Ir keletas žodžių apie karą

kudikis_miegaIr keletas žodžių apie karą

Elena Stupak, vertė Lightning Rod

Negąsdinsiu suvestinėmis, noriu pasidalinti asmeniniu atradimu. Gal tai mano susiaurėjusi sąmonė, kad to nepastebėdavau, o gal kažkas iš tikro pasikeitė paskutinėmis dienomis pasaulyje. Ne tiktai Ukrainoje, bet pasaulyje aplink mus, ir pačioje Rusijoje.

Tai, kad mus Ukrainoje tiesiog sukte susuka karo baimė, ne naujiena. O vakar aš sužinojau, kad mano FB draugas iš Lietuvos nemiega ne tik todėl, kad pergyvena su Ukraina ir ukrainiečiais, bet ir todėl, kad labai bijo karo. Man tai buvo nauja, bet, pažinodama agresyviąją RF(Rusijos Federacijos) retoriką, labai nenustebau, ir įsivaizdavau, kaip gali jaustis mažos šalies gyventojas, turintis pašonėje didžiulį išprotėjusį kaimyną.

Man suprantama, kai Moldova nerimauja, esant šalia Padniestrei, ar Armėnija tyli, kai šalia Kalnų Karabachas.
Visai netikėta tai, kad Rusijos gyventojai studijuoja išgyvenimo taisykles miestuose karo veiksmų metu, ir ši informacija turi paklausą. Aš, po teisybei, nesupratau, kas pasikeitė? Pasiklausiau. Esminė Rusijos žmonių baimė dabar yra susijusi su vidaus karu. Pačiu baisiausiu ir šlykščiausiu, koks tik gali būti, cituoju dar vieną draugą iš Piterio:

„…Kai šalis ims griūti nuo bepročio padugnės Putlerio beprotiškų avantiūrų, karas gali ateiti į kiekvieną miestą ir namą… Visų prieš visus…“

Apie ką aš čia… Mes priėjome ribą. Pasaulis gali pasikeisti neatpažįstamai. Tą realiai supranta daugybė žmonių, tai – ne įprastinė politikų retorika.

Ir prie viso šito, šis faktas mane nuramino. Todėl, kad kalba – ne apie lokalinį konfliktą. Čia kalba – apie milijonų žmonių ir dešimčių šalių išlikimo jausmą.

Jei pasaulis neišvairuos, reiškia, gyvybingumo atsargų jis neturi. Ir bijoti nėra prasmės.

Kažkodėl tai aš tikiu, kad gyvenimo geismas yra stipresnis.

Leave a Reply