Kaip rusai tyčiojasi iš Krymo gyventojų. „Tegul tai būna pamoka“

Straipsnyje minimų faktų tikrumas nėra patvirtintas, tad publikuojame jį su šūkiu „Mušk propagandistą jo paties ginklu!“.

Šaltinis: http://inforesist.org

Nors dabar tai labai pavojinga ne tik man, bet visai mano šeimai, aš TURIU pasakyti TIESĄ, ilgiau tylėti negaliu! Aš – Aleksejus Fiodorovas, Ukrainos pilietis, gimiau, užaugau ir gyvenu Simferopolyje, turiu žmoną ir du vaikus. Tėvas – rusas, mama – ukrainietė, nors motinos senelis – Krymo totorius. Turiu, ar veikiau turėjau privatų verslą – vaistinių mieste tinklą. Bet leiskite papasakot viską iš eilės.

Kai „žali žmogeliukai“ pradėjo užiminėti pusiasalį, kai kuriems piliečiams tikrai pasireiškė euforija. Net ir man įsivėlė į galvą klastinga mintis, kad Rusija investuos savo naftos dolerius į Krymo ekonomiką ir gyvenimas pagaliau susitvarkys. Nieko panašaus! Jau po kelių dienų prasidėjo neįtikėtinai baisūs įvykiai – juos yra sunku apibūdinti, o dar sunkiau į juos žiūrėti gyvai. Tai tarsi košmaras ar siaubo filmas! Mano namuose gyveno Krymo totorių šeimos nariai, kurie grįžo į savo tėvynę ankstyvais 90-tais. Šeimos galva kartą išdrįso papriekaištaut rusų kareiviui, kad jis savo BTR‘u blokavo automobilių aikštelę šalia mūsų namų (jie stovi miesto pakraštyje, beveik prie pat įvažiavimo) – į ką jis iš karto atsakė keiksmažodžiais, o po to garsiai kvatodamas davė komandą „taranuoti“ – dėl to jo „Lada Priora“ (paimta prieš šešis mėnesius kreditu) priekis buvo sumaitotas, totorius, netikėdamas savo akimis, vos spėjo iššokti iš automobilio.

Rytą jis rado automobilį dar labiau pribaigtą. Pareiškimas Kelių inspekcijai ir milicijai – sukėlė tik priešingą rezultatą : vėlai vakare, grįžtant iš darbo, jis buvo sumuštas nežinomų užpuolikų karinėmis uniformomis – beje, mušė per galvą su šautuvo buože ir juokėsi, laikydami aštrų durtuvą prie gerklės. Po tokių „pasismaginimų“, jį paleido, sakydami: „Ei, čiurka, dar cyptelsi – pasiūsim anapilin su visa šeima“. Rezultatas – smegenų sukrėtimas, atviras rankos lūžis, sulaužyti šonkauliai ir nosis, daugybė mėlynių ir sunkių sužeidimų, litro kraujo netekimas – 2 dienas jis praleido ligoninėje… Milicija šiuo metu apskritai atsisakė priimti pareiškimą – kaip paaiškėjo, ji buvo kartu su okupantais.

Bet blogiausia buvo dar ateityje – šie antžmogiai sužinojo, kad jis bandė skųstis vėl ir išsiaiškino, kur dirba jo žmona. Ji buvo farmacininkė mano vaistinėje, kuri yra už trijų kilometrų nuo namų. Kitą dieną staiga pasirodė „žali žmogeliukai“ ir įžūliai, be priežasties, pareikalavo „padovanoti“, „Rusijos broliams“ (nors šie vaikinai buvo panašesni į Kadyrovo kaukaziečius) 200 pakelių brangių antibiotikų (pvz., deficitinių „Siprobay “ – vienas kursas yra vertas 4 tūkst. grivinų ), 500 pakuočių vitamino kompleksų, “ bent jau“ 300 pakelių brangiausių steroidų ir daug daugiau. Taip sakant „jūsų savigynos“ poreikiams. Ji bandė mandagiai atsisakyti – bet jie iš karto užsiuto ir pradėjo atvirą apiplėšimą, kurį lydėjo vitrinų ir stendų daužymas. Ji bandė rėkti, bet plėšikai ją sučiupo, medicininiu pleistru užklijavo burną, įmetė į „Tigrą“ ir nuvežė į savo dislokavimo vietą. Ten iš jos tyčiojosi ir vos neišprievartavo. Už grąžinimą pareikalavo 3000 dolerių. Kadangi šeima neturėjo tokių pinigų – tą pačią dieną pardavėme už grašius visą buitinę įrangą, dalį baldų, atidavėm viską, ką kaupėme juodai dienai, kuri dabar ir atėjo… Kitą vakarą ji grįžo mainais už pinigus – ji atrodė nepaprastai išvargus, aš pastebėjau, pajuodusias mėlynes – ant rankų (nuo antrankių) ir ant veido…

Artėjant referendumui, situacija vis baisėjo. Keletą mano draugų, vos užsiminusių apie tai, jog jiems „ne visai aišku, nuo ko Rusija gina krymiečius“, be paaiškinimų ir atlyginimo sekančią dieną atleido iš darbo. Vėliau paaiškėjo, kad vadovai patyrė spaudimą – okupantai ultimatyviai įsakė atleisti iš darbo visus, kurie įtraukti į „nepatikimų“ sąrašą. Didžiumą tų sąrašų sudarinėjo, atsižvelgiant į tai, ar dalyvauta antirusiškose protesto akcijose, taip pat – kolegų skundų pagrindu, netgi (kuo aš iškart negalėjau patikėti) – kiek darbuotojai turi ukrainietiškos simbolikos (ant darbastalio ar automobilyje). Net Ukrainos vėliava tapo nerašytai draudžiama.

Kovo 15 dieną man paskambino iš mokesčių inspekcijos ir iškvietė „skubiam pokalbiui“. Man įėjus į vyriausiojo inspektoriaus kabinetą, jame jau buvo du kaukėti „žali žmogeliukai su automatais ir vienas nepažįstamasis „civiliais rūbais“. Inspektorius sunkiu ir griežtu tonu pareikalavo: „rytoj tu PRIVALAI ateiti į referendumą, į Eupatorijos plento rinkiminę apylinkę. Ir, tikiuosi, tu supratai, kaip reikia balsuoti? O jei ne, tai žiūrėk – atsiras rusiškam mokesčių kodekse straipsnelis, ir ne tik be savo apgailėtinų vaistinių liksi, o dar ir už grotų porai metelių pakliūsi. Įkirtai?“ Visą tą laiką į jį įdėmiai žvelgė ir pritariamai galva linksėjo „draugas civiliais drabužiai“ (vert.past. – taip sovietmečiu vadinti saugumiečiai).

Su ašaromis akyse aš buvau priverstas eiti į tą prakeiktą referendumą – bet jiems ant piktumo balsavau PRIEŠ prisijungimą prie Rusijos! Dvyliktą nakties man paskambino iš mokesčių(!) ir pasakė, kad aš turiu „15,5 tūkst. grn. mokesčių įsiskolinimą“, o kai kurie dokumentai – „negalioja“, kadangi „neteisingai įforminti“. Ateinančią dieną man iškėlė baudžiamąją bylą, o vaistinių tinklo darbas buvo sustabdytas. Totorių šeima po referendumo išvis be pastogės liko: užsidarinėjantis bankas pareikalavo grąžinti automobilio kreditą, o kadangi pinigų jie neturėjo, tai konfiskavo jų butą, kuris buvo kredito užstatu.

Bjauriausia tai, kad Kryme šiuo metu – totalitarinė cenzūra. Niekas nė prasitarti negali apie tokią savivalę, kuri dabar čia – kiekviename žingsnyje! Kovo 18 dieną mane iškvietė „pokalbiui“ rajono įgaliotinis (vert.past. – milicijos darbuotojas) – pasirodo, tai naujas žmogus iš Kijevo, buvęs „berkutietis“! Žiūrėdamas į akis, jis sarkastiškai tarė: „tyla – gera byla, o prasipliurpsi – sėsi!“. Ir aš tylėjau.

Tačiau užvakar mano žmoną – istorijos mokytoją – atleido iš mokyklos, kurią ne tik pavertė iš ukrainietiškos į rusišką, bet ir privertė vaikus mokytis iš rusiškų vadovėlių, kuriuose net Kijevo Rusia vadinama ne kaip kitaip, o Senovės Rusijos valstybe. Vienas paprieštaravimas jai kainavo darbo vietą… Ir aš tada suvokiau – jei mano žmona turėjo drąsos pasipriešinti tam jungui, tai kokia gėda man, jei aš iš baimės tyliu!

Dabar esu namų arešte, bet tikiuosi greitai su savo šeima pabėgti iš to konclagerio, net jei ir viską prarasčiau… Nieko nėra brangiau už laisvę!

P.S. Tegu tai bus pamoka pietų ir rytų Ukrainai – branginkite laisvę, kol ją turite!“

Andrejus S.