Dmitry Tymchuk
2014 03 21, 21:38

Broliai ir sesės, kovo 21 dienos įvykių apibendrinimas.

Blogosios žinios:

1. Mūsų pajėgų Kryme nuovargis pasiekė kritinę ribą. Jie jaučia labai didelį neapibrėžtumą, ir su kartėliu suvokia, kad juos išdavė. Savo ruožtu iš Kijevo pusės – kartojimas mantrų apie „politinius instrumentus“ ir „būtinybę priešintis toliau“. Ir tos mantros skamba netgi ne vienu ritmu. Jos rėžia ausį bei kelia šleikštulį. Be to norą nusimest sermėgą ir vožtelėt į nosį.

Neturiu nei menkiausio supratimo, kuo taps mūsų karinė grupuotė Kryme rytoj, ir kas su ja bus. Tačiau žinau kitą dalyką. Jei vadovybė Kijeve nesiims skubių žingsnių padedant išvest į žemyną tuos karius ir karininkus, kurie išliko ištikimi Priesaikai, – tai bus jau net ne šiaip išdavystė. Tai bus niekšiškumas pakeltas kvadratu.

2. Kaip ir reikėjo tikėtis, toji taip išgirta dalinė mobilizacija, (dalinė mobilizacija žemyninėje Ukrainoje – vert. past.) virto liūdnu balaganu. Žmones ištraukė iš jų darbo vietų ir be jokių medicininių komisijų sukaišiojo po karinius dalinius. O dabar juos laiko karinėse pajėgose ilgiau, nei leistina, nepateikiant jiems jokių dokumentų, iš kurių taptų aišku, kokiu pagrindu tai daroma. Jiems tiesiog grasinama kalėjimu. Tai reiškia, kad kils klausimas apie tai, kas jiems mokės atlyginimą už pravaikštas darbe.

Prisiminiau seną pokštą apie mūsiškį karo chirurgą, dalyvavusį tarptautinėje konferencijoje. Kitų šalių karo medikai pasakoja apie aktualias problemas – vieni pasakoja, kaip sudėtinga operuot smegenis karo lauko sąlygomis, kažkas tyrinėja skeveldrinių sužeidimų problemas. O mūsiškis sako: mūsų nacionalinei karo chirurgijai pati didžiausia problema – anginos operacijos. Nustebę kolegos bando su juo ginčytis: kaip gi taip? Juk tai pati paprasčiausia operacija! Į ką jis atsako: žinote, gal ir taip, bet pas mus armijoje viską daro per šikną.

Dievas mato, nesikeičia niekas. Misiją apgint Tėvynę paversti farsu sugeba tik mūsų mobilizacijos darbuotojai.

3. Ukrainoje kuriamas kažkoks antikrizinis pasipriešinimo Rusijos įsiveržimui štabas. Jį kuria patys žinote kas. Mano supratimu – bukas priešrinkimias piaras. Pasižiūrėjau sąrašus tų, kurie įeina į šį „štabą“ – ilgai galvojau (vos neparašiau „verkiau“).

Jeigu kas nors kitos nuomonės – paaiškinkite, kaip tuomet suprasti šią keistenybę. Ponas Turčinovas, Timošenko statytinis, vadovauja “oficialiai” valstybinei mašinai, kuri pagal paskirtį turi priešintis agresijai. Jeigu Turčinovas kartu su gynybos ministru ir Generalinio štabo viršininku užsiima grupiniu petingu užuot dirbę – Timošenko galėtų taip ir pasakyti. Ir, naudodama savo autoritetą, pasiūlyti savo kandidatus. Tada būtų galima apie kažką kalbėti.

Bet Timošenko vietoj to kuria savo nuosavą “štabą”. Viena vertus, tuo ji faktiškai patvirtinta: Turčinovas – Teniuchas – Kucinas (kaip ir visi jėgos struktūrų vadai) agresijai pasipriešinti nesugeba. Kita vertus, jos “štabas” apskritai neturi jokios atsakomybės dėl to, kas vyksta. Pralaimėsime – jie nei prie ko. Laimėsime – jie bus pirmieji konservuotų žirnelių dalybose. Bendrai, jeigu reikalinga konsultacinė institucija, tai nėra problemų – įdėmiai žiūrime į Saugumo ir gynybos tarybą (Ukrainos). Tai ir yra tokia institucija. Jūs pastebite jos darbą? Aš – nelabai (Saugumo taryba ir jos dabartinių kadrų potencialas – atskira tema, prie šios temos aš dar grįšiu).
Ir štai mes matome globalius rezultatus: veltėdžių ir demagogų šutvė sėdi prie svertų ir snaudžia, o jų impotencijos pagrindu piarinasi kita jų draugų šutvė, taip pat veltėdžių. Iš tiesų, kažkokia fantasmagorija.

Tarp gerų žinių:

1.Asociacijos sutarties su ES pasirašymas akimirksniu pakėlė Ukrainos reitingus. Mes vis dar esame toli nuo Europos. Bet tai atstumas tarp tautų, o ne tarp planetų.

Man asmeniškai Europa – visai ne rojus. Tai įrankis, kuris leis mums augti. Aš netikiu europiečių nesavanaudiškumu ir šventumu. Bet jiems reikalinga Ukraina be korupcijos, su skaidria valdžia ir žmogaus teisių gynimu. Kaip bepasireikštų toks dėmesys, aš taip pat noriu matyti Ukrainą būtent tokią. Tikiuosi, ir jūs.

Deja, mūsų atsiskyrimas su „sovokais“ (sovietais) palydėtas krauju ir skausmu, faktiškai – karu. Laimei, šis atsiskyrimas vis dėlto vyksta.

2. Šiandien mes sudėliojome pietryčių Ukrainos paveikslėlio dėlionę. Po parodomųjų demonstratyvių veiksmų vardan „paukščiuko“ mūsų specialiosios tarnybos pagaliau pradėjo realiai suprasti situaciją. Separatistai praranda dvasios budrumą ir vertingus kadrus.

Tai – sėkmės raktas. Aš ne kartą sakiau apie tai, kad Putino pergalė formavosi ne tik Rostovo srityje, kur jis telkė kariuomenę įsiveržimui. Pirmiausia tai vyko Donecke, Charkive, ir Luganske, kur pagrindinį smūgį Ukrainai turėjo suduoti separatistų neramumai.

Nebus chaoso – reikšmingai sumažės įsiveržimo galimybė. Todėl tai iš tiesų pergalė arba, bet kuriuo atveju, beveik pergalė. Jeigu tik Maskva neforsuos įvykių, matydama, kad ji nebekontroliuoja situacijos.

3. Odesos srityje VRM ir pasieniečiai įvedė kontrolę visuose pasienio rajonuose. Sukurti kontrolės postai netoli sienos su Padniestre. Siena saugi.

Mes ne kartą rašėme apie rusų specialiųjų padalinių ir „draugų civilių apranga“ permetimą į Padniestrę. Tai diversijų ir šnipinėjimo įrankiai. Apsaugoti nuo jų mūsų pietinius regionus – reiškia apsaugoti šalį nuo tolesnės Rusijos ekspansijos.

Tad lai nauja diena atneša mums tikro, užtikrinto saugumo jausmą. Šis jausmas dabar labai brangus.