Вадим ЛиСиЦин, vertė Dobilas Šamanas Jankauskas
Viskas prasidėjo kovo 21-osios vakare. Paskambino savigyna, perdavė žinią, kad kovo 22-ą, 6-ą valandą ryte padalinys bus šturmuojamas. Šturmuoti buvo ruošiamasi jų savigynos būrių ir kazokų pagalba.
Jokių papildomų nurodymų iš vadovybės mes neturėjome, tad visa dalinio įgula ėmė ruoštis gynybai. Kas galėjo – ilsėjosi. Visi suprato, kad ryt kažkas nutiks. Tačiau nė vienas kariškis savo posto nepaliko. Visi buvom šios situacijos, nuolatinės įtampos ir šturmo laukimo išvarginti. Tai vienur, tai kitur, galėjai išgirst frazę „jau greičiau tas šturmas, kaip bus – taip“. Nuo Rusijos Federacijos karinės okupacijos pradžios buvo praėjęs jau mėnuo.
Likimo pokštas, bet kovo 22 dieną buvo suplanuotos vieno karininko vestuvės. Jaunieji norėjo, kad jos įvyktų tyliai, tačiau per visą tą laiką dalinys tapo viena didele šeima, tad ką nors nuslėpti buvo problematiška. Pasitarę su vadu Mamčiuru nusprendėm visi drauge pasveikinti jaunuosius. Žinoma, jei ryte nebus šturmo.
Taigi, laikrodis išmušė šešias, tačiau visur tebetvyrojo ramuma. Berods šturmas atsideda. Eilinį kartą. Po rytinės rikiuotės aikštė imta ruošti šventei. Iš klasės atnešti stalai, ant jų atsirado vaisiai, saldainiai ir šampanas. Iš ant žemės pastatytų garsiakalbių suskambo linksma muzika. Jaunuosius ėmė sveikinti ir įgula, ir svečiai. Daugybė reporterių mielai prisijungė prie sveikinimų.
„Šios vestuvės įsimins visam gyvenimui“ – buvo kalbama. Continue reading
