Tag: Vengrija

Dmitry Tymchuk: keletas žodžių Pergalės Dienai

dmitry_tymchukDmitry Tymchuk

Keletas žodžių Pergalės Dienai

Mano senelis, irgi Dmitrijus Tymčukas, kariavo artileristu. 1942 metais pateko į nelaisvę. 1944 metais po trečio bandymo pabėgo – jau iš „mirtininkų stovyklos“ netoli Drezdeno, į kurią pateko po antro bandymo pabėgti. Vengrijoje į Rytus besibraunantis mano senelis susitiko su atakuojančia II-jo Ukrainos fronto armija. Vėliau, kartu su I-jo Ukrainos fronto armija 1945-ais pasiekė Elbę. „Su ginklu rankose grįžau ten, iš kur pabėgau“,- juokaudavo senelis.

Tiesa tokia, kad Vengrijoje mano senelis pamatė visiškai kitokią Raudonąją armiją. Ne paniškai bėgančią nuo priešo, bet mokančią kovoti. Ne siaubo paralyžiuotą, o smogiančią triuškinančius smūgius. Pergalės armiją.

Skirtingai nei SSRS 41-ais, Ukraina 14-ųjų pradžioje neturėjo galingos armijos, daugelio tūkstančių tankų ir lėktuvų, kolosalaus parengto mobilizacinio rezervo ir neišsemiamų resursų.

Mes stojome į nepaskelbtą karą su Rusija, turėdami „parketinę“ armijos parodiją ir parsidavėlišką miliciją, kiaurai korumpuotą generalitetą ir atsakomybės nepripažįstančius vadus.

Bet šiandien apkasuose palei mūsų rytines sienas gimsta naujoji Ukrainos armija. Mūsų kareiviai ima pasitikėti savo ginklu ir jau moka juo naudotis. Jie pasiruošę sutikti agresorių.

Donbaso mūšiuose gimsta naujoji specialiosios paskirties milicija ir Nacionalinė gvardija.

Vadavietėse ir štabuose generolų-parazitų vietas pamažu užima žmonės, sugebantys daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Žmonės, turintys valios jėgą ir mylintys Ukrainą.

Pas mus, deja, dar ne 1944-ji. Bet jau ir ne 1941-ji. Per du mėnesius mes nuėjome kelią nuo 41-jų birželio 22 iki karščiausio Stalingrado mūšio 1943-jų žiemą, kai prasidėjo tos pačios – Pergalės Armijos gimimas.

Toliau neišvengiamai bus mūsų 1945-ji, ir mūsų gegužės 9.

Mūsų seneliai tikėjo, jog kovoja už savo liaudies ir savo šalies laisvę, ir jie nugalėjo. Mes žinome, jog kovojame už savo laisvę. Todėl mes taip pat nugalėsime. Kitų variantų nėra.

Su Švente Jus, mano broliai ir seserys! Su Pergalės diena!

Švarkas ỹra per siūles

Sofja Kornienko
(Radijo stoties „Laisvė“ neetatinė korespondentė Beniliukso šalyse (Amsterdamas), – vert. pastaba.)

Vertė Laima Žilaitytė-Mayer

Paskelbta 2014 04 26 9:30

Putinas Ukrainoje kariauja hibridinį karą, sako atsargos generolas majoras Frankas van Kappenas (Frank van Kappen), Nyderlandų parlamento aukštutinių rūmų (Eerste Kamer, lietuviškai – pirmieji rūmai) narys. Praeityje generolas van Kappenas taip pat dirbo JTO ir NATO patarėju saugumo klausimais. Kas gi yra tasai Putino hibridinis karas ir kiek Vakarai pasiruošę įsivelti atsakydami į jį, generolas papasakojo interviu „Laisvės radijui“.

Rusijos veiksmai Ukrainoje privertė NATO susimąstyti

NATO užsakymu 2004 metais atliktas tyrimas pavadinimu „Multiple Futures“ buvo bandymas pažvelgti į ateitį, pabandyti įsivaizduoti, ko artimiausiais metais galima tikėtis tarptautinio saugumo srityje. Tyrimo darbe dalyvavo daugiau nei aštuoni tūkstančiai mokslininkų, kariškių ir politikų; mokslininkai, beje, buvo ne vien tik iš NATO valstybių. Tyrėjai suformulavo keletą pagrindinių išvadų (ir šios jų pranašystės jau pradėjo pildytis). Pagal vieną iš scenarijų, silpnos, skirtingų nuomonių padalintos tarptautinės bendruomenės fone įmanomu taps sugrįžimas į XIX a. primenančią politiką, kai stiprios valstybės primeta savo valią silpnoms, nes tarptautinės bendruomenės, kuri galėtų pažaboti tokį jų elgesį, faktiškai nėra. Šiandien mes esame panašios įvykių eigos liudininkais, sako generolas Frankas van Kappenas:

Continue reading →

Kovo 29 dienos įvykiai

cropped-ukrainos_veliava_kvieciai.jpgDmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 29 dienos įvykių apibendrinimas.

Blogybės:

1. Maskva bando išdurti dėl mūsų ginkluotės ir karinės technikos Kryme.

Kaip jau žinoma, anksčiau Putinas triukšmingai pareiškė, kad Ukrainai bus grąžinta tų dalinių ginkluotė, kurie liko ištikimi Kijevui. Šiandien mes bandėme išsiaiškinti Ukrainos gynybos ministerijoje, kokius variantus iš tikrųjų siūlo Kremlius.

Mes juk puikiai žinome, kad negalima tikėti nė vienu Putino žodžiu. Taip ir atsitiko. Formaliai Kryme nėra nei vieno mūsų dalinio, kurio visi kariai būtų perėję į priešo pusę. Kaip nėra ir tokio, kuriame visi būtų likę ištikimi Ukrainos priesaikai. T. y., jei tikėtume Putino žodžiais, Ukrainai galima atiduoti visą ginkluotę. O galima ir nieko neatiduoti.

Neoficialiuose pokalbiuose rusų karinė vadovybė siūlo mūsiškiams nesiekti neįmanomo. Atseit, atiduosim nereikalingą metalo laužą, o sau pasiliksime daugmaž veikiančią ir vertingą ginkluotę. Na, o po to Maskva giedos giesmelę, kad viską atliko sąžiningai. Grynas maskvietiškas „lochotronas“.

2. Vengrai Užkarpatėje reikalauja „kultūrinės autonomijos“. 39 vengrų organizacijos Ukrainos valdžiai iškėlė „lygiateisiškumo visuose lygmenyse“ reikalavimą (tiesa, nepateikė faktų, kas ir kur juos engia). O svarbiausia – reikalauja „pripažinti dvigubos pilietybės institutą“. Kreipimąsi šiandien vakare paskelbė Užkarpatės žiniasklaida.

Tai panašu į peilio smūgį į nugarą. Šalyje, kurioje separatizmas šiandien – mirtina liga, reikalauti dvigubos pilietybės gali tiktai provokatorius. Aš tuo esu giliai įsitikinęs.

Geros naujienos:

1. Pirmą kartą nuo invazijos pradžios mes truputį ramiau atsikvėpėm. Maskva ne tik karštai įtikinėja, kad nesiruošia veržtis toliau į Ukrainą, bet ir atitraukė kai kuriuos dalinius nuo sienų.
Ar tai buvo pagarsėjusio Putino ir Obamos pokalbio rezultatas? Nežinau.

Bet šį rytą konstatavome, kad prie mūsų sienos liko 10 000 rusų karių. Tai visiškai ne priežastis atsipalaiduoti: nemažos priešo jėgos iš RF gilumos gali patekti į Ukrainos teritoriją vos per kelias valandas.

Tuo labiau, kad „dalinių atitraukimą“ reikia priimti kaip nuoseklius manevrus. Kariniai vienetai gali judėti ir palei siena, ir prie jos priartėdami ar nutoldami. Tai reiškia – jei šiandien vakare prie pat sienų rusų karių ne taip jau ir daug, tai rytoj ryte jų gali būti daugiau, nei pastarąjį mėnesį.

Bet vis vien, šiandien mes užfiksavome pačią mažiausią pajėgų koncentraciją. Tai jau šis tas.

2. Baltarusija nebus įsiveržimo į Ukrainą placdarmu.
Šiandien ryte, pateikdami priešo įsiveržimo pajėgų apžvalgą, mes sąmoningai nepaminėjome tų priešo pajėgų grupių, kurios yra Baltarusijoje. Tai buvo padaryta po mūsų konsultacijų su Ukrainos valstybės struktūromis.

Vėliau Turčinovas po susitikimo su Baltarusijos prezidentu Lukašenko visiškai oficialiai patvirtino šį teiginį. Baltarusija tvirtina, kad iš jos teritorijos įsiveržimo nebus.

Mes neprieštaraujame, bet situacijos sekti nenustojame. Sunku tikėti Lukašenko, kuris prieš tai pripažino Krymo aneksiją.

3. Jaceniukas įtikinėja, kad Ukraina 2014 gaus 13,5 milijardų JAV dolerių kredito lėšų. Taip pat planuojamas gynybos pramonės komplekso modernizavimas.

Šie skaičiai netgi labai optimistiški. Tiesa, čia kyla du klausimai. Pirma, dar neaišku, kiek šių lėšų išvogs. Klausimas nėra nepagrįstas, nes prie valdžios svertų vis daugiau tų žmonių, kurie anksčiau sąžiningumu ir nesavanaudiškumu nepasižymėjo.
Antra, mes kol kas nematome iš tikrųjų įspūdingo Ukrainos valdžios plano kaip modernizuoti ūkį. Tuo tarpu kreditų suvalgymas užuot investavus į ateitį – tai kelias į prarają. Mes ir taip šiuo keliu ėjome neįsivaizduojamai ilgai.

Jei kalbėsime apie gynybos pramonę, tai šiandien paaiškėjo, kad Ukrainos valstybinis koncernas “Ukroboronprom” nutraukė ginklų tiekimą Rusijos Federacijai.

Pagaliau. Nes susidarė įspūdis, kad mes ir toliau padėsime Maskvai mus užkariauti, ją ginkluodami. Bet, nors ir po truputį, Kijevo absurdo teatras apie Putino įsiveržimą visgi panašėja į adekvačią reakciją. Duok Dieve!