*Botas (žodžio Robotas santrumpa) – kompiuterio programa, automatizuotai atliekanti tam tikrus veiksmus, kuriuos galėtų atlikti su kompiuteriu dirbantis žmogus ir (kartais) imituojantis žmogaus veiklą.
Kalbėjosi Danil Turovskij
Kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, informacinis karas, vykstantis kibernetinėje erdvėje, dabar tikresnis už tikrą karą. Valdžios institucijoms dirbančios organizacijos vadovas, su sąlyga, kad išliks anonomiškas, papasakojo Danilui Turovskiui apie taip, kaip papirkinėjami blogeriai, užsakomos DDoS atakos ir formuojama visuomenės nuomonė. Redakcija rekomenduoja pašnekovo išsakytas mintis vertinti su tam tikru atsargumu.
Kaip Jūs pradėjote užsiimti internetiniais karais?
2011 m. pabaigoje, kuomet prasidėjo protestai, mes pasiūlėme pabandyti tuo užsiimti. Aš pradėjau nuo visiškos smulkmenos – blogerių, daugiausia – retų užsakymų žurnalistams. Aš buvau atsakingas už vadinamuosius „murzilkas“. Jie už atitinkamą mokestį apdorodavo ir pateikdavo visuomenei tam tikras žinias.
Viskas organizuojama būdavo maždaug taip: susirinkdavo krūva „murzilkų“, jiems visiems devintą ryto būdavo atsiunčiama trumpa informacija, kurioje nurodyta, į ką ir kaip jie turi atkreipti dėmesį dienos bėgyje, kaip žaisti ta informacija, kur kokius akcentus sudėti. Jie turėjo dirbti – ne parašyti vieną kitą postą – o nuolat transliuoti ir išlaikyti dėmesio centre tam tikrą žinią. Tokių blogerių ieškodavome banaliausiu būdu – „Žan-Žake“ (Rusijoje populiarių prancūziškų kavinių tinklas – vert.past.). Ten renkasi daug žmonių. Ateini, apžiūri – gal kam nors grynųjų trūksta, gal kas ne visai aiškiai savo opozicines pažiūras rodo.
Išsirinkdavome kurį nors, pasiūlydavome pabandyti: už penkiolika tūkstančių parašyti apie kokį nors apsivogusį Bibirevo tarybos deputatą. Žmogus mąsto daugmaž taip: reikalas kilnus, o dar ir pinigų gausiu, merginą į „Žan-Žaką“ galėsiu nusivesti. Ir taip kartą, kitą, o trečią kartą jau sakai: „O neparašytumei ko nors apie Aleksejų Navalną?“. Žmogus atsisako. O tu jam: „Pala, o tai tu nori, kad visi sužinotų, kad jau ėmei iš mūsų pinigus?“
Savaime suprantama, mes visada žadėdavome visišką anonimiškumą, o po to didžiojo skandalo, kai buvo įsilaužta į Potupčik elektroninį paštą, kuri taip pat turėjo tokių jai dirbančių žmonių, visi buvo išsigandę (aut..past. – 2012 metų pradžioje kaip ir buvo įsilaužta į jaunimo judėjimo „Naši“ spaudos atstovės Kristinos Potupčik elektroninį paštą ir visi galėjo susipažinti su jos susirašinėjimu su apmokamais blogeriais).
Bet mes viską darėme atsargiai, ir pasiekdavome netgi tokį lygį, kad žmonės susikurdavo sau slaptas elektroninio pašto dėžutes, jautėsi tikrais superagentais ir visiškai įsijausdavo į šį vaidmenį. Kai perduodavome jiems pinigus – visada grynaisiais, jie, savaime suprantama, baugščiai dairydavosi aplinkui, ar niekas jų neseka, lyg kokią žolę pirkdami.