Monthly Archives: gegužės 2014

Gegužės 14 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 14-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Pirmasis taip vadinamas „visos Ukrainos nacionalinės vienybės apvalusis stalas“ prasidėjo farsu.

Regionų partijos frakcijos lyderis A. Jefremovas dėl antiteroristinės operacijos ėmėsi grasinti valdžiai. Esą, teroristai rytuose turį savo „nuomonę“, juos jaudinąs „istorinio teisingumo“ klausimas. O Ukrainos valdžia, išdrįsusi atremti banditizmą po Rusijos vėliava – vos ne budeliai ir niekšai.

Neaišku, ką Jefremovas laiko separatistų „teisybe“. Teisę žudyti, grobti ir kankinti žmones, plėšikauti ir vogti? Jei taip, tuomet juntama, tiesą sakant, Regionų partijos „tiesa“. Jos vadukai visokių janukovyčių pavidalu būtent tai ir darė, kai buvo valdžioje.

Aš jau ne kartą sakiau: dialogas su rytais – viena, o dialogas su teroristais – visai kas kita. ATO nenukreipta prieš taikius gyventojus, kad ir kaip jie kritikuotų Ukrainos valdžią. ATO nukreipta prieš terorizmą. Todėl visa Jefremovo ir į jį panašių retorika apie Ukrainos jėgos struktūrų veiksmus – nesąmonė ir aiški provokacija.

Beje, ciniškas ir veidmainiškas Jefremovas Ukrainos jėgos struktūras prilygino sovietų kariams, 1956 metais numalšinusiems Vengrijos sukilimą. Nesuprantu, jis ligonis ar melagis? Vengrijoje žmonės sukilo prieš okupantus. O Donbase okupantai po svetimos šalies vėliava kursto liaudį pasipriešinti gimtai šaliai. Kaip, būnant sveiko proto, įmanoma lyginti? Dėl tokios demagogijos net Simonenko ir Vitrenko nervingai rūko pašaly.

2. Donbaso separatistai rinkimų komitetų nariams ir jų šeimoms grasina susidorojimu. Luhansko krašto Antracito gyvenvietėje jie pagrobė apylinkės rinkimų komisiją. Tikslas aiškus – sutrukdyti gegužės 25-osios rinkimus.

Kuo arčiau rinkimai, tuo sunkesnėms dienelėms reikia ruoštis. Bet aš įsitikinęs – mes įveiksim. Tarp kitko, ir ESBO žada pasirūpinti tuo, kad rinkimai Ukrainoje įvyktų sąžiningai, skaidriai ir be įsikišimo iš išorės.

3. А.Тurčinovas pareikalavo pasieniečių pasiaiškinti, kokiu būdu apsiskelbęs Luhansko krašto „liaudies gubernatorius“ ir separatistų lyderis V. Bolotovas sugebėjo ramiai išvykti į Rusiją.

Pasieniečiai atsakė: taigi jam išvykti niekas neuždraudė. Esą nebuvo priežasties neleisti kirsti sienos.

Nežinau, juoktis ar verkti. Protu suvoki, kad mūsų biurokratinėje valstybėje pasieniečiai lyg ir teisūs. Bet situacija vis tiek atsiduoda marazmu. Ir labai stipriai.

4. Ukrainos Justicijos ministerija Ukrainos nuostolius dėl Krymo aneksijos vertina jau daugiau nei 1 trilijonu grivinų.

O juk tai tik pradžia. Ateityje Rusija ims vaginėti Ukrainos Juodosios jūros šelfo dujas – ji pati taip pareiškė. Galiausiai Putino afera Kryme mums kainuos (ir jau kainuoja) labai daug.

Gerosios naujienos:

1. Ir vėl tas pats „visos Ukrainos nacionalinės vienybės apvalusis stalas“. Dialogas prasidėjo, ir tai pliusas.

Sąžiningai pasakysiu: aš šitą renginį vertinu kritiškai. Priežastis paprasta: rytuose šiuo metu nėra lyderių, su kuriais galima būtų kalbėtis, kuriais tikėtų patys rytinių regionų gyventojai. Duok Dieve, kad klysčiau.

Bet Ukrainos valdžios bandymas išgirsti rytus ir būti pačiai išgirstai – neabejotinas pozityvas.

2. Ukrainos karinės oro pajėgos atstatė penkių zenitinių raketinių padalinių kovinį pajėgumą.

Zenitinis raketinis kompleksas С-300ПС

Zenitinis raketinis kompleksas С-300ПС

Iš tiesų to, kas atstatyta, beprotiškai maža tokiai dideliai šaliai, kaip Ukraina. Bet reikia suprasti padėtį. Gaila, mes negalime skelbti net bendriausio pobūdžio duomenų, tačiau Priešlėktuvinės gynybos srityje situacija labai nekokia. Kiekvienas pagerinimas yra aukso vertės.

3. Vienos Briuselio komunos vadovybė neleido savo teritorijoje vykti festivaliui „Randevu su Rusija“. Priežastis – Ukrainos įvykiai.

Civilizuotose šalyse žodis „Rusija“ vis dažniau tampa keiksmu – kaip agresijos ir blogio simbolis. Žodis „Ukraina“ vis labiau asocijuojasi su kova už laisvę ir suverenitetą. Ir tai tiksliai atspindi tikrovę.

4. Nacionalinės gvardijos gvardietis M.Gajus ir 95-ojo oro desanto būrio desantininkas S.Ševčiukas ant paties aukščiausio Slovjansko taško – televizijos bokšto ant Karačuno kalno – iškėlė Ukrainos vėliavą.

Ta vėliava reiškia labai nedaug, žinant, kaip laisvai Slovjanske jaučiasi teroristai. Bet ji reiškia ir labai daug – kaip ženklas, kad tai mūsų žemė. Ji aplaistyta mūsų vaikinų, žuvusių nuo samdinių ir savų kolaboracionistų rankų, krauju. Ir mes už ją kovosime.

Foto: http://inforesist.org

Respublikinės reikšmės bomžai

2014.05.14 16:21

2

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.

Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.

Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!

„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.

SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI

Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.

Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.

Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.

Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.

Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.

Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…

DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS  „МММ“

Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.

Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.

3

Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…

Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…

MUILAVIRYS MERAS

Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.

4

Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.

Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.

Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.

5

Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.

BOMŽAI IŠ PLIAŽO

Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.

Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.

„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.

6

Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.

Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.

Sergėjus Koliada

šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm

vertė G. Dambrauskienė

Kaip praneša Ukrainos televizijos kanalas TVi, atsirado entuziastų, kurie siūlo pakeisti Ukrainos pinigų – grivinos dizainą. Siūloma pakeisti 100 grivinų banknotą, jame atvaizduojant Maidano kovotojus – taip esą turėtų mažėti korupcija, nes valdininkai bijosią imti kyšius pinigais, kurie jiems primins prieš korupciją sukilusius žmones.

ukraina_100_grivnu_banknotas

Ukrainiečiai galvoja apie naują banknotų dizainą

Tymčiukas: „Mūsų ATO generalitetas – apgailėtinas“

1

2014.05.14 – 11:32

Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?

Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.

Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).

– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.

Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.

Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.

Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.

Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.

Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.

Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.

– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.

Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.

Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.

– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…

Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.

Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?

Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.

Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O  toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.

Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.

– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…

Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.

– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?

Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.

– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?

Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.

Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.

Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.

Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.

Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.

Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.

-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.

Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.

Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.

VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.

Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.

Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.

Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche

vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod

Gegužės 13 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 13-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Šiandien baisi diena Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų ir visos šalies istorijoje. Tragiškesnė buvo tik 2005 metų sausio 9-toji, kai Saviroje žuvo 8 mūsiškiai.

Šiandien prie Kramatorsko žuvo 6 Ukrainos 95-osios oro desantininkų brigados, papuolusios į pasalą, kariai. Vėliau nuo žaizdų mirė dar vienas desantininkas.

Mūsų vaikinai žuvo ne atvirame mūšyje – tam prorusiškieji šunys neturi drąsos. Maskvos valdomi teroristai moka veikti tik užsislėpę – iš už nugaros, iš pasalų arba iš viso iš už taikių gyventojų nugarų. Tik niekšiškai ir šlykščiai. Tokia jų esybė.

Lieka daug klausimų padalinių vadams. Kodėl ATO rajone nesiimama elementaraus karinio aprūpinimo? Kur dingo žvalgyba ir kariniai konvojai? Į šituos klausimus kol kas neturime atsakymo.

Kiek ukrainiečių kraujo dar bus pralieta, kol stos taika – nepasakys niekas. Bet aš tvirtai tikiu ir žinau, kad mūsų vaikinai žuvo ne veltui. Jie savo gyvybėmis užmokėjo už mūsų šalies laisvę ir vienybę. Amžinai juos atminsime.

2. Šiandieninė tragedija prie Kramatorsko parodė, kad apie jokias derybas su teroristais, kaip kalba kai kurie politikeriai ir „ekspertai“, negali būti nė kalbos.

Donbase galima ir reikia kalbėtis su tais, kurie nori taikos. Su budeliais ir nusikaltėliais, kurie lieja ukrainiečių kraują ant ukrainiečių žemės, kalba trumpa. Ir kalbėti reikia labiau nei klausytis.

DNR grivina

DNR grivina – „Donbasas nesiklaups“

Gerosios naujienos:

1. Generalinė prokuratūra kels klausimą dėl taip vadinamos „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ pripažinimo teroristinėmis organizacijomis.

Iš tiesų, jau seniai laikas. Į sekmadienines mokyklas ir pagalbos benamiams burundukams fondus šios banditų struktūros mažai panašios. Tai tapo aišku ne šiandien ir netgi ne vakar. Todėl sunku pasakyti, dėl ko prokurorai taip ilgai gimdė savo šviesią mintį. Bet pagaliau pagimdė, ir ačiū Dievui.

2. OPG „Donecko liaudies respublika“ paskelbė sankcijas JAV ir Europos Sąjungai, uždraudę daliai jų politikų įvažiuoti į savo teritoriją.

Dieve mano, kokia nelaimė, koks nežmogiškumas. Dabar Barakas Obama iki šių metų lapkričio, kol veiks prieš jį nukreiptos „sankcijos“, negalės grožėtis Donbaso atliekų krūvomis. Kaip jis išgyvens šią tragediją – sunku pasakyti. Mes prašome Valstybinio departamento akylai stebėti JAV prezidentą – kad tik jis nepakeltų prieš save rankos.

Gerokai labiau pasisekė Angelai Merkel. Prieš ją „sankcijos“ veikia tik iki rugsėjo. Po to ji pagaliau galės aplankyti numylėtą Jenakijevą ir savo dvasinį pasaulį praturtinti bendravimu su tais, kurie kadais, kartu su Janukovyčium, kniaukdavo praeivių kepures. Nuskilo kanclerei, ką ir kalbėti.

Iš tikrųjų tai kuo labiau separatistai demonstruoja savo neadekvatumą ir bukumą, anekdotiškai save pateikdami, tuo geriau. Gal, pagaliau patys Donbaso gyventojai supras, su kokiais degeneratais jie susidūrė.

3. Tarp separatistų vyksta rimtos tarpusavio pjautynės. Įvairių grupių vadukai aiškinasi, kuris iš jų didesnis eilinio Donbaso vienkiemio imperatorius. Ten kaip Afrikos respublikoje – perversmas po perversmo.

Toje sumaištyje vos nenupylė apsišaukėlio Luhansko „liaudies gubernatoriaus“ V. Bolotovo (nors pagal „teisingos“ Rusijos žiniasklaidos pranešimus tai labiau panašu į eilinį propagandinį išsidirbinėjimą).

Kad ir kas ten vyksta, tegul pjaunasi. Į vorus stiklainyje – štai į ką panašūs šitie ponai.

Gegužės 12 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 12 suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Teroristų būrelio, pasivadinusio „Donecko liaudies respublika“ publikėlė pranešė apie savo „nepriklausomybę“ ir pasiprašė į Rusiją.

Suprantama: kur dar jiems prašytis, kai viskas buvo atlikta pagal Kremliaus užsakymą ir už jo pinigus? O be Rusijos, kitų teroristinių valstybių regione ir nėra.

Putinui užteko proto kol kas tiesiai nepripažinti pseudoreferendumo, kurį vakar tarpuvartėse vykdė linksmieji „DLR“ alkoholikai. Tačiau Maskva pareiškė „gerbianti“ jo rezultatus. Nors šito pasityčiojimo iš sveiko proto neįmanoma gerbti, jei nesi pamišęs.

Putinas vėl žaidžia dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės jis neina į tiesioginį konfliktą su Vakarais, kurie „referendumo“ kategoriškai nepripažįsta. Tačiau iš kitos pusės Maskva vis tik bet kurią minutę gali pripažinti „DLR“ ir į Ukrainą įvesti kariuomenę. Vietos manevrui yra palikta.

2. Tuoj po „referendumo“ vienas iš Rusijos samdinių pasiskelbė Vyriausiuoju vadu ir paskelbė Ukrainai karą. Tiesa, jo sugėrovai, pardon, bendraminčiai nedelsdami nuo karo paskelbimo atsižegnojo.

Man štai kas įdomu. Visa ta šutvė Ukrainos valdžią ir Ukrainos patriotus laiko „Vašingtono ir Vakarų statytiniais“. Tai iš karto ir skelbtų karą NATO. Būtų juokingiau.

Blogai tai, kad „Vyriausiasis DLR vadas“, kuris iš tikrųjų turėtų komanduoti palatos kaimynams, sėdi ne psichiatrijos ligoninėje, sanitarų priežiūroje, o laisvai šliaužioja po Ukrainą.

Įdomu ir tai, kad bėglys Janukovyčius taip pat ėmėsi vapėti, kad Kijevas privalantis išvesti Ukrainos kariuomenę iš Ukrainos sričių ir iš esmės pripažino „DLR“. Tas stuobrys net nebandė mąstyti: jei jis save laiko „legitimiu prezidentu“, tai jis yra ir Vyriausiasis vadas. O „DLR“ šią vietą jau užėmė Kremliaus samdinukas. Susimovei, Vitia.

Gerosios naujienos:

1. Dniepropetrovsko regiono Donecko ir Luhansko miestai gali tikėtis tolesnio vystymosi vieningos Ukrainos sudėtyje.

Aš – apie alternatyvųjį referendumą už Luhansko ir Donecko regionų prisijungimą prie Dniepropetrovsko krašto. Sprendžiant pagal išankstinius oficialius šio referendumo duomenis (apie 70% – už prisijungimą prie Dniepropetrovsko regiono), Donecko ir Luhansko kraštų gyventojai aktyviai stengiasi užmiršti „DLR“ tarsi blogą sapną.

Panašūs rezultatai gauti Donbaso referendume – apklausoje už vieningąją Ukrainą.

Mes neturime pagrindo nepasitikėti šių dviejų referendumų organizatoriais. Galų gale, jie turi normalius biuletenius ir komisijos protokolus su antspaudais, balsavimo procesas buvo organizuotas tinkamu būdu. O ne kaip „DLR“ – tualetinio popieriaus lapeliai, garsiai pavadinti „biuleteniais“, kuriuos garažuose suskaičiavo driskių gaujos.

2. Europa jau visiškai aiškiai supranta, kas yra kas Ukrainos krizėje.

Šiandien Švedijos URM vadovas Karlas Bildtas pareiškė: „Prezidentas Putinas pasakė du dalykus: pirma, kad taip vadinamas referendumas būtų atidėtas. Tai neįvyko… Antra – kad jis atitrauks Rusijos armiją nuo sienos. Tai neįvyko… Mes turime vertinti Maskvą ne pagal žodžius, o pagal darbus“.

Aukso žodžiai. Kiekvienam Europos valdininkui ir politikui – įsirašyti į bloknotėlį.

3. Šiandien spaudos konferencijos metu žurnalistai suglumino Regionų partijos frakcijos vadovą A. Jefremovą (tarp kitko, jis pareiškė separatistų „referendumo“ nelaikąs farsu). Jo ilgai ir įtikinamai prašė papasakoti apie tai, kaip kartu su Achmetovu finansuoja prorusiškuosius teroristus.

Jefremovas labai drovėjosi ir atsikalbinėjo.

Dar įdomiau atsitiko su Achmetovu. Taip vadinamas „liaudies gubernatorius“, separatistų lyderis P.Gubariovas Rusijos žiniasklaidai papasakojo, kad Achmetovas Donecke finansavo separatistus. Regionų partija kaip mat piestu stojo ginti Achmetovą ir apšaukė Gubariovą bepročiu, perėjūnu bei aferistu.

Apie Achmetovą atskira šneka. Įdomu tai, kad regionalų lyderis Jefremovas, gindamas separatistus, iš esmės gina perėjūnus ir aferistus, kaip juos ir vadina pati Regionų partija. Na, argi šie žmonės turi smegenų?

Taip pat šiandien l.e.p. A.Turčinovas pareiškė, jog Ukrainos Komunistų partija gali būti uždrausta teismo keliu, – todėl, kad palaiko separatistus ir vykdo pseudoreferendumus.
Aš – abiem rankom „už“. Seniai reikėjo atsikratyti tų antiukrainietiškų puvėsių.

D.Tymčiukas: „Referendumas Donbase – tik vienas iš figos lapelių Maskvos planams

tymchuk_3

2014 05 12

Apie pseudoreferendumo Ukrainos rytuose reikšmę, taikdariškos operacijos tikimybę, pilietinį karą ir situaciją Donbase pasakoja TSVPI vadovas, grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Ar šiuo metu „DLR“ marginalų vykdytas referendumas pakeis įvykių rytuose eigą?

Vertinti Rusijos operacijos prieš Ukrainą eigą, remiantis panašiais separatistų pseudopolitiniais ėjimais – tai tas pats, kaip spręsti apie kariuomenės kovinę parengtį pagal stovyklos viešnamio darbo kokybę.

Mes visi puikiai suprantame, kad šis referendumas – tai tik figos lapelis, kuriuo Maskva pridengia savo veiksmus. Iš anksto buvo aišku, jog Maskvai nusprendus įvesti savo armiją, tai įvyks nepriklausomai nuo „referendumo“ sėkmės ar nesėkmės. Kremliui tai – tik papildoma priedanga.

Žinoma, patogiau tai padaryti prisidengus “ pareikštos Donbaso gyventojų valios gynyba“. Bet, jei nepavyks gauti norimo vaizdelio, Putinui tai nebus globali problema. Patikėkit, jei koks nors užmanyta įsiveržimo priežastis atpuola, Maskva kaip mat ras dar dvi-tris.

– O koks pretekstas galėtų būti alternatyva „referendumui“?

Dabar Maskva sudarė mažiausiai du pretekstus savo kariuomenės įvedimui.

Pirmasis – tai jau minėtas pseudoreferendumas. Čia viskas maksimaliai aišku. Esą rytų gyventojai nenori gyventi vieningoje Ukrainoje, tai reikia „apginti“ jų apsisprendimą, neleidžiant Kijevui jėga sulaikyti Donbasą Ukrainos sudėtyje.

Antrasis – pavadinti Rytų Ukrainos įvykius „pilietiniu karu“ ir parengti savųjų „taikdarių“ įvedimą. Aišku, gelbstint „tėvynainius“ ir „brolišką tautą“ nuo „kraugeriškos Kijevo chuntos“.

– Argi negalima apeliuoti į JTO taikdarių potencialą? Toks sprendimas atrodytų visai logiškas, Rusijai prakalbus apie taikdarystę.

Visas Kremliaus cinizmas yra tame, kad būtent Rusija ir neleidžia panaudoti JTO instrumentų Ukrainos situacijai spręsti. Dėl Rusijos JTO Saugumo Taryba negali net įvertinti Ukrainos įvykių. Apie kokią taikdarių operaciją dar galime kalbėti? Kol Rusija, kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė, turi veto teisę, instrumentas, vardu JTO, panašus į gražuolę impotento lovoje. Kad ir kaip viliojančiai atrodo, bet – nulis naudos.

Putinas kaip niekas kitas supranta, kad bet kurios kitos, tik ne jo, kariuomenės įvedimas į Ukrainą – tai jo planų Ukrainos atžvilgiu žlugimas. Net jei Maskva įtikinamai įrodys, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir valdžia naikina taikius gyventojus (nors mes to nematome – sunku pavadinti „taikiais gyventojais“ tuos, kurie iš NPGS (nešiojamų priešlėktuvinių ginklų sistemų) numušinėja sraigtasparnius ir granatsvaidžiais daužo mūsų jėgos struktūrų šarvuotąją techniką).

Esmė ta, kad tarptautinė teisė grindžiama valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo prioritetu piliečių teisių gynimo atžvilgiu. Tuo viskas ir pasakyta. Net jei į Ukrainą įžengtų JTO taikdariai ne iš vakarų šalių, o iš Australijos ar Meksikos, Rusijai tektų atsisveikinti su savo žydromis svajonėmis suskaldyti Ukrainą.

– Na, o pagal faktus – ar Ukrainoje vyksta pilietinis karas?

Aš pasakyčiau, mes stovime ant jo slenksčio. Šiomis dienomis tik viename Donbaso mieste – Mariupolyje – mes pamatėme kai ką panašesnio į pilietinio karo formatą. Tai yra – kai valdžiai priešinasi ne krūva Rusijos samdinių ir specialiosios paskirties karių kartu su Maskvos finansuojamų mūsiškių separatistų gauja, o iš tikro „idėjiniai“ piliečiai. Net jei pagrindinė jų dalis – marginalai, tai nėra svarbu.

Būtent todėl Ukrainos jėgos atstovai greitai pasitraukė iš Mariupolio, nors pajėgumų ir priemonių būtų visiškai užtekę pilnai miesto kontrolei (tarp kitko, toj pačioj Rusijoj jėgos struktūros niekad neatsitrauktų iš miesto, jie „skandintų“ visus iš eilės – sprendžiant pagal ilgus metus besitęsiančius Kaukazo įvykius).

Ukrainos valdžia tiesiog išsigando to, jog štai dabar iš tikrųjų reiks šaudyti į paprastus piliečius – pirmą kartą per visą ATO. Ir ją, tai yra, valdžią, sunku už tai teisti. Bent jau Mariupolyje ši riba, už kurios prasideda pilietinis karas, nebuvo peržengta.

Tačiau Mariupolis yra rodiklis. Taip, vienas miestas, tegu ir regioninės reikšmės, – ne itin svarbus. Bet čia mes pamatėme, kaip tiek ilgai Maskvos primetinėjamas scenarijus vis tik ėmė realizuotis. Ir tai didelį nerimą keliantis signalas.

– Kokia rusiškojo scenarijaus „sėkmės“ priežastis?

Akivaizdi priežastis – rusiškos propagandos sėkmė. „Kraugeriai ir naujagimių ėdikai“ iš „Dešiniojo sektoriaus“, „budeliai“ iš Nacionalinės gvardijos, „Kijevo chuntos“ valdoma klastinga ir niekšiška UST – visi šie Maskvos propagandos vaiduokliai Donbase vis tik veikia. Ir reikia pripažinti, kas Ukraina praktiškai nesipriešina Kremliaus agitpropui.

Tačiau yra ir gilesnis paaiškinimas, ir apie tai ne kartą kalbėta gerokai prieš dabartinius įvykius. Ukraina, kaip valstybė, niekada nesistengė užkariaut rytų protus ir sielas. Ir dabar Putino propaganda Donbase suveikia tik todėl, kad užpildo ideologinį vakuumą.

– O kodėl kas nors turi Donbasui aiškinti, kas yra gerai ir kas yra blogai? Kodėl pats Donbasas negali atskirti pelų nuo grūdų, Putino autoritarinę propagandą nuo demokratinių vertybių? Ir jei jau reikalai pasisuko ta linkme, ar ne paprasčiau atsisveikint su Donbasu, kaip pataria kai kurie ekspertai ir politologai? Kam primetinėti jam svetimas vertybes ir jėga tempti į nuostabią ateitį?

Pirma, Donbasas nėra Putino kelionės Ukraina pabaiga. Tai tik jo antras žingsnis po Krymo. Jei mes atiduosime Donbasą, kaip mat panašus scenarijus apims kitas rytines sritis ir Ukrainos pietus. Čia nėra jokių abejonių. Todėl dabar pavojuje visai ne vien tik Doneckas ar Luhanskas, tai reikėtų aiškiai suprasti.

Antra, norėčiau pataisyti ir jus, ir patį save. Mes nekalbame apie visą Donbasą. Dabar mes iš tikro kalbame apie mažesniąją jo dalį – mažiau nei trečdalis regiono apnuodytas šiuo rusišku užkratu ir, daugiau ar mažiau, atstumia Ukrainą.

Visgi daugelis vietinių gyventojų pasiruošę diskutuoti apie regiono vaidmenį ir vietą vieningoje Ukrainoje, apie visos šalies ateitį.Taigi, reikia išnaudoti šį dialogo siekį bendriems sprendimams. Beje, Ukrainos valdžia dabar būtent tuo ir užsiima – galimas daiktas, riekia tik aktyviau kviesti regionus diskusijai ir bendram darbui.

Reikia suprasti, kad tik primityvūs žmonės Rytuose laukia, jog ateis gerasis Putinas ir už gražias akutes ims dalinti „Gazpromo“ pinigus bei akcijas. Jie pasiruošę už išmaldą priimti bet kokią diktatūrą – kad tik nereiktų dirbti. Laimei, tokių žmonių nedaug. Kiekvienas adekvatus pilietis supranta, koks idiotizmas yra tikėti geru caru. Savąją šalį reikia statyti patiems.

Trečia, apie tai, kad numoti ranka ir atsisveikinti su Donbasu. Iškart klausiu: o kas jums davė teisę va taip imti ir išduoti 70-80% Donbaso gyventojų, mūsų tėvynainių ir brolių, kurie nenori išeiti iš Ukrainos?

Rusai mėgsta kartoti, kad „rusai saviškių nepalieka“. Nors iš tikro, Rusijos istorija – tai ištisa išdavysčių istorija. Nebūkime į ją panašūs. Tai – ne mūsų vertybės.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/news/251-dtymchuk-referendum-na-donbasse-lish-odin-iz-figovyh-listochkov-dlya-planov-moskvy

vertė Lightning Rod

Donbasas liko namuose. Separatistų referendumas žlugo.

Milijonai Luhansko ir Donecko sričių gyventojų ignoravo neteisėtą separatistų referendumą. Donbasas prieš smogikus nubalsavo kojomis.

10

Dauguma Luhansko ir Donecko sričių gyventojų ignoravo neteisėtą separatistų referendumą. Ukrainos piliečiai atsisakė palaikyti smogikus. Išankstiniais sociologų vertinimais, neteisėtoje apklausoje dalyvavo iki 10% dviejų sričių, kurių teritorijoje gyvena 6,5 mln. žmonių, gyventojų. Tankiai gyvenamuose rajonuose separatistai sąmoningai kūrė dirbtines eiles, 100-tūkstantinėse gyvenvietėse atidarydami po porą „rinkimų apylinkių“. Tačiau dauguma apylinkių pasirodė tiesiog nereikalingos – žmonės ateiti nepanoro. Savo referendume separatistai leido vienam žmogui balsuoti po kelis kartus, rinkėjų sąrašus sudarinėjo tiesiog rašydami ranka, įmesdavo biuletenius, o balsavimas kai kuriais atvejais vyko net garažuose. Bet visos pastangos nuėjo niekais – daugiamilijoninis Donbasas nubalsavo neateidamas.

Continue reading →

Trumpai apie politinius savaitės rezultatus

Po paskutinių įvykių – įdomu aptarti mūsų politikos veikėjų elgesį ir jų reakciją į aktualijas.

Piotras Porošenko pasižymėjo pareiškęs apie liūdnai pagarsėjusio Budapešto memorandumo alternatyvos kūrimą. Pasak jo, jau yra paruoštas ir šalių garančių aptarimui pateiktas naujas susitarimas, kuris efektyviai užtikrins Ukrainos saugumą. (Porošenko pabrėžė, kad šiuo klausimu dabar deramasi ne tik su JAV, Didžiąja Britanija ir Prancūzija, bet su Vokietija, Lenkija bei kitomis ES šalimis).

Naujo susitarimo būtinybė neginčytina – jo aktualumas akivaizdus. Iš Budapešto memorandumo juokėsi visi, kas netingėjo. Tačiau norėtųsi suprasti naujame susitarime numatomus garantų veikimo mechanizmus ir atsakomybę.

Ir, ko gero, svarbiausia žiūrėti ne į teisinę bazę, bet į pagrindinį tarptautinio saugumo įrankį – JTO, klausiant: ką iki šiol JTO Saugumo Taryboje veikia agresorius vardu Rusija? Juk Jungtinės tautos net teoriškai negali aptarti, pavyzdžiui, taikdariškos pagalbos Ukrainai arba RF pasmerkimo – blokuoja Maskva. Kam reikia tokio įrankio?

Julija Timošenko šiandieninį Donbaso pseudoreferendumą pavadino Kremliaus ir teroristų, kurie palaiko Kremliaus specoperacijas Ukrainos teritorijoje, afera. Šventa teisybė, be to, visiems žinoma.

Partijos „Batkivščina“ lyderės nuomone, šiuo referendumu Rusija siekia sutrukdyti prezidento rinkimams. „Šito jokiu būdu negalima leisti. Aš noriu tvirtai pareikšti, kad prezidento rinkimai bet kuriuo atveju įvyks gegužės 25 dieną“, – įsitikinusi Timošenko.

Viena vertus, tai, reikia manyti, atsakymas tiems, kas seniai užsimena pačią Timošenko nenorint rinkimų dėl jos reitingų. Iš kitos pusės norėtųsi įvertinti asmeninį Julijos Vladimirovnos dalyvavimą Donbaso įvykiuose – aš turiu galvoje jos sukurtą taip vadinamą „Tautinį pasipriešinimą“. Kur tas pasipriešinimas ir kuo jis užsiima? Aš nepriekaištauju – man tik įdomu.

Anatolijus Grycenko pareikalavo užblokuoti rytinę šalies sieną. Jis įsitikinęs, kad Ukraina tam galimybių turi. „Be to, panaudojant visas Ukrainos saugumo tarnybos ir žvalgybos priemones, reikia susikoncentruoti į veikimą prieš tuos Ukrainos atstovus, kurie remia terorizmą ir separatizmą Donbase – vietinius karaliukus, milijardierius, vietos partijos bosus ar jėgos struktūrų atstovus“, – pasakė Grycenko.

Irgi neįmanoma prieštarauti. Bet kaip tik resursų ribotumas ir yra esminė jėgos struktūrų problema. Tačiau nesiginčysime.

Olegas Liaško paneigė, jog gegužės 11-ąją, sekmadienį, jis buvo paimtas į nelaisvę Mariupolyje.

„Teroristai pareiškė, jog mane paėmė į nelaisvę. Luhanske dėl to net iššovė saliutą. Riestainio skylę jiems, o ne Liaško. Aš gyvas, tęsiu kovą Rytuose“, – parašė liaudies deputatas savo paskyroje Facebook‘e.

Savo ruožtu taip vadinamos Mariupolio „savigynos“ štabo atstovas pareiškė, jog Donbaso savigynos kovotojai lydi sulaikytąjį Liaško į Slovjanską.

Mano supratimu, vienas iš dviejų. Arba Mariupolio separatistai įdarbino Liaško viešųjų ryšių akcijai. Arba jie turi regėjimo problemų.

Pastebime, kad Donbasas yra ir jau buvusių kandidatų į Prezidentus dėmesio centre. Ten gyvenančių žmonių problemomis ėmė rūpintis politikai, nesivaikantys prezidento kėdės.

Netikėtai pasitraukusi iš prezidentinės kampanijos Korolevskaja užsiima tiesioginės pagalbos teikimu žmonėms, gyvenantiems „karštuosiuose taškuose“. Šią savaitę ji išvežė invalidus iš Slovjansko. Į Kramatorsko ir Slovjansko ligonines ji perdavė medikamentų.

Gavusiųjų pagalbą skaičius neaiškus, tačiau signalas pozityvus: žmonių iš karštųjų taškų gelbėjimas gali tapti tendencija šalies politikoje. Tikiuosi, kad po pirmojo turo kampanijos kandidatų skaičius sumažės iki dviejų, likusieji galės toliau nebebijoti kaltinimų viešaisiais ryšiais. Ir, galų gale, užsiimti tuo, apie ką šaukė per visą kampaniją – pagalba žmonėms.