Oleksandr Aksakov, fotokorespondentas iš Sankt Peterburgo, 2014 Kovo 23. Vertė Dobilas Šamanas Jankauskas

Man viskas gerai. Faktai:

Šiandien mes su mano visiem žinomu dėde išvažiavom fotografuot Belbeko šturmą. Pradžioje viskas buvo ramu, mes kokias dvi valandas fotografavom ukrainiečių karius. Tie vargšiukai, ginkluoti lazdomis, medžių šakomis, turintys vos 10-12 automatų ir „ribotą šaudmenų atsargą“.

Paveiksliukas: kariai prie štabo su lazdomis saugo zenitinį pabūklą.

Tik atvykus mus nenorėjo įleisti į padalinio teritoriją. Tačiau kadangi tai buvo jau kokia šešta kelionė į Belbeką, mes jau buvom matyti, tad po neilgų derybų kontrolinį postą perėjom.

Paveiksliukas: krūva žurnalistų, kariškiai ir civilis personalas kalbasi, juokiasi. Atmosfera neįtempta.

Atvirai sakant mes nesitikėjom, kad šturmas bus. Pafotografavom Kijevo valdžios likimo valiai paliktus karius, paplepėjom ir išėjom gert arbatą į valgyklą (beje, valgykloje dairba(-o) labai mielos panelės, kurios netgi pamaitino Dėdulę sumuštiniais), parūkėm.

Paveiksliukas: Belbeko kariškiai su katinais ir šunim.

Tada aš pasiūliau eiti vartų link. Mes priėjom prie pagrindinių karinės bazės vartų, ir po keletos minučių prasidėjo visas įdomumas: nuo kalno ėmė leistis trys BTR šarvuočiai (tiek tespėjau suskaičiuot).

Paveiksliukas: BTR’ai ir specnazas važiuoja pro karinį dalinį.

Šalia manęs buvo Reuters fotografas (savo gėdai turiu pripažint, kad jo vardo aš neįsiminiau… Atleisk, bičas…) Mes fotografavom specnazo įžengimą į bazę. Tada aš išgirdau to fotografo šūksnį, automatiškai ėmiau bėgt (pats nežinodamas kur), ir pajutau kaip atskridęs kažkas labai sunkus vožė man galvon. Vėliau pamenu, kaip bandžiau neprarast sąmonės (nes tokiu atveju būtų buvęs visiškas penkiakojis p…c). Nukritau ant žemės, pajutau, kad koją prispaudė. Kai po kelių akimirkų atgavau nuovoką, išvydau šarvuotį, kuris judėjo link manęs.

Paveiksliukas atmintyje: dešinė koja prispausta po betonine tvora, už dešimties centimetrų nuo kojos, tiesiai ant nuvirtusios tvoros stovi šarvuotis. Prispausta pėda ir dalis blauzdos.

Aš bandžiau ištraukti koją (su arba be bato…). Nesisekė. Tada Reuters fotografas (AČIŪ TAU, BIČE!), atsistojo prieš šarvuotį ir ėmė rėkt, kad sužalotas žurnalistas. Šarvuotis dar keletą akimirkų pastovėjo, o tada pavažiavo truputį atbulom.

Paveiksliukas atmintyje: mano koja guli po plokšte, ant kurios stovi šarvuotis. Fotografas stovi priešais mašiną ir rėkia vairuotojui.

Kai mašina atsitraukė, aš ištraukiau koją (pradžioje galvojau, kad ji sulaužyta), ir ėmiau judėt dalinio štabo ir pagrindinės žurnalistų grupės link. Tuo momentu mane pavijęs šaunus specūros vyriokas, ir ėmė rėkt „Veidu žemyn!“. Aš skubiai atsiguliau ant žemės (žinau aš tuos vaikinus), greta prigulė mano gelbėtojas iš Reuters:
– Atiduok kamerą, – traukia už dirželio.
– Neatiduosiu. Ji labai brangi. Imkite atminties kortelę!
– Duokšen kortelę.
– Pasiimk!

Paveiksliukas atmintyje: Specialiųjų pajėgų karys atima kortelę.

Šūviai, kažkokių smūgių garsai. Kažkas šaukia…

Guliu ant žemės. Bandau pajust koją… Ir išlikusią po tvoros smūgio smegenų dalį. Galvoju, gerai, kad kameros neatėmė. Ir dar galvoju: o ar nenurovė man skalpo? Čiupinėju galvą. Aš buvau su kepure – ši, greičiausiai, ir išgelbėjo mano prašmatnią banderišką plikę. Galva, lyg ir sveika, tačiau skauda taip kad ojojoj.

Paveiksliukas atmintyje: žolė, fotoaparatas su atidaryta kortelės dėtuve.

Pribėga antras vaikinas, ryžas, barzdotas. Žymiai rimtesnis. Sako:
– Duok kamerą!
– Neduosiu!
– Duok kamerą, blia!
– Palikite kamerą, prašau, jūsų vaikinas jau paėmė iš manęs atmintinę!
Ima lupt iš rankų dirželį. Aš neduodu.
– Neatiduosiu!
Vaikinas priglaudžia savo automato vamzdį man prie veido.
Prieš šitai nepašokinėsi.

Paveiksliukas atmintyje: Vaikinas ryža barzda ir tamsiais akiniais, su būdingu trakštelėjimu atlaužia ginklo saugiklį, ir glaudžia vamzdį prie mano veido.

Guliu, galvoju: „šakės, nuplaukė mano kamera…“ Pribėgau prie žurnalistų grupės, išsitraukiu savo mąžąją kamerą, fotografuoju su ja. Kol bėgau, spec. pajegų kariai atsiuvo civilį tiek, kad tas krito be sąmonės. Specūra gydytojo neprileidžia, šaudo į orą, suduoda veidan ukrainiečiui kariui, kuris bando prasibrauti link sužeistojo.

Paveiksliukas atmintyje: specnazo karys kerzu spiria civiliui į veidą.

Ukrainiečių kariai tuo tarpu metę savo lazdas ėmė rėkt specnazo kariam: „Kokio b..io! Žmogus miršta!“ Specūra asako smūgiais veidan ir šūviais oran.

Paveiksliukas: drąsūs ukrainiečių lakūnai stovi vos už 3-5 metrų nuo iki dantų ginkluotų spacpajėgų karių ir staugia ant jų.

Galvojau, kad tuoj užvirs. Su mėsa užvirs.

Galų gale gydytojas prasibrauna prie sužeistojo. Jį išneša su neštuvais. Stovim su Dėde padalinio štabe, kur mes planavom pabėgti, penkiakojo p….co atveju, bandom fotografuot per langą.

Sakau Dėdei: „Bl., reik gelbėti kamerą!“

Paveiksliukas atmintyje: dėdė išėjęs iš štabo, pasuka specūros link.

– Atiduokit kameras! – kameras atėmė iš manęs, mano asmeninio Jėzaus ir dar iš kažkokio šaldytuvo (taip mes TV vadinam).
– Neik artyn! – kelia vamzdžius.
– Duokit kameras, mes žurnalistai! – nepasiduoda Dėdė.
– Užrašyk savo numerį, mes paskambinsim ir atiduosim! – bet vaikinam su ginklais tikėti nesinori.
– Šūdą aš jiem savo numerį duosiu! – sakau aš.
– Užrašykim mano.

Bandom rast tušinuką ir gabaliuką popieriaus pas žurnalistus. Pas nieką nėra nė tušinuko anė popieriaus, visų ekipuotė – elektriniai prietaisai.

Kažkas iš minios rėkia:
– Jūs ach….inot! Atiduokit žurnalistams kameras!
– Tuoj, atnešim!

Paveiksliukas atmintyje: Dima Beliakovas eina specūros link paimti kamerų.

Atneša. Visos sveikos. Tik atminties kortelių nėra.

Paveiksliukas atmintyje: Dima Beliakovas nešinas pilnu glėbiu technikos.

Išsirikiavo ukrainiečių kariai ir ėmė dainuoti Ukrainos himną.

Paveiksliukas: ukrainiečių kariai dainuoja himną, fone – ginkluota iki dantų specūra, vienas jų karys nuo stulpo nuiminėja kamerą, kuri transliavo per belbek62.com.ua

Lakstau, fotkinu savo mažąja kamera. Pripleškinau keletą atmintinių.

Paveiksliukas: specūra stovi šalia Ukrainos vėliavos prie karinio dalinio vartų, iš šarvuočio dairosi vaikinas su kauke.

Galų gale specūra išvarė žurnalistus ir surinko juos visus prie kontrolės posto prie įvažiavimo į padalinį. Stovi papulkininkis kamufliažiniais drabužiais. Aš sakau:
– Draugas pulkininke, kas per betvarkė? Mane čia ką tik jūsų Vasia su traktorium vos ne pervažiavo, o dar ir viso to momento nuotraukas atėmė.
– Laukit spaudos tarnybos atvykimo.
– Draugas pulkininke, rimtai. Aš gi čia visą dieną fotografavau.
– Tuoj pakalbėsiu!
Jis nuėjo link „specnazo vado“. Prieinu prie jų:
– Tai kaip, draugas pulkininke?
– Niekaip, atiduos spaudos tarnyba…

Tuo tarpu šaunusis specnazas suvaro mus į krūvą (mūsų ginklas tiesa, jų – ginklai), ir ima vest mus prie skylės toje pačioje tvoroje, kuri manęs vos nesutraiškė. Žurnalistų būrys, matyt, kokie 40 žmonių.
Aš atsiskiriu nuo grupės, prieinu prie ryžojo, to kuris kamerą atėmė ir sakau:
– Klausyk, dėkui tau, kad vamzdį man snukin įgrūdai. Aš vos neapsišikau. Jūs manęs vos su traktoriumi nesutraiškėt… Būkim sąžiningi, aš savo darbą dirbau, jūs savo. Atiduok atmintinę.
– Brol, tu suvokei, kas bus. Atiduot negaliu.
– Kodėl?
Tyli.

Paveiksliukas: nepermatomi akiniai ir ryža barzda.

* ATNAUJINIMAS: ką tik prisiminiau, kad tą akimirką, kai žurnalistams nebuvo leidžiama nė žingsnio be leidimo žengti (kai aš su ryžu kalbėjausi), specnazo kompanijoje labai draugiškai bendravo tas „šaldytuvas“, nepamenu iš kokio kanalo, Россия-1 (o gal Россия-24, tiksliai nepamenu). Ir kada kariai su automatais, stebėdami kiekvieną mano judesį, mane lydėjo, jam niekas netrukdė. Jis maloniai plepėjo, šypsojosi ir kažką aptarinėjo su specūra. Tikiuosi visi padarys iš šio atnaujinimo reikiamas išvadas *

Mane už parankės griebia karys su automatu ir pasiveda šonan:
– O pas jus ką, visi vaikinai tokie neperkalbami?
– Jo. O tau būtų geriausia, matyt, paskubėt ir pavyt žurnalistų grupę. (Tuo metu Dėdė laukia manęs, irgi atsimušinėdamas nuo primygtinių automatininkų prašymų).
– Eik tu švilpt… Aš imsiu bėgt, o jūs mane nušausit…
– Bėk, nebebijok… Jau viskas ramu… – Juokiasi.
– Pas jus ramu nebūna niekad…

Grupę paveju netoli „manosios“ skylės tvoroje. Vaikis su „šaunamuoju argumentu“ ant peties ima pliurpt: „Iš jūsų bus atimtos visos atmintinės ir laikmenos, be to bus patikrinti dokumentai, patvirtinantys jūsų teisę būti Rusijos Federacijos teritorijoje teisėtai!“. Mus apsupo specūra. Mudu su Dėde parodėm pasus, iš mūsų atėmė atmintines (ginkluotas apiplėšimas), ir po dešimties minučių išleido už tvoros.

Paveiksliukas: specnazo karys stovi ant tvoros, kuri man vožtelėjo galvon. Klausimas: kaip gi ji, mieloji, šitiek atlaikė?

Paveiksliukas nr. 2: specnazas krato žurnalistus ir juos apiplėšinėja.

Lydimi specūros kario, mes prasibraunam per „savigynos“ minią, kuri šaukia „nepaleiskit žurnalistų“, sėdam į mašiną.

– Bandaną nusiimk, – sakau aš.

Mes išvažiuojam.

Išvada – nešiokit kepures. Joms net betoninės tvoros nei motais.

P.S. Vienintelis paveiksliukas, kurį pavyko išsaugoti: karys neša Ukrainos vėliavą. Fone specnazas. Kovo 22a. Liubimovkos gyvenvietė, karinė bazė A4515, Sevastopolis.

Versta iš http://www.pravda.com.ua/rus/columns/2014/03/23/7020012/