Вадим ЛиСиЦин, vertė Dobilas Šamanas Jankauskas

Viskas prasidėjo kovo 21-osios vakare. Paskambino savigyna, perdavė žinią, kad kovo 22-ą, 6-ą valandą ryte padalinys bus šturmuojamas. Šturmuoti buvo ruošiamasi jų savigynos būrių ir kazokų pagalba.

Jokių papildomų nurodymų iš vadovybės mes neturėjome, tad visa dalinio įgula ėmė ruoštis gynybai. Kas galėjo – ilsėjosi. Visi suprato, kad ryt kažkas nutiks. Tačiau nė vienas kariškis savo posto nepaliko. Visi buvom šios situacijos, nuolatinės įtampos ir šturmo laukimo išvarginti. Tai vienur, tai kitur, galėjai išgirst frazę „jau greičiau tas šturmas, kaip bus – taip“. Nuo Rusijos Federacijos karinės okupacijos pradžios buvo praėjęs jau mėnuo.

Likimo pokštas, bet kovo 22 dieną buvo suplanuotos vieno karininko vestuvės. Jaunieji norėjo, kad jos įvyktų tyliai, tačiau per visą tą laiką dalinys tapo viena didele šeima, tad ką nors nuslėpti buvo problematiška. Pasitarę su vadu Mamčiuru nusprendėm visi drauge pasveikinti jaunuosius. Žinoma, jei ryte nebus šturmo.

Taigi, laikrodis išmušė šešias, tačiau visur tebetvyrojo ramuma. Berods šturmas atsideda. Eilinį kartą. Po rytinės rikiuotės aikštė imta ruošti šventei. Iš klasės atnešti stalai, ant jų atsirado vaisiai, saldainiai ir šampanas. Iš ant žemės pastatytų garsiakalbių suskambo linksma muzika. Jaunuosius ėmė sveikinti ir įgula, ir svečiai. Daugybė reporterių mielai prisijungė prie sveikinimų.

„Šios vestuvės įsimins visam gyvenimui“ – buvo kalbama.

Pulkininkas Mamčiuras sveikina jaunuosius. Sveikinimo šūksniai, šmirinėja ne vestuviniai fotografai, bet pasaulinių žiniasklaidos priemonių žurnalistai.

Apie 12-ą valandą viskas baigėsi, jaunieji ir dauguma svečių padalinį paliko.

Pirmą valandą dienos pulkininkui Julijui Mamčiūrui paskambino marsiečių pulkininkas ir pareikalavo susitikti.

Derybų metu mūsų vadui eilinį kartą buvo pateiktas ultimatumas: valandos bėgyje padalinys privalo pasiduot, antraip bus šturmas.

Per sekančias 50 minučių dalinį apsupo daugiau nei 50 civilių, kazokų ir savigynos būrių atstovų su kaukėm. Dauguma jų, sprendžiant iš elgsenos, buvo neblaivūs. Iš už tvoros ukrainiečių karių adresu sklido įžeidimai ir grasinimai. Kažkuris kazokas nuo tvoros nuplėšė lentelę su užrašu „Draudžiama zona“ ir ją sulaužė.

Kazokai.

Tarp dalyvavusių provokacijoje buvo ir vietiniai. Kaip nekeista – tie patys kariškiai, kurie čia tarnavo, davė priesaiką Ukrainai, tik jau išėję į atsargą. Juokinga buvo girdėti, kaip buvęs eilinis karys šaukia, kad jis priskraidęs daugiau valandų, nei jo buvęs vadas. Užlipęs ant karinio sunkvežimio, pastatyto priešais vartus, jis tęsė savo girtus šūkavimus, prisimindamas ir karininkų žmonas. Kadangi asociacija su Leninu ant šarvuočio buvo labai stipri, tai kėlė ne tiek pyktį, kiek juoką.

Girtas atsargos kariškis riebiai keikiasi šalia savo buvusios tarnybos vietos. Už tvoros matomi „stichiškai“ susirinkę savigynos nariai.

Dalinyje daugelis dar vis mena, kaip tarnavo kartu su Trinejevu, Chabirovu. Kaip kartu vykdė savo pareigą Tėvynei. Ir štai, dabar jie už tvoros, kartu su įvairiaspalve chuliganų gauja, rėkia „sušaudyti jus reikia, išgamas“, „fašistai“, „tuoj mes jums čia užkursim“.

Apsiginklavom nekonvenciniais ginklais – kastuvų kotais, basliais ir vėzdais, – kas ką rado. Juk šaudyti į civilius niekas neplanavo.

Paskambino vienas mūsiškis, buvęs kiek tolėliau už tos minios. Jo žodžiais tariant minia laukė autobusų su moterimis. Dauguma jų, tarp kitko, buvo tos pačios, kurios šturmavo karinio laivyno štabą Sevastopolyje. Tokią pat informaciją gavo ir dar keli karininkai. Žurnalistai iš nuostabos tik akis išsprogdino, jie netikėjo, kad tai galėtų būti įmanoma.

Link aerodromo vedančiame kelyje, puikiausiai matomame iš dalinio administracinių pastatų, pasirodė keli Tigrai ir BTR’ai (Тигр – ganėtinai naujas Rusijos armijos šarvuotas karinis automobilis, amerikietiškojo HUMWEE – liaudyje Hamerio – atitikmuo, BTR – Rusijos armijos šarvuotis).

Ultimatumui paskirtas laikas jau baigėsi, o šturmas taip ir neprasidėjo. Savigyna ir kazokai vis susirinkdavo pasitarti, rėkavo per tvorą ant kariūnų. Vienas iš ukrainiečių karių priėjo prie jų, ir tarė: „Aš sevastopolietis. Aš čia gimiau. Galiu pasą parodyti, štai. O jūs savo parodyti galite? Kas jūs tokie ir iš kur?“

Prašomi parodyti savo pasus jie atsisakė. Tik rėkė „mes rusai“. Ką jie tuo norėjo pasakyti – liko neaišku.
Med. tarnybos vadas išsinešė iš štabo kėdę, pasistatė aikštės krašte. Įtampa belaukiant didėjo. Tik reporteriai, matyt pratę prie tokių reikalų, pilni jėgų lakstė po dalinį viską fotografuodami. Retkarčiais bandė imt interviu iš kazokų ar savigynininkų, tačiau greitai suprato tokių pokalbių perspektyvos nebuvimą. Šie nieko sklandaus atsakyt nesugebėdavo.

Į tiesiai prieš mus esančią katilinę įbėgo grupė marsiečių su kalašnikovais, keliais kulkosvaidžiais ir prieštankiniais minosvaidžiais. Visi suprato – prasideda.

Nuo sporto aikštelės pusės tvoros link nubėgo žurnalistas su kamera.

Grėsmingai sukaukė sirena – keliu nuo aerodromo ėmė leistis BTRai ir „Tigrai“. Kažkas leptelėjo – „Jooo, Tigrų Krymas nematė jau daugiau nei 70 metų“ (turimi mintyje sunkieji tankai Tiger, fašistinės Vokietijos naudoti Antrajame pasauliniame kare). Įgula susikaupė, pasirengė šturmui. Kas atakuos buvo iki šiol neaišku, – ar marsiečiai, o gal visgi savigyna su kazokais ryšis eiti priekinėse eilėse.

Po minutės viskas tapo aišku – atakavo tik specialiosios pajėgos.

Staiga pasigirdo garsus bildėjimas, ir BTRų išversta tvora išgriuvo dvejose vietose. Vienas žurnalistas vos išvengė virstančios betono plokštės. Ačiū-die jis laiku spėjo atšokti, gavęs tik nedidelį smūgį tvoros skeveldra. BTRai įvažiavo į dalinio teritoriją, paskui juos dviem eilėm judėjo specnazo kariai. Priekiniai laikė skydus, o paskui juos judėjo kariai, ginkluoti automatais, ir, kaip nekeista, kameromis.

Keletas marsiečių pribėgo prie žurnalisto ir pargriovė jį ant žemės, įrėmę automato vamzdį. Iš jo rankų išplėštas fotoaparatas numestas į šoną.

Du BTRai išlaužia tvorą, ties kaire skyle matosi žurnalistai. Operatorius iš už kadro komentuoja, kad atiminėja kamerą.

Filmas tesėsi. Du BTRai, prasibrovę per tvorą ėmė judėt per sporto aikštę. Jiems iš paskos sulenktomis kojomis slinko marsiečiai. Viską lydėjo automatų šūviai ir garsinių granatų sprogimai. Žurnalistus, kurie bandė prasibrauti nors truputį arčiau, vaikė automatų vamzdžiais bei grasino, kad atidengs mirtiną ugnį.

Dalis Ukrainos karių, dėbčiodami į tai, šaipėsi, „žiūrėk, filmą filmuoja“. Dar prieš šturmą buvo nuspręsta nešaudyti, ginklai buvo priduoti į sandėlį – visgi tarp puolančių buvo laukiama ir civilių.

Iš kitos pusės pasigirdo triukšmas – trečiasis BTRas pabandė nustumt sunkvežimį, užstojantį privažiavimą prie dalinio vartų. Jiems nesisekė, BTR pasirodė besąs per silpnas, kad pastumtų mašiną, gebančią tampyti lėktuvus.

Nesėkmingai pabandę dar kelis kartus marsiečiai susiprotėjo mašiną apvažiuoti ir taranuot vartus.

Vienas dalinio kariškis pasipainiojo BTRui kelyje. Pasigirdo keli šūviai, vienas marsiečių vadas prišokęs parbloškė jį ant žemės, spyrė bato kulnu į kaklą. Likę puolė pirmyn, kas pagaliu ginkluotas, kas plikom rankom. Sustabdė juos tik kokia dešimtis automatų vamzdžių, nutaikytų į krūtines.

Balsai: – Stovėt, nejudėt!!!! Gulėt!!!!

Sužeistąjį skubiai paguldė ant neštuvų. Gerai, kad sanitarų mašina stovėjo šalia ir jis buvo skubiai išvežtas į medicinos dalinį.

Iš užpuolusiųjų pusės ėmė sklist grasinimai, sumišę su šūviais ir keiksmais. Prasidėjo tarpusavio apsižodžiavimas. Kai kurie įgulos nariai ėmė net plėštis rūbus ant krūtinės rėkdami „Tai šaukit jau, šunys! Pirmyn!“

Iš už kadro moteriškas balsas: „Neleidžia vėliavos nuimt… Dievuliau, bet gi ginklai!.. … Sustojo siena, neleidžia nuimt (vėliavos)…
Kariškių balsai: „Davai, šaukit, davai!!!“

Apie dešimt ukrainiečių karių ir karininkų apsupo vadą Mamčiurą, užstodami jį savo kūnais. Šūksmais ir automatais marsiečiai privertė reporterius patraukti kameras. Bet patys visą laiką viską filmavo.

Trūko visai nedaug, kad ukrainiečių kariai pultų ginkluotus marsiečius ir BTRus su pagaliais – tiek įkaito atmosfera.

Bet čia nuskambėjo įsakymas rikiuotis. Įgula išsirikiavo, lyg per apžiūrą. Vadas, jo pavaduotojas ir štabo vadas ėmė derėtis su užpuolikais. Vos už septynių metrų nuo nutaikytų į juos automatų ir BTR kulkosvaidžių vamzdžių.

Staiga pasigirdo keletas šūvių, sprendžiant iš garso – traumuojančiais šaudmenimis. Buvo šaudoma į vaizdo kamerą, kabančią šalia kontrolės posto, iš kurios buvo transliuojamas dalinio vaizdas internetu. Po kokio šešto šūvio pasigirdo juokas, ne vienas siūlėsi padėti taikant. Šūviams užtilus, palydimas garsaus visų Ukrainos karių juoko, kažkuris užpuolikų karys ėmė keberiotis į stulpą, ketindamas nulupt kamerą. Reikia pripažinti, kad lipo jis gan lėtai. Visą tą laiką iš rikiuotės alpinisto pusėn skriejo kandūs pokštai ir juokas. Galų gale vaizdo kamera buvo nuplėšta. Štai taip jie bijo rodytis visam pasauliui tokiais, kokie iš tikro yra, be montažo.

Tolumoje matosi, kaip karys bando nuimt kamerą nuo stulpo. Iš už kadro girdisi pasiūlymai padėt, atnešt taburetę.

Savigyna ir kazokai pabandė prasibraut pro išverstus vartus į dalinio teritoriją, tačiau juos sustabdė marsiečiai, stoję šį kartą gint jau vidinį perimetrą. Supratę, kad dalinyje jiems plėšti nepavyks, jie pajudėjo link bendrabučio, kuriame gyveno karininkų žmonos ir vaikai.

Visa įgula sureagavo akimirksniu, o matydami, kad marsiečiai nieko nesiima, jie it sužvėrėję puolė kazokų link, nekreipdami dėmesio nė į riksmus, anei į automatus.

Greit sureagavo ir užpuolikų vadas – jis pasiuntė grupę bendrabučio apsaugai nuo kazokų ir bičų iš savigynos.

Skuodė jie greitai, jausdami už nugarų sužvėrėjusią ukrainiečių karių minią. Vienas žaliųjų žmogeliukų bebėgdamas net nugriuvo.

Marsiečiai spėjo apsupti bendrabutį anksčiau, nei kazokai įsigavo vidun.

Derybos baigėsi ir pulkininkas Mamčiuras išėjo priešais rikiuotę.

Po neilgos įžangos nuskambėjo komanda atiduoti ginklus į sandėlį.

Kažkas iš rikiuotės šūktelėjo: „Vade, nagi, himną!“. Ir visa rikiuotė, atiduodami rankom pagarbą, uždainavo. Ant vėliavos stiebo plazdėjo geltonai-mėlyna vėliava.

Jau kiek vėliau, bekalbant su užpuolikais, nuskambėjo frazė: „jūs – vienintelis padalinys, dėl kurio buvo pasitelkti specialios paskirties padaliniai. Pradžioje mes net norėjom kviestis du Mi-35 sraigtasparnius, kad jie iš oro „išvalytų“ teritoriją. Ir įsakymą mes turėjom žudyt esant pasipriešinimui“. Taip kad apie nekovinius šaudmenis negalėjo būti nė kalbos. Tą patvirtino ir dauguma karininkų, buvusių šalia šaudžiusiųjų.

Dar vėliau, vėlai vakare, kai dalis karininkų buvo štabe, vado pavaduotojas priėjo prie užgrobėjų, kurių daugumai nė trisdešimties nebuvo, ir uždavė paprastą klausimą: „Vaikinai, jūs man pasakykit, už ką jūs kaunatės?“ Atsakymas buvo tyla ir nudelbtos akys.

Tik vienas cigaretės paprašė.

Šaltinis: http://belbek62.com.ua/novosti/shturm-belbeka-kak-eto-bylo-vzglyad-iznutri.html