Broliai ir seserys, balandžio 11 suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Pirmasis vicepremjeras Jarema pareiškė, kad pietryčių Ukrainos ekstremistai nori išprovokuoti jėgos scenarijų.

Tuo, kad būtent mėsmalės ir reikia Rusijai, niekas neabejojo. Tuo pat metu mes nematome ypatingos sėkmės jėgos struktūrų darbuotojų derybose.

Aš manau, kad blogiausia šioje situacijoje – valdžios pusės neapsisprendimas. Dvi dienas ji gąsdino jėgos scenarijumi, o galų gale pradėjo aiškinti, kodėl negalima jo leisti. Aš visai nesu kraujo praliejimo šalininkas. Bet bent jau pasirinkite vieną poziciją ir laikykitės jos iki galo. Nepastovumas ir neapibrėžtumas tinka jaunai poniutei, bet ne vyriausybei. Kovoje su teroristais reikia geležinės valios, o ne paslaptingumo.

Beje, savaitgalį, balandžio 12–13 d., pagal naujausius grupės „Informacinis pasipriešinimas“ duomenis, laukiama, kad pietryčiuose ekstremistai suaktyvins savo veiksmus. Tikiuosi, jėgos struktūrų darbuotojai tam pasiruošę.

2. Gynybos ministerija šiandien patvirtino tai, apie ką mes pranešėme prieš keletą dienų: iš Krymo grąžinamą techniką rusai gadina kaip įmano. Gerai, kad nors keturias dešimtis geros būklės tankų grąžino. Matyt, vikšrų negalėjo taip peiliuku supjaustyti, kaip kad motorinių transporto priemonių padangų. Gabūs vaikinai, ką besakysi. Taip pat pradedama grąžinti Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus. Tai jau gera naujiena.

3. „Kremliaus šuo“ Lavrovas šiandien sujaudino iki ašarų. Sako, Rusija neplanuoja prijungti pietrytinių Ukrainos sričių, – atseit, tai prieštarauja RF interesams. Ir užmušė fraze: „Mes norime, kad Ukraina būtų vientisa jos dabartinių sienų ribose.“

Man įdomu, kai Kremliaus klounai rašo tokius pareiškimus, ar jie patys nesijuokia? Ir sugalvok taip: nukomunikniso iš Ukrainos sudėties visą autonominę respubliką, o dabar transliuoja savo troškimą matyti „vientisą“ Ukrainą. Iš tiesų, Kremliaus veidmainystė ir cinizmas – beribiai.

4. Kandidatas į Ukrainos prezidentus Olegas Cariovas užtikrino Donecko separatistams, jog padarys viską, kad sužlugdytų gegužės 25 d. prezidento rinkimus.

Aš nežinau, koks iš Cariovo kandidatas į prezidentus. Bet sunku būtų rasti tinkamesnį kandidatą į jaukią vietelę kalėjime šalia išmatų kibiro.

Gerosios naujienos:

1. Ukrainai prireiks dvejų metų stabilizuojant ekonominę situaciją. Taip prognozuoja Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas.

Kaip ir daugelis iš jūsų, aš ne itin tikiu Jaceniuku. Bet tokiais pareiškimais tikėti norisi. Ypač žinant, kad tokių prognozių įgyvendinimas priklauso nuo mūsų – kiekvieno, savo vietoje.

2. Odesos žydų bendruomenės atstovai ir UNSO (Українська Народна Самооборона – Ukrainos nacionalinės savigynos organizacija) aktyvistai pašalino iš gatvių antisemitinius grafiti.

Ypatingos simpatijos UNSO aš taip pat nejaučiu. Bet aš negaliu nepripažinti simbolinės ir politinės šio žingsnio svarbos.
Prisiminkite, kaip mes visi kartu Maidane buvome nustebinti tuo atveju, kai ultra dešiniuosius nacionalistus šturmuoti Kijeve Ukrainos namus paskui save vedė žydas? Jau tada buvo aišku, kad Ukraina – unikali šalis . Ir jokie šlykštynės šioje šalyje nacionaline korta nesužais. Net jei tie šlykštynės sėdi namuke po rubino žvaigžde.

Kitoms šalims – ir ypač supuvusiai ksenofobinei Rusijai – yra daug ko pasimokyti.

3. Savanorių grupė savo jėgomis pradėjo masinį lėšų rinkimą armijai, konkrečių karinių padalinių poreikiams. Pavyzdžiui, renkamos lėšos Nikolajevo jūrų pėstininkų ekipuotei. Tai tiesiog nuostabi iniciatyva, turint omeny, kad mūsų kariuomenė nuolat kaip Pelenė – basa ir nuoga.

Tačiau yra šaukštas deguto. Kol visi tokie „ateities desantininko“ ekipuotės pavyzdžiai nėra karinių pareigūnų patvirtinti ir priimti „ginkluotei“, tokie užpirkimai neturi didelės prasmės. Pirma, po kelių mėnesių reikės pirkti naują įrangą. Sena juk susidėvi, o nauji žmonės vis ateina į tarnybą – juos taip pat reikia aprengti lygiai taip pat. Ar Gynybos ministerija terliosis su šia problema (nes vėliau tokią super-aprangą teks pirkti jau jai) ? Aš abejoju.

Antra, bus įdomu: Nikolaevsko desantininkai – vienaip apsirengę, Žytomyro – kitaip, o Dniepropetrovsko išvis trečiaip. Sutikite, bus ne kariuomenė, o teatras. Senas dar sovietų armijos posakis skelbia: kariuomenėje nors ir ne klodai, bet vienodai.

Žodžiu, padėti kariuomenei – gerai, bet nepamirškime apie pagrindinį kelią. Pirma: pasirūpinti normaliu valstybiniu kariuomenės finansavimu (beje , biudžetas – tai taip pat mūsų mokesčių mokėtojų pinigai) . Normalios visuomenės rėmuose tai pilnai įmanoma. Antra: išnaikinti korupciją kariuomenėje. Užduotis labai sunki, bet įmanoma. Jei tik bus užsispyrimo.

Tik tada turėsime kariuomenę, į kurią ir patiems ne gėda pažiūrėti, ir kitiems parodyti. Pavyzdžiui rusams.

Foto: Sasha Maksymenko „Military conflict. Crimea. Ukraine“.