Donecko regione teroristai pradėjo pilietinių aktyvistų medžioklę

luhansko_buduliaiSprotiv.org, 2014.05.11 23:04

Iš sprotiv.org vidaus šaltinių tapo žinoma, jog Donecko ir Luhansko regionuose sudaryti pilietinių aktyvistų sąrašai – jų veiklos, kontaktų sekimui ir būsimam fiziniam sunaikinimui.

Šaltinis aiškina, jog nurodymai sudaryti sąrašus buvo gauti iš Rusijos tam, kad būtų lokalizuoti visuomeniniai proeuropietiškų ir proukrainietiškų požiūrių lyderiai. Ypatingą susidomėjimą kelia žmogaus teisių gynėjai, Kijevo Euromaidano dalyviai iš šių regionų, aktyvistai ir mitingų „Už vieningąją Ukrainą“ ir Eurointegraciją dalyviai.

Diversantų grupėms pateikti šie lokalizacijos uždaviniai:

  • Kijevo Euromaidano dalyviai,
  • proukrainietiškų mitingų organizatoriai,
  • merai, deputatai ir rajonų administracijų vadovai, nepalaikantys Donecko liaudies respublikos,
  • proeuropietiškų politinių partijų ir organizacijų lyderiai, žmogaus teisių gynėjai.

Vienintelis išsigelbėjimo būdas – tai gyvenamosios vietos ir darbo pakeitimas, aktyvumo socialiniuose tinkluose atsisakymas.

Taip pat kategoriškai draudžiama kalbėtis telefonu, o tai daryti Viber arba Skype, nes, patikrintomis žiniomis, kai kurie mobiliųjų operatoriai (MTT) perduoda informaciją rusiškoms specialiosioms tarnyboms.

Deja, šią informaciją jau patvirtina faktai. Dešimtys aktyvistų, iš kurių daugumas jau buvo pagrobti, buvo kankinami ar nužudyti.

Šaltinis: http://sprotiv.org/47344#.U2_oJZ7vm39

Vertėjo gyvent šitoje šalyje, kad sulauktum Maidano

Jaunas būdingų žydiškų bruožų vyras, tarnyboje vietoj kipos dėvintis kaškietą, galėtų būti ješivos dėstytoju, bet jis – vienas iš svarbiausių žmonių sudėtingoje Maidano ir Hruševskio gatvės savigynos sistemoje.
Tikrojo vardo dėl suprantamų priežasčių interviu jis prašė neminėti, bet apie kitus dalykus pasakojo pakankamai atvirai.

– Tai kaip tu TEN atsidūrei? Ką tau – dar ir kaip žydui, reiškia Maidanas?

EuromaidanoSavigynaAš, kaip ir daugelis mano bendrapiliečių, į Maidaną išėjau greičiau ne „dėl“ ko nors, o „prieš“ kažką – visuomenę įprastai lengviau suburia protesto lozungai. Aš ir anksčiau nejaučiau didelių sentimentų valdžiai, bet žmonių mirtys tapo rubikonu. Būtent jos pastūmėjo mane į Hruševskio gatvę. Tai, ką ten pamačiau, iš pradžių mane nuvylė – viskas buvo baisiai pakrika, trūko lyderių, suprantamos strategijos ir panašiai… Savo paties nuostabai pasijutau iš dalies vadovaujantis šiam pasipriešinimui, nors pradžioje jo nelaikiau „savo karu“. Organizavau gynybą, barikadų statymą, o vėliau, žmonėms paprašius, ėmiau komanduoti vienam būriui.

– Taigi tu į Hruševskio gatvę atėjai net ne iš Maidano?

Kelis kartus buvau Maidane, klausiau nerišlių politikų kalbų, neatsakingų opozicijos lyderių pareiškimų ir supratau, kad tie žmonės gali priskaldyt malkų. Taip ir atsitiko, kai po septynias valandas trukusių derybų su „garantu“ minėta trijulė užlipo scenon ir bandė pasiūlyti kompromisą. Liaudis juos pasiuntė ir pakilo link Hruševskio gatvės šturmuoti vyriausybės, nieko nenuvokdama kariniuose reikaluose. Aš tarnavau Izraelio armijoje, žinau, kaip vykdomos antiteroristinės operacijos, pats jose dalyvavau, todėl man buvo aišku, kad tuoj bus pralieta daug kraujo. Perskaičiavęs žmones barikadose ir įsitikinęs, kad jėgos tikrai neleidžia pult, pasiūliau užimti gynybines pozicijas ir sutvirtinti redutus. Šiandien mūsų barikados atrodo taip, kaip pridera. Įsitikinimas, kad esu ten, kur privalau būti, atėjo po „Ukrainos namų“ šturmo, kai man teko, pagal „Pirkei avot“ stengtis būti žmogumi ten, kur žmonių nėra. 1500 žmonių bandė užimti pastatą, kuriame buvo 200 vidaus kariuomenės karių, daugiausiai kursantų, ir jei būtų pasisekę – būtų pralietas jau kitos pusės kraujas. Mes pradėjome derybas, kurios baigėsi „Ukrainos namų“ išlaisvinimu be šūvių ir nukentėjusiųjų.

– Ar, be tavęs, Maidano savigynoje dar yra žydų?

Vien tik mano būryje keturi izraeliečiai, turintys kovinės patirties, kuriuos, kaip ir mane, į Maidaną atvedė noras išvengti niekam nereikalingų aukų. Aš visą mūsų grupę pavadinčiau „žydraisiais šalmais“ – kaip JT taikdarius. Aplinka Maidane gana nervinga, daug žmonių nori keršyti už aukų kraują, dar daugiau yra pavargusių nuo opozicijos neveiklumo – visos tos karštos galvos pilnos iliuzijų apie tikrus mūšius, ir, atitinkamai, neįsivaizduoja galimų pasekmių. Jie taip pat nesusimąsto, kad kitoje barikadų pusėje taip pat žmonės ir mūsų veiksmai neturi suteršti žmogiško Maidano vardo.

– Ar Jums teko susidurti net ne su antisemitizmu, bet su tam tikru nepagarbiu požiūriu, esą štai, žiūrėkit, žydas, o kovoja greta? Aš kalbu apie dichotomiją: esame „mes“, ukrainiečiai, ir „jie“- žydai, dalis iš kurių mūsų pakeleiviai ir net draugai. Juk klausimas „ar čia žydų reikalas?“ kyla ir mūsų kaimynams.

Tokių nuotaikų nebuvo nė ženklo. Aš nuo pirmų dienų bendrauju su „Dešiniojo sektoriaus“, UTA-UTS (Ukrainos Tautinė Asamblėja-Ukrainos Tautinė Savigyna) aktyvistais – taikiu metu su tais žmonėmis vargu ar rasčiau bendrų temų. Aš prisistatau pirmiausia kaip žydas, ir dar religingas. Vadovauju jau kelioms dešimtims savigynos kovotojų – gruzinams, azerbaidžaniečiams, armėnams, rusams, kurie net nebando kalbėti ukrainietiškai – ir nė karto mes nesusidūrėme su kokia nors nepakantumo vienas kitam apraiška. Visi jie pabrėžtinai pagarbiai žiūri į mano religingumą – jau žino, ką aš valgau, ko nevalgau ir t.t., tai nekelia jokio priešiškumo.

– Ką tu ir tavo draugai žydai manote apie Maidaną, kaip tautinę ukrainiečių revoliuciją? Juk dėl to, kad tai tautinė revoliucija, abejonių nekyla – neveltui nuolat skamba „Šlovė Ukrainai – Didvyriams šlovė!“ refrenas, kas pusvalandį atliekamas tautinis himnas…

Ir vėliava, ir himnas yra valstybės, o ne partiniai simboliai, todėl pagarba jiems tiesiog būtina. JAV atliekant himną žmonės atsistoja, ir niekas į himno žodžius nežiūri kaip į nacionalistinį šūkį.
Aš anaiptol neidealizuoju protesto judėjimo ir nežinau, ar iš tikro Maidane gimsta nauja pilietinė nacija, bet man labai imponuoja kai kurie procesai. Daugiau nei 20 metų, nepaisant visų išorinių valstybės atributų, Ukraina buvo pakankamai dirbtinu dariniu – žmonės nesididžiavo savo šalimi. Buvo laikomasi seno požiūrio „ne mano daržas, ne mano pupos“, ukrainiečiai rodėsi tauta, kuriai ant visko nusispjaut. Niekas nesitikėjo, kad, praėjus 9 metams po Oranžinės revoliucijos, po visiško nusivylimo, žmonės atras savyje jėgų pakilti dar sykį. Milijonų marše – o aš jame dalyvavau – dešimtys žydų ėjo šalia „Svoboda“ narių, šaukusių man menkai malonius lozungus… Tuo, kad Maidane stipri laisvės ir vienybės dvasios koncentracija, mažai kas teabejoja. Užtenka pereiti per barikadas – tokią atsakomybę retai kur išvysi, aš pats anksčiau esu matęs, kaip žmonės paprasčiausiai praeidavo pro parkritusį gatvėje… O čia staiga užgimsta pilietinė sąmonė – žmonės, atidirbę dieną, naktį budi Maidane, nuvogdami kelias valandas miegui.

– Papasakokit apie Maidano skirtumus: kaip sugyvena „Dešinysis sektorius“ su liberalais, „Spilna sprava“ su „Svoboda“ ir kiti? Ar įmanoma juos suvaldyti? O gal tai visiškai atskiri organizmai, kuriems ir valdžia, ir opozicija neturi jokios įtakos?

Išvardytos frakcijos nėra dominuojančios, kartu jos sudaro 40% protestuojančiųjų. Interfrakcijų tendencija auga, žmonės ateina tiesiog todėl, kad jaučia tai esant pareiga. Maidanas yra valdomas organizmas, egzistuoja Pasipriešinimo štabas, kurio sprendimus vykdo visos frakcijos. Išskyrus vieną incidentą tarp „Svoboda“ ir „Spilna sprava“ (kaip mes vadiname, „esesininkų“), status quo palaikomas…

– Esesininkų? Tai tik akronimas, nieko daugiau?

Nieko daugiau. Nacistinės simbolikos Maidane nėra nei vienoje frakcijoje.

– Daug kas iš mano pažįstamų žydų ragina leisti revoliucijai nugalėt,o paskui, esą, viskas savaime susiklostys – demokratai nustums ekstremistus į politinio vyksmo paraštes. Ar nemanai, kad tai supaprastinimas? Juk įprastai atsitinka kaip tik atvirkščiai: būtent radikali, gerai organizuota ir drausminga mažuma diktuoja žaidimo sąlygas „minkštakūniams liberalams“?

Gerai organizuoti ekstremistai yra mitas. Žmonės, kuriems aš vadovauju, organizuoti žymiai geriau, nei radikalai. Mes reaguojame žymiai greičiau ir efektyviau. Aš tiesiogiai įsakinėju 30 žmonių, o mobilizuoti galiu 300. Nei UNO (Ukrainos Nacionalistų Organizacija), nei „Dešinysis sektorius“ negali sau leisti tokios prabangos.

– Bendrais bruožais nusakyk Maidano savigynos kovotojo portretą.

Tai labai įvairi publika: nuo pardavėjų azerbaidžaniečių iš Privozo turgaus iki viduriniosios grandies vadybininkų kijeviečių. Vidutinis vyrų amžius 27-30 metų. Maždaug po lygiai atvykusių iš Vakarų Ukrainos ir centrinių bei rytinių sričių. Dauguma neturi aiškiai formuluojamų politinių simpatijų. Vakarinių sričių gyventojai labiau gerbia Ukrainos tautinį išsivadavimo judėjimą- tai šeimos tradicijos. Nepaisant to, niekas iš radikalų tiems žmonėms neatrodo sektinu pavyzdžiu. Tiagnibok ir „Svoboda“, pavyzdžiui, nėra itin populiarūs savo, atrodytų, baziniame regione.
Kaip besvarstyčiau, aš nematau ryškaus polinkio į dešinę. Populistinius dešiniųjų lozungus ima keisti pakankamai nuosaikūs kvietimai konsoliduotis ir prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Neleisti siautėjimų, sutvarkyti savivaldą, nesuteikti progos rodyti mus kaip vandalus.

– Pagirtina, bet kas gi tuomet mėtė Molotovo kokteilius?

Praktiškai visi – žmonės negalėjo kitaip reaguoti į kulkas ir garso granatas. Aš tvirtai įsitikinęs, kad jei ne aukos, kurių pareikalavo valdžios smurtiniai veiksmai, nebūtų kilusi panaši reakcija. Molotovo kokteiliai yra mažiausia bėda, kuri galėjo ten nutikti.

– Ar Maidano gynėjai supranta, kad be palaikymo šalies pietuose ir rytuose tikra pergalė yra neįmanoma? O gal – kas ne su mumis, tas prieš mus?

Nežiūrint viso situacijos sudėtingumo, žmonės nenori Ukrainos skilimo. Taikingas Maidanas per du mėnesius nepasiekė realių permainų ir tik įvykiai Hruševskio gatvėje, Molotovo kokteiliai bei degančios padangos sulaukė valdžios reakcijos. Mes nesiliaujame priešinęsi, nes siekiame priversti prezidentą padaryti nuolaidų. Kitaip pasakius, veržiame kilpą ant valdžios kaklo, suprasdami, kad su ja būtina derėtis.

– Aš klausiu ne apie valdžią, kuri mažai kam šiandien yra simpatiška, bet apie žmones. Paprastus žmones kitoje barikadų pusėje.

Šalies rytuose paleista bauginimo mašina, gąsdinama „banderovininkais“, lošiama nacionaline korta, tam tarpe ir žydiška. Apie antisemitizmą „Berkuto“ tinklapyje visi jau pamiršo, užtat valdžia toliau formuoja neigiamą Maidano įvaizdį, kaltindama jį fašizmu ir kitomis nuodėmėmis.
(Mus pertraukia madingos miesto centro krautuvėlės savininko skambutis. Pokalbio partneriui dėkojama už tai, kad barikada prieš krautuvę buvo nugriauta- antraip verslas būtų visai nuslopęs).
Aš noriu matyti žmogišką Maidano veidą, priimtiną oponentams ir neketinu deginti tiltų. Neabejotinai būtina vienytis ir suprasti, kad kalbama ne apie politinius žaidimus, o apie visos Ukrainos geresnę ateitį.

– Ar tau neapmaudu, kas dalis žydų bendruomenės į Maidaną žiūri jei ne priešiškai, tai skeptiškai? Ir taip yra ne dėl ukrainofobijos- tiesiog 80% žydų gyvena regionuose, kur Maidanas, švelniai tariant, nėra populiarus. Ar nesama noro kažkaip suderinti pozicijas, pradėti dialogą – ne su valdžia, ir net ne su plačiąja visuomene, bet bendruomenės viduje?

Labai apmaudu, neištveriamai. Mane jau pašiepia, sako, gal su tavim „Heil!“ sveikintis? Tai visiškas pilietinės pozicijos nesupratimas. Aš manau, kad žydų dalyvavimas Maidane yra ne tik Kūrėjo vardo šlovinimas, tai ir žydų dialogas su būsima valdžia. Dėl jo ateityje žydai galės gyventi ir dirbti šioje šalyje. Jis yra ir atsvara tiems, kurie šaukia apie „nežydišką reikalą“. Kai su dievo pagalba galėsiu atidengt savo veidą, niekas nepasakys, kad žydai vangstėsi.
Maidane Aukščiausiasis man kasdien dovanoja stebuklų. Kartą naktį sulaikėm sportiškai sudėtą vyrą – sakė, vaistinės ieško. Galvojom, tituška, provokatorius. Priėjau pasidomėt, kas vyksta. Žmogus skundėsi stipriais raižančiais skausmais dėl inkstų akmenų, tvirtino, kad skubiai reikia suleist vaistų. Pats jį palydėjau į ligoninę „Ukrainos namuose“, ten jam padarė injekciją ir palengvėjo.
Bet būna ir tikrų provokacijų- pavyzdžiui, „Dnepro“ viešbučio padegimas. Laimė, man pavyko greitai organizuoti gesinimą sniego maišais, gaisrininkai atvyko už 50 minučių, kai ugnis praktiškai jau buvo užplakta.

– Ką naujo apie save, apie žmones, apie šalį sužinojai per du Maidano mėnesius?

Truputį išsigandau savo sugebėjimo ekstremaliose situacijose vadovauti šimtams žmonių, civiliniame gyvenime to nebuvau patyręs.
Jei apie atmosferą- prisimenu, pirmą dieną Hruševskio gatvėje prieinu prie barikados, netikėtai žmogus man kažką siūlo „nuo gerklės“. Pasižiūriu – o ten ledinukas nuo peršalimo.
Kitą sykį stoviu prie „Ukrainos namų“, žiūriu, keista žmonių grupė. Priėjau, paklausiau, kas, iš kur. Vienas ir sako: atleiskit, mes čia meldžiamės- už žmones, už taiką…
Ir tai puiku. Verta buvo gyventi šitoje šalyje, kad sulauktume Maidano, verta. Mane žavi kultūringas elgesys, juk 12000 Maidane ir Hruševskio gatvėje budinčių kovotojų galėjo sutrinti į miltus viską dešimties kilometrų spinduliu. „Neteisingai“ pasibaigusios futbolo varžybos Europos miestuose pridaro daugiau nuostolių. Potraukio vandalizmui
tiesiog nėra, ir tai, kad tie žmonės neniokoja parduotuvių, rodo, kad tauta sveika, kad ne viskas taip beviltiška, kaip atrodė dar prieš pusę metų. Ši atsakomybė labai vertinga, bet kurioje kitoje Žemės rutulio vietoje panašūs įvykiai turėtų tragiškas pasekmės- pasižiūrėkite į Bosniją. Ir jei žmonės po viso šito neprarado žmogiškumo, reiškia, mes suaugome ir mes turime ateitį.

Specialiai „Hadašot“ kalbėjosi Michailas Goldas.

http://vaadua.org/news/stoilo-zhit-v-etoy-strane-chtoby-dozhit-do-maydana, vertė Gitana Dambrauskienė.