Tag: Čečėnija

Tūkstančiui žodžių – tūkstantis mirčių. Kaip propaganda veikė Ruandoje

Boris Kozlovskij

Harvardo ekonomikos docentas prisiminė mokyklinę fiziką ir sugalvojo paprastą būdą, kaip suskaičiuoti propagandos aukas, nužudytas per tutsių skerdynes.

David Yanagizawa-Drott, 45 puslapius užimančio straipsnio, atspausdinto rugpjūčio mėnesio „Quaterly Journal of Economics“ numeryje autorius, seniai domisi valdžios ir žiniasklaidos santykių vingrybėmis. O keletą paskutiniųjų metų jis išsamiai nagrinėja 1994 m. genocido Ruandoje siužetą ir vienos vienintelės radijo stoties RTML („Tūkstančio kalvų radijas“) vaidmenį jo metu.

RTML vedėjus tarptautinis tribunolas nuteisė ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis. Kaltės problema lyg ir yra išspręsta. Taip, skatino neapykantą. Taip, ragino „sutraiškyti tarakonus“. Ir tikrai, per tris mėnesius, nuo balandžio iki liepos, hutu aktyvistai mačetėmis ir plikomis rankomis nužudė 500 tūkstančius tutsių (arba milijoną – dėl skaičių ginčijamasi.) Tačiau lieka neatsakytas kitas klausimas: ar tikrai radijas taip stipriai paveikė įvykių eigą? (Apie TV ir laikraščius nėra kalbos: šalyje, kur dauguma nemoka skaityti ir neturi pinigų televizoriui, radijas – be konkurencijos.)

Ir štai, kaip dažnai pasitaiko mūsų rubrikoje, į pagalbą ateina fizika. O tiksliau – radijo bangų sklaidos dėsniai.

RTLM – vienos iš dviejų radijo stočių, kurias Rusijoje vadintų federalinėmis, žinioje buvo viso labo du siųstuvai: vienas, 100 vatų galios, sostinėje Kigalyje, kitas, 1000 vatų, aukštoje Muė kalno viršūnėje. Radijo stotis pavadinta „Tūkstantis kalvų“ todėl, kad Ruanda iš tiesų yra kalnuota. Kalnai užkerta kelią radijo signalams, todėl kai kurių kaimų jie nepasiekia, o kai kuriuose girdimumas tik dalinis. David Yanagizawa-Drott surado palydovinį reljefo žemėlapį ir lengvai suskaičiavo signalo kiekviename apgyvendintame taške lygį.

Mokslininkas turėjo dar vieną duomenų rinkinį: kiek žmonių kokiame kaime nuteista už dalyvavimą genocide. Ir užtikrinto RTLM girdimumo zonoje tokių paaiškėjo esant 62–69 procentais daugiau negu ten, kur signalo išvis nebuvo.

Jau vien šis pastebėjimas laužo patogią teoriją, kad raginimai eteryje – ne plačiųjų masių nusiteikimo priežastis, o pasekmė. Jei dauguma trokšta kraujo, atsiras žiniasklaidos priemonės, kurios įgarsins ir tą požiūrį. Logiška? Turint rankose statistikos duomenis – jau ne labai: kur ryte propaganda, ten vakare kraujas, o ne atvirkščiai.

Prievarta būna įvairių formų. Vieni žudikai – pavieniai mėgėjai (443 tūkstančiai nuteistųjų): jiems radijas užsiminė, kad už nužudytų kaimynų tutsių nuosavybės pasidalijimą nieko nebus. Kiti – taip vadinamoji „milicija“ (77 tūkstančiai nuteistųjų) – išvertus į rusų kalbą, tai ne žmonės su antpečiais ir uniforminėmis kepurėmis, o greičiau kažkas panašaus į kazokų būrius, organizuotus savanorius. Kumuliacinis efektas, atskleistas Yanagizawa-Drott’o, įtakojo kaip tik tokių būrių verbavimą. Geriausiai verbuoti sekėsi kaimuose, kurie ne tik patys, bet ir gretimos gyvenvietės patekdavo į užtikrinto RTML girdimumo zoną. Taigi, į galvažudžių būrius jungėsi ne tik visiški maniakai, bet ir paprasti žmonės, kuriems būtų pakakę tolimų kaimynų nepritarimo, kad apsigalvotų.

Asmeninei prievartai toks dėsningumas nebuvo nustatytas: jei tu eini žudyti vienas, tai, tikriausiai, ir taip supranti, kad tai tiesiog žmogžudystė, o ne šventasis karas. Tačiau kai visi aplink įsitikinę tikslų teisingumu, prisijungti prie organizuotų pajėgų kaip niekad lengva.

Straipsnio pabaigoje mažai moralizuojančių išvadų, užtat daug lentelių ir grafikų. Vienu, pavyzdžiui, gerai paaiškinama, kodėl valdžioms reikia ginti informacinę erdvę (na, pavyzdžiui, Rusijoje spausti socialinius tinklus ir tinklaraščius), nors valdžia ir taip dominuoja eteryje. Kai radijo klausytojų dalis kaime viršijo kritinę 60–80 procentų ribą, „milicijos prievartos“ lygis šuoliu kilo aukštyn. Paskutiniai abejojantieji – rimta kliūtis propagandos kelyje, todėl tą mažumą reikia rimtai vertinti.

Genocidas Ruandoje – visai netolima praeitis – 1994 metai. Tuo metu Rusijoje transliuojama MMM reklama su Lionia Golubkovu, Jelcinas diriguoja orkestrui ir planuojamas pirmasis Čečėnijos karas. Šis to laikotarpio atributų sąrašas paaiškina, kodėl naujienos apie skerdynes kažkur Afrikoje tapo svarbiausiu metų siužetu amerikiečių ir Europos žiniasklaidoje, bet ne pas mus. Apie Ruandos įvykius pradėjome prisiminti kaip tik prieš karo Ukrainoje pradžią: ėmėme lyginti „Tūkstančio kalvų radiją“ su įvairiomis valdžiai palankiomis žiniasklaidos priemonėmis Rusijoje, nuo Pirmojo kanalo iki „Russia Today“.

Valstybinė žiniasklaida padeda karui? Valstybinė žiniasklaida skleidžia neapykantą? David Yanagizawa-Drott perkelia šiuos inteligentiškus samprotavimus į skaičių lygmenį. Pabaigoje jis pateikia mirčių skaičiaus, kurios visiškai visos gula ant „Tūkstančio kalvų radijo“ sąžinės, įvertinimą. Suskaičiuota, kad 51 tūkstantis žmonių dar būtų gyvi, jei dviejuose šalies taškuose būtų sugedę pora siųstuvų – vienas 100, kitas 1000 vatų galios.

Juokinga, kad „Russia Today“ turi savo ypatingą požiūrį į šią afrikietišką istoriją: esą tie 500 tūkstančių aukų buvo ne tokios jau ir nekaltos, kaip mums jas vaizduoja Vakarų taip vadinamosios žiniasklaidos priemonės. „Tutsių elitas tikėjo, kad jie yra dievo išrinktieji, Afrikos žydai, užgimę būti milijonų hutų valstiečių valdovais“. Žodžiu, kaip mums praneša valstybinė žiniasklaida, pasauliui transliuojanti oficialiąją Rusijos valdžios institucijų poziciją, pusę milijono (ar milijoną) žmonių išskerdė ne veltui. Buvo už ką.

Šaltinis ir teksto iliustracija: http://www.snob.ru

Antraštės iliustracija: „Nyamata Memorial Site 13“ by Fanny Schertzer.

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

Atsakymas Putinui į frazę „Jeigu panorėsiu, Kijevą paimsiu per dvi savaites“

Victor Chuikovsky

1904 m. Rusų – japonų karas:

– Mes šitas makakas mazgais surišim, visas jų sūrudijusias geldas paskandinsim, Tokijuje būsime per mėnesį!

86 tūkst. žuvusių, nuskandinti arba paimti į nelaisvę du laivynai, žuvo aibė admirolų, prarastas Port-Artūras ir pusė Sachalino.

1914 m. Pirmasis pasaulinis karas:

– Mes tuoj šituos austrijokus ir vokiečius ant durtuvų pamausim! Po savaitės būsime Vienoje, po dviejų – Berlyne!!!

1,7 mln. žuvusių ir mirusių nuo žaizdų, 5 mln. sužeistų, 2 mln. nelaisvėje, pralaimėjimas, Lenkijos praradimas, Imperijos žlugimas, caro šeimos sušaudymas.

1920 m. Sovietų – Lenkijos karas:

– Mes tuos ponus į ožio ragą suriesim, girdysime Vysloje raudonuosius žirgus, duokit mums Varšuvą, duokit Berlyną! Tuoj jie mums pašokinės!!! Per Baltosios Lenkijos lavoną veda kelias į pasaulinį gaisrą!

„Vyslos stebuklas“: Varšuvos mūšio metu žuvo 25 tūkst. Raudonosios armijos karių, 60 tūkstančių – nelaisvėje, 45 tūkstančius internavo vokiečiai. Kažkiek tūkstančių dingo be žinios. Prarasta daug artilerijos ir technikos. Lenkai tuo tarpu prarado 15 tūkst. žuvusių ir dingusių be žinios, 22 tūkst. sužeistų.
Pagal Rusijos šaltinius, apie 80 tūkst. raudonarmiečių iš 200 tūkstančių, pakliuvusių į lenkų nelaisvę, žuvo.
„Mes laukėme iš lenkų darbininkų ir valstiečių sukilimų ir revoliucijos, o gavome šovinizmą ir buką neapykantą „rusams““ – K. Vorošilovas. (vėliau – SSRS maršalas, vert. past.)

1939 m. Karas su Suomija:

– Mes šituos čiukčius į blynus sulyginsim, po savaitės būsime Helsinkyje, sutik mus, suome gražuole!

Mūsų 2500 lėktuvų prieš 270 suomių, 2300 tankų prieš suomių 26, 500 000 kariuomenės prieš 250 tūkst.
184 tūkst. žuvusių, mirusių nuo žaizdų ir sušalusių (7 kartus daugiau nei priešininko), numušė 640 lėktuvų (jų – 62), sunaikinta 650 tankų (jų – 0). Atplėšė gabalą dvigubai mažesnį nei Krymas.

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

1941 m. Vokietija užpuola SSRS:

– Mes per savaitę būsim Berlyne!!! Mažu krauju, svetimoje teritorijoje!

27 mln. žuvusių, pusė šalies – griuvėsiai, 4 metai.

1979, žygis į Afganistaną:

– Kur ten tiem abrakams su mumis kovoti, mes turime tankus, lėktuvus, sraigtasparnius, naktinį matymą – JĖGA!

15 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuotos technikos, kalnelis sraigtasparnių ir lėktuvų numuša, baisios lėšų sumos sukištos, pabėgom gėdingai, sojuzas subyrėjo nuo tų sunkumų.

1994 m. Pirmas Čečėnijos karas:

– Grozną paimsim vienu pulku!

10 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuočių sudeginta, dešimtys sraigtasparnių.
Čečėnai laimėjo, Rosija moka jiems duoklę, ginkluoti čečėnai varinėja po Maskvą ir žudo nebaudžiami. Čia – jau antro Čečėnijos karo rezultatai.

2014 m., prieš įsiveržiant į Ukrainą:

– Mes nueisime iki Kijevo ir Lvovo, visa jų armija – chlamas ir rūdys, sulyginsim, atbėgs patys pasiduoti, mus sutiks gėlėmis, samagonu ir išskėstomis merginų kojomis.

Vertė: Justinas Žilinskas

Šaltinis: http://evroua.com

Balandžio 28 dienos įvykiai

dmitry_tymchukDmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, balandžio 28 suvestinė

Blogosios naujienos:

1. Antiteroristinė operacija pavirto farsu.

Kaip bebūtų liūdna suvokti, pas mus – tas pats vaizdas, kaip ir pas mūsų priešininkus – rusus pastarųjų Rusijos sukeltų konfliktų Kaukaze eigoje. Kol aukščiausioji vadovybė ką gali, tą „nulieja“, pasipriešinimo atsakomybė gula ant vidurinės grandies vadų pečių.

Yra du skirtumai. Rusija kariavo grobikiškus karus (Čečėnija ir Gruzija), ir jų vadai turėjo laisvas rankas. Mūsų karas – šventas – gynybinis. Bet, nepaisant to, vadų rankos – mirtinai surištos. Bet kuris žingsnis ir vos ne kiekvienas šūvis – griežtai kontroliuojami iš viršaus. Rezultatas apverktinas.

Mes, „Informacinio pasipriešinimo“ grupė iš paskutiniųjų stengėmės vengti kritikuoti aukščiausiąją vadovybę. Bet toliau jau taip nebegalima. Mūsų kareiviai ir karininkai tapo valdžios žaidimų įkaitais. Bet tai – tik detalė. Todėl, kad pagrindiniai šio žaidimo įkaitai – mūsų valstybės suverenitetas ir teritorinis vientisumas.

2. Ši diena atnešė daug kraujo.

Šioje foto visas šios dienos Doneckas

Du sužeistieji Kramatorske ryte – UST ir VRM VK atstovai. Jie buvo sužeisti kovoje su teroristais, čia viskas aišku.

Sudėtingiau su Ginkluotųjų pajėgų samdomais pagal kontraktą, iš kurių vienas žuvo, o kitas buvo sužeistas. Neatskleisime detalių ( tikimės, Gynybos ministerija vis tik tą padarys, nes tai, ką ji šiandien paaiškino, sunku pavadinti aiškumu ). Bet pats faktas, kad kariai žūsta tokiomis aplinkybėmis, be kovinio susidūrimo – giliai nenormalus.

3. Slovjanske vyksta kažkoks beprotiškas šou.

Teroristai ten rengia „žurnalistų akreditavimą“, negana to – pagrinde Rusijos. Man tai išvis nesuprantama, kaip ATO operacijos vykdymo zonoje gali laisvai plaikstytis žurnalistai( tuo labiau – užsienio, ir tuo labiau Rusijos), neakredituoti mūsų jėgos struktūrų. Kaip visa tai galima būtų pavadinti?

Aš negaliu įsivaizduoti, kad civilizuotoje šalyje per saugumo pajėgų užkardą link teroristų užgrobto lėktuvo laisvai drožtų žurnalistas, sakydamas „man reikia iš jų vadeivos interviu paimti“. Kokie čia kliedesiai? Tuo labiau, kai mums žinoma tai, kaip vėliau informaciją pateikia Rusijos žiniasklaida.

Dar šiurpiau atrodo tai, kaip kandidatas į Ukrainos Prezidentus Olegas Cariovas veža „humanitarinę pagalbą“ separatistams ir dalina ją patikros postuose. Kokia čia nesąmonė? Kaip tas iškamša, atleisk Viešpatie, tas teroristų parankinis išvis gali būti kandidatu į prezidentus? Tai – virš mano suvokimo ribų.

4. Šiandien įvyko pasikėsinimas į Charkivo merą Genadijų Kernesą.

Aš dabar nepriminsiu šio pono biografijos puslapių, man jie patinka ne labiau, nei jums. Faktas yra tai, jog, dėl vienų ar kitų priežasčių, jis šiuo metu – mūsų pusėje.

Ir šis pasikėsinimas – tai bandymas paversti ir taip jau ne itin stabilų Charkivą dar vienu separatistų gyvatynu, su eiliniu „liaudies meru“ ir eiline „liaudies respublika“ po Rusijos vėliava. Nieko gero tame nesimato.

Gerosios naujienos:

1. ES išplėtė sankcijas prieš Rusiją – papildė Kremliaus atstovų sąrašą, kuriems jos taikomos. Europos Sąjunga taip pat pareiškė, kad aktyviai svarsto klausimą dėl sankcijų taikymo jau ne tik pavieniams asmenims, bet ir ištisiems Rusijos ekonomikos sektoriams.

Blogai yra tai, kad europiečiai tuo trečiuoju sankcijų paketu jau pusantro mėnesio gąsdina, ir vis be naudos. Nes iš esmės jie tik nuolat išplečia antrojo etapo sankcijų formatą. Bet čia bet koks palaikymas svarbus ir reikalingas.

2. Ukrainos Saugumo tarnyba sulaikė apsišaukėlio Slovjansko mero pavaduotoją. Kažkoks Igoris Perepečiajenko.

Šis ypata dirbo “šeštuku” vienoje iš Rusijos Federacijos žvalgybinių diversinių grupių (ГРУ ГШ ВС РФ.) Vietos policininkas – parsidavęs šunsnukis. Tokius per Didiįį Tėvynės karą kardavo ant artimiausio elektros stulpo visiems žmonėms matant. Dabar gi demokratija ir gyvybės šiai mėšlo krūvai niekas neatims. O gaila.

Šiaip jau Vidaus reikalų ministerijoje girdėti skundų, kad įkalinimo įstaigų ikiteisminio sulaikymo skyriuose baigiasi laisvos vietos – kai kuriuose regionuose kameros kimšte prikimštos rusų diversantų ir vietinių jų pakalikų. Kuo labiau šitie piliečiai savo intelektualiaisiais žaidimas bus užimti prie kalėjimo išviečių, tuo mažiau pridergs laisvėje.

3. Premjeras Arsenijus Jaceniukas pareiškė, kad Ukraina ir Slovakija pasirašė memorandumą dėl reversinio dujų tiekimo Ukrainai. Tuo pačiu Kijevas ruošia teisminį ieškinį prieš Gazpromą dėl dujų kainos.

Aš nežinau, kuo baigsis ši priešprieša su Rusija. Bet jeigu Kijevui neužtenka nei proto, nei valios normaliai įvykdyti antiteroristines operacijas, tai nors “energetikos fronte” jis bent jau vaizduoja atkirtį. Kad tik šios iniciatyvos butų įgyvendintos iki galo.