*Botas (žodžio Robotas santrumpa) – kompiuterio programa, automatizuotai atliekanti tam tikrus veiksmus, kuriuos galėtų atlikti su kompiuteriu dirbantis žmogus ir (kartais) imituojantis žmogaus veiklą.

Kalbėjosi Danil Turovskij

Kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, informacinis karas, vykstantis kibernetinėje erdvėje, dabar tikresnis už tikrą karą. Valdžios institucijoms dirbančios organizacijos vadovas, su sąlyga, kad išliks anonomiškas, papasakojo Danilui Turovskiui apie taip, kaip papirkinėjami blogeriai, užsakomos DDoS atakos ir formuojama visuomenės nuomonė. Redakcija rekomenduoja pašnekovo išsakytas mintis vertinti su tam tikru atsargumu.

Kaip Jūs pradėjote užsiimti internetiniais karais?

2011 m. pabaigoje, kuomet prasidėjo protestai, mes pasiūlėme pabandyti tuo užsiimti. Aš pradėjau nuo visiškos smulkmenos – blogerių, daugiausia – retų užsakymų žurnalistams. Aš buvau atsakingas už vadinamuosius „murzilkas“. Jie už atitinkamą mokestį apdorodavo ir pateikdavo visuomenei tam tikras žinias.

Viskas organizuojama būdavo maždaug taip: susirinkdavo krūva „murzilkų“, jiems visiems devintą ryto būdavo atsiunčiama trumpa informacija, kurioje nurodyta, į ką ir kaip jie turi atkreipti dėmesį dienos bėgyje, kaip žaisti ta informacija, kur kokius akcentus sudėti. Jie turėjo dirbti – ne parašyti vieną kitą postą – o nuolat transliuoti ir išlaikyti dėmesio centre tam tikrą žinią. Tokių blogerių ieškodavome banaliausiu būdu – „Žan-Žake“ (Rusijoje populiarių prancūziškų kavinių tinklas – vert.past.). Ten renkasi daug žmonių. Ateini, apžiūri – gal kam nors grynųjų trūksta, gal kas ne visai aiškiai savo opozicines pažiūras rodo.

Išsirinkdavome kurį nors, pasiūlydavome pabandyti: už penkiolika tūkstančių parašyti apie kokį nors apsivogusį Bibirevo tarybos deputatą. Žmogus mąsto daugmaž taip: reikalas kilnus, o dar ir pinigų gausiu, merginą į „Žan-Žaką“ galėsiu nusivesti. Ir taip kartą, kitą, o trečią kartą jau sakai: „O neparašytumei ko nors apie Aleksejų Navalną?“. Žmogus atsisako. O tu jam: „Pala, o tai tu nori, kad visi sužinotų, kad jau ėmei iš mūsų pinigus?“

Savaime suprantama, mes visada žadėdavome visišką anonimiškumą, o po to didžiojo skandalo, kai buvo įsilaužta į Potupčik elektroninį paštą, kuri taip pat turėjo tokių jai dirbančių žmonių, visi buvo išsigandę (aut..past. – 2012 metų pradžioje kaip ir buvo įsilaužta į jaunimo judėjimo „Naši“ spaudos atstovės Kristinos Potupčik elektroninį paštą ir visi galėjo susipažinti su jos susirašinėjimu su apmokamais blogeriais).

Bet mes viską darėme atsargiai, ir pasiekdavome netgi tokį lygį, kad žmonės susikurdavo sau slaptas elektroninio pašto dėžutes, jautėsi tikrais superagentais ir visiškai įsijausdavo į šį vaidmenį. Kai perduodavome jiems pinigus – visada grynaisiais, jie, savaime suprantama, baugščiai dairydavosi aplinkui, ar niekas jų neseka, lyg kokią žolę pirkdami.

Iš kur jūs gaudavote žinią, kurią reikia ištransliuoti ir išplatinti per „murzilkas“?

Man ta žinia būdavo nuleidžiama iš viršaus, iš prezidento administracijai artimos aplinkos. Mus galima vadinti informacinės paramos padaliniu, viešųjų ryšių konsultantais, propagandos skyriumi. Aš atėjau, kai darbas internete jau vyko. Ir jau neaptikau tokių dalykų, kaip 85 rubliai už komentarą. Tiesą pasakius, šitas dalykas man visada atrodė beprasmis. Tuo užsiėmė žmonės iš jaunimo judėjimų.

Jie turėjo daug pinigų, ir juos reikėjo dalinti už ką nors. Todėl jie sėdėdavo „LiveJournal“ (Rusijoje populiariausia blogoferma, red. past.) ir rašydavo visiškai beverčius komentarus. Kiek pamenu, su žymomis (tegais, hashtags) buvo dirbama iki Vladimiro Putino jubiliejaus (2012 m. spalį – aut.past.). Tais laikais dar rašydavo gyvi žmonės, vėliau šitas reikalas buvo perleistas botams. Dabar, kai tik kokia nors opozicijos užtaginta žinia pakyla į topą, mes tuoj pat stengiamės ją užšiukšlinti.

Pačio žemiausio lygmens darbuotojas rašo žinutę Tviteryje (Twitter), ji perduodama specialiai apmokytam žmogui, o jis ją su visais „tagais“ talpina į programą, kuri ją toliau mechaniškai platina. 85 proc. tviterio žinučių rašo botai, 15 proc. – realūs ir pakankamai žinomi žmonės, kad pasiekti tam tikrą matomumą. Tai pats informacinio karo dugnas.

Kaip buvo formuluojamos užduotys „murzilkoms“?

„Murzilkų“ rengtą informaciją, mano nuomone, labai lengva atpažinti. Ir aš stebiuosi, kai žmonės pradeda rimtai ją aptarinėti.

Užsakomieji tekstai visada rašomi laikantis tam tikros struktūros: kadangi pilnai negalime pasitikėti žurnalistais ir blogeriais, jiems duodame penkis esminius punktus. Ir puikiai matosi, kad rašoma būtent pagal tuos punktus. Pavyzdžiui, apie Ukrainą. Viešojoje informacijoje būtinai turi būti minimi „banderovcai“, „istorinis paveldas“ ir pan..

Apie Aleksejų Navalną informacijos irgi pilna. Kažkaip staiga visi ėmė keisti apie jį nuomonę, tiesa? Staiga visi prisiminė, kad jis nacionalistas. Tačiau 2013 metų pradžioje „murzilkų“ sistema buvo pripažinta neefektyvia. Daug kas pasikeitė atėjus naujai prezidento administracijai.

Naujoji komanda nurėžė finansavimą, nors iki tol biudžetas buvo neribojamas ir esminė užduotis buvo tokia: kuo daugiau tu nupirksi žurnalistų ir blogerių, tuo geriau. Jiems mokėjo atlyginimus iki 90 000 rublių per mėnesį. Daugiau gaudavo tik vadinamieji aukščiausiojo lygio blogeriai.

O kas jie tokie? Pavyzdžiui, Ilja Varlamovas?

Taip, panašūs į jį. Po įsilaužimo į Potupčik paštą paaiškėjo, kad egzistavo ir tokios sumos kaip 200 – 300 tūkstančių, bet aš galvoju jam tekdavo mažiau. Nors šiaip jis laikomas „savu“.

Dabar „murzilkų“ sumažėjo?

Taip, nes finansavimas buvo sumažintas. O ir politika dabar kita vykdoma. 2013-ųjų pradžioje mes teikėme ataskaitas ir rašėme pasiūlymus apie tai, kad reikia imti formuoti kontrpranešimus. Visi šią idėją palaikė. Tarp kitko, taip ir atsirado kontr.tv. Jeigu nebūtų prasidėjęs biudžetų karpymas, jie iki šiol dirbtų. Mano nuomone, tai buvo pakankamai purvina, bet veiksminga.

Bet 2013 metų pavasarį buvo pasiųsta kita žinia: imta leidinius tiesiog uždarinėti. Vyksta valymas. Žmonės, kurie priima sprendimus tokiais klausimais, tikrai nėra liberalių pažiūrų ir ne kokie ten įvairias plonybes toleruojantys žiniasklaidos rėmėjai. Jie sprendžia taip: „Yra grėsmė? Reikia grėsmę likviduoti“.

Ar šiandien tų grėsmių dar yra?

Manau, kad ne. Vyksta spaudimas „Vedomosti“ atžvilgiu, tačiau tai daugiau gąsdinimo taktika. Pasakysiu atvirai: šiandien ne pats geriausias laikas būti žurnalistu Rusijoje. Vladimiras Vladimirovičius Putinas suprato, kad jeigu galima suorganizuoti europietišką kurortą Sočyje, tai galima ir teisingą žurnalistiką Maskvoje suorganizuoti.

Visos paskutinės naujienos, kurias dabar gauname iš žiniasklaidos, yra dalis politikos, skirtos sukurti tokią žiniasklaidą, kuri savo išore būtų labai graži, bet „sava“. Kaip „Russia Today“. Tuoj šita „Rusija šiandien“ bus aktyviai užsiimta, nes reikės tinkamai nušviesti rinkimus į Maskvos miesto dūmą.

O po „murzilkų“ etapo, kuo Jūs užsiėmėte?

2012 metų vasaros pabaigoje panorau išbandyti ką nors naują. Ir užsiėmiau tekstų rašymu. Rašinėjau įvairius tekstus į Kremliui palankius leidinius – pradedant politonline.ru baigiant „Vzgliad“. Kartą teko parašyti tekstą laikraščiui „Zavtra“ – po to su manimi susisiekė ir pasiūlė darbą vienoje kompanijoje, kuri kuria blogus, žinias ir netgi turi mini-televiziją. Ten aš pradėjau kur kas rimčiau užsiimti propaganda. Kūriau siužetus, kviečiau į blogus rašyti Putinui palankius žmonės, tokius kaip Aleksandrą Duginą, Sergejų Kurginianą.

Tuo laiku aš jau pasitraukiau į visišką informacinių karų pogrindį. Anksčiau dar galėjau ką nors publikuoti ir pats, o dabar pradėjau užsiimti planavimu ir organizavimu.

Tai ir dabar Jūs ten dirbate?

Iš esmės taip. Tai horizontali, daug atšakų turinti struktūra. Vien Maskvoje aš žinau aštuonis padalinius, užsiimančius informaciniais karais. Visa šita propagandos sistema turi vieną viršininką. Viršininkas turi tris pavaduotojus. Su tais pavaduotojais visi ir dirba, kiekviena grupė pagal savo segmentą.

Kažkas rūpinasi Prochanovo Izborsko klubu (neofašistinio pobūdžio politinės įtakos grupė, įkurta 2012, red. pastaba), dirba su patriotais – aš jiems nepavydžiu, nes kiekvieną kartą kai susitinkame, jie skundžiasi, kad daugiau nebegali klausyti kalbų apie Staliną, vodką ir imperiją. Aplink juos sukiojasi daug verslininkų – vienas pavyzdžiui duoda savo lėktuvą, kad jie galėtų skraidyti į savo posėdžius. Šitie senbezdos nieko nesupranta apie internetą.

Kartą šnekėjausi su Aleksandru Prochanovu, o jis manęs paprašė padaryti, kad paveikslėlis judėtų. Aš klausiu – koks dar paveikslėlis. O jis man: “O pas Mišką Leontjevą puslapyje judėjo paveikslėlis, aš irgi taip noriu“.

Pateikite pavyzdį kokio nors įvykio, kurio pateikimą visuomenėje Jūs „apdorojote“ pagal nurodymą iš viršaus?

Tai kad ir paskutinis Aleksejaus Navalno teismo posėdis (2014 m. kovo 7 d. – aut.past.). Gavome žinią: vyks teismas, vyks mitingas prie teismo pastato, reikia suformuoti neigiamą nuomonę apie tuos žmones ir teigiamą nuomonę apie Navalno areštą. Kaip žmonės ateina prie teismo pastato, mes stebime, kas tokie atėjo. Pradeda dirbti monitoringo skyrius: jis seka, kokios naujienos pateikiamos iš įvykio vietos, kokios nuotraukos dedamos.

Randame kabliukus, už kurių galima užsikabinti ir pradedame per draugiškus kanalus platinti tokio turinio informaciją, kaip „Štai, žiūrėkite, sodomitai atėjo į paradą“ arba „Nadežda Tolokonikova su višta“. Ir tokių smulkmenų prirenkame ne dvi ir ne tris, o visą krūvą, ir taip sukuriame reikiamą informacinį triukšmą.

Ir kiek tokiu „draugiškų kanalų“ egzistuoja?

Panašiai dešimt, ir dar dvidešimt – trisdešimt tokių, kuriuos tenka lengvai paspausti. Savo laiku, kai turėjome daug pinigų, pirkome apskritai visus. Paprasčiausiai paimti jaunus žurnalistus.

Dabar jie jau suaugo – išaugo karta žmonių, kurie ėmė iš Kremliaus pinigus, o dabar vadina save, atseit, nepriklausomais žurnalistais. Ir aš negalėčiau įvardinti tokio leidinio, kuriame jie nebūtų dirbę.

Tai Jums reikia žmonių ieškoti tarp trečio-ketvirto kurso Žurnalistikos fakulteto studentų.

Tai aš ten prieš pora metų visą savo laisvalaikį leisdavau. Ateini į „Eat & Talk“ (kavinė šalia Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto – aut.past.) – ir to užtenka. Aš netgi „Rolling Stone“ žmogų radau. Žmonės išskirtinai godūs, o Maskva – labai brangus miestas. Žurnalistai gaudavo pinigus netgi už neutralų tam tikrų įvykių nušvietimą.

Pavyzdžiui, už „Seliger“ aprašymą (Rusijos jaunimo organizacijos „Naši“ forumas – vert. past.). 2012 metais buvo perkami visi, pavykdavo įkišti publikacijas netgi į opozicines žiniasklaidos priemones. Aš jų klausiau apie tai, o jie po to teisinosi: „Žinai, tai panašu į klanų kovą, o paimti pinigus iš priešo, kad pakenkti kitam priešui…“ ir taip toliau. Sumos, mokamos žurnalistams, gali siekti 120 000. 70 000 buvo duota „Kommersant“ žurnalistui.

Tačiau dabar nėra tokio patikimo žurnalistų rato, kurie visada pasirašytų publikuoti užsakomąją informaciją, tai per daug pastebima. Juos jau daugiau mažiau išryškino, jie dabar rašo kaip opozicija. Ypač smagu, kai rašo remdamiesi šaltiniais AP (Rusijos Prezidento administracijoje). 99 proc. atveju šaltinis iš AP – tai mūsų žmonės.

Buvo atvejis, kai vienas ganėtinai žinomas žurnalistas iš „Raudonojo Spalio“ („Krasnyj Oktiabr“) man pasakojo, atseit, slaptą vidinę informaciją, kurią aš pats ir buvau išgalvojęs. Jis, už mane vyresnis, man pasakoja :“ Mano šaltiniai sako…“ – o aš sėdžiu ir net nežinau ką pasakyti, todėl kad visai tai buvo mano paties sukurta.

Tai jis nežinojo, kuo Jūs užsiimate?

Žmonės daugiau mažiau nujaučia. Bet tai nėra akivaizdu.

Ar jūsų propagandos skyrius turi biurą ?

Aš neturiu darbo knygutės ir jokių rašytinių susitarimų. Vienintelis dalykas – aš turiu pasirašyti už biudžetą, kuri gaunu. Mes turime savo biurą, kurį mes nuomojamės iš savo biudžeto lėšų. Aš nežinau, iš kur ir kaip ateina tie pinigai, mes visi gauname grynais. Pasirašome raštelį vienam žmogui, ir gauname pinigų.

Biure pas mus pastoviai sėdi žmonės iš monitorinio tarnybos, dažnai ten praleidžia naktį. Mes kaltinami – va, Putino veltėdžiai, jiems moka už jų lojalumą, o jie nieko neveikia. O po trečios bemiegės nakties tu galvoji – joptararai…

Mūsų komanda iš aštuonių žmonių: du žmonės iš monitorinio tarnybos, o likusi pagal pareigas neskirstomi, tačiau, tiesą sakant, mes visi esame ideologai. Mes neturime griežtos hierarchijos. Kitame panašiame skyriuje beveik karinė organizacija. Jam vadovauja vienas visiems žinomas asmuo, tačiau jis nieko nedaro, o tėra tarpininkas tarp pinigų šaltinio ir darbuotojų. Mes viską dalijamės po lygiai.

Jums pačiam medžiagos nereikia rašyti?

Labai retai turiu rašyti. Mes iš pat ryto susirenkame į planavimo susitikimą, paišome ant lentos, kas ką gali padengti, kas kur turi. Yra savų žurnalistų sąrašai ar sąrašai žurnalistų, su kuriais galite susitikti pakalbėti ir nueiti išgerti.

Yra ir sąrašas žurnalistų, su kuriais nekontaktuojama. Pirmas sąraše – Ilja Barabanovas. Žmonėms iš šio sąrašo negalime pasiūlyti nieko, nes jie tikrai viską atskleis.

Kas dar sąraše?

Olego Kašino jame nėra. Bet aš neminėsiu žmonių, nes tada tikrai paliesiu nekorektiškumo ribas.

„Sputnik i pogrom“ yra bendradarbiaujančių sąraše?

Aš nežinau. Aš nekalbėsiu apie tai… Kažkaip per daug gerai pas vaikinus viskas klostosi. Per geri dizaineriai. Pats užsiskaitau. Aš jų tekstus apie Krymą pats naudodavau, atsiverčiu ir pagalvoju – po paraliais, vyruk, aš tave kad ir tuojaus pat paimčiau į darbą, bet nepramaitinsiu, nes pats mėgstu gerai pavalgyt.

Mes imame Jegoro Prosvirnino tekstus, išmetame kelias pastraipas apie tai, kad „Putinas yra blogai“, ir viskas paruošta.

Jūs sakėte, kad yra aštuonios organizacijos, tokios kaip jūsų. Būna bendri susitikimai?

Žinoma. Mes bendraujame, darome bendrus pasitarimus. Mus visus surenka ir praveda redkolegiją „žmonės iš viršaus“.

Kas nors iš jūsų žmonių užsiima DDoS atakomis?

Tai samdomi žmonės. Yra tokie, kurie įprastomis sąlygomis surinkinėja „follower‘ius“ (sekėjus) ir „piarina“ (platina) vaizdo įrašus Youtube. Tuo užsiima išeiviai iš jaunimo judėjimų, kurie pinigų investavimo į interneto vystymą metu atsidarė savo technines studijas.

Beje, pas tuos pačius žmones Aleksejus Navalnas pirko savo postų platinimo paslaugas. Tai buvo 2012 metais. Navalno žmogus susikontaktavo su mūsų žmogumi, susitarė, sumokėjo pinigų už „šarų“ ir „laikų“ („dalinimųsi“ ir „pamėgimų“) platinimą, bet tai buvo nešvarus reikalas, todėl, suprantama, jį apgavo.

Aplamai, padaryti septynis šimtus švarių „retweet‘ų“ (perskelbimų) labai paprasta. Tie vaikinai prikūrė „žvejojančių“ programėlių Twitter‘iui, tokių kaip „sužinok savo psichologinį amžių“ „aš skaičiau straipsnį..“ , „pamatyk tai pirmas“ ir pan. ir tokiu būdu prisirinko neatsargių žmogelių profilių, kurie po to panaudojami „retweetui“ ir „repostui“. O seka ką „retweetina ir repostina“ toli gražu ne kiekvienas.

Kiek realiai tikrų pasekėjų turi Tina Kandelaki, Vladimiras Solovjovas?

Visos proputiniškos įžymybės yra „užpumpuotos“. Kai koks asmuo pradeda pasisakyti palankiai mūsų pusei – mes jam duodame dovanų. Pas Burmatovą ir kitus proputiniškus blogerius gyvų realių pasekėjų tėra kokie 20%.

Aš esu užsiminęs Solovjovui, kad pas jį gal ne visai gyva auditorija, tačiau jis įsitikinęs, kad gyva. Nors Solovjovas, žinoma, yra populiariausias, apie trisdešimt tūkstančių realių sekėjų tiksliai turi. Iš dalies taip yra todėl, kad kai „followini“ Dmitrijų Medvedevą, iš karto automatiškai pasiūlo „followinti“ Solovjovą.

Medvedevas taip pat „užpumpuotas“?

Taip. Su tuo susijusi tokia paini istorija. Tą daręs žmogus „prisuko“ daugiau nei milijoną, nors buvo aišku, kad pas Medvedevą ir taip labai daug sekėjų bus. Tai štai, tas žmogus, „užpumpavęs“ Medvedevą, ir sau tą patį padarė. Iš jo net savi juokėsi, vadino tviterio karaliumi. Navalny taip pat už kiekvieną postą mokėjo, jis turi savo komandą ir beveik tokias pat schemas. Jie veikia atsargiai ir ne taip akivaizdžiai. Mero rinkimų kampanijos metu Navalny mokėjo už savo interviu, pavyzdžiui puskapyje rap.ru, o už jo avatarą MDK (populiarus video žaidimas) buvo mokėta 800 000 rublių.

Sugrįžkime prie DDoS atakų. Tai gali būti taip, kad iš viršaus bus „nuleista“ komanda – atakuojam, sakykime „Echo Moskvy?“

Tikrai taip. Nors “Echo Moskvy” niekas iš mūsiškių neatakuoja. Mums liepta jo neliesti. Dažniausiai atakuojamas “LiveJournal”, kadangi centro manymu, didžiausią grėsmę kelia blogai.

O jau yra sprendimas, kaip kovoti su Navalno veidrodiniais blogais?

Tai kad jis jau niekam neberūpi. Jis jau nebepriklauso rizikos grupei. Jo grėsmė beveik pilnai neutralizuota. O problema su blogais ta, kad jie nepririšti prie konkretaus asmens. Vieną mintį gali išreikšti šimtas blogų. Ir viso to uždaryti neįmanoma. Todėl, siekiant to išvengti, atakuojama visa platforma. Kad ir per Navalno areštą.

Labai įdomu stebėti Tviterį, kai kas nors svarbesnio vyksta. Iš karto prasideda kova tarp penkių topinių proputiniškų blogerių, kam pavyks gauti daugiausiai “pertvitinimų” (retweet).

Už darbą su blogais dažniausiai atsiskaitoma. Todėl skyriai “pumpuoja” savus blogerius kad mėnesio pabaigoje ataskaita geriau atrodytų – tada duos daugiau pinigų.

O kiek Jūs pats jaučiatės esantis informacinio karo karys?

Pradžioje jaučiausiai labai reikšmingas. Man atrodė, kad dešimt mano “murzilkų” – tai viršūnė. O iš tiesų, tai propaganda visada turi būti leidžiama informacinėmis bombomis. Nebūna taip, kad parašai vieną postą, ir apie jį visi kalba. Propaganda turi būti visur, reikia skleisti laai daug informacijos. Ir tada ji labai veikia žmones.

Turėjau pažįstamą, karštą opozicionierę iš Žurnalistikos fakulteto. Ir staiga ji man neseniai pradėjo aiškinti apie Vakarų agresiją. Turėjau pažįstamą – Navalno rėmėją, o jis neseniai man jau aiškino apie tai, kad tas pats Navalnas – nacionalistas ir tai yra blogai.

Aš iš tiesų matau, kad propaganda veikia. Žmonėms reikia “įdėti” mintis į galvą. Dabar mes stengiamės dirbti taip, kad auditorija save laikytų mąstančia. Kaip dirba Maksimas Kononenko? Jis tikras profesionalas.Jis visada pasiūlo pagalvoti. Jis sako: “ Bičiuliai, viskas yra labai gerai, bet pabandome pagalvoti kartu”. Jis kalba kaip su lygiais, kaip ir Navalnas. Ir mes ėmėme naudoti tokia taktiką.

Iš tiesų, tai opozicija turi galimybę nugalėti sistemą, tik reikia veikti greitai. Todėl, kad kiekvienas valdžios veiksmas turi būti patvirtintas mažiausiai penkiais parašais ir aptartas bent trijuose pasitarimuose.

Man kartais atrodo,kad valdžios įstaigos – tai tikri mėgėjų pasitarti klubai. Pavyzdžiui, aš matau, kad į kokį nors įvykį reikia greitai ir aštriai reaguoti, skambinu viršininkams. Jie linksi: “taip, idėja gera, puikiai sugalvota, tik gal dar pasitarkime”. – “Puiku, atvažiuoju”. – “Žinai bandome rytoj ryte, dabar mūsų valdžia išvažiavusi”. Ir darbas praranda prasmę.

Apskritai, aš darbo vertę nustatau pagal tai, ar jis pasiekė Putino akis ir ausis, ar ne. Jei taip – tai sėkmingas darbas. Yra toks Vova Tabak (Žurnalistikos fakultete kalendorius kūrė), jis sukūrė klipą “Putinas gali, Putinas gali”. Žmonės kalba, kad Putinas jį pamatė, apsiašarojo ir davė jam iš karto keletą milijonų dolerių. O iš mūsų darbų jam labai patiko “Mandagūs žmonės”.

Dabar darbo turite mažiau?

Aš pusantro mėnesio praleidau Kijeve. Puikiai padirbėjome. Padarėm neįtikėtinai geras nuotraukas, ačiū kovotojams iš “Dešiniojo sektoriaus” už svastikas. Įprastai mes patys į mitingus atvedame keistus senukus su kvailais plakatais ir šūkiais. O ten nieko net daryti nereikėjo. Tik kad štai Lenino paminklas nugriuvo, neišduosiu su kieno pagalba.

O kas bus toliau, niekas nežino. Linkstama link to, kad darbo bus mažiau ir mažiau. Keletas vaikinų išeina į viešuosius ryšius, kai kas išeina į Visuomenės rūmus, vienas į žiniasklaidą. Mes nenorim tiesiog gauti atlyginimą, mums patinka darbą dirbti.

Iki 2013 – ųjų vidurio internetiniuos karuose mes nusileisdavome priešininkams, bet dabar jau išmokome gerai dirbti. Patys išmokome, specialistai pas mus dirbti nėjo, kadangi buvo gėda būti ne su opozicija. O 2013 metais informaciniuose karuose mes jau laimėjome prieš opoziciją. Tik su mero rinkimais gavosi keistokas momentas.

Na o apie sėkmę 2014 – aisiais net ir kalbėti nebereikia, tai akivaizdu. Jeigu Putinui toliau taip seksis, galvoju, kad greitai mes liksime be darbo.

Šaltinis: hvylya.org

Vertė Milda Petrokaitė ir Kastytis Rimkevičius.