Dmitry Tymchuk. Gegužės 16-os apibendrinimas.

Broliai ir seserys, gegužės 16 apibendrinimas:

Blogybės:

1. Šiandien mes užfiksavome Rusijos kariuomenės, esančios už 100 km nuo sienos su Ukraina, pritraukimą arčiau sienos. Tačiau ji neatėjo visiškai iki sienos, tiesioginio matomumo zonos. Rusijos vadus įspėjo būti pasirengus “taikdariškai operacijai”. Mūsų pasieniečiai konstatuoja: provokacijos pasienyje nurimo. Tai panašu į tylą prieš audrą. Nors jeigu Putinas būtų norėjęs įvesti kariuomenę – Maskva gi tuoj pat būtų pripažinusi gegužės 11-osios pseudoreferendumus Donbase.

Galvojame, kad tai – vis dėlto seno spaudimo pratęsimas. Pažiūrėsim, kas dėsis artėjant prezidento rinkimams Ukrainoje. Bet reikia būti pasirengusiems viskam, – beje, Ukrainos gynybos ministerija atraportavo, kad kariuomenė pasiruošusi įsiveržimo scenarijui.

2. Antiteroristinė operacija ir vėl nuėjo nežinia kur. Po vakarykščių aktyvių veiksmų, jėgos struktūros labai staigiai nurimo. Ir tuoj pat gavo grąžos: Donecke ir Slovjanske vidury baltos dienos teroristai renčia kapitalius blokpostus. Atvaro statybinius kranus, stato betono blokus. Ir vėl šturmuojami daliniai ir netgi štabų struktūros – taip nutiko su Rytų operatyvinio Nacionalinės gvardijos junginio štabu Donecke. Jeigu atvirai – nusibodo. Man trūksta žodžių. Čia jau ne išdavystė ar ATO sabotavimas – tai kažkoks siurrealistinis kruvinas arthouse’as. Nesibaigiantis.

3. Krymo totoriai. Poryt – jų tremties metinės. Šiais metais jie ir vėl pažymės šią tragišką datą naujame kalėjime – tik dabar pavadintame ne “SSRS”, o “Rusijos federacija”. Bet kokius masinius renginius Krymo totoriams uždraudė. Visur vyksta kratos, Krymas užkimštas OMONu. Kitaip tariant – Putino demokratija. Mes neturime užmiršti savo brolių Kryme – nei totorių, nei ukrainiečių. Dabar Kijevas kažkodėl visiškai nekreipia dėmesio į jų problemas. Mes negirdime jokių griežtų ir aiškių pareiškimų Maskvai dėl grubiausių žmogaus teisių pažeidimų Kryme. Mes manome, kad tai – išdavystė. Mes, “Informacinio pasipriešinimo” grupė, atkuriame savo tinklą ir atnaujiname darbą Kryme. Tai – mūsų pareiga. Atleiskite, kad trumpam buvome jį atidėję.

Gerosios žinios:

1. Ukrainos generalinė prokuratūra pagaliau oficialiai pripažinto “Lugansko liaudies respubliką” ir “Donecko liaudies respubliką” teroristinėmis organizacijomis. Apie tai pranešė pirmasis generalinio prokuroro pavaduotojas N. Golomša. Tai, kad šiuos ponus, grobiančius, žudančius, plėšiančius, prievartaujančius niekaip nepavadinsi macramé mėgėjų klubu, buvo aišku kiekvienam. Bet pagaliau turime oficialią formuluotę. Kas yra teroristas – žino kiekvienas.

Šiandien aš dėl to netgi polemizavau su Rinato Achmetovo kompanijos atstove. Ji visam doram pasauliui mėgino įrodyti, kad bendradarbiauti su teroristais, kaip tai daro Achmetovo “Metinvest” (ir dar reikalaudamas iš Ukrainos pajėgų atsitraukti iš Donbaso) – taikos ir gerovės garantas. O aš, kritikuojantis šią švelnią draugystę – labai blogas žmogus. Matote, banditai Donecke – visai ne teroristai, o beveik mieli ir malonūs žmonės. Bet dabar šiems vaikinams jau nusiprausti nepavyks. Visi, kas pripažįsta “DLR” ir “LLR” ir su jais bendradarbiauja – oficialiai laikomi teroristų pagalbininkais. Be mūsų vietinių “kunigaikštukus” – Rytų oligarchų, tai skirta ir pagrindiniams terorizmo sponsoriui Ukrainoje – Rusijai.

2. JTO ataskaita dėl Ukrainos sudėjo taškus ant “i”. JTO papasakojo, kas iš tiesų yra prorusiški “liaudies pašauktiniai” (kaip juos vadina Rusija). Ir šis įvaizdis visiškai sutapo su tuo, ką matome mes – paprasti Ukrainos piliečiai, savo šalies patriotai. O matome mes banditus ir nusikaltėlius.

Juokingiausia, Rusija tuoj pat pasipiktino. Rusijos URM, įprastine megalysčių propagandos terminija, sukritikavo JTO. Rusijos valdžios manymu, jos sutręšę propagandininkai, kurie už purvo upes, liejamas ant Ukrainos, gauna Putino premijas ir apdovanojimus, – tai paskutinė teisingumo instancija. O visas pasaulis – melagiai.

Dievas mato, Kremliaus gyventojų galvose smegenis pakeitė ta pati surūgusi perlinė košė, kurią lapnoja Rusijos kareivukai Rostovo srityje, Ukrainos pasienyje.

3. Luhanske sulaikė pilietį, kurį vadina taip vadinamos “Pietryčių armijos” „vadu”, teroristą Aleksejų Rilke. Rodytųsi – kas čia tokio, nutvėrė eilinį banditėlį. Ausin jam – ir į cypę. Bet iš tiesų išsigimėlių, kiršinančių žmones Donbase, ne tiek jau daug. Pasodinti dešimtį – kitą prorusiškų “veikėjų” (kurie savo pasivadino ministrais, spikeriais ir vyriausiais vadais) – ir pusė problemų išspręsta. Tad – kuo daugiau tokių naujienų.

4. Ukrainos gynybos ministras šiandien pranešė: kariškiams, dalyvaujantiems ATO, bus gerokai padidinti atlyginimai, išplėstos socialinės garantijos ir lengvatos.

Tai –vienas iš labai retų atvejų Ukrainoje, kai reikia ir galima sveikinti naujus lengvatų gavėjus. Tuo pačiu premjeras Arsenijus Jaceniukas nurodė apūpinti būstų šeimas tų karių, kurie žuvo ATO metu. Ir tai taip pat labai aktualu. Vaikinai, liejantys kraują už šalies suverenitetą ir vientisumą – mūsų Didvyriai. Ir valstybė privalo padaryti viską, kad jie jaustų dėmesį ir rūpestį. Tai – teisinga.

Dmitry Tymchuk: keletas žodžių Pergalės Dienai

dmitry_tymchukDmitry Tymchuk

Keletas žodžių Pergalės Dienai

Mano senelis, irgi Dmitrijus Tymčukas, kariavo artileristu. 1942 metais pateko į nelaisvę. 1944 metais po trečio bandymo pabėgo – jau iš „mirtininkų stovyklos“ netoli Drezdeno, į kurią pateko po antro bandymo pabėgti. Vengrijoje į Rytus besibraunantis mano senelis susitiko su atakuojančia II-jo Ukrainos fronto armija. Vėliau, kartu su I-jo Ukrainos fronto armija 1945-ais pasiekė Elbę. „Su ginklu rankose grįžau ten, iš kur pabėgau“,- juokaudavo senelis.

Tiesa tokia, kad Vengrijoje mano senelis pamatė visiškai kitokią Raudonąją armiją. Ne paniškai bėgančią nuo priešo, bet mokančią kovoti. Ne siaubo paralyžiuotą, o smogiančią triuškinančius smūgius. Pergalės armiją.

Skirtingai nei SSRS 41-ais, Ukraina 14-ųjų pradžioje neturėjo galingos armijos, daugelio tūkstančių tankų ir lėktuvų, kolosalaus parengto mobilizacinio rezervo ir neišsemiamų resursų.

Mes stojome į nepaskelbtą karą su Rusija, turėdami „parketinę“ armijos parodiją ir parsidavėlišką miliciją, kiaurai korumpuotą generalitetą ir atsakomybės nepripažįstančius vadus.

Bet šiandien apkasuose palei mūsų rytines sienas gimsta naujoji Ukrainos armija. Mūsų kareiviai ima pasitikėti savo ginklu ir jau moka juo naudotis. Jie pasiruošę sutikti agresorių.

Donbaso mūšiuose gimsta naujoji specialiosios paskirties milicija ir Nacionalinė gvardija.

Vadavietėse ir štabuose generolų-parazitų vietas pamažu užima žmonės, sugebantys daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Žmonės, turintys valios jėgą ir mylintys Ukrainą.

Pas mus, deja, dar ne 1944-ji. Bet jau ir ne 1941-ji. Per du mėnesius mes nuėjome kelią nuo 41-jų birželio 22 iki karščiausio Stalingrado mūšio 1943-jų žiemą, kai prasidėjo tos pačios – Pergalės Armijos gimimas.

Toliau neišvengiamai bus mūsų 1945-ji, ir mūsų gegužės 9.

Mūsų seneliai tikėjo, jog kovoja už savo liaudies ir savo šalies laisvę, ir jie nugalėjo. Mes žinome, jog kovojame už savo laisvę. Todėl mes taip pat nugalėsime. Kitų variantų nėra.

Su Švente Jus, mano broliai ir seserys! Su Pergalės diena!

Švarkas ỹra per siūles

Sofja Kornienko
(Radijo stoties „Laisvė“ neetatinė korespondentė Beniliukso šalyse (Amsterdamas), – vert. pastaba.)

Vertė Laima Žilaitytė-Mayer

Paskelbta 2014 04 26 9:30

Putinas Ukrainoje kariauja hibridinį karą, sako atsargos generolas majoras Frankas van Kappenas (Frank van Kappen), Nyderlandų parlamento aukštutinių rūmų (Eerste Kamer, lietuviškai – pirmieji rūmai) narys. Praeityje generolas van Kappenas taip pat dirbo JTO ir NATO patarėju saugumo klausimais. Kas gi yra tasai Putino hibridinis karas ir kiek Vakarai pasiruošę įsivelti atsakydami į jį, generolas papasakojo interviu „Laisvės radijui“.

Rusijos veiksmai Ukrainoje privertė NATO susimąstyti

NATO užsakymu 2004 metais atliktas tyrimas pavadinimu „Multiple Futures“ buvo bandymas pažvelgti į ateitį, pabandyti įsivaizduoti, ko artimiausiais metais galima tikėtis tarptautinio saugumo srityje. Tyrimo darbe dalyvavo daugiau nei aštuoni tūkstančiai mokslininkų, kariškių ir politikų; mokslininkai, beje, buvo ne vien tik iš NATO valstybių. Tyrėjai suformulavo keletą pagrindinių išvadų (ir šios jų pranašystės jau pradėjo pildytis). Pagal vieną iš scenarijų, silpnos, skirtingų nuomonių padalintos tarptautinės bendruomenės fone įmanomu taps sugrįžimas į XIX a. primenančią politiką, kai stiprios valstybės primeta savo valią silpnoms, nes tarptautinės bendruomenės, kuri galėtų pažaboti tokį jų elgesį, faktiškai nėra. Šiandien mes esame panašios įvykių eigos liudininkais, sako generolas Frankas van Kappenas:

Continue reading