Balandžio 17 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, balandžio 17 įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos:

1. Vladimiras Putinas iškeliavo į astralinį pasaulį. Galima nebelaukti sugrįžtančio.

Jo šiandieninė „tiesioginė linija“ – tai karštinės krečiamo klejonių protokolas. Ko vertas vien pasakojimas apie Rytų Ukrainą kaip „Naujarusiją, šaknimis susijusią su Rusija.“

O jo pasakojimas apie tai, kad Rusijos kariškiai Ukrainos rytuose – „melas“? Šis Kremliaus pasakorius kovo mėnesį lygiai taip pat apsiputojęs skelbė, kad Kryme nėra Rusijos kariškių. Paskui paaiškėjo, kad jų ten 22 tūkstančiai. Šiandien Putinas ir pats pripažįsta: taip, anuomet Kryme už vietos „savigynos“ stovėjo Rusijos kareiviai.

Klausimas: kas šiuo ištisai meluojančiu padaru dar tiki? Pasaulyje – niekas. Bet juk prie ekranų sėdi jo valdiniai, Rusijos gyventojai ir klusniai linksi: caras teisybę sako. Net ir nežinai, juoktis ar verkti.

2. Tęsiasi ekstremistų akcijos rytuose. Neramu Stachanove – tarp kitko, Jurijaus Karino, dar vieno mūsų „IP“ grupės koordinatoriaus, tėviškėje. Prorusiški šuneliai kvailioja Donecke.

Neramu ir kituose regionuose. Šiandien apie ekstremistinių akcijų galimybę kalbėjo Zaporožės srities vietinės valdžios atstovai.

Mes turime ir savo informacijos šiuo klausimu. Mūsų duomenimis, šiandien Kryme į Saki oro uostą atvyko lėktuvai su „Putino turistais“. Juos laipino į mikroautobusus su Zaporožės srities numeriais. Nieko gero tai nežada.

Gerosios naujienos:

1. Ukrainos, ES, JAV ir Rusijos susitikime pasiekta keletas susitarimų.Tarp jų ir dėl užgrobtų pastatų Ukrainoje išlaisvinimo ir ekstremistų amnestijos. Nuskambėjo kaip kreipimasis į konflikto „šalis“.

Klausimas, ar galima tikėti Rusija. Juk ji taip ir nepripažįsta, kad visas šis beprotnamis atsirado dėl jos kaltės. Taigi, visi jos pareiškimai – tuščios kalbos. Beje, net Maskvai pripažinus savo vaidmenį, tikėjimo jos gerais ketinimais nepadaugėtų.

Todėl, kokį vaidmenį suvaidins šie susitarimai – dar labai neaišku. Asmeniškai aš pats žiūriu į juos gana skeptiškai: galvoju, kad Maskva dalyvauja derybose, norėdama išvengti naujų Vakarų sankcijų, o iš tikrųjų tęsia savo juodą darbą. Bet pažiūrėsim. Galų gale, nors toks dialogas tarptautiniame lygyje.

Dar vienas pliusas: tokiomis aplinkybėmis bent jau rytoj galime nelaukti Rusijos įsiveržimo. Bet tai nereiškia, kad jo nebus, sąlyginai kalbant, poryt.

2. Kažkaip nejučia į antrą planą pasitraukė tų mūsų bendrapiliečių, kurie liko Kryme, tačiau neliepsnoja meile okupantams, problema. Jie nori išsigauti į žemyną, bet negali. Valstybei, regis, tai ir anksčiau mažai terūpėjo. Tačiau dabar tie žmonės tiesiog pamiršti.

Tai, žinoma, jokiu būdu ne pozityvu. Pozityvu tai, kad dėl rinkiminės kampanijos padėtis gali pagerėti. Šiandien Kryme apsilankė kandidatė į Ukrainos Prezidentus N. Korolevskaja – ji vietoje nagrinėjo tokių šeimų problemas.

Mes žinome, kad jos arkliukas – socialinės temos. Kaip tik tai, kas aktualu šiandien. Kryme visos socialinės garantijos išdraskytos, Ukrainos valstybės ir tų piliečių sąveika absoliučiai nesuprantama.

Greta socialinės, egzistuoja ir šių žmonių elementaraus fizinio saugumo problema. Anksčiau Rusija iškėlė sąlygą: krymiečiai iki balandžio 18 dienos turi apsispręsti dėl pilietybės. Kas bus su tais, kurie nepriims Rusijos pilietybės – niekas nežino.

Jei jau tyli oficialusis Kijevas, tokius klausimus turi kelti politikai. Tegul ir ant priešrinkiminės kampanijos bangos. Svarbiausia – jų nenutylėti. Juk už kiekvienos problemos – konkretūs žmonės, mūsų broliai ir seserys.

3. Šiandien Donecke į vieningą Ukrainą remiantį mitingą susirinko 3 tūkstančiai žmonių, Luhanske – 1 tūkstantis.

Daug tai ar mažai – nesiimu spręsti. Bet žinau, kad jie – patys aktyviausi patriotai. Žmonių, kurie tiesiog nori taikiai gyventi stabilioje ir vieningoje Ukrainoje – šimtus kartų daugiau.

Leave a Reply