota. Kalnai užkerta kelią radijo signalams, todėl kai kurių kaimų jie nepasiekia, o kai kuriuose girdimumas tik dalinis. David Yanagizawa-Drott surado palydovinį reljefo žemėlapį ir lengvai suskaičiavo signalo kiekviename apgyvendintame taške lygį.

Mokslininkas turėjo dar vieną duomenų rinkinį: kiek žmonių kokiame kaime nuteista už dalyvavimą genocide. Ir užtikrinto RTLM girdimumo zonoje tokių paaiškėjo esant 62–69 procentais daugiau negu ten, kur signalo išvis nebuvo.

Jau vien šis pastebėjimas laužo patogią teoriją, kad raginimai eteryje – ne plačiųjų masių nusiteikimo priežastis, o pasekmė. Jei dauguma trokšta kraujo, atsiras žiniasklaidos priemonės, kurios įgarsins ir tą požiūrį. Logiška? Turint rankose statistikos duomenis – jau ne labai: kur ryte propaganda, ten vakare kraujas, o ne atvirkščiai.

Prievarta būna įvairių formų. Vieni žudikai – pavieniai mėgėjai (443 tūkstančiai nuteistųjų): jiems radijas užsiminė, kad už nužudytų kaimynų tutsių nuosavybės pasidalijimą nieko nebus. Kiti – taip vadinamoji „milicija“ (77 tūkstančiai nuteistųjų) – išvertus į rusų kalbą, tai ne žmonės su antpečiais ir uniforminėmis kepurėmis, o greičiau kažkas panašaus į kazokų būrius, organizuotus savanorius. Kumuliacinis efektas, atskleistas Yanagizawa-Drott’o, įtakojo kaip tik tokių būrių verbavimą. Geriausiai verbuoti sekėsi kaimuose, kurie ne tik patys, bet ir gretimos gyvenvietės patekdavo į užtikrinto RTML girdimumo zoną. Taigi, į galvažudžių būrius jungėsi ne tik visiški maniakai, bet ir paprasti žmonės, kuriems būtų pakakę tolimų kaimynų nepritarimo, kad apsigalvotų.

Asmeninei prievartai toks dėsningumas nebuvo nustatytas: jei tu eini žudyti vienas, tai, tikriausiai, ir taip supranti, kad tai tiesiog žmogžudystė, o ne šventasis karas. Tačiau kai visi aplink įsitikinę tikslų teisingumu, prisijungti prie organizuotų pajėgų kaip niekad lengva.

Straipsnio pabaigoje mažai moralizuojančių išvadų, užtat daug lentelių ir grafikų. Vienu, pavyzdžiui, gerai paaiškinama, kodėl valdžioms reikia ginti informacinę erdvę (na, pavyzdžiui, Rusijoje spausti socialinius tinklus ir tinklaraščius), nors valdžia ir taip dominuoja eteryje. Kai radijo klausytojų dalis kaime viršijo kritinę 60–80 procentų ribą, „milicijos prievartos“ lygis šuoliu kilo aukštyn. Paskutiniai abejojantieji – rimta kliūtis propagandos kelyje, todėl tą mažumą reikia rimtai vertinti.

Genocidas Ruandoje – visai netolima praeitis – 1994 metai. Tuo metu Rusijoje transliuojama MMM reklama su Lionia Golubkovu, Jelcinas diriguoja orkestrui ir planuojamas pirmasis Čečėnijos karas. Šis to laikotarpio atributų sąrašas paaiškina, kodėl naujienos apie skerdynes kažkur Afrikoje tapo svarbiausiu metų siužetu amerikiečių ir Europos žiniasklaidoje, bet ne pas mus. Apie Ruandos įvykius pradėjome prisiminti kaip tik prieš karo Ukrainoje pradžią: ėmėme lyginti „Tūkstančio kalvų radiją“ su įvairiomis valdžiai palankiomis žiniasklaidos priemonėmis Rusijoje, nuo Pirmojo kanalo iki „Russia Today“.

Valstybinė žiniasklaida padeda karui? Valstybinė žiniasklaida skleidžia neapykantą? David Yanagizawa-Drott perkelia šiuos inteligentiškus samprotavimus į skaičių lygmenį. Pabaigoje jis pateikia mirčių skaičiaus, kurios visiškai visos gula ant „Tūkstančio kalvų radijo“ sąžinės, įvertinimą. Suskaičiuota, kad 51 tūkstantis žmonių dar būtų gyvi, jei dviejuose šalies taškuose būtų sugedę pora siųstuvų – vienas 100, kitas 1000 vatų galios.

Juokinga, kad „Russia Today“ turi savo ypatingą požiūrį į šią afrikietišką istoriją: esą tie 500 tūkstančių aukų buvo ne tokios jau ir nekaltos, kaip mums jas vaizduoja Vakarų taip vadinamosios žiniasklaidos priemonės. „Tutsių elitas tikėjo, kad jie yra dievo išrinktieji, Afrikos žydai, užgimę būti milijonų hutų valstiečių valdovais“. Žodžiu, kaip mums praneša valstybinė žiniasklaida, pasauliui transliuojanti oficialiąją Rusijos valdžios institucijų poziciją, pusę milijono (ar milijoną) žmonių išskerdė ne veltui. Buvo už ką.

Šaltinis ir teksto iliustracija: http://www.snob.ru

Antraštės iliustracija: „Nyamata Memorial Site 13“ by Fanny Schertzer.

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

Leave a Reply